Pranciškaus Budrio vaikystė ir paauglystė
Kunigas Pranciškus Budrys gimė 1882 m. Rūpeikių kaime (Šiaulių r., Meškuičių seniūnija). Jis – vienturtis Domicėlės (mergautinė pavardė – Šliagerytė) ir Pranciškaus Budrio, valstiečio, sūnus.
Naujagimį trečiąją gyvenimo dieną Pranciškumi pakrikštijo Meškuičių parapijos kunigas Vikentijus Šliageris (pavardė vokiškos kilmės). Krikštatėviai – pats kun. V. Šliageris ir našlė Barbora Raubickienė.
Pranciškaus tėvas vargonavo Meškuičių bažnyčioje, 1885 m. išsinuomojo apie 40–41 dešimtinę (45ha) žemės, kurią maždaug 1890 m. nusipirko iš Vilniaus žemės banko. „Valstiečiams lietuviams buvo leista pirkti žemės iki 60 dešimtinių, tačiau gyvenime labai retai kas iš jų galėjo pasinaudoti ta teise, nes vietos administracija draudimą pirkti žemės taikė visiems katalikams“ (Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, 2016, p. 512). Taigi, Pranciškaus tėvas tapo turtingas ūkininkas, kitaip sakant, naujasis dvarininkas, tik be bajorų luomui būdingų privilegijų. Ūkyje dirbo pats ir kokie 6 samdiniai.
Apie Pranciškaus vaikystę beveik neišlikę žinių. Iki devynerių metų gyveno tėvų namuose. 1891–1893, t. y. devintaisiais–dešimtaisiais vaikystės metais, mokėsi Kražiuose (Kelmės r.). Vienuolikos–keturiolikos metų paauglys (1893–1896) padėjo tėvui dirbti ūkyje.
Valstiečių, arba „kaimo luomo“, vaikai XIX a. tegalėjo lankyti pradines mokyklas. Po 1864 m., vysk. M. Valančiui paraginus, kūrėsi slaptos mokyklos parapijose, dvaruose ir kaimuose. Jose mokydavo skaityti ir rašyti lietuviškai, lenkiškai, kai kur ir rusiškai. Šis naminis mokymas, nors persekiojamas valdžios, išsilaikė iki 1905 m. „Kur būdavo geriau pasiruošusių mokytojų, ten išeidavo apgraibom vidurinės m-los (progimnazijos) kursą“ (Lietuvių enciklopedija, XV t., Soth Boston, 1990, p. 755).
1896–1900 m. Pranciškus apsigyveno Šiauliuose. Čia berniukų gimnazijoje mokėsi pusbrolis Vaclovas Šliageris (g.1881 Jučiuose, Kelmės r.– mirė 1963 Tytuvėnuose), 1900 m. Šiaulių berniukų gimnazijos abiturientas, 1906 m. Maskvos universiteto absolventas, 1922–1929 m. dabartinės J. Janonio gimnazijos direktorius ir fizikos mokytojas, Kiaunorių (Kelmės r.) dvaro savininkas, 1941–1956 m. tremtinys (Krivickas J., Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija 1851–1991, Vilnius, 1991). Neatmetama prielaida, kad Pranciškų individualiai mokė ir krikštatėvis, ir pusbrolis.
1900 m. abu pusbroliai – Pranciškus ir Vaclovas – išvyko į Maskvą. Progimnazijos 4 klasių kursą atitinkančius rusų, vokiečių ir lotynų kalbų, geografijos, istorijos ir matematikos dalykų egzaminus Pranciškus išlaikė patenkinamai. Tai suteikė jam teisę stoti į vaistininkų mokyklą vaistininko padėjėjo vardui gauti arba į dvasinę seminariją. Dokumente apie išlaikytus egzaminus pirmą kartą oficialiai minima lietuviška pavardės forma – Budrys.
1901–1902 m. vėl namuose. 1903.06.03 gavo Kauno gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą, būtiną stojant į dvasinę seminariją. Šis dokumentas rodo, kad Pranciškus, grįžęs iš Maskvos, nebuvo niekur išvažiavęs iš namų. Ištikimybės ir gimimo liudijimus P. Budrys 1903.08.03 pristatė Peterburgo dvasinei seminarijai.
Nežinia, kaip Pranciškus gyveno Peterburge. Į kunigus įšventintas 1907 gegužę ar birželio pradžioje.
Įdomus sutapimas: jaunas kunigas P. Budrys 1907 m. palieka Peterburgo dvasinę seminariją / akademiją, o į ją kaip sociologijos dėstytojas tais pačiais metais atvyksta dabar jau Lietuvos Palaimintasis Jurgis Matulaitis MIC.
Sudėtingas istorinis gyvenamasis metas
Kun. P. Budriui buvo lemta pergyventi visus XX a. pr. Rusijoje vykusius politinius perversmus, karus ir ekonomines, politines bei dvasines suirutes: 1905–1907 pirmąją Rusijos revoliuciją, 1914–1918 Pirmąjį pasaulinį karą, 1917 Vasario revoliuciją Rusijoje ir Spalio perversmą, 1918–1922 pilietinį karą, 1924 stalininės diktatūros įvedimą...
XX a. pr. Rusijoje viešpatavęs absoliutizmas virto šalies ekonomine ir politine krize, kurią gilino ir spartino pralaimėtas karas su Japonija dėl įtakos Kinijoje. „Kruvinasis sekmadienis“ tapo 1905 m. pirmosios Rusijos revoliucijos pradžia.
Tuo pat metu didėjo ir tarptautinė įtampa. Ją kurstė spartėjančios ginklavimosi varžybos bei imperialistiniai užsienio šalių tarpusavio konfliktai. Pakako mažos kibirkštėlės – Austrijos-Vengrijos kronprinco (sosto įpėdinio) nužudymo ir pirmą kartą pasaulio istorijoje užsiliepsnojo visa Europa sausumoje, jūroje, ore.
Ilgai užsitęsęs Pirmasis pasaulinis karas (nuo 1914 m. Rusija – viena pagrindinių to karo dalyvių) maksimaliai susilpnino caro valdžią, kurią pribaigė 1917 m. Vasario revoliucija. Tų pačių metų spalio 25 (pagal senąjį kalendorių) įvykdytas perversmas – pirmoji oficiali komunistinė revoliucija pasaulyje, pagrįsta Karlo Markso idėjomis.
Bolševikai – kairioji totalitarizmo atmaina – įvedė charizmatišką diktatoriaus valdžią, visapusišką valdžios centralizavimą, kietą drausmę ir negailestingą terorą, represijas kitataučiams, nuosavybės nacionalizaciją, slaptąją policiją. Smurtas netgi šlovintas, kai to reikėdavo „režimo tikslams pasiekti“, „per propagandą ir cenzūrą formuojama bei kreipiama viešoji nuomonė; griežtai reglamentuojama ekonomika, priešiškai žiūrima į visas organizuotas religijas“ (Krikščionybės istorija, Vilnius, 2000, p. 649).
„Kai Leninas pradėjo įgyvendinti savo teorijas, priešai smogė atsakomąjį smūgį; taip prasidėjo žiaurus pilietinis karas ir vakarų sąjungininkų intervencija“ (ten pat).
Karų ir perversmų sukelti išgyvenimai ilgam sutrikdė žmonių psichinę sveikatą, sužadindami baimingumą, nervingumą, depresiją, padidėjusį dirglumą. Visi kun. P. Budrio parapijiečiai, kaip ir jis pats, kiekvienas savaip išgyveno metų metais besitęsiančio nesaugumo jausmą. Žmogus, lojalus ar nelojalus sistemai, buvo visai beteisis ir bejėgis. Pasak istorikų, net nacių Vokietijoje egzistavo kažkas šiek tiek panašaus į teismą. Jei žmogus buvo „visiškai nekaltas“, tai, patekus į teismo mašiną, dar ruseno viltis būti išteisintam. Tuo tarpu bolševikų valdomoje šalyje žmogus buvo kaltas iš anksto.
Griežti antireliginiai įstatymai, ateistinė propaganda ir stalinizmo teroras sparčiai tirpdė tikinčiųjų bendruomenes ir denominacijas, Romos katalikų ne rusų tautybės krikščioniškų mažumų grupes.
Taigi, kun. P. Budrio gyvenamuoju laikotarpiu radikaliai keitėsi gyvenimo aplinkybės, tapusios tragiškomis ir ant kunigo pečių uždėjusios nepakeliamą naštą – atsakomybę už ganomuosius.
Kunigo kankinio tarnystės geografija
Kun. P. Budrys caro ir bolševikų valdomoje Rusijoje kunigavo 30 metų: Irkutsko (vikaras, 1907–1909; nuo 1908 – katalikų vaikų tikybos mokytojas Aleksandrovsko realinėje mokykloje), Tiumenės (klebonas, 1909–1919; tikybos mokytojas vietos realinėje mokykloje, mergaičių gimnazijoje ir miesto mokykloje), Permės (klebonas ir dekanas, 1919–1921, lygiagrečiai – klebono pareigos Viatkos (sovietmečiu buv. Kirovas) bei Jekaterinburgo (sovietmečiu buv. Sverdlovskas) ir Tiumenės, esančios Sibiro centre, bet neturinčios parapijos) bažnyčiose. 1921 m. paskirtas Uralo ir dalies Vakarų Sibiro parapijų dekanu rūpintis tuštėjančiomis šio didžiulio krašto bažnyčiomis. Po 1923 m. tapo Čeliabinsko (Uralo krašto katalikų bendruomenės), šalia Vakarų Sibiro – Kurgano, Zlatousto, Troickos, Kostanajaus (sovietmečiu buv. Kustanaj), nutolusių 243, 120, 117, 264 km. nuo Čeliabinsko, ir Tobolsko, Tiumenės, Ufos, Samaros (sovietmečiu buv. Kuibyševas), Kazanės katalikų parapijų valdytoju-klebonu. 1934–1937 m. buvo vienintelis katalikų kunigas, patarnaujantis tikintiesiems tarp Volgos ir Obės upių. Kunigystės tikslas – mokyti ir skelbti Evangeliją taip, kad parapijiečiai tikėjimu, krikštu ir įsakymų pildymu pasiektų išganymą (LG 24) – kun. P. Budrio vykdytas nepaisant sudėtingų slogių aplinkybių.
Sutikimas dėstyti tikybą rodo sielovadininko P. Budrio nuostatą, kad vaikystės ir paauglystės amžiuje labai svarbu uždegti moksleivius artimam bendravimui su Išganytoju, nukreipti juos savo gyvenime vadovautis krikščioniškos moralės dėsniais.
Daugianacionalinė katalikų bendruomenė
Kun. P. Budrio parapijiečiai Irkutske – 1864 m. sukilimo tremtiniai ir jų palikuonys – vaikai ir vaikaičiai; Uralo kraštuose – Pirmojo pasaulinio karo pradžioje čia patekusių austro-vengrijos armijos karo belaisvių, pabėgėlių iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, o po bolševikų revoliucijos (1917) – čia gyvenusių lenkų, čekų, slovakų, vokiečių, lietuvių, o taip pat Uralo įmonėse dirbusių užsienio šalių specialistų (inžinierių, administratorių) – prancūzų, italų ir kt. šeimos. Daugianacionalinės tikinčiųjų bendruomenės – papildomas ir be galo sudėtingas kunigo P. Budrio rūpestis.
Viatkoje katalikų bendruomenę sudarė beveik vien čia gyvenę lenkai. 1918 m. paskelbus Lenkijos nepriklausomybę, dauguma parapijiečių išvyko į Tėvynę, o kartu ir jų kunigas. Dvejus metus katalikų bendruomenė gyveno be kunigo. 1921 m. į Viatką pradėjo atvažiuoti kun. P. Budrys: iš pradžių sykį per tris mėnesius, vėliau – maždaug nuo 1926 m. – sykį per metus, bet apsistodavo visam mėnesiui. Paskutinį kartą lankėsi 1932 m. prieš pat uždarant bažnyčią.
Kun. P. Budrys domėjosi visais Viatkos bažnyčios reikalais. Remiantis V. L. Fasoldo prisiminimu, 1925 m. kunigas vieno pokalbio su parapijiečiais metu pasiūlė jiems įkurti lenkų katalikų bendruomenę, kuri vienytų visus Viatkoje gyvenančius tautiečius. Pasiūlymą motyvavo tuo, kad, susitelkus į bendruomenę, būsią lengviau „išsaugoti tautinę prigimtį ir papročius“, žinoma, ir kalbą, nes daugelis buvo ją gerokai primiršę. Idėja buvusi palaikyta – įkurta „Vienybė“ (V. Žavarin, Dievo Tarnas Pranciškus Budrys, http://catholic.ru/materials/budris.htm).
Jis siekė būti objektyvus ir vienodai teisingas visiems katalikams, neskirstyti jų pagal tautybes. Ne sykį kreipėsi į Arkivyskupą, kad šis gausiai Pavolgio vokiečių bendruomenei skirtų kunigą, mokantį vokiškai, galintį ta kalba sakyti pamokslus. Rūpinosi ne tik tradiciškai katalikų tikėjimą išpažįstančiais lietuviais, lenkais, vokiečiais, bet ir rusais, kurie ateidavo melstis į katalikų bažnyčią. Kunigas stengėsi artinti ir vienyti įvairiataučius parapijiečius, įtraukdamas juos į įvairias maldų grupes. Aptarnaudamas po kelias parapijas, nors ir gerokai nutolusias viena nuo kitos, kun. P. Budrys stengėsi pabuvoti visose vienodai, t. y. po vieną – dvi savaites, o per didžiąsias šventes būtinai suspėti į visas, kad nepasijustų kuri parapija nuskriausta. Taip ir važinėjo iš vienos parapijos į kitą – visad kelyje.
Kun. P. Budrio tolerancijos skirtingų tautybių parapijiečiams klausimą atspindi iš karo laikų archyvuose išlikęs vienas dokumentas. Tai lenkų Centrinio pilietinio komiteto nario Antonovičiaus telegrama vyskupui J. Ciepliakui. Adresantas skundėsi kun. P. Budrio „netinkamu elgesiu“ su lenkų pabėgėliais. Detalesniam skundo išaiškinimui pasiuntė pas vyskupą Komiteto įgaliotinį patiriamai skriaudai – lenkus traktuoja lygiai su lietuviais ir gudais – akcentuoti. Toji neteisinga dejonė klebonui turėjo būti neabejotinai skaudi.
Nuolatiniai nepritekliai ir badas – kunigo kasdienybė
Ypač neturtingi buvo Tiumenės parapijiečiai, tad surinktų lėšų vos vos pakakdavo bažnyčiai išlaikyti, kapelionui pragyventi likdavo tik labai menka sumelė – parapijiečiai neužprašydavo šv. Mišių ir ta intencija neaukodavo. Todėl 1911 m. pradžioje kun. P. Budrys prašo konsistorijos piniginės pagalbos / pašalpos pragyvenimui. Po 10 mėn. nuo prašymo įteikimo pareiškėjui skiriama 25 rublių kasmėnesinė parama. Permės, Jekaterinburgo, Viatkos bažnyčiose neturėjo nei zakristijono, nei vargonininko ar kito pagalbininko – pats tvarkė patalpas, pats skambindavo varpais, kviesdamas parapijiečius šv. Mišių... Slogiais gyvenimo momentais religiniai dvasiniai reikalai kun. P. Budriui, matyt, buvo didžiausia paguoda ir atrama, padedanti įveikti materialinius nepriteklius.
1916 m. pab.–1917 m. pr. Urale ypač pablogėjo politinė ir ekonominė padėtis. Čia anksčiau negu kituose šalies regionuose bolševikai pradėjo realizuoti karinio komunizmo (iš valstiečių neatlygintinai atimami beveik visi maisto produktai sovietų armijai ir miesto dirbantiesiems išlaikyti) politiką. Viskas labai pabrango, krašte prasidėjo badas.
Dvasininkija atsidūrė nereikalingųjų gretose, be teisių apsirūpinti maisto produktais. Apibendrinant negausius amžininkų prisiminimus, kun. P. Budrys kiekvieną gyvenimo išbandymą gebėjo priimti be baimės ar panikos, nes sielos gelmėse turėjo išskirtinio stiprumo atramą – dieviškąją galią, kuri ir sunkiausiais momentais triumfavo ramiu pranašumu.
1919 m. birželio 1 d. Permės kraštuose valdžia galutinai perėjo į bolševikų rankas. Jie nacionalizavo bažnyčioms priklausančius pastatus ir pareikalavo mokėti nuomą už naudojamas patalpas. Kadangi labiau pasiturintys gyventojai po politinių perversmų išvyko į savo šalis, tai likę neturtingi parapijiečiai, viskam pabrangus ir prasidėjus badmečiui, jau nebepajėgė išlaikyti kunigo. Nepaisant šių sunkumų, kun. P. Budrys stengėsi neapleisti savo žmonių nei Viatkoje (426 km nuo Permės), nei Jekaterinburge (312 km nuo Permės), nei Tiumenėje (300 km. nuo Jekaterinburgo), nei Tagile (132 km nuo Jekaterinburgo), nei aplinkiniuose tų vietovių kaimuose ir gyvenvietėse. Nuvykti dėl itin pabrangusių traukinio bilietų ar prastų kelių, o ypač reikalaujamų leidimų buvo labai sunku. Be to, nė viename tų miestų neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Apsistodavo bažnyčių patalpose, valgydavo pas parapijiečius.
Ištvermingas kunigo pareigų vykdymas
Net ir revoliucijos bei karo maišaties sąlygomis kun. P. Budrys ištvermingai vykdė savo pareigas. Prašė leidimo organizuoti iškilmingas pamaldas, išstatant Švenčiausiąjį Sakramentą ir maldaujant Dievą atleidimo už Švenčiausiojo vardo įžeidimus. Sielojosi, kad niekur negali gauti vyno šv. Mišių apeigoms, net razinų jam pasigaminti. Nors ir labai stokojo pinigų, bet stengėsi nusamdyti vargonininką, kad pamaldos būtų iškilmingesnės, ypač didžiųjų švenčių metu.
Kun. P. Budrys visada rūpinosi atlyginti išlaidas už atsiųstas knygas ir devocionalijas (religinius paveikslėlius), atsisakė atpildo už dekanatams persiųstą iš kurijos gautą medžiagą. Kadangi Petrograde gyventi buvo žymiai sunkiau, organizavo kasmėnesinę materialinę paramą kurijai: rinko parapijiečių aukas duonos džiūvėsiais ir pinigais arkivyskupijai paremti. Rūpinosi Tagilo kalėjime uždarytais lietuvių kunigais, kuriuos bolševikai areštavo ir ketino panaudoti kaip įkaitus derybose su Lietuvos valdžia.
Bolševikų siautėjimas katalikų atžvilgiu
Dėl pilietinio karo, dėl 1919 m. priimto maisto nusavinimo dekreto, palikusio valstiečius be atsargų ir sėklos (už pasipriešinimą valstiečiai buvo vietoje šaudomi), dėl sausringų 1921 m. ir nederliaus kilo baisus badas, apėmęs didelius Rusijos plotus. Plito kanibalizmas (žmogėdrystė).Paramą badaujantiems teikė Vakarų Europa ir JAV visuomenė. Jekaterinburge buvo atidarytas Prancūzijos raudonojo kryžiaus skyrius, kurio atstovai šelpė vietos katalikus. Kun. P. Budrys prašė arkivyskupą pareikšti prancūzams padėką (Gal čia bolševikų kaltinimų dėl kun. P. Budrio ryšių su „prancūzų žvalgu Neve“ ištakos?).
Sovietinė vyriausybė 1922.02.23 d. dekretu visas cerkvių ir bažnyčių brangenybes – auksinius, sidabrinius kryžius, liturgijai naudojamus indus ir kitas vertybes – suvalstybino ir nusavino badaujantiems šelpti. 1922 m. Jekaterinburge bažnyčios brangenybių konfiskacija vykdyta 1922.04.22 d. Kun. P. Budriui pavyko išgelbėti sidabrinį kryžių (auksinių daiktų bažnyčioje neturėta), nors, tai pastebėjus, kunigas būtų buvęs griežtai nubaustas – tikriausiai mirties bausme: „įstatymai buvo fiktyvūs, apkaltinti ir nuteisti buvo galima kiekvieną žmogų“ (Bolševikų įsigalėjimas Rusijoje).
1920–1929 m. buvo kratų, verbavimo tapti bolševikų bendradarbiulaikotarpis.1925 m. balandį Jekaterinburgo klebonas P. Budrys buvo GPU areštuotas kaip įkaitas lenkų žandarmerijos agentų A. Viečorkevičiaus ir V. Baginskio nužudymo byloje. Po mėnesio iš areštinės paleistas.
Beveik neišlikę jokių žinių, rašytinių ar prisiminimų forma, apie kunigo P. Budrio gyvenimą 1930–1937 metais. Žinoma, kad gyveno Ufoje, retai bevažinėdavo ganytojiškais reikalais po kitas parapijas.
Tikinčiųjų persekiojimas
Nuo seno Rusijoje itin nepalankiai vertinta katalikybė, kurios atžvilgiu ir P. Budrio kunigystės pirmąjį dešimtmetį (caro valdymas) buvo visaip varžomi katalikai, kaip antai: reikėdavo gauti ortodoksų vyskupo sutikimą statyti naujoms ir remontuoti senoms bažnyčioms, buvo cenzūruojami katalikų kunigų pamokslai, „konfesiškai mišrias santuokas galėjo laiminti tik ortodoksų dvasininkas, o katalikų kunigams buvo draudžiama krikštyti tokiose santuokose gimusius vaikus“ ir t. t. (Krikščionybės istorija, 2000, p. 565–566). Plg. 1910 m. kun. Teofilius Matulionis (1873–1900–1929–1962) nuteistas vieneriems metams už kūdikio iš mišrios šeimos (motina katalikė, tėvas stačiatikis) pakrikštijimą.
Tie apribojimai dar labiau sugriežtėjo atėjus į valdžią komunistams: reikalaujama pasirašyti naudojimosi bažnyčios patalpomis sutartis, klebonai verčiami pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudžiama jaunimą iki 18 metų mokyti tikėjimo tiesų (katekizmo) ir kt.
Revoliucijos, pilietinio karo, bolševikinės propagandos sąlygomis žymiai pagausėjo tarpkonfesinių ir civilinių santuokų. Vieni katalikai bažnytinę santuoką negalėjo įteisinti dėl kunigų trūkumo, antri nesiryžo ar nenorėjo tai daryti paveikti ateistinės propagandos, treti dėl kitų aplinkybių, pvz., ateisto santuokos su tikinčiuoju ir pan. Kun. P. Budrys, matyt, žinojo apie 1917 m. priimtą „Kanonų teisės kodeksą“ (Codex lures Canonici, CIC), bet, jo neturėdamas, neišmanė, kaip elgtis konkrečiais netradicinių santuokų atvejais. Nebuvo nei rašytinių reglamentų, nei žinios, kas, ištrėmus metropolitą E. Roppą, vadovauja vyskupijai, koks likimas ištiko vyskupą J. Ciepliaką ir Pertogrado kunigus.
Sielovadininkas ir tokiomis sąlygomis stengėsi, kad parapijiečiai negyventų nuodėmėje, t. y. be bažnytinės santuokos, jautė, kaip svarbu ir reikalinga suteikti vaikams tikėjimo pagrindus nuo mažumės. Užtat ir vykdavo linksmi parapijiečių „piknikai“ gamtoje, kur jaunoji karta gaudavo Sutvirtinimo Sakramentą. Pamaldos būdavo aukojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose. Kun. P. Budrys, kaip ir arkivyskupas kankinys, Dievo Tarnas (1990) Teofilius Matulionis ryžosi būti apaštalu ten, „kur iš kūdikio sielos išraunami gražiausi Dievo meilės žiedai, kad savo paties auka palaikytų vis labiau gesinamą ugnelę ir būtų kelrodžiu ieškantiems tiesos“.
Kunigo P. Budrio ryšiai su tėvais, giminėmis, Lietuva
Negausioje archyvinėje medžiagoje beveik nėra žinių apie kun. Pranciškaus ryšius su tėvais, giminėmis.
Žinoma, kad po įšventinimų jaunasis kunigas išvyko tėvynėn – į Rėžgalių (Резголье) kaimo vienkiemį Raseinių rajone – giminių aplankyti. Čia pasiekia žinia apie paskyrimą vikaru į sunkią sibirietišką Irkutsko parapiją – daugiau negu 5000 km. nuo Peterburgo. Jaunasis kunigas, neturėdamas pinigų bilietui nusipirkti, kreipėsi į vyskupijai vadovaujantį prelatą S. Denisievičių, prašydamas išimties tvarka atsiųsti pinigų bilietui. Kitatikių dvasinių reikalų departamentas pinigus (apie 100 rublių) išsiuntė į paskyrimo vietą – Irkutską. Čia jaunasis kunigas atvyko 1907 rugsėjo 16 d.
Po trejų tarnybos Sibire metų kun. P. Budrys paprašė 1,5 mėn. trukmės atostogų į Stulgius Raseinių apskrityje, kad aplankytų seną tėvą ir kitus gimines. Atostogauti leista nuo 1910 liepos 11 iki rugpjūčio 25 d. Tačiau dėl kažkokių šeimos aplinkybių kun. Pranciškus iš Nemakščių siunčia telegramą, prašydamas 10 dienų pratęsti atostogas.
Kasmet važiuoti Lietuvon atostogauti neleido kelios priežastys: pinigų trūkumas, būtinybė iš Vidaus reikalų ministerijos gauti leidimą, pavaduojančio kunigo suieškojimas. Todėl kun. P. Budrys antrųjų atostogų pas tėvą ir kitus giminaičius į Kauno ir Kurliandijos / Kuršo (centras Jelgava; Palangos ir Šventosios pakraštys; Liepoja, Ventspilis ir kt.) gubernijas išvyksta tik po trejų metų – nuo 1913 liepos pirmos iki rugsėjo mėn. Tai buvo paskutiniosios atostogos kunigo gyvenime.
Tiesa, 1921 m. prašė vyskupo išleidžiamas į Tėvynę tėvą aplankyti. Be to, norėjo sustiprinti nuolatinio maisto stygiaus suardytą sveikatą. Reikėjo atsivežti drabužių, kuriuos jis, kaip ir kiti besigelbstintys nuo bado, buvo iškeitęs į maistą. Nebeturėjo nei kailinių, nei šiltesnė avalynės, todėl žiemomis, važinėdamas po parapijas, nesyk peršalo, išsivystė reumatizmas. Atsakyta neigiamai: pirma, arkivyskupui J. Ciepliakui labai stigo kunigų, antra, į užsienį išvykusiems kunigams nebebuvo leidžiama grįžti į Tarybų Rusiją.
Kun. P. Budrys sutiko su sprendimu – laukti „geresnių laikų“ – ir priėmė vyskupo paskyrimą šalia kitų parapijų rūpintis dar ir Viatkos tikinčiaisiais, be to, pasisiūlė būti paskirtas klebonu į Jekaterinburgą, tik prašė rasti būdų kelionių po parapijas traukinio bilietams apmokėti. Ir dar prašė bent vieno butelio vyno šv. Mišių aukoms atlikti. Iš tarpukario Lietuvos straipsnių apie bažnytines apeigas Rusijoje išliko žinių, kad vienerių šv. Mišių liturgijai buvo leidžiama panaudoti bent 8 lašus vyno. Tačiau ir tų lašų dažnai stigo.
Pervargęs nuo darbo, neįmanomo net protu aprėpti, kunigas iš anksto bando prašyti atostogų 1923 m. vasarai. Buvo duotas sutikimas, bet su sąlyga – atostogauti galės, kai į parapijas grįš jas palikę kunigai. Tačiau nė vienas negrįžo. Likusiųjų dalis atsidūrė kalėjime, o po to buvo priversti palikti Tarybų Rusiją.
1923 m. pavasarį kun. P. Budrys vėl prašosi išleidžiamas aplankyti sergantį tėvą. Tačiau laiškas su prašymu kuriją pasiekė tik 1924 m. kovą. Paskutiniame – 1924.06.06 – išlikusiame laiške kun. P. Budrys atsisakė galimybės važiuoti į Lietuvą, nes bijojo, kad bus uždrausta grįžti į Rusiją.
Po bolševikų revoliucijos 1917 m. ir Lenkijos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ne tik dauguma karo pabėgėlių iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, bet nemažai ir vietinių lenkų, ypač turtingesnių ir inteligentų, nebematė jokių galimybių gyventi prie naujosios valdžios. Po Rygos taikos sutarties 1921 m. nusivylusieji lenkai grįžo į savo šalį. Jau 1921 m. katalikiškosios Uralo parapijos ištuštėjo, kiekvienoje bebuvo po kelias dešimtis ištikimų parapijiečių. Nebeliko ir kunigų. Vieni pasitraukė dėl persekiojimų, kiti buvo areštuoti, treti, nematydami savo kunigavimo Rusijoje prasmės, išvyko kartu su repatriantais.
Kun. P. Budrys bevelijo likti su tais, kuriems tarnavo, ir vykdyti kunigo bei dekano pareigas. Jis negalvojo apie save, apie palankesnę ir saugesnę pastoracijai aplinką. Jis neieškojo būdų, kaip grįžti į 1918 m. vasario 16 d. savo nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Tai liudija jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems, t. y. save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur esi paskirtas tarnauti. Visa tai galima pavadinti nuoširdžia sielovadininko meilės tikintiesiems pozicija, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui.
Kun. P. Budrys, likęs vienas centre šalies, kuri nebuvo jam gimtoji, netekęs dvasinės ir materialinės paramos, gyveno neturėdamas net mažyčio nuosavo kambarėlio ir žinodamas, kad visi, kuriais jis pasitiki, yra visąlaik sekami. Viena paskui kitą buvo uždarinėjamos ir užantspauduojamos jo aptarnaujamos bažnyčios. Visų tikėjimų maldos namai buvo šlykščiai išniekinami, apiplėšiami, jose esančios relikvijos ir meno kūriniai be skrupulų sunaikinami. Religija paskelbta „išnaudotojų tarnaite“, o dvasininkai imti persekioti už „religinę propagandą“. Britų žurnalistas ir karo korespondentas Francis McCullagh (1874–1956) knygoje „The Bolshevik Persecution of Christionity“ (New York, 1924) Rusijoje stebėtą bolševikų elgesį su tikinčiaisiais ir jų kunigais pavadino atgimusia Nerono dvasia: tai esąs žygis prieš vieną „šventą katalikų apaštalinę Bažnyčią, antikristo žygis prieš Kristaus Bažnyčią“. Taigi, kun. P. Budrio pastoracijos aplinkybės prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms.
Retėjo parapijiečių gretos, nemažai jų nusigręžė nuo Dievo. Griuvo tai, ką jaunas seminarijos auklėtinis Pranciškus pradėjo kurti atvykęs į šį kraštą, ką klebonaudamas ar dekanaudamas puoselėjo sveikatos sąskaita, kam aukojo savo metus. Tai turėjo stumti kunigą į pesimizmą, kaustyti jo energiją, varžyti veiklumą. Tačiau kančias ir dvasinius skausmus sukėlusi tragedija, susidūrusi su jo kantrybe, atkaklumu, ištverme, principingumu ir uolumu, nevirto amžinomis traumomis. Toji tragedija tik išryškino kun. P. Budrio požiūrį į savo tarnystę, būtent, nešti ir skiepyti viltį parapijiečiams net ir baisiausių negandų apsuptyje, skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir prisikėlimą.
Kunigo P. Budrio ir parapijiečių areštas
1937 m. pradėta vykdyti Uralo ir Sibiro katalikų bendruomenių naikinimo operacija. Ji baigėsi labai greitai. Kun. P. Budrio areštas (1937 06 16) nebuvo atsitiktinis: represiniams persekiojimams buvo pasmerkti visi kunigai, tarnavę TSRS teritorijoje. NKVD pradėjo taip vadinamąją „lenkų operaciją“. Kaltinamojoje išvadoje rašoma, kad Budrys, „kaip kunigas važinėjo po šalį ir prie bažnyčių, t. y. centrų, kūrė „Lenkų kariuomenės organizacijos“ (Polska Organizacja Wojskowa) filialus, pirmiausia įtraukdamas bažnyčių tikinčiųjų aktyvą. Be to, kun. Pranciškus buvo apkaltintas šnipinėjimu prancūzų žvalgybos (lyg Maskvos vyskupo Pijaus Neve užduočių vykdymu) ir Vatikano naudai bei antisovietine propaganda – iš viso pagal keturis žinomo 58-ojo straipsnio punktus. „Lenkų šnipų organizacijos“ archyvinėje byloje įsegti tik keli tardymų protokolai, kurių išvada standartinė – „apklaustasis prisipažino“. Prisipažinimu šnipinėjus baigiasi ir kun. P. Budrio apklausos protokolas. Nežinia, ar tie žodžiai buvo išplėšti nežmoniškų kankinimų metodu, ar bylos tyrėjų sufabrikuoti ir užrašyti iš anksto numatytai bausmei argumentuoti.
Remiantis Ufos parapijiečio A. J. Jansono, metais anksčiau už kunigą įkalinto ir sėdėjusio su juo vienoje kameroje, prisiminimais (laisvoji rusų enciklopedija „Тradicija“), kun. P. Budrį tardymų metu labai mušdavo reikalaudami prisipažinti, kad jis – šnipas. Pasakymas „labai mušdavo“ neatskleidžia tardymo žiaurumų, kuriuos praktikavo saugumiečiai. Juos galima šiek tiek atkurti remiantis dokumentine literatūra apie to laikotarpio bolševikų / komunistų metodus, taikytus kitiems asmenims kvosti: „tardymas buvo baisus: rovė plaukus, plėšė su oda, pasipylė kraujas; mušė per sprandą taip, kad po to kelias dienas negalėjau galvos pasukti“; „galvą veržė geležiniu lanku, po nagais kaišiojo įkaitintus virbus; mušė su kuo pakliuvo ir kur pakliuvo – į galvą, veidą, vidurius: kankintojai puikiai žinojo jautriausias, skausmingiausias vietas“; „teko patirti ne tik fizinį smurtą, bet ir didžiulį dvasinį terorą, kurį išgyventi padėjo gilus tikėjimas Aukščiausiuoju, mano paties ir artimųjų maldos“...
A. J. Jansono teigimu, kun. P. Budrį net laikė numestą ant sniego (nežinia, šiek tiek apsirengusį ar visai nuogą – taikyti ir tokie kankinimo būdai). Kalinys nušalo kojas ir susirgo plaučių uždegimu. Tačiau kiekvieną kartą, grįžęs po tardymų į kamerą, kunigas nuoširdžiai melsdavęsis ir, visomis išgalėmis palaikydamas likimo draugus, kartodavęs: „Dievas mūsų neapleis...“ Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu kun. P. Budriui kankinystės metu teikė stiprybės ir vidinės ramybės. Žmogaus tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau tikėjimui reikia stiprios valios ir ištvermės. Toks išliko iki „Gimimo Dangui“, arba „Dies Natalis“ (taip ankstyvųjų laikų bažnyčiose buvo vadinama kankinio mirtis), kai atidavė savo dvasią į Dievo rankas, įrodydamas ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai.
Kartu su dekanu-klebonu-kunigu P. Budriu sušaudyti 180 aktyviausių katalikų iš visų parapijų, kurias globojo kunigas. Taigi, kun. P. Budrio veiklos, skirtos tikėjimui stiprinti, baruose materialinių, fizinių ir dvasinių kančių liudytojai žuvo kartu su savo Ganytoju. Jie visi, buvusieji ištikimi Tam, kuris atidavė už juos gyvenimą ant Kryžiaus, ir pelnė amžinos nenykstančios šlovės vainiką.
Po Stalino mirties 1953 m. ir asmens kulto demaskavimo pradėtos peržiūrėti stalinizmo epochos nuteistųjų bylos. Neteisingi nuosprendžiai atšaukti. Pietų Uralo karinės apygardos Karo tribunolo 1959 m. sausio 14 d. nutarimu, BASSR NKVD 1937 12 11 d. sprendimas dėl kun. P. Budrio anuliuotas, byla nutraukta nesant jo veiksmuose nusikaltimo, t. y. kun. P Budrys pripažintas visai nekaltas dėl to, kas jam buvo inkriminuota.
Remiantis Tatjanos Mosunovos straipsnio „Paskutinis persekiojimų metų kunigas“ (Sibiro katalikų laikraštis, 4, balandis 2004) medžiaga, nedaug po 2000-ųjų metų buvo likę gyvų liudininkų, asmeniškai mačiusių ar pažinojusių kun. P. Budrį. Jekaterinburgo šv. Onos bažnyčios vargonininko dukra Sofija Zykova-Chyb įsiminė jį (maždaug iš 1920 / 1921 m. ) – aukštą, gražų ir linksmą kunigą bei mokytoją, ateinantį į jų, lenkų, mokyklą ar besilankantį pas tėvus, aukojantį šv. Mišias savo bute, tuokiantį Sofijos seserį... Kunigas sušaudytas kartu su Sofijos broliu ir sesers Marinos vyru bei kitais kankiniais. Pasak straipsnio autorės, vaikystės (Sofijai buvo 9–10 metų) prisiminimus apie kunigą pasakojančiosios balsas skambėjęs nepaprasto pagarbumo intonacijomis.
1996 m. Ana Robakevič ir po 70 metų atpažino kunigą iš parodoje eksponuojamos gana nublukusios fotografijos, džiaugsmingai sušukdama: „Juk tai kunigas Budrys!“ Straipsnio autorei įsiminė virpanti intonacija, kuria buvo ištarti tie keli žodžiai.
Georgijaus Zbykovskio tėvai artimai draugavę su kunigu, rūpinosi juo, priimdami kurį laiką gyventi pas save, o iš anų laikų Georgijui labiausiai įsiminė piknikai ir turtinga kunigo biblioteka, kurios knygas jis, dar vaikas, labai mėgdavęs vartyti. Jam kunigo vardas susijęs su pačiais šviesiausiais vaikystės prisiminimais. Georgijaus tėvai, kaip katalikų bendruomenės branduolio dalis, irgi buvo sušaudyti kartu su kunigu.
Reginos Kvecinskajos, kunigo krikšto dukros, teigimu, klebonas buvęs ne tik gilaus pamaldumo pavyzdys, bet ir nuoširdus, nepaprastai malonus, draugingas ir kalbus...
Remiantis bylos įrašais, turėjęs humoro jausmą, mokėjęs daugybę anekdotų ir žinojęs įdomių istorijų, mėgęs dainuoti ir galėjęs tai daryti. Iš prigimties optimistas. Pastarąjį bruožą, be abejo, suponavo galingas tikėjimas, sudrausmintas kančioje.
