Pastarąsias kelias savaites tarp katalikų (JAV – vert. past.) pastebima tendencija vis dažniau diskutuoti įvairiais klausimais, susijusiais su Izraelio valstybe, „žydais“, sionizmo tema ir „antisemitizmo“ klausimu. Didžiausias ir sudėtingiausias visos šios diskusijos aspektas yra tas, kad daugelis painioja sąvokas (pavyzdžiui, jei nesi „sionistas“, tai esi „antisemitas“) ir nesugeba apibrėžti terminų. Kad galėtume aiškiai suprasti, ką visa tai reiškia, kuo mes, katalikai, turime tikėti ir kas yra išmintingo sprendimo klausimas, stengsiuosi išsiaiškinti polemiką ir pasiekti esmę, kad visi galėtume suprasti, apie ką diskutuojama ir kokia yra mūsų visų pozicija.
Pradėkime nuo sionizmo klausimo. Paprastai tariant, sionizmas yra tikėjimas, kad „žydai“ turi Dievo nustatytą likimą turėti ir valdyti tam tikrą geografinę vietą pasaulyje, kurią dabar vadiname Izraeliu. Šio tikėjimo pagrindas yra įsitikinimas, kad Senoji sandora, kurią Dievas sudarė su Abraomu, o vėliau su Moze, numato, kad Dievo išrinktiesiems žmonėms bus pažadėta žemė, kad jie būtų išskirti iš kitų, ir kad šis pažadas yra amžinas ir galioja iki šiol. Ir nors tiesa, kad Dievas neatšaukia savo pažadų, lieka klausimas: „Kas tada yra „žydai“?“
Atrodytų, kad tai yra retorinis arba kažkoks suktą ketinimą turintis klausimas, bet faktas yra tas, kad niekada nebuvo aiškiai nustatyta, apie kokius žmones mes kalbame. Ar tai susiję su tam tikra genetiškai panašių žmonių grupe? Jei taip, kokia procentinė jų DNR dalis turi būti „žydiška“, kad jie būtų tokiais laikomi? Nors tai gali atrodyti nereikšmingas ar banalus klausimas, jis yra svarbus – ir jo precendentas randamas mūsų pačių indėnų rezervatuose ir tapatybėje. Federalinis indėnų reikalų biuras reikalauja, kad asmuo būtų laikomas amerikiečių indėnu, jis turi būti bent 25 % genealoginis indėnas. Norint tapti genties nariu procentas svyruoja. Miccosukee indėnai reikalauja, kad asmuo būtų 50 % indėnas, kad būtų laikomas genties nariu, o Oklahomos čerokių gentis reikalauja 25 % indėnų kraujo. Devynios gentys JAV reikalauja, kad asmuo turėtų 1/16 genealoginio paveldo, kad būtų laikomas genties nariu. Ir kai pagalvojame, kad yra asmenų, kurie save laiko žydais, kilusių iš visų keturių pasaulio kraštų – įskaitant Japoniją ir Kiniją – klausimas „kas yra žydas“ tampa dar svarbesnis.
Jei nekalbame apie genetinę kilmę, turime kalbėti apie religiją. Ir netgi čia turime rimtą klausimą, apie ką mes kalbame. Žydų sektos yra suskirstytos į keletą pagrindinių šakų, pavyzdžiui, ortodoksų, konservatorių, reformatorių, rekonstrukcionistų, taip pat yra mažesnių tradicinių grupių, pavyzdžiui, karaitų. Jos dar yra suskirstytos į mažesnes ideologines sektas. Paprastai neminimi, tačiau būti įtraukti ir mesijiniai žydai, kurie išpažįsta ir tiki, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas. Kitaip tariant, protestantų nesutarimai taip pat randami ir judaizme, todėl nėra vieningos religinės institucijos, kuri užtikrintų, kad tam tikri žmonės teisėtai valdytų pasaulio regioną, vadinamą Izraeliu. Įdomu tai, kad iš visų šių grupių tik chasidai žydai išpažįsta, kad laukia Mesijo atėjimo.
O kaip dėl tų žydų, kurie, išgirdę šv. Petro pamokslą po Sekminių, atsivertė ir tapo Kristaus pasekėjais? Ar jie nėra teisėti paveldėtojai žemės, kurią šiandien vadiname Izraeliu? Arba ar Izraelis pažadėtas tiems žmonėms, kurie atmetė Kristų ir jokiu būdu negali būti laikomi tais pačiais žmonėmis, kuriuos Dievas specialiai išskyrė Įsikūnijimui? Tai yra labai svarbūs klausimai, į kuriuos sionistai (tiek žydai, tiek krikščionys) nenori atsakyti.
Tačiau faktas yra tas, kad mes jau turime atsakymą į šiuos klausimus. Senoji sandora, pažadėta Abraomui ir Mozei, išskyrė visą tautą iš likusio pasaulio, kad parengtų kelią Jėzaus atėjimui į pasaulį. Šie žmonės buvo išrinkti DĖL Įsikūnijimo! Dievo pažadas buvo atsiųsti išgelbėtoją, ir šis išgelbėtojas turėjo kilti iš jų! Būtent žydai pirmieji išgirdo ir priėmė Evangeliją – visi apaštalai buvo žydai, ir visi jų pamokslai iš pradžių buvo skirti žydams. Visi mūsų Viešpaties pamokslai buvo skirti žydams, ir visi jo pirmieji pasekėjai buvo žydai.
Tačiau netgi mūsų Viešpaties gyvenimo metu buvo susiskaldymas. Kai kurie sekė Juo, o daugelis Jį apleido. Keletas susimokė, kad Jis būtų nužudytas. Kitaip tariant, judaizmas kaip vieninga tikėjimas suskilo jau tada! Taigi, Jo mirties akimirką šventyklos užuolaida buvo perplėšta nuo viršaus iki apačios, žymėdama, kad šventyklos aukos baigėsi! Tai primena Samuelio mantijos perplėšimą, kai jis pranešė Sauliui, kad Dievas atmetė jį kaip karalių. Senajai šventyklai nebeliko aukos, nes buvo nustatyta nauja ir tobula Auka. Kitaip tariant, Senoji Sandora buvo įvykdyta Naujojoje Sandoroje – taigi visi Senojo Testamento pažadais yra įvykdyti Naujajame. Net Nostra Aetate aiškiai teigia, kad „Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta“.
Senosiose Mišiose šis dramatiškas veiksmas vyksta ant altoriaus. Mišių pradžioje Mišiolas dedamas kairėje pusėje – tai yra pusė, susijusi su žydais. Prieš skaitant Evangeliją, patarnautojas pakyla prie altoriaus, paima Mišiolą, nusilenkia prieš tabernakulį, tada pakyla prie altoriaus dešinėje pusėje – toje, kuri yra siejama su pagonimis. Tai reiškia, kad žydai – tai yra tie, kurie atmetė Kristų kaip Mesiją – prarado Žodį, ir jis buvo perduotas pagonims. Mišių pabaigoje, po Komunijos, patarnautojas vėl pakyla prie altoriaus, paima Mišiolą tuo pačiu būdu kaip ir prieš tai ir padeda jį atgal į dešinę pusę. Tai reiškia pranašautą Didįjį Atkritimą, kuris įvyks laikų pabaigoje, ir žydų atsivertimą, kurie galiausiai bus visai atsivertę prieš mūsų Viešpaties galutinį visų – gyvųjų ir mirusiųjų – teismą.
Senoji Sandora nebuvo panaikinta, bet išpildyta Naujojoje Sandoroje. Ir per šią naują Sandorą buvo įsteigta nauja Auka, kaip ir nauja kunigystė. Šv. Paulius tai patvirtina savo laiške galatams:
„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.“
Taigi, kalbant apie šiuolaikinius „žydus“, jie yra tie Abraomo palikuonys, kurie atmetė Kristų kaip Mesiją. Ir šia prasme būtent jie prarado Žodį, nes atmetė Žodį, tapusį Kūnu. Iš tiesų, mūsų palaimintas Viešpats tai patvirtino, kai Jono Evangelijoje pasakė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte.“ Ir vėl Mato Evangelijoje:
„Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“
Iš to galime spręsti, kad Senųjų Mišių metu Mišiolo judėjimas ant altoriaus iš kairės į dešinę reiškia šios karalystės perdavimą iš žydų pagonims. Tačiau Mišių pabaigoje Mišiolas vėl perkeliamas iš dešinės į kairę, kad pažymėtų didijį atkritimą nuo tikėjimo laikų pabaigoje, kuris bus prieš visišką „žydų“ atsivertimą, už kurį mes meldžiamės ir kurio labai laukiame.
Taigi, ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į sionizmo ideologiją, negalima vienodai apibrėžti, kas yra „žydai“, išskyrus tuos žmones, kurių tikėjimas grindžiamas Kristaus kaip Mesijo atmetimu. Ir jei tai yra vienintelis galimas „žydų“ apibrėžimas, tada visi krikščionys turi paklausti: „Ar Senojo Testamento pažadai yra skirti tiems, kurie atmetė Kristų, ar tiems, kurie liko Jam ištikimi?“
Tačiau čia yra daug gilesnė problema, susijusi su dar vienu klausimu: „Kokiu tikslu žydai nori valdyti Izraelio žemę?“ Atsakymas yra gana paprastas – jie nori atstatyti Šventyklą, kad galėtų atkurti auką, kurios, jų manymu, vis dar reikalauja Dievas. Neretai pasirodo istorijų apie tai, kaip Teksase buvo auginamos tyros raudonos telyčios ir siunčiamos į Izraelį galimai aukai, kad būtų galima pradėti Šventyklos atstatymą.
Krikščionys negali su tuo sutikti, nes tai reikštų neigimą Tiesos, kad naujoji Šventykla yra Jo Kūnas. Tačiau daugelis yra patikėję šia klaidinga ideologija. Kadangi katalikai negali laikytis teologinių sionizmo šaknų, tiems, kurie atsisako tikėti tokiais teiginiais, metami antisemitizmo kaltinimai.
Tai netrukdo katalikams remti Izraelio šalį kaip tautą ir pripažinti, kad ji turi teisę egzistuoti kaip tauta – su sąlyga, kad jie atmeta teologinį tautos teokratinio pobūdžio pagrindą. Tai taip pat nereiškia, kad mes, kaip katalikai, negalime remti Izraelio apsisprendimo ar savigynos. Bet mes ir neprivalome teikti tokios paramos.
Politinė, ekonominė, moralinė ar karinė parama Izraeliui priklauso nuo pasverto sprendimo, ir kiekvienas katalikas yra visiškai laisvas pasirinkti bet kurią iš šių pozicijų. Tačiau turime visiškai aiškiai pasakyti, kad mes nepalaikome fundamentalistinės ideologijos, kad „žydai“ (kaip jie bebūtų apibrėžti) turi teisę valdyti tą žemę pagal Dievo įsakymą. Jei taip būtų – ir tai paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti šiuo klausimu – tada pats mūsų Viešpats būtų nesilaikęs savo pažado nuo 70 m. iki 1948 m.
Tikiuosi, kad šis trumpas įvadas jums bus naudingas ir padės išsklaidyti dalį sumaišties, kurią sukelia dabartiniai ginčai šiuo klausimu.
