Turbūt nemažai kam yra tekę susidurti su pasakymais, kad „nieko negalime tikrai pažinti“, kad „objektyvi tiesa žmogui neprieinama, nes realybė per sudėtinga“, kad „galime turėti nuomones, bet negalime pasiekti tikro pažinimo“, ar kad „žmogaus pažinimas visada subjektyvus“. Tokie ir panašūs pareiškimai šio straipsnio ribose aktualūs tiek, kiek jie išreiškia nuostatą, kad objektyvios tiesos pažinimas yra neįmanomas, kad esą joks žmogus negali suformuluoti nė vieno teiginio, kuriuo nusakoma reali dalykų padėtis.
Ne tik popkultūroje, bet ir akademiškomis laikomų storų knygų išvadose galime aptikti bandymų teigti, kad neįmanomas jokios objektyvios tiesos pažinimas, taip pretenduojant aprašyti realybę tokią, kokia ji yra. Ankstesniais šimtmečiais tokie bandymai jau vien dėl technologiškai nulemto informacijos sklaidos ribotumo pasižymėjo mažesniu greito išplitimo potencialu. Dabartinis sklaidos potencialas didesnis ir yra mokančių tuo efektyviai pasinaudoti. Pavyzdžiui, internetuose galima rasti daug tikrų ir netikrų profesorių, kurie noriai pasidalija savąja išmintimi, kad jokia objektyvi tiesa nepažini. Kažkodėl pasitaiko, kad tie patys žmonės dar ir ryžtasi tuo pačiu išsamiai paaiškinti, kaip viskas yra ir nėra iš tikrųjų, lyg objektyvi tiesa būtų pažini.
Pastebėtina problema nėra nauja: objektyvios tiesos nepažinumo teigimas iš principo pats niekaip negali pretenduoti į objektyvią tiesą, į adekvatų realybės, tokios, kokia ji yra, aprašymą. Pareiškus „objektyvi tiesa yra nepažini“ į objektyvią tiesą arba pretenduojama, arba nepretenduojama. Jei sakinys „objektyvi tiesa yra nepažini“ laikomas objektyvią tiesą išreiškiančiu teiginiu, teigiantysis prieštarauja pats sau. Jei sakinys „objektyvi tiesa yra nepažini“ nelaikomas objektyvia tiesa, tai jį sakantysis net nepretenduoja nusakyti, kokia yra realybė, ir savo sakinį tepateikia kaip objektyvios tiesos pažinimo atžvilgiu beprasmių raidžių rinkinį.
Apskritai objektyvios tiesos nepažinumo teigimas nesuderinamas ne tik su neprieštaravimo ar kitais fundamentaliausio pobūdžio būties ir logikos dėsniais (pavyzdžiui, tapatybės ar trečio negalimo), bet ir su elementariausiais pažinimo faktais. Teigdamas, kad objektyvi tiesa nepažini, tuo pat negali teigti žinantis nei kad pats egzistuoji, nei kad mąstai ar ką kito veiki, nei kad kiti žmonės egzistuoja. Turbūt ne pats lengviausias gyvenimas to, kuris dėl savo klaidos nuosekliai nė negali teigti žinąs, kad gyvena.
Kaipgi elgtis atsidūrus tokioje ne paties lengviausio gyvenimo situacijoje? Galima tiesiog ignoruoti šias absurdiško pobūdžio klaidas. Sakysit, per abstraktu. Kalbant konkrečiau, tarkim, galima kartais pasiguosti, kad neigiant galimybę pažinti objektyvią tiesą, gyventi nelengva, bet galiausiai pernelyg nesirūpinti tuo, kad deklaruojami įsitikinimai neatitinka fundamentaliausių būties ir loginių dėsnių bei elementarių pažinimo faktų. Jei nuobodu, dar galima susigalvoti kokią nors misiją atžvilgiu tų, kurie objektyvios tiesos nepažinumo dar nepažino. Pavyzdžiui, dalintis savo liūdesiu, džiaugsmu ir nerimu (lyg žinotum, kad egzistuoji) įtikinėjant kitus žmones (lyg žinotum, kad jie egzistuoja), kad šie kažką pažįsta netinkamai (lyg objektyvią klaidą, nukrypimą nuo objektyvios tiesos, kaip normos, būtų įmanoma atpažinti). Yra ir kitas variantas – pripažinti klydus.
Tai, kad objektyvi tiesa pažini, savaime neveda prie išvados, kad galime pažinti kiekvieną įmanomą tiesą apie kiekvieną dalyką. Taip pat tai nereiškia, kad tiesą pažinti visada lengva. Nepretenduodami į visa ko pažinimą, galime tikrai pažinti kai ką, kartais nesunkiai, kartais tik didelių pastangų dėka.
Banaliai teisinga, kad klysti yra žmogiška. Todėl galima tikėtis, kad ne tik buvo ir yra, bet ir bus tų, kurie kaip objektyvią tiesą bandys įteigti, kad jokios objektyvios tiesos pažinti neįmanoma. Tiek tų, kurie „pažinę“ realybę galbūt nuoširdžiai dalinsis sava iliuzija, kad realybė per sudėtinga, kad būtų bent kiek pažinta, tiek ir tų, kurie, padarydami sau išimtį, mažiau nuoširdžiai ir sąmoningai rinksis sekti pasakas apie tai, kodėl kitiems objektyvi tiesa neprieinama. Bet klaida lieka klaida nepriklausomai nuo jos šaltinio ir įpakavimo, kuriame ji pateikta. Gal net kai kurie pernelyg optimistiškai nusiteikę motyvacinių kalbų sakytojai sutiktų, kad objektyvios tiesos nepažinumo teigimas – klaida, kurios geriau vengti.
