Straipsnis rašytas apie 1970 m.
Daugybė žmonių didžiuojasi esantys „pažangūs“. Daugybė džiaugiasi pasaulio pažanga, pasiekta XX amžiuje. Siekti žmonijos pažangos nesuskaičiuojama daugybė žmonių laiko kilniausiu, nesavanaudiškiausiu ir svarbiausiu tikslu. Todėl verta savęs paklausti, ką reiškia „pažanga“ ir iš ko ji susideda.
Pažanga yra daugiau nei vien tik augimas. Pažanga reiškia augimą kažko teigiamo. Kalbėdami teisingai, apie pažangą neturėtume kalbėti, kai aptariame vis labiau stiprėjančią ir plintančią infekcinę ligą. Pažangos priešingybė yra ne tik regresas, bet ir blogio augimas bei plitimas.
Paprastas neutralus augimas ar vystymasis taip pat dar nėra pažanga. Tikrajai pažangai reikia pakilimo, raidos, vedančios aukštyn į geresnį ar tobulesnį dalyką.
Kitas svarbus skirtumas yra tas, ar pažangą galima rasti tik tam tikroje srityje, ar apie pažangą galime kalbėti viso žmogaus gyvenimo, jo likimo išsipildymo, pačios jo gyvenimo prasmės ir raison d'etre atžvilgiu.
Teigdami, kad tam tikroje srityje padaryta pažanga, niekaip neatsakome į klausimą, ar ši pažanga yra tikrasis gėris visam žmogui, ar ji iš tikrųjų daro jo gyvenimą laimingesnį ir ar yra naudinga jo pašventinimo ir amžinosios palaimos požiūriu. Turime skirti pažangą tam tikroje srityje ir jos santykį su absoliučia pažanga. Absoliučią pažangą reikia vertinti pagal Kristaus žodžius: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ Taigi vienintelė absoliuti pažanga yra religinė ir moralinė pažanga asmens sieloje. Tačiau ši pažanga nevyksta savaime, kaip mūsų fizinis augimas – ji suponuoja laisvą žmogaus valią, jo laisvą bendradarbiavimą su Dievo malone. Šventasis Augustinas sakė: „Tas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišganys tavęs be tavęs.“ Ši pažanga yra absoliuti tiek, kiek ji susijusi su unam necessarium – vieninteliu būtinu dalyku, ir visa pažanga kitose srityse gali būti laikoma autentiška tik tiek, kiek ji skatina arba bent jau netrukdo šiai absoliučiai pažangai.
Tačiau taip pat būtina paklausti, ar visa pažanga tam tikrose srityse, pavyzdžiui, technikos, chemijos ir astronomijos, taip pat yra pažanga, susijusi su žmogaus gyvenimo grožiu, gelme ir tikrąja laime. Paskutinis žodis visada turi būti toks: ar tai šlovina Dievą, ar tai veda žmogų toliau pašventinimo keliu? Tačiau taip pat reikia kelti klausimą: ar koks nors pasiekimas iš tikrųjų daro žmogų žemėje laimingesnį, ar daro jo gyvenimą turtingesnį, gilesnį, sveikesnį; šis klausimas taip pat turi pirmenybę prieš visą neišvengiamą pažangą tam tikroje srityje.
Vis dėlto reikia pabrėžti vieną dalyką: yra sričių, kuriose pažanga yra daugiau ar mažiau savaiminė, pavyzdžiui, gamtos mokslai, medicina ir technika; tačiau kitose srityse tokios savaiminės pažangos tikrai nerasime. Nei mene, nei filosofijoje, nei kultūroje apskritai (skirtingai nuo civilizacijos) nėra jokios automatinės evoliucijos. Hegelio teorija apie nuolatinį istorijos vystymąsi, t. y. vis didesnį Weltgeist (pasaulio dvasios) atsiskleidimą, niekaip neatitinka tikrovės.
Šioje vietoje turime atskirti dvi skirtingas iliuzijas. Pirma, labiau filosofinio pobūdžio iliuzija – kad vyksta nuolatinis vystymasis aukštyn. Tai fatališka hegeliškoji klaida – vis didesnis Weltgeist išsiskleidimas. Žinoma, hegelistas nemano, kad tai paprastas išsiskleidimas, tačiau jis mano, kad jis vyksta tezės, antitezės ir sintezės ritmu. Tačiau sintezė, pagal šią teoriją, būtinai užima aukštesnę vietą nei tezė ir antitezė. Ši neišvengiamos automatinės žmonijos pažangos teorija yra Hegelio „išradimas“.
Antroji iliuzija reiškia ne bendrąją tezę, dėsnį, viešpataujantį visatoje ir ypač žmonijos istorijoje, bet konkrečią tezę apie faktą. Tai iliuzija apie nuostabią mūsų epochos pažangą, entuziazmas dėl jos pranašumo, pasireiškiantis šūkiu: „Šiandien žmogus suaugo.“
Ši antroji iliuzija reiškia visišką aklumą baisiam nuosmukiui, šiandien vykstančiam svarbiausiose žmogaus gyvenimo srityse. Sunku suvokti, kaip protingas, išankstinio nusistatymo neturintis žmogus gali būti aklas sparčiam irimui, dezintegracijai, demoralizacijai ir ypač dehumanizacijai, kurių liudininkais esame diena iš dienos. Tačiau tai daug daugiau nei sunku – visiškai pasibaisėtina, kad net katalikų kunigai, vyskupai ir kardinolai yra akli šiam irimui ir demonstruoja nepagrįstą optimizmą.
Su technikos triumfu, prasidėjusiu mašinų eroje, grožį vis labiau ir labiau keitė patogumas. Jei civilizacija siekia lengvumo praktiniame gyvenime ir veiksmingumo siekiant praktinių tikslų, o kultūra – nepraktiškas perteklius, tik praturtina ir pakylėja žmogaus gyvenimą, tai civilizacija užgniaužė kultūrą. Nuo XIX a. pradžios žemė vis labiau niokojama. Gamtos grožiui pavojų kelia siaubingai atrodantys fabrikai. Geležinkeliai, įvairiausios mašinos, reklamos – visa tai vis labiau ardo gilią ir didingą gamtos poeziją. Elementari grožio, kaip dvasinio sielos peno, svarba nebesuprantama.
Ypač pražūtingas šio kultūros žlugdymo aspektas – per pastaruosius penkiasdešimt metų palaipsniui žlugusi architektūra. Po praėjusio amžiaus pabaigos pseudogotikos monstrų atsirado architektūra, pritaikyta proziškam, nuasmenintam, mechanizuotam, pragmatiškam gyvenimui. Šiais monstriškais pastatais, daugiabučiais namais ir gamyklomis, pasižyminčiomis absoliučiu anonimiškumu, bejausme, be galo nuobodžia nata ir nuolatiniu kartojimu, nuniokojome savo miestus ir pačią gamtą.
Susikūrę iliuziją, kad architektūra yra graži, jei ji tenkina praktinius poreikius – šio apgailėtino funkcionalizmo iliuziją, pamiršome, kad žmogus visų pirma yra asmuo, kad butas, kuriame jis gyvena, svarbus ne tik jo sveikatai, praktiniams poreikiams, bet ir vietai, kurioje atsiskleidžia jo, kaip asmens, gyvenimas, kurioje jis bendrauja su kitais asmenimis, kurioje jis myli ir meldžiasi. Taigi kambario, buto ar namo, kuriame žmogus gyvena, grožis taip pat yra svarbus jo sielos maitinimo veiksnys; jis turėtų būti jo gyvenimo uostas, rėmai, savo atmosfera atitinkantys gražius ir gilius jo gyvenimo dalykus.
Ir niekas, kas yra neabejingas ir neužsikrėtęs šia savavališka ir apgaulinga pirmenybe savo epochai, negali nepastebėti radikalaus muzikos ir vaizduojamojo meno sričių nuosmukio. Užtenka palyginti Bacho, Glucko, Mocarto, Bethoveno, Šuberto, Vagnerio, Bramso, Bruknerio ir Verdžio muziką su atonaliąja ar elektronine muzika, kad pamatytume, kokia bedugnė skiria mūsų dienų muziką nuo praeities turtų. Arba palyginkite šiandieninę abstrakčiąją tapybą ar Pikaso paveikslus su Ticiano, Mikelandželo, Rubenso, Rembranto, Renuaro ar Sezano paveikslais. Argi ši visiška nepagarba gamtai, šis pseudooriginalumas nėra gilus maišto prieš formą ir meilės chaosui simptomas?
Išskirtinis grožio vaidmuo žmogaus gyvenime, ne tik jo laimei, ne tik jo proto pakėlimui aukštyn, bet net ir psichinei sveikatai, vis labiau pamirštamas, nors Bruno Bettelheimas pripažino grožio įtaką psichinei sveikatai tiek, kad savo Čikagos klinikoje gražius paveikslus naudojo kaip vaistą nuo psichinių ligų. Grožio pakeitimas patogumu ir efektyvumu, žmogaus gyvenimo depoetizacija sukelia dehumanizaciją, žmogaus atrofiją, net jei vidutinis žmogus to nesuvokia.
Kultūrą užgniaužė civilizacija. Vis dažniau manoma, kad mokymasis yra tikrasis kultūros požymis. Kuo daugiau kas nors ko nors išmoko, kuo daugiau diplomų turi, tuo labiau jis laikomas kultūringu. Tai didelė klaida.
XV a. Florencijos amatininkas turėjo aukštą kultūrą, net jei nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Jo kultūra pasireiškė jo asmenybe, saviraiškos būdu ir grožio pojūčiu jo darbuose. Dar prieš šimtą metų Italijoje, daugelyje Florencijos apylinkių vietų, senas valstietis savo šeimai ir visiems, kurie pas jį dirbo, vakarais atmintinai dainuodavo Dantės „Dieviškąją komediją“, nors nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tai buvo gyva tradicija. Tai yra tikrasis kultūros žmogus, o ne tas, kuris yra prikimštas įvairiausių žinių, iškreiptas klaidingų filosofijų, praradęs tikrąjį paprasto žmogaus žavesį ir nepretenzingumą, kurio santykis su viskuo gyvenime tapo antrarūšis.
Kiekvienas, žinantis, kas yra tikroji kultūra, negali nepastebėti jos nuolatinio nuosmukio: triumfuoja uniformizmas ir bandos instinktas; anoniminė minia vis labiau keičia individualią asmenybę. Filosofijos nuosmukis yra mažiausiai toks pat baisus. Madingi pozityvizmo, materializmo, Heideggerio pasekėjai gali skirtis techniniu požiūriu, bet jie vienodai niūrūs, ir visus juos vienija epistemologinis ir moralinis reliatyvizmas. Šūkis „objektyvios tiesos nėra“ yra jų dogmatinis pagrindas. Vietoj tiesos jie siūlo tam tikrą istorinę, sociologinę „idėjos gyvenimo“ sąvoką, kuri tam tikrais laikotarpiais pasiekia pažangą ir yra įtakinga, bet su tiesa neturi nieko bendra.
Tikroji tiesa gyvena amžinai; tačiau šiuolaikinės filosofijos objektas yra lyg lašalas ore, kurios savotiška istorinė, sociologinė tikrovė pateikiama kaip svarbesnis dalykas. Negalime pernelyg primygtinai pabrėžti juokingo jų objektyvios tiesos ir bet kokios transcendencijos neigimo savitiksliškumo. Pakanka suvokti, kaip šių sau prieštaraujančių ir vidutiniškų teorijų skleidimas žudo didžiosios dalies mūsų universitetų ir koledžų studentų sveiką protą ir kaip tokie intelektualiniai prietarai grasina dehumanizuoti jų sveiką požiūrį į gyvenimą.
Dar blogiau yra tai, kad, kalbant apie sielų, kurioms gresia pavojus, skaičių, sparčiai plinta negirdėtas amoralumas. Visais laikais būta nuodėmių prieš šeštąjį įsakymą. Visada buvo žmonių, kurie pasiduodavo kūno pagundoms, tačiau jie arba žinojo, kad jų veiksmai amoralūs, ir net gailėjosi dėl savo nuodėmės, arba bent jau, jei iš tiesų buvo lengvabūdiški ir netyri, vis tiek norėjo tai nuslėpti. Jie vis dar netiesiogiai pripažindavo netyrumą ir amoralumą. Tačiau šiandienos absoliutus amoralumas yra visiškai aklas netyrumo siaubui. Tai bet kokio drovumo, kurį turėjo net pagonys, mirtis; iš tikrųjų tai šios srities neutralizavimas. Nepamirškime, kad veidmainystė yra kažkas bjauraus. Bet amoralumas yra nepalyginamai blogiau.
Seksualinis švietimas klasėse šį amoralumą primeta nekaltiems vaikams – mokslo vardu karikatūrizuojamas seksas sunaikina jo, kaip didžio laimės šaltinio, vaidmenį žmogaus gyvenime. Iš sekso atimamas jo paslaptingumas, intymumas ir jis klaidingai vaizduojamas kaip kažkas tiesiog biologinio, pavyzdžiui, virškinimas.
Ir tai daroma nepaisant neatimamų tėvų teisių. Argi tai ne totalitarizmas? Taip pat kaip ir siūlomas tėvų sertifikavimas prokreacijai; taip pat kaip ir nuostata, kad spermos bankas ir dirbtinis apvaisinimas – šis siaubingas nežmoniškumas – perims vaidmenį, kurį Dievas skyrė santuokai. Ar galite įsivaizduoti baisesnį košmarą už šią nepagarbą žmogaus orumui ir jo laisvei? Šalin bet kokį intymumą ir bet kokį tikėjimą apvaizda! Žmogus jau tiek suaugo ir yra toks išmintingas, kad gali imtis Dievo vaidmens. Netgi atmetus moralės įstatymus, tai pasmerkimas begaliniam, absoliučiam nuoboduliui. Visas meilės ir tėvystės žavesys ir laimė suponuoja dovanos ir netikėtumo reiškinius. Žmonės tai pamiršo.
Blogiausia, kad visur girdime apie nuostabią pažangą, susijusią su žmogaus orumu ir jo laisve demokratinėse šalyse. Tačiau elgtis su žmogumi kaip su figūra ant šachmatų lentos, vadovauti jam virš galvos ir neatsižvelgiant į jo laisvą valią yra didesnė nepagarba žmogaus orumui nei bet kokia ankstesnių laikų politinė tironija. Smegenų plovimas žmonėms per žiniasklaidą, reklamą ir politinę propagandą daro teisę balsuoti labai abejotina laisve. Didžiąją daugumą veikia žiniasklaida ir pinigai, kuriais šia žiniasklaida disponuoja mažuma.
Kas tas kvailys, kuris teigia, kad žmonija daro pažangą ir giriasi, kokią šlovingą laisvę pasiekė žmogus, kaip gerbiamas žmogaus orumas ir kad vidutinis žmogus šiandien suaugo? Norėčiau aiškiai pasakyti, kad tas, kuris džiūgauja dėl XX a. pažangos, jei turi omenyje ne tam tikros technologijos ar medicinos ir pan. srities pažangą, bet visą žmogaus gyvenimą, yra arba kvailys, arba velnio įrankis. Velnias žino, kad „pažanga“ yra šūkis, kuriuo jis gali apgauti idealistus, kad šie sektų paskui jį ir nesąmoningai dalyvautų jo naikinimo darbe.
Tačiau pažangos iliuzija užsikrėtė net tariami velnio priešai: ji įsiveržė į Bažnyčios šventovę. Teilhardas de Chardinas įvedė šią klastingą iliuziją apie industrializuotą pasaulį, įžvelgdamas jame nuostabų evoliucijos proceso žingsnį ir sutapatindamas automatinę evoliuciją su istorijos procesu. Ir, deja, ši automatinės pažangos, akivaizdžiai besiskleidžiančios mūsų laikais, iliuzija įsitvirtino daugybės kunigų, teologų, vyskupų ir kardinolų sąmonėje. Jų tariamas šiuolaikinis žmogus yra grynas mitas – žmogus, kuris suaugo ir todėl iš jo nebegalima tikėtis, kad jis priims paprastą Bažnyčios doktriną, t. y. Dievo apreiškimą. Argi neturėtume tikėtis, kad žmonės, išugdyti ir maitinami Bažnyčios doktrina, turi suvokti tai, ko negali nepastebėti sveikas protas?
Nebūtinai. Pirma, yra prelatų, kurie ne tik prarado tikėjimą, bet ir pasilieka Bažnyčioje, kad ją sugriautų. Jei būčiau praradęs tikėjimą, būčiau palikęs Bažnyčią. Bet prarasti tikėjimą ir likti Bažnyčioje – tam turi būti kokia nors priežastis. Šūkį „pažanga“ jie naudoja kaip priemonę savo velniškam naikinimo darbui užmaskuoti ir tikintiesiems apgauti, kad atitrauktų juos nuo Kristaus ir Jo šventosios Bažnyčios. Jie yra tikri Antikristo tarnai.
Antroji, daug didesnė prelatų grupė yra aukos, paveiktos kaltinimo, kad Bažnyčia yra reakcinga, kad Ji stabdo žmonijos pažangą. Jie neturi pakankamai proto ir tikėjimo, kad pasipriešintų pažangos propaguotojų smegenų plovimui. Jų nepilnavertiškumo kompleksas verčia juos bijoti prašauti pro šalį, todėl jie taip pat tampa pažangos skelbėjais. Pavyzdžiui, jie nedrįsta apsaugoti savo kaimenės nuo šio siaubingo naujo išradimo – jautrumo mokymo, vieno kvailiausių kada nors pasaulyje egzistavusių prietarų. Jie pasiduos lytiniam švietimui klasėse, nes, galų gale, tai priklauso pažangai. Jei jie nesutiktų, žmonės galėtų pamanyti, kad jie yra siaurakakčiai, prietaringi, nepažangūs, o tai būtų užvis blogiausia.
Trečiasis tipas – tai tie, kurie nėra užsikrėtę pažangos mitu, bet paprasčiausiai bijo tapti nepopuliarūs, bijo būti užsipulti liberalioje spaudoje, tie, kuriems neužtenka drąsos pasinaudoti savo, kaip vyskupų ir kunigų, autoritetu ir pavadinti progresyviąsias erezijas tikraisiais vardais, įsikišti. Jie bijo, kad gali prarasti bet kokią įtaką savo vyskupijose ar parapijose, todėl pasiduoda savo vyskupijų kunigų senatui, tariamai parapijų tarybų balsų daugumai. Jie bijo uždrausti knygų lentynose laikyti knygas ir žurnalus, kurie yra užkrėsti eretiškomis idėjomis, bijo uždrausti rafinuotus bandymus pakirsti tikrąjį tikėjimą; jie nedrįsta rodyti gerų, ortodoksiškų knygų. Jie laikosi stručio politikos. Jie laikosi pavojaus mažinimo taktikos. Jie užmerkia akis.
Galiausiai yra daug labai pamaldžių kunigų ir vyskupų, kuriuos giliai slegia tikėjimo irimas, antgamtiškumo, šventumo ir šventos meilės pojūčio praradimas. Tačiau jie baiminasi, kad kovodami gali sutrikdyti tariamą ramybę tarp katalikų. Su pažangos iliuzija koja kojon žengia mirtingiausia Bažnyčią niokojanti liga – pasaulietiškumas. Kalbėdamas apie šį pasaulietiškumą, turiu galvoje šio pasaulio gerinimo ir žemiškosios žmogaus gerovės pabrėžimą, priešingą Dievo garbinimui ir amžinajai žmogaus gerovei. Pagal šią apgailėtiną klaidą Bažnyčia dabar pirmiausia turėtų rūpintis socialine tvarka, socialiniu teisingumu, taika tarp tautų ir ekumenizmu, užuot rūpinusis individualios sielos pašventinimu ir Dievo pašlovinimu per visų žmonių atsivertimą į Kristų ir Jo šventąją Bažnyčią.
Toks pasaulietiškumas apjungia aklumą baisiam žmonijos nuosmukiui su sumišusiu tikėjimu neišvengiama pasaulio pažanga, vedančia į Kristaus karaliavimo įgyvendinimą. Šio pasaulietiškumo šalininkai savo naujuose katekizmuose daug kalba apie socialinį teisingumą, pacifizmą ir antikolonializmą, gamtos mokslų pažangą; jie praleidžia Dešimt Dievo įsakymų ir kuo mažiau kalba apie nuodėmę, pragarą, skaistyklą, atgailą, perkeitimą Kristuje ir amžinąją palaimą.
Tačiau Kristus niekada nekalbėjo nei apie šio pasaulio institucijas, nei apie šio pasaulio pažangą, bet apie visų žmonių atsivertimą į Dievą, jų atpirkimą ir pašventinimą, o svarbiausia – apie Dievo pašlovinimą. Jis kalbėjo apie baisią bausmę tiems, kurie iki mirties išlieka nepaklusnūs, ir kalbėjo apie amžinosios palaimos šlovę. Kristaus karaliavimo įsteigimas yra visiškai priešingas tikėjimui neišvengiama šio pasaulio pažanga ir šio pasaulio dvasia.
Argi Kristus nepabrėžė netiesioginio, didelio priešiškumo tarp Jo žinios ir pasaulio dvasios? „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ [Jn 15, 19 – red.] Ir tai bus tiesa iki paskutinės šio pasaulio dienos.
Ne, tikroji Bažnyčios misija yra ne siekti žemiškojo rojaus, ne humanizuoti pasaulį kartu su ateistais ir komunistais, bet įtvirtinti Kristaus viešpatavimą kiekvienoje atskiroje sieloje.
Didysis kardinolas Njumenas, kurio mums šiandien reikia labiau nei bet kada anksčiau, yra pasakęs:
Paulius... dirbo daugiau nei visi apaštalai: ir kodėl? Ne tam, kad civilizuotų pasaulį, ne tam, kad pagerintų visuomenę, ne tam, kad paskleistų žinias, ne tam, kad ugdytų protą, ne dėl kokio nors didelio pasaulinio tikslo... ne tam, kad visą žemę paverstų dangumi, bet tam, kad nuleistų dangų į žemę. Tai buvo tikrasis Evangelijos triumfas.... Ji padarė žmones šventaisiais.
Ir ši didi ir šventa Bažnyčios misija neatsiejama nuo visų erezijų pasmerkimo, nuo šlovingos anatemos, kuria Bažnyčia įveikė visus velnio mėginimus ją pakirsti. Kai didysis kovotojas su modernistinėmis erezijomis šventasis Pijus X savo šūkiu pasirinko nuostabius žodžius instaurare omnia in Christo – „viską atnaujinti Kristuje“ – jis neturėjo omenyje, kad iš žemės turėtume padaryti gamtinį rojų, pasaulio, kuriame vyrauja harmonija ir taika, išlaisvinto nuo bet kokių ligų ir skurdo, idealo, žmonijos, kuri visada įgyja vis daugiau natūralaus empirinio pažinimo ir labiau valdo gamtą. Ne, jis turėjo galvoje tai, kad viską, ką darome, perkeistume Kristaus dvasia, visas prigimtines vertybes, tokias kaip žmogiškoji meilė, santuoka, šeima, kultūrinis gyvenimas, menas, politika, prigimtinės tiesos, perkeistume Kristumi, kad išryškėtų jų intymiausia vertė; bet dar aukščiau ir daugiau – pridėtume kažką visiškai naujo – šventąjį Kristaus dvelksmą. Vien tik neišvengiamai tobulas pasaulis, – jei galime akimirkai prisiimti tokią neįmanomą fikciją, – pasaulis, kuriame visi žmonės būtų draugiški ir iš prigimties malonūs, pasaulis be ligų, karų ir skurdo, bet kuriame niekas negarbintų Dievo, niekas nesilenktų prieš Kristų, neturėtų teisės egzistuoti nė akimirkos – tai būtų bjaurastis.
Jei ankstesniais laikais daugelis katalikų kunigų ir vyskupų kartais nepakankamai vertino tikrąsias prigimtines gėrybes, tai tikrai buvo apgailėtina. Prieš maždaug dešimt metų sakiau: „Kiekvienas tikras katalikas turėtų parodyti savo tikėjimą taip pat ir matydamas kiekvieną aukštą prigimtinę gėrybę, pavyzdžiui, žmogiškąją meilę, santuoką, gamtos ir meno grožį, prigimtinę tiesą jos tikrąja autentiška verte, vertindamas ją labiau nei bet kas, kas neturi tikėjimo.“
Tačiau be galo blogai, kai Bažnyčios atstovai pamiršta skelbti unam necessarium ir propaguoja tik prigimtines gėrybes, o Kristaus žinią aiškina kaip žemiškojo rojaus sukūrimo programą. Tą akimirką, kai nebeįžvelgiama absoliuti vienintelio būtino dalyko pirmenybė, viskas suklastojama – ir net tikros, natūralios gėrybės netenka savo autentiško grožio ir vertės.
Visada kovojau su klaidingu antgamtiškumu tų, kurie, kam nors netekus mylimo žmogaus, sako: „O, per daug nesijaudink; jei jis mirė gerai, tai nėra pagrindo nerimauti, be to, dabar jis daug laimingesnis.“ Ne, didžiosios prigimtinės gėrybės, kurias Dievas mums dovanoja, turėtų sukelti mūsų gilų dėkingumą Jam, turėtume jomis džiaugtis ir jomis mėgautis. Kryžiai, kuriuos Dievas uždeda ant mūsų pečių, turėtų mus giliai paveikti: turėtume nerimauti, liūdėti, verkti, bet sakyti: „Teesie Tavo valia.“
Šventasis Bernardas parašė nuostabų pamokslą (Nr. 26 iš savo pamokslų apie Giesmių giesmę) gedėdamas savo mylimo brolio, kuris taip pat buvo to paties vienuolyno vienuolis. Čia randame teisingą atsakymą: gilią kančią dėl brolio mirties žmoguje, kurio žvilgsnis buvo nukreiptas tik į vieną būtiną dalyką. Būtent dėl to, kad šventasis Bernardas matė absoliučią antgamtiškumo pirmenybę, jis buvo pilniausia ir aukščiausia prasme žmogiškas ir giliausiai bei adekvačiausiai reagavo į žemiškąsias gėrybes ir kryžius. Jis suprato, kad mylimų žmonių mirtis reikalauja ašarų – sunt lacrimae rerum, kaip sakė Vergilijus.
Viskas šioje žemėje atskleidžia savo tikrąją vertę tik tada, kai į tai žvelgiama amžinybės šviesoje, tik tada, kai suprantame, kad šis gyvenimas yra status viae [piligriminė kelionė], kuriai lemta rasti išsipildymą amžinybėje, tik tada, kai suvokiame, kad esame piligrimai, einantys į amžinybę. Kristuje kiekviena tikra natūrali gėrybė atskleidžia savo tikrąjį grožį, in lumine tuo videbimus lumen (Tavo šviesoje pamatysime šviesą), bet būtent todėl, kad tik Jame visos natūralios gėrybės suprantamos kaip Dievo žinia, skirta priartinti mus prie Jo, uždegti mūsų širdis Jam. Tik tada, kai šios prigimtinės gėrybės nepretenduoja į paskutinį išsipildymą, tik tada, kai išpažįsta savo neišbaigtumą, jos atskleidžia savo aukščiausią grožį ir savo grožiu – Dievą absoliutą. Pripažinti antgamtiškumo pirmenybę prigimtinių gėrybių atžvilgiu būtina norint suvokti tikrąjį prigimtinių gėrybių grožį ir vertę. Tik Kristuje galime atskirti aukštą vertę turinčias prigimtines gėrybes, tokias kaip draugystė, santuoka, prigimtinė tiesa, gamtos ir meno grožis, nuo žemesnių žemiškų gėrybių, tokių kaip turtas ir šlovė. Todėl supasaulėję tampame akli tikrosioms prigimtinėms vertybėms.
Kad įveiktume šio pasaulietiškumo įsiveržimą į Bažnyčią, turime išsivaduoti iš pažangos iliuzijos. Taip pat turime pasmerkti iš jos išplaukiantį aklumą mūsų epochos nuosmukiui ir regresui bei prietarus dėl prisirišimo prie dabarties, kad mylėtume savo artimą ir išvengtume melancholiškos nostalgijos buvusiems laikams. Jei savo sielose atstatysime antgamtiškumo pirmenybę ir tikrąjį visų prigimtinių gėrybių regėjimą Kristuje, suprasime baisų šio momento žmonijos nuosmukį, regresą ir baisų pavojų, kuris šventajai Bažnyčiai gresia dėl šio pasaulio įsibrovimo. Tačiau viso to akivaizdoje galime gyventi kaip piligrimai, mūsų širdys kupinos vilties, o ne optimizmo, pirmiausia vilties dėl mūsų pačių ir mūsų brolių amžinosios vienybės su Kristumi – ir vilties dėl šlovingo Kristaus viešpatavimo Bažnyčioje.
Turėtume suvokti, kad šiandieninė Bažnyčios padėtis panaši į tą, kuri vyravo IV amžiuje, kai dauguma katalikų vyskupų buvo arijonai. Tačiau šventasis Atanazas ir šventasis Hilarijus iš Puatjė kartu su tikratikiais pasauliečiais išgelbėjo Bažnyčią nuo erezijos.
Šiandien Bažnyčioje ir už jos ribų daug kas taiką laiko svarbiausiu mūsų pastangų tikslu: taiką tarp tautų, taiką su komunistais, taiką su eretikais, taiką su pasaulio dvasia. Žinoma, Kristus yra pasakęs „palaiminti taikdariai“, tačiau Jis taip pat pašaukė mus kovoti su pasaulio dvasia. Ir ši kova niekada nesibaigs, kol egzistuos šis pasaulis. Turime būti ir taikdariai, ir Kristaus kariai, – kovojančios Bažnyčios nariai.
