„Mano žmona užsiima šiais reikalais“, – kaip liūdna išgirsti tokį atsakymą iš vyrų, paklausus jų, ar jie laikosi katalikų religijos ir ar moko savo vaikus tikėjimo tiesų bei dorovės įstatymų. Prisiminus būtinybę mirties akimirką būti malonės būklėje ir bendrąjį principą, kad medis lieka gulėti ten, kur nuvirsta, peršasi išvada, jog šie vyrukai dangų laiko skirtą moterims, o pragarą – vyrams.
Ne, mes anaiptol neneigiame paskutinės akimirkos atsivertimų ar malonės stebuklų. Tokių dalykų, žinoma, pasitaiko, bet visa katalikų moralinė tradicija ir žymiausi dvasiniai mokytojai ragina jais nepasitikėti. Šventieji įspėja mus, kad greičiausiai mirsime taip, kaip gyvenome, ir todėl turime stengtis gyventi gerai, t. y. Dievo malonėje.
Kalbant apie sutuoktinius ir tėvus, jų sprendimas apleisti religines pareigas (ir todėl statyti į pavojų savo išganymą) palies ne tik juos asmeniškai. Jie yra mažiausios Dievo įsteigtos bendruomenės, šeimos, galva. Jo, kaip šeimos galvos, vaidmuo – kad ir kaip šiandien jis būtų puolamas, neigiamas, niekinamas ar pajuokiamas – religinėje srityje išlieka be galo svarbus. Sakoma, kad kunigai į dangų ar pragarą neina vieni. Tas pats galioja ir vyrui, kurio pašaukimas yra dvasiškai vadovauti savo šeimai, t. y. tėvui. (Ne, ponai, kunigas nėra dvasinis jūsų šeimos vadovas – laimei ar nelaimei, jai vadovaujate jūs. Tai nurodo pats Šventasis Raštas.) Tėvo dorybės ir ydos, jo moralė ir ištikimybė (arba neištikimybė) Bažnyčiai neabejotinai padarys didžiulį poveikį jo vaikams.
Jei tėvo įtaka tokia didžiulė – o ji tokia ir yra – tuomet kai kurios šiandieninės tendencijos turėtų mus labai neraminti. Tuckeris Carlsonas dienraštyje „Fox News“ apibendrino dabartinę vyrų krizę. Čia pateikiame kelias jo pristatymo ištraukas:
- JAV vyrai vidutiniškai miršta penkeriais metais anksčiau nei moterys. Viena iš priežasčių yra žalingi įpročiai. Vyrai du kartus dažniau už moteris tampa alkoholikais. Taip pat jie du kartus dažniau miršta nuo narkotikų perdozavimo. Naujajame Hampšyre, labiausiai opijatų krizės apimtoje valstijoje, 73 proc. mirčių nuo perdozavimo tenka vyrams.
- 77 proc. visų savižudybių atlieka vyrai, ir jų skaičius dramatiškai auga. Tarp 1997 ir 2014 m. savižudybių skaičius tarp vidutinio amžiaus amerikiečių vyrų išaugo 43 proc. Šie rodikliai didžiausi tarp baltųjų ir Šiaurės Amerikos indėnų kilmės vyrų; jie nusižudo dešimt kartų dažniau nei ispanakalbės ar juodaodės moterys.
- Dažnai girdime apie Amerikos kalėjimų krizę. Tai taip pat išimtinai vyrų problema. Daugiau nei 90 proc. įkalintųjų yra vyrai.
- Palyginti su mergaitėmis, berniukams blogiau sekasi mokykloje. Vidurinę baigia daugiau merginų nei vaikinų. Taip pat daugiau merginų įstoja ir baigia aukštąją mokyklą. Absoliučią daugumą drausminių nusižengimų mokyklose įvykdo berniukai. Vienas tyrimas nustatė, kad kas penktas mokyklinio amžiaus berniukas – palyginti su kas vienuolikta mergaite – kenčia nuo hiperaktyvumo sindromo. Daugelis vartoja vaistus. Ilgalaikis šių vaistų poveikis dar nėra ištirtas, tačiau, regis, viena iš kontraindikacijų yra depresija suaugus.
- Daug daugiau moterų nei vyrų baigia magistratūros studijas, taip pat daugiau jų įgyja daktaro laipsnį. Jos sudaro daugumą stojančių į teisės ir medicinos universitetus.
- Tarp 1979 ir 2010 m. valandinės darbinio amžiaus vyrų tik su viduriniu išsilavinimu pajamos sumažėjo 20 proc. Antra vertus, moterų su aukštuoju išsilavinimu atlyginimas augo. Industrinės ekonomikos nuosmukis skaudžiai palietė būtent vyrus.
- Šiuo metu Amerikoje yra septyni milijonai darbingo amžiaus vyrų, kurie niekur nedirba. Apie pusė jų kasdien vartoja nuskausminamuosius. Tai didžiausias rodiklis visame pasaulyje.Šiandien daug mažiau jaunų vyrų veda nei prieš keletą dešimtmečių, taip pat mažiau jų išsaugo santuoką. Kas penktas amerikiečių vaikas gyvena tik su motina. Tai du kartus daugiau nei 1970 m. Milijonai berniukų auga be tėvo. Jauni vyrai dažniau lieka gyventi su tėvais nei su žmona ar partnere. Jaunos moterys elgiasi priešingai.
- Vienišos moterys du kartus dažniau perka nuosavus butus nei vieniši vyrai. Daugiau moterų nei vyrų šiandien turi vairuotojo pažymėjimą.
Šis statistika, kad ir kokia neraminanti, atrodo neturinti nieko bendra su religija. Tačiau tikroji krizė yra dvasinė. Štai keletas statistinių duomenų apie katalikybės padėtį, padėsiančių suvokti dvasinės katastrofos mąstą:
Jungtinėse Valstijose nuo 2000 m. 14 milijonų katalikų išsižadėjo tikėjimo, religinis vaikų mokymas parapijose sumažėjo 24 proc., katalikiškų mokyklų lankymas sumažėjo 19 proc., kūdikių krikštai sumažėjo 28 proc., suaugusiųjų krikštai sumažėjo 31 proc., sakramentinių santuokų skaičius sumažėjo 41 proc. (Šaltinis: Center for Applied Research into the Apostolate. Frequently Requested Church Statistics, 2014.)
Tiesa, ši statistika apima ne tik vyrus, tačiau duomenys, surinkti apie vyrus, padeda paaiškinti platesnę problemą: bendroji katalikybės krizė didele dalimi yra vyrų dvasingumo krizė. Štai keli neraminantys faktai apie katalikų vyrus JAV:
8 iš 10 katalikų vyrų mano, kad „tai, kaip gyveni, yra svarbiau nei būti katalikui“.4 iš 10 katalikų vyrų mano, kad katalikybėje nėra „daugiau tiesos nei kitose religijose“.Tik 38 proc. katalikų vyrų „didžiuojasi esantys katalikai“.Tik 26 proc. katalikų vyrų laiko save „praktikuojančiais katalikais“.Tik 34 proc. katalikų vyrų sutinka, kad katalikybė yra „vienas svarbiausių gyvenimo dalykų“. (Šaltinis: newemangelization.com; straipsnyje pateikta ir daugiau neraminančių duomenų.)
Kitame straipsnyje teigiama, kad „tik 1 iš 50 katalikų vyrų kas mėnesį atlieka išpažintį“.
Priežastis, kodėl katalikų vyrų krizė reiškia visos Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo krizę, yra paprasta. Tėvai yra šeimų galvos. Kadangi šeima yra natūralus visuomenės struktūrinis elementas, iš to plaukia, kad žmonių visuomenė natūraliai yra patriarchalinė. Kad ir kaip feministės ir feministai neigtų šią tiesą, ji taip susijusi su mūsų prigimtimi, jog bet kokie bandymai pakeisti šią tvarką tik padaro žalos žmonijai.
Bažnyčia, būdama antgamtinė institucija, taip pat yra hierarchinė ir patriarchalinė. Ne veltui vienas labiausiai gerbiamų titulų Vakarų ir Rytų Bažnyčioje yra „patriarchas“. Aukščiau rangu stovi tik „popiežius“, taip pat kilęs iš žodžio „tėvas“.
Jei tai, ką čia išdėstėme, yra tiesa, tenka daryti išvadą, kad kai šeimos ir Bažnyčios „patriarchus“ ištinka krizė, visa visuomenė atsiduria krizėje.
Šveicarijos vyriausybė 2000 m. paskelbė tyrimą apie religijos perdavimą vaikams. Jis patvirtina tai, ką instinktyviai žinome apie centrinį tėvo vaidmenį šeimoje. Pasak šio tyrimo:
1. Jei ir tėvas, ir motina reguliariai lankosi bažnyčioje, 33 proc. jų vaikų taip pat reguliariai lankysis pamaldose, o 41 proc. lankysis nereguliariai. Tik ketvirtadalis jų vaikų užaugę visai nepraktikuos religijos.
2. Jei tėvas nereguliariai, o motina reguliariai lankosi bažnyčioje, tik 3 proc. jų vaikų užaugę reguliariai lankysis pamaldose, o 59 proc. lankysis nereguliariai. 38 proc. Bažnyčiai bus prarasti.
3. Jei tėvas nepraktikuoja religijos, o motina reguliariai lankosi bažnyčioje, tik 2 proc. vaikų užaugę reguliariai lankysis pamaldose, o 37 proc. lankysis nereguliariai. Net 60 proc. jų vaikų taps visiškai nepraktikuojantys!
Kas bus, jei tėvas reguliariai lankosi bažnyčioje, o motina – nereguliariai arba visai nesilanko? Neįtikėtina, bet reguliariai besilankysiančių bažnyčioje vaikų procentas išauga nuo 33 iki 38 proc., kai motina lankosi pamaldose nereguliariai, ir net iki 44 proc., kai motina visai nepraktikuoja religijos. Tai reiškia, kad ištikimybė tėvo įsitikinimams auga proporcingai motinos abejingumui religijai.
Kitaip tariant, jei tėvas visai neina į bažnyčią – nepriklausomai nuo jo žmonos pamaldumo – tik vienas vaikas iš 50 užaugęs reguliariai lankysis pamaldose. Jei tėvas reguliariai lankosi bažnyčioje – nepriklausomai nuo jo žmonos atšalimo – nuo dviejų trečdalių iki trijų ketvirtadalių jo vaikų užaugę lankysis bažnyčioje (reguliariai arba nereguliariai). Viena iš šio didžiulio skirtumo priežasčių galbūt yra ta, kad vaikai gyvenimo namuose labiau mokosi iš mamos, o supratimą apie išorinį pasaulį gauna iš tėčio. Jei tėvas rimtai žiūri į savo tikėjimą, jis siunčia žinutę savo vaikams, kad į Dievą reikia žiūrėti rimtai.
Tad ką daryti?
Tėvai – esami ir būsimi – turi peržvelgti savo prioritetus, prisiminti savo šventą pareigą ir sąžiningai stengtis ją vykdyti.
Apaštalavimo pastangos, kuriomis siekiama sulaikyti masinį katalikų išėjimą iš Bažnyčios, didele dalimi turi būti nukreiptos į vyrų formavimą (ir reformavimą). Tai nereiškia apleisti moteris. Kaip tik vyrai buvo pernelyg apleisti paskutiniais dešimtmečiais. Jei „vyrų problema“ bus tinkamai sprendžiama, kitos problemos taps ne tokios opios.
Vyrai katalikai turi padėti vieni kitiems ir paremti vieni kitus kaip dvasiniai broliai ir draugai.
Galiausiai, religijos praktikavimas turi tapti labiau vyriškas. Mano įsitikinimu, viena iš priežasčių, kodėl vyrai sako: „šiais reikalais užsiima mano žmona“, yra ta, kad tie „reikalai“ jiems atrodo pernelyg moteriški. Naujoji liturgija tampa vis labiau „moteriška“. Šį procesą tėvas Richardas Cipolla taikliai pavadino „liturgijos nuvyriškėjimu“.
Kalbant asmeniškai apie kiekvieną iš mūsų, daug naudos duos sveika šv. Monforo „vyriško dvasingumo“ dozė.
Šv. Juozapai, didysis Nazareto patriarche ir Šventosios Šeimos galva, melski už mus!
