Trumpai tariant, 1878 m. netoli Lukos (į šiaurę nuo Pizos) gimusi, anksti tapusi našlaite ir mirusi būdama vos 25–erių (1903 m. balandžio 11 d., per Didįjį šeštadienį), Gema Galgani daugiau nieko nenuveikė, išskyrus tai, kad dorovingai gyveno, narsiai ir tiesiog pamokančiai nuolankiai pakėlė žiaurius šeimyninius likimo smūgius bei skausmingas ligas ir taip buvo nuskaistinta. Bažnyčios akyse ji yra įdomi jauna kenčianti mistikė, kuri panėšėjo į nuplaktą, erškėčiais vainikuotą ir nukryžiuotą Viešpatį Jėzų Kristų ne tik stigmomis, bet ir besąlygišku pasiryžimu atsiteisti. Ji savanoriškai pasisiūlė Dievui tapti atsiteisimo auka už pavojuje atsidūrusias sielas.
Iš dvasios vado pavedimu užrašytos autobiografijos, trumpo dvasinio dienoraščio ir laiškų, kuriuos ji rašė savo dvasios vadui pasionistų ordino kunigui tėvui Germano, mes sužinome, jog 1933 m. gegužės 14 d. šventąja paskelbta moteris buvo ne vien Kryžiaus mistikė, bet taip pat palaikė nepaprastai nuoširdžius ir bičiuliškus santykius su savo angelu sargu, ką ne kartą patvirtino ir tėvas Germano savo parodymuose per beatifikacijos procesą.
Apibendrindamas minėtus dokumentus, prancūzų teologas J. Fr. Villepelée nupiešė tikrai vaizdingą mistinio šv. Gemos Galgani bendravimo su šventaisiais angelais paveikslą tokiomis antraštėmis: 1. Angelų draugijoje. 2. Draugiškas angelo buvimas. 3. Angelas dvasinio gyvenimo mokytojas[1]. Savo autobiografijoje Gema Galgani rašo, jog nuo pat ankstyvos vaikystės labai pasitikėdama šaukdavosi savo angelo, ir jis patardavo bei įspėdavo, būdavo jos pašonėje.
Pavyzdžiui, ji rašo: „Aš labai gerai prisimenu, kaip man padovanojo auksinį laikrodį su grandinėle ir, būdama tuščiagarbė, net nepastebėjau, kaip su juo ir išėjau, tuomet man patiko būti puošeiva. Sugrįžusi namo, aš ėmiau persirenginėti. Šią akimirką pamačiau angelą – dabar žinau, kad tai buvo mano angelas sargas, – kuris labai rimtai man tarė: „Atsimink, jog brangūs dalykai, galintys papuošti nukryžiuotojo Karaliaus sužadėtinę, gali būti tik erškėčiai ir kryžius!“ Šie žodžiai mane išgąsdino, o ir angelas įvarė man baimės. Netrukus po to apmąsčiau šiuos žodžius ir, nors nieko nesupratau, priėmiau sprendimą: iš meilės Jėzui ir norėdama padaryti Jam džiaugsmo nutariau nieko panašaus daugiau nenešioti ir niekuomet nebekalbėti apie tokius dalykus, kurie yra tik tuštybė.“ Taigi jau labai anksti angelas sargas pasirodė esąs šv. Gemos palydovas, kad jos jauną gyvenimą nukreiptų į tobulumą.
Paskui Gema beveik visada džiaugdavosi nuolatine angelo sargo draugyste, kuris jai dažnai apsireikšdavo regimai. Apie tai kalbama beveik kiekviename jos „Diario“, dvasinio dienoraščio, puslapyje, kur ji savo nuodėmklausio vyskupo Volpi pavedimu paklusniai, bet labai atvirai nuo 1900 m. liepos 19 d. iki 1900 m. rugsėjo 3 d. užrašė viską, kas nutiko jos turtingame mistiniame gyvenime. Ji kalba apie tai, kaip ištikimai angelas sargas budėjo prie jos tiek dieną, tiek dažnai ir ilgomis, bemiegėmis naktimis, stiprindamas ją darant gerus darbus, mokydamas arba papeikdamas.
Štai keletas šių įrašų pavyzdžių[2]. 1900 m. liepos 20 d.: „Vakar prieš 4 valandą mane apėmė troškimas dar kartą trumpam mistiškai susijungti su Jėzumi; aš pabandžiau – ir staiga su Juo susijungiau... Jis kai ką pranešė mano nuodėmklausiui ir po to dar mane palaimino. Paskui aš pajutau, kad dabar Jis pasitraukė kelioms dienoms. Koks geras Jėzus! Vos išėjęs, Jis man duoda angelą sargą, kuris su nenuilstančia meile, budrumu ir kantrybe stovi greta.“
1900 m. liepos 21 d.: „Šiandien vakare aš, kaip buvau žadėjusi Jėzui, nuėjau pas tėvą Vallini atlikti išpažinties. Bet ak, nuėjusi nuo klausyklos, aš staiga sunerimau ir susijaudinau: tai ženklas, kad netoliese buvo velnias. Taip, deja, jis buvo arti. Aš gerai jį pastebėjau ruošdamasi kalbėti savo maldas... Vos man atsiklaupus, piktasis priešas, kuris jau keletą valandų paslapčia laukė, pasirodė visai nedidelio vyro pavidalu, bet toks bjaurus, kad mane apėmė siaubas. Tada mano mintys nukrypo tik į Jėzų, ir aš į nieką kitą nekreipiau dėmesio. Toliau meldžiausi. Visai netikėtai jis pradėjo mane daužyti per pečius ir kitur, jis puolė stipriai mušti... Aš kreipiausi į savo angelą sargą, ir jis iš tikrųjų padėjo man, turiu pasakyti, labai originaliai. Vos jis man pasirodė, aš ėmiau karštai prašyti nepalikti manęs vienos. Jis paklausė, kas man yra; aš parodžiau į velnią, kuris šiek tiek atsitraukė, bet man vis dar tebegrasino. Aš paprašiau angelo sargo pasilikti pas mane per visą naktį... Aš nuėjau miegoti; man atrodė, kad jis laiko virš mano galvos išskleistus savo sparnus. Aš užmigau. Ir šiandien ryte jis dar tebebuvo toje pačioje vietoje, kaip vakar vakare.“
1900 m. liepos 28 d.: „Naktis prabėgo labai gerai. Ryte pas mane atėjo angelas sargas; jis buvo patenkintas ir liepė man pasiimti popieriaus ir užrašyti tai, ką jis man diktuos. Štai čia viskas: „Atsimink, mano dukra, kad tas, kuris tikrai myli Jėzų, mažai kalba ir viską ištveria. Aš liepiu tau Jėzaus vardu niekada nesakyti savo nuomonės, nebent tada, kai būsi klausiama; ir niekuomet primygtinai nesilaikyti savo nuomonės, o tučtuojau nusileisti. Tiksliai paklusk nuodėmklausiui ir tam, ką jis palieps, neprieštaraudama, kur privalai, paprastai atsakyk ir būk nuoširdi su juo ir kitais žmonėmis. Jei padarei klaidą, tučtuojau pasisakyk nelaukdama, kol tavęs paklaus. Pagaliau neužmiršk saugoti savo akių ir atmink, jog apmarinta akis regės dangaus šlovę!“ Po šių žodžių jis mane palaimino ir paskui leido priimti šv. Komuniją. Aš tučtuojau išbėgau. Tai buvo pirmas kartas po beveik mėnesio, kai Jėzus vėl leidosi pajaučiamas. Aš Jam išsakiau visus savo reikalus. Jis ilgai su manimi kalbėjosi. Aš priėmiau Komuniją pusė devintos, kai atsipeikėjau iš ekstazės, buvo jau vėlu... Aš vis dar tebebuvau ta pačia poza, kaip ir priimdama Komuniją. Stodamasi pamačiau, kad angelas sargas, išskleidęs sparnus, stovėjo mano galvūgalyje. Paskui jis palydėjo mane namo ir man dar nurodė, jog šią dieną daugiau nebesimelsčiau.“
1900 m. liepos 29 d.: „Vakar iki pietų aš jaučiausi taip, kad negalėjau susikaupti; bet mano angelas sargas buvo pas mane ir suteikė man jėgų. Taip pat turiu pasakyti, jog šeštadienį nejaučiau alkio, bet jis man liepė pavalgyti; taip, jis man liepė pavalgyti; taip jis padarė šiandien ryte, sekmadienį. Kas vakarą jis nesiliauja manęs laiminęs, taip pat, jei reikia, baudęs ir baręs.“
1900 m. rugpjūčio 1 ir 2 d.: „Trečiadienį aš negalėjau susikaupti. Ketvirtadienį – taip pat. Retkarčiais man šį tą pasakydavo mano angelas sargas, bet visąlaik budėdamas; vis tik trečiadienį aš pamaniau, kad galiu būti suklaidinta velnio; tačiau jis nuramino mane tepasakęs: „Būk paklusni!“
1900 m. rugpjūčio 6 d.: „Šiandien vakare, man bekalbant vakarines maldas, prie manęs prisiartino angelas sargas ir, paplojęs man per petį, tarė: „Gema, kodėl taip nenoriai meldiesi? Tai nepatinka Jėzui!“ – „Ne,– atsakiau aš,– tai joks nenoras, tiktai aš jau dvi dienas nekaip jaučiuosi.“ Jis atsakė: „Uoliai atlik savo pareigą ir pamatysi, kad Jėzus tave dar labiau mylės!“... Aš paprašiau angelą sargą nueiti pas Jėzų ir Jam pasakyti, kad Jis leistų jam naktį pasilikti pas mane. Jis tučtuojau pranyko... Pabaigusi melstis, aš nuėjau į lovą. Angelas sargas sugrįžo, gavęs Jėzaus leidimą ateiti; jis manęs paklausė: „Kiek jau laiko nesimeldei už sielas skaistykloje? O mano dukra, tu taip mažai apie tai galvoji! Ar žinai, kad motina Marija Teresė vis dar tebekenčia (skaistykloje)?“ Aš nuo ryto už ją nesimeldžiau. Jis man pasakė, kad jam patiktų, jei aš kiekvieną menkutę kančią paaukočiau už sielas skaistykloje. „Kiekviena nedidelė atgaila joms yra palengvinimas; taip pat vakar ir šiandien tu labai mažai už jas aukojai.“ Aš atsakiau truputį nustebusi: „Aš kentėjau fiziškai. Ar galvos skausmai gali padėti skaistyklos sieloms?“ – „Taip,– atsakė jis man,– taip, mano dukra, kiekviena, kad ir kokia menka, kančia suteikia joms palengvėjimą.“ Tuomet aš jam pažadėjau nuo šiol viską aukoti už jas. Jis dar pasakė: „Kaip baisiai kenčia šios sielos! Ar tu nori kentėti?“
1900 m. rugpjūčio 8 d.: „Šiandien, netrukus po to, kai nuėjau nuo klausyklos, man dingtelėjo viena mintis; aš širdyje tariausi, kad nuodėmklausys labai sumenkina mano nuodėmes, ir sunerimau. Norėdamas mane nuraminti, prie manęs prisiartino angelas sargas; aš buvau bažnyčioje, ir jis garsiai pasakė šiuos žodžius: „Bet pasakyk man, kuo nori tikėti: nuodėmklausiu ar savo pačios galva? Nuodėmklausiu, kuris apdovanotas nuolatine šviesa, pagalba ir dideliais sugebėjimais, ar savimi, kuri visai nieko tokio neturi? O tu, išdidžioji! Gal nori pasidaryti nuodėmklausio mokytoja, vadove ir vedėja?“
1900 m. rugpjūčio 9 d.: „Šiandien, kai aš, Dievo padedama, ištvėriau labai smarkų piktojo priešo puolimą, atėjo angelas sargas ir, priekaištaudamas man, labai rimtai tarė: „Dukra, atsimink, kad, kiekvienąkart nusižengdama paklusnumui, tu padarai nuodėmę! Kodėl tu taip spyriojiesi ir nenori klausyti nuodėmklausio? Neužmiršk, jog nėra trumpesnio ir patikimesnio kelio už paklusnumą!“
1900 m. rugpjūčio 16 d.: „Šiandien, ketvirtadienį, mane apniko įprastinis pasibjaurėjimas: baimė prarasti savo sielą, nes man prieš akis iškilo daugybė didelių mano nuodėmių. Koks susijaudinimas! Šią akimirką angelas sargas tarė man į ausį: „Dievo gailestingumas yra begalinis.“ Tai mane nuramino...
1900 m. rugpjūčio 20 d.: „Vakar dieną aš vėl kalbėjausi su angelu sargu; jis man priekaištavo, ypač už mano nenorą melstis, ir priminė įvairius kitus dalykus, taip pat tai, ką man buvo sakęs dieną, ir pridūrė, jog už tai turėsiu atsiskaityti Jėzui. Pagaliau, kai aš, prieš eidama gulti, paprašiau jo palaiminimo, jis man pranešė, jog šiandien, rugpjūčio 20 d., Jėzus leis mane pulti demonui būtent todėl, kad keletą dienų aplaidžiai meldžiausi. Jis man pranešė, jog demonas panaudos visą jėgą, kad sutrukdytų man melstis...“
1900 m. rugpjūčio 26 d.: „Vakar valgydama aš pakėliau akis ir pamačiau angelą sargą. Šis žiūrėjo į mane tokiu griežtu žvilgsniu, kad aš išsigandau; jis nekalbėjo. Vėliau, kai aš trumpam ėjau prigulti, jis paliepė man pažvelgti jam į veidą; aš tai padariau, bet tuoj ir vėl nuleidau akis; tačiau jis primygtinai to reikalavo sakydamas: „Ar tau ne gėda, man regint, daryti klaidas!“ Jis primygtinai reikalavo, kad aš į jį žiūrėčiau; daugiau kaip pusvalandį jis vis liepė man žiūrėti į jo veidą; į mane žvelgė tokios griežtos akys... Aš teįstengiau verkti. Aš prašiau Dievo ir mūsų Motinos, kad paimtų mane iš čia, nes ilgiau negalėjau to ištverti. Kartkartėmis jis man kartojo: „Gėdykis!“ Aš prašiau, jog bent jau kiti nematytų manęs tokios, nes kitaip niekas prie manęs nesiartins... Aš kentėjau kiaurą dieną; ir kai tik pakeldavau akis, jis vis griežtai žvelgdavo į mane... Vakare aš kalbėjau savo maldas, o jis vis dar tebestovėjo lygiai taip pat žvelgdamas į mane; paskui jis paliepė man eiti į lovą ir palaimino, bet manęs nepaliko; keletą valandų jis pasiliko prie manęs...“
1900 m. rugsėjo 3 d.: „Šią naktį aš daugiau nemačiau angelo sargo, taip pat ir ryte. Šiandien jis man pasakė, kad aš turinti pagarbinti Jėzų, kuris esąs vienui vienas. Po to jis išnyko. Šįvakar buvo geriau negu vakar vakare. Aš keletą kartų prašiau jo atleidimo, ir jis atrodė linkęs man atleisti. Šiąnakt jis vis sukiojosi aplink mane. Jis kartojo, kad turiu būti dora ir patikti mūsų Viešpačiui Jėzui ir prie Jo aš turinti būti dar geresnė ir doresnė.“
Autobiografijoje (p. 251) šv. Gema Galgani tarsi apibendrina savo ataskaitą apie angelo pasirodymus, rašydama: „Vos tik apgaubęs mane savo buvimu, angelas sargas tapo mano mokytoju ir vadovu. Kaskart, kai suklysdavau, jis atkreipdavo į tai mano dėmesį. Jis mokė mane kalbėti tik tuomet, kai manęs paklausdavo... Jis mokė mane nuleisti akis... Jis man pasakė: „Aš tau ne kartą aiškinau, jog esi Dievo regima: tu privalai garbinti Jo begalinį gerumą, begalinę didybę, gailestingumą ir visas Jo savybes!“[3]
Nuo 1896 metų, kai Gemai suėjo 18 metų, ji vis dažniau susitikdavo su angelu. Paskui, vos tik susipažinusi su tėvu Germano, ji tiksliai jam pranešdavo apie angelo apsilankymus, kurie džiaugsmu papildydavo jos sielą ir ją stiprindavo. Šie laiškai tėvui Germano – visų pirma paminėtini 1900 m. rugsėjo 14 d. 12–asis laiškas, 1900 m. spalio 3 d. 17–asis laiškas, 1901 m. gegužės 13 d. 61–asis laiškas ir 1902 m. liepos 20 d.114–asis laiškas – yra nepaprastai reikšmingi[4]. Iš pradžių tėvas Germano, stebėdamasis kai kuriais Gemos pranešimais, turbūt buvo nusiteikęs skeptiškai ir, pataręs jai būti atsargiai, 1900 m. spalio 22 d. rašė jai: „O dėl angelo pasirodymų, tai... paprieštarauk, kad nesi jų verta ir tik nori vykdyti Dievo valią; saugokis demono žabangų! Ir aš dar pasakysiu: jei šmėkla nepranyks, tai pakviesk ją su tavimi parpulti ant žemės prieš Dievo didybę, kad ją pagarbintumėte ir su tikėjimu bei meile pašlovintumėte! Sukalbėk maldos aktą, priverčiantį drebėti demoną: „Tegyvuoja Jėzus!“[5]
Gema taip ir darė. Viena moteris, vardu Eufemia Giannini, gerai pažinojusi Gemą, apaštaliniame procese Pizoje 1922 m. tiksliai pranešė štai ką: „Gema gavo įsakymą kiekvieną pasirodymą nuvaryti kryžiaus ženklu, švęstu vandeniu ir netgi apspjaudyti. Kai vieną dieną pasirodė angelas sargas, ji, spjovusi jam į veidą, pabandė jį nuvaryti. Angelas nepasijudino; taip, toje vietoje, kur prie angelo kojų nukrito jos seilės, išaugo balta rožė; ant jos žiedlapių aukso raidėmis buvo parašyta: „Meilė viską priima“[6]. Šį pranešimą galima vertinti ir skeptiškai; šiaip ar taip, teisusis tėvas Germano, šv. Gemos Galgani dvasios vadas ir biografas, labai greitai įsitikino angelo pasirodymo Gemai tikrumu ir savo „Biographia della Serva di Dio Gemma Galgani“ rašė: „Ne kartą aš asmeniškai dalyvavau bendrose Gemos ir angelo maldose bei mąstymuose, stebėdamas tik iš šalies, galėjau įsitikinti visų smulkmenų, kurias ji vėliau man sąžiningai pranešė, tikrumu“[7].
„Taigi mes privalome,– rašo J. Fr. Villepelée,– pripažinti beveik nuolatinį angelo sargo buvimą; jis apdovanojo Gemą visais Dievo šviesos ir palankumo lobiais; iš tikrųjų kalbama apie dangaus dvasios buvimą, kuri privalėjo ją lydėti visoje žemiškojo gyvenimo kelionėje.“[8]
[1] Plg. J.Fr. Villepelée, Die Torheit dės Kreuzes. Die hl. Gamma Galgani: Die Versenkung in das Mysterium (Hauteville, Schweiz 1978) II t., p. 141–157
[2] Cituojamas vokiškas "Diario" vertimas, kurį atliko E. v. Petersdorf: "Mystisches Tagebuch der hl. Genima Galgani" (Klagenfurt 1957)
[3] Plg. J.Fr.Villepelée, ten pat, t. II, p. 151 ir t.
[4] Plg. J.Fr.Villepelée, ten pat, t. II, p. 142–157
[5] Plg. J.Fr.Villepelée, ten pat, t. II, p. 145, Fussnote 4
[6] Plg. J.Fr.Villepelée, ten pat, t. II, P– 146
[7] Zitiert von J.Fr. Villepelée, ten pat, t. II, p. 147
[8] Plg. J.Fr.Villepelée, ten pat, t. II, p. 147
