Šv. Teresė Jėzaus, Benet Mercadé, 1868 m.
1 SKYRIUS
Jame pasakoja, kaip Viešpats pradėjo šią sielą vaikystėje budinti dorybingiems dalykams ir kaip labai tam gali padėti tėvai.
1. Jau vien tokių dorybingų ir dievobaimingų tėvų man turėjo pakakti, kad tapčiau gera, jei ne didelis mano niekingumas – net po to, kai Viešpats tiek mane globojo. Mano tėvas mėgo skaityti geras knygas ir turėjo jų gimtąja kalba, kad ir jo vaikai skaitytų. Šis [tėvo sprendimas] ir mano motinos rūpestis, kad kalbėtume maldas ir būtume pamaldūs Mūsų Valdovei [Mergelei Marijai] ir kai kuriems šventiesiems, pradėjo mane budinti, man regis, sulaukus šešerių ar septynerių.
2. Pagelbėjo man matyti, kaip mano tėvai skatina tik dorybes ir [patys] jų daug turi. Mano tėvas rodė didelį gailestingumą vargšams ir atjautė ligonius ir netgi tarnus – taip labai, kad niekada jo neperkalbėjo laikyti vergų, nes jų labai gailėjo. Kai kartą į jo namus vieną [vergę] atsivežė jo brolis, tai ją lepino kaip savo vaikus sakydamas, kad iš užuojautos negalįs pakęsti, jog ji nėra laisva. Buvo labai teisingas. Niekas niekada nematė jo keikiantis ar ką apkalbant. Buvo labai doras.
3. Mano motina taip pat turėjo daug dorybių ir nugyveno gyvenimą sunkiose ligose. Pasižymėjo ypatinga dora: nors buvo nepaprastai graži, niekada nesimatė, kad būtų kaip nors to paisiusi. Mirė sulaukusi trisdešimt trejų, ir jau tada rengdavosi kaip stipriai pagyvenusi moteris. Buvo labai rami ir nepaprastai nuovoki. Kol gyveno, ištvėrė daugybę vargų. Mirė labai krikščioniškai.
4. Mes buvome trys seserys ir devyni broliai. Iš Dievo gerumo visi panėšėjome į savo tėvus dorybingumu, tik ne aš, nors buvau tėvo numylėtinė (kol dar neįžeidinėjau Dievo, rodės, jis tam turėjo šiokį tokį pagrindą). Kaip gailiuosi prisiminusi, kokius gerus polinkius Viešpats man davė ir kaip prastai gebėjau jais pasinaudoti.
5. Mano broliai [ir seserys] man niekaip nekliudė tarnauti Dievui. Su vienu, beveik mano vienmečiu, kartu skaitydavome šventųjų gyvenimus, ir jį aš labiausiai mylėjau, nors visiems jaučiau didelę meilę, kaip ir jie man. Matydama, kokias kančias šventosios ištvėrė dėl Dievo, galvodavau, kad labai pigiai jos įgijo [galimybę] eiti džiaugtis Dievu, ir stipriai troškau pati šitaip numirti – ne dėl to, kad būčiau Jį mylėjusi, bet tam, kad gaučiau greitai pasidžiaugti didžiomis gėrybėmis, pasak knygų, danguje esančiomis. Eidavau pas tą savo brolį pasikalbėti, kaip tas [gėrybes] gauti. Sutarėme eiti į maurų žemę prašyti, kad, dėl Dievo meilės, mus ten nukirstų. Man rodos, tokiame ankstyvame amžiuje pats Viešpats įkvėpė mums drąsos, tik nematėme, kaip tą įvykdyti, ir didžiausia kliūtis mums atrodė mūsų tėvai. Kaip stebėdavomės skaitydami, kad skausmas ir šlovė bus amžini. Dažnai ilgai apie tai kalbėdavomės ir mėgdavome daugybę kartų kartoti: amžinai, amžinai, amžinai! Ilgą laiką taip kartodavau, ir Viešpats panoro, kad nuo vaikystės manyje įsispaustų tiesos kelias.
6. Kai pamačiau, kad neįmanoma keliauti ten, kur mane užmuštų dėl Dievo, nutarėme tapti atsiskyrėliais. Prie namų buvo sodas, ir ten kaip mokėdami statėme eremus dėdami vieną ant kito akmenėlius. Jie mums tuoj sugriūdavo ir šitaip vis nerasdavome, kokiu būdu įgyvendinti savo troškimą. Koks pamaldumas dabar mane apima regint, kad Dievas taip anksti man davė tai, ką paskui dėl savo kaltės išbarsčiau. Kiek įstengdama dalindavau išmaldą, bet nedaug išgalėdavau. Ieškodavau vienatvės, kur kalbėdavau savo maldas, be galo gausias, ypač rožinį, kurį labai atsidavusi kalbėdavo mano motina ir mus skatino tą daryti. Kai žaisdavau su kitomis mergaitėmis, labai mėgdavau kurti vienuolynus, kur būdavome vienuolės, – man rodos, iš tiesų troškau tokia tapti, nors ne tiek, kiek anksčiau minėtų dalykų.
7. Pamenu, kai mirė mano motina, buvau dvylikos ar kiek mažiau. Tada jau pradėjau suprasti, ką praradau, tad sielvartaudama nuėjau prie vieno Mūsų Valdovės atvaizdo ir apsipylusi ašaromis maldavau ją būti man motina. Nors tai buvo padaryta su dideliu naivumu, regis, man pravertė, nes kuo aiškiausiai išklausydavo mane ši Mergelė Valdovė, kai tik save jai pavesdavau, ir galiausiai mane patraukė prie savęs. Kaip man sunku dabar tą matyti ir galvoti, kad tvirtai nesilaikiau tų gerų pradinių troškimų.
8. O mano Viešpatie! Atrodo, esi pasirengęs, kad būčiau išgelbėta, tai tepanori Tavoji Didenybė, kad taip ir nutiktų. Kai siuntei ir teikei man tiek malonių, nejaugi Tau nebūtų patikę, kad neužsiterštų pastogė, kurioje ketinai taip nuolatos apsigyventi? Ir ne tam, kad aš daugiau laimėčiau, bet kad būtų daugiau pagarbos Tau. Viešpatie, kaip man sunku net kalbėti apie tai: juk žinau, kad visa kaltė buvo mano, nes, man regis, nebeliko nieko, ką dar būtum galėjęs padaryti, idant nuo pat vaikystės visa priklausyčiau Tau. Jei norėčiau [dėl to] skųstis savo tėvais, irgi negalėčiau: juk juose mačiau tik visokį gėrį ir susirūpinimą mano gėriu. Kai išaugau iš [vaiko] amžiaus, pradėjau suvokti, kokiomis prigimties dovanomis Viešpats mane buvo apdovanojęs (kalbama, kad gausiai), ir nors privalėjau už jas dėkoti, ėmiau visomis jomis naudotis, idant Jį įžeisčiau, kaip tuoj papasakosiu.
2 SKYRIUS
Pasakoja, kaip išbarstė šias dorybes ir kaip svarbu vaikystėje bendrauti su dorybingais žmonėmis.
1. Man regis, tada pradėjo man labai kenkti tai, ką tuoj papasakosiu. Kartais pagalvoju, kaip blogai elgiasi tėvai, kai nesistengia, kad jų vaikai visą laiką turėtų prieš akis visomis prasmėmis dorybingų pavyzdžių. Kaip sakiau, mano motina tokia ir buvo, o aš, paaugusi ir pradėjusi naudotis protu, jos gėrio nedaug perėmiau (beveik nieko), užtat blogi dalykai man labai pakenkė. Ji labai mėgo riterių romanus, tik ši pramoga neatnešė jai tiek daug blogio kiek man, nes ji dėl to neapleisdavo savo darbų – taip susitvarkydavome, kad [galėtume] tarp jų paskaityti. Gal ji taip darydavo siekdama pamiršti didelius savo vargus ir užimti savo vaikus, kad jie neklaidžiotų kituose dalykuose. Mano tėvui tas nepatiko taip labai, kad reikėjo saugotis, idant nepamatytų. Vis labiau įjunkau juos skaityti ir tas mažytis trūkumas, kurį mačiau savo [motinoje], pamažu atvėsino manyje gerus troškimus, ir pradėjo rastis kitų trūkumų: nelaikiau blogiu daugybę valandų per dieną ir net naktį praleisti prie tokio tuščio užsiėmimo, tik slapčia nuo tėvo. Įsitraukiau taip smarkiai, kad negavusi naujos knygos, regis, niekur nerasdavau pasitenkinimo.
2. Pradėjau puošniai rengtis, norėjau patikti gražia išvaizda, labai rūpinausi rankomis ir plaukais, kvepalais ir visomis tuštybėmis, kokias tik galėdavau rasti, o rasdavau daug, nes buvau linkusi čiustytis. Nieko blogo tuo nesiekiau – nenorėjau, kad kas nors dėl manęs įžeistų Dievą. Daug metų truko ta tuštybė: perdėtas susirūpinimas dailumu ir valyvumu bei kitais dalykais, kurių nelaikiau jokia nuodėme. Dabar matau, kaip tai buvo blogai. Turėjau keletą pusbrolių – kiti negalėdavo įkelti kojos į mano tėvo namus, nes jis buvo labai apdairus. Kad taip Dievas būtų panorėjęs jį padaryti dar apdairesnį ir šiuo atžvilgiu, juk dabar matau, kaip pavojinga tokiame amžiuje, kai reikia pradėti ugdyti dorybes, bendrauti su žmonėmis, kurie neperprato pasaulio tuštybės, bet greičiau pažadina į ją pasinerti. Tie pusbroliai] buvo beveik mano vienmečiai, kiek vyresni. Visą laiką leisdavome drauge, jie mane labai mėgo, o aš palaikydavau pokalbį visuose jiems patinkančiuose dalykuose ir klausydavausi apie jų visai negirtinus pomėgius ir vaikiškumus, bet blogiausia, kad įjunko mano siela į tai, iš ko jai atėjo visas blogis.
3. Jei turėčiau patarti tėvams, tai prisakyčiau atidžiai žiūrėti, su kokiais žmonėmis bendrauja jų vaikai tokiame amžiuje – iš ten gali kilti daug blogio, nes mūsų prigimtis greičiau palinksta prie to, kas bloga, o ne kas gera. Taip nutiko ir man: nors turėjau už save daug vyresnę seserį, iš didelės jos doros ir gerumo neperėmiau nieko, užtat perėmiau visa, kas žalinga, iš vienos giminaitės, su kuria dažnai bendraudavau namuose. Ji buvo tokia lengvabūdė, kad mano motina labai stengdavosi ją laikyti atokiau nuo mūsų namų, lyg nujausdama, kiek blogio man per ją turėjo ateiti, tačiau nepajėgė, nes pasitaikydavo daugybė progų jai ateiti.
4. Su minėta [giminaite] labai pamėgau bendrauti. Su ja kalbėdavausi ir plepėdavau, nes ji mane palaikydavo visose pramogose, kokių man norėjosi, ir dar į jas pastūmėdavo, ir pasakodavo apie savo pokalbius ir tuštybes. Ji su manimi susidraugavo ir, kaip sakiau, ėmė dalintis savo dalykais, kai buvau keturiolikos ar kiek vyresnė. Man regis, kol nepradėjau su ja bendrauti, niekuomet nebuvau apleidusi Dievo dėl mirtinosios nuodėmės ar pamiršusi Dievo baimę. Nors labiau [bijodavau] dėl garbės, ir pakankamai, kad jos visiškai neprarasčiau – šitam, man rodos, joks pasaulio dalykas manęs nebūtų palenkęs ir jokia meilė žmogui pasaulyje nebūtų privertusi taip pasiduoti. Jei tik būčiau turėjusi tokią stiprybę nesikėsinti į Dievo garbę, kokią prigimtis man teikė, kad neprarasčiau to, ką laikiau šio pasaulio garbe! Ir nemačiau, kad ją praradau daugybe kitų kelių! Norėjau jos tuščiai ir neapsakomai stipriai, tačiau nesiėmiau nieko, ko reikėjo jai išsaugoti, tik itin saugojausi visai neprapulti. Mano tėvui ir seseriai ši draugystė labai nepatiko ir jie dažnai man priekaištaudavo, bet negalėjo uždrausti tai [giminaitei] ateiti į namus, todėl mažai pravertė jų pastangos – juk viskam, kas bloga, buvau labai apsukri.
5. Kartais vis nusistebiu, kad tiek žalos padaro bloga draugija, ir jei pati nebūčiau to patyrusi, negalėčiau tuo patikėti. Ypač ankstyvoje jaunystėje – tada žala, regis, dar didesnė. Kaip norėčiau, kad mano blogo [pavyzdžio] pamokyti tėvai tame būtų labai atidūs. Mane tie pašnekesiai taip perkeitė, kad iš prigimties ir sielos dorybių manyje beveik jokios nepaliko ir, regis, įsispaudė manyje tos [giminaitės] bruožai ir dar kitos, mėgusios panašias pramogas. Iš to suvokiu ir kaip gerai paveikia gera draugija – esu tikra: būčiau išlaikiusi savo dorą sveiką, jei tokio amžiaus būčiau bendravusi su dorybingais žmonėmis ir turėjusi, kas mane išmokytų bijoti Dievo, mano siela būtų įgavusi jėgų neparpulti. Vėliau, kai jau visai praradau tą baimę, man beliko vien [baimė] neprarasti garbės, ir kamavo ji mane kiekviename žingsnyje. Galvodama, kad apie tai [niekas] nesužinos, ryždavausi daugybei dalykų, labai priešingų tiek jai, tiek Dievui.
6. Pradžioje pakenkė man minėti dalykai, ir manau, kad tai ne tos [giminaitės], bet mano kaltė, juk vėliau mano vienos sugedimo pakako blogiui [daryti], nors [turėjo] padėti ir tarnaitės, kurios man uoliai pagelbėdavo kiekvienoje blogybėje. Jei kuri iš jų būtų gerai patarusi, gal man būtų išėję į naudą, tačiau laikė jas apakinęs siekis pasipelnyti, kaip mane – mano polinkis. Niekada nelinkau prie didelių blogybių (negarbingais dalykais iš prigimties bjaurėjausi), tik į malonius pašnekesius, bet šitaip nevengiant progos [nupulti] iškilo pavojus man, o kartu ir mano tėvui ir broliui. Iš jo išvadavo mane Dievas ir, rodos, tikrai prieš mano valią pasirūpino, kad visiškai nepražūčiau. Tiesa, tai buvo padaryta ne taip slaptai, kad nenukentėtų mano garbė ir nekiltų įtarimo mano tėvui. Regis, nepraleidus man nė trijų mėnesių tose tuštybėse, jis nugabeno mane į vieną čionykštį vienuolyną, kur auklėjo panašaus [luomo], nors ir ne tokių niekingų įpročių asmenis kaip aš. Tai padarė labai diskretiškai – sužinojau tik aš ir vienas kitas giminaitis, – palaukęs, kol susiklostys tokios aplinkybės, kai tai neturėjo nieko nustebinti: kaip tik ištekėjo mano sesuo ir man jau nebuvo gerai likti namuose vienai be motinos.
7. Mano tėvas per daug stipriai mane mylėjo, o aš taip mokėjau apsimesti, kad jis negalėjo patikėti mane turint šitiek blogybių, tad jo malonės nepraradau. Visa tai trumpai tetruko ir, nors šis tas matėsi, nebuvo galima nieko tvirtai pasakyti. Kadangi taip bijojau dėl garbės, uoliai stengiausi išlaikyti slaptumą ir nežiūrėjau, kad tai neįmanoma priešais Tą, kuris viską mato. O mano Dieve, kiek žalos pasaulyje pridaroma, kai taip mažai į tai atsižvelgiama manant, kad įmanu nuslėpti tai, kas Tau priešinga! Esu tikra, kad būtų išvengta didžiulių blogybių, jei suvoktume, jog iš tiesų svarbu saugotis ne žmonių, bet sukelti nepasitenkinimą Tau.
8. Pirmas aštuonias dienas labai sielojausi – labiausiai dėl to, kad spėjau, jog iškilo į aikštę mano tuštybė, o ne todėl, kad atsidūriau [vienuolyne], jau tada jaučiausi pavargusi ir labai bijodavau Dievo, kai Jį įžeisdavau, tad stengdavausi kuo dažniau eiti išpažinties. Atvykau nerimo apimta, o jau po aštuonių dienų (gal net mažiau) pasijutau geriau nei tėvo namuose. Ir visos manimi [džiaugėsi], nes Viešpats mane apdovanojo gebėjimu teikti pasitenkinimą visur, kur tik pasirodydavau, tad buvau labai mėgstama. Tuo metu ypač priešinausi minčiai tapti vienuole, bet labai džiaugiausi tokias geras vienuoles matydama, o anuose namuose jos buvo labai [geros] ir doros, pamaldžios ir kuklios.
9. Tačiau demonas ir tada nesiliovė gundęs, o pasilikusieji išorėje – ieškoję, kaip sudrumsti mano ramybę perduodami žinutes. Kadangi tam trūkdavo progų, tai greitai baigėsi, mano siela ėmė pratintis grįžti prie ankstyvos vaikystės gėrio ir pamačiau, kokią didelę malonę Dievas suteikia, kai parūpina gerą draugiją. Man regis, Jo Didenybė suko aplink mane iš visų pusių žiūrėdamas, kaip mane susigrąžinti prie Savęs. Būk pašlovintas, Viešpatie, kad taip ilgai mane pakentei! Amen. Vienas dalykas, man regis, galėjo praversti man pasiteisinti (jei tik nebūtų tokių gausių mano kalčių): ryšys buvo su tokiu [žmogumi], kad, kaip maniau, galėjo baigtis gerai – santuoka, ir kai tardavausi su savo nuodėmklausiu ir kitais asmenimis, jie mane tikindavo, kad daugumoje dalykų tai nėjo prieš Dievą.
10. Mūsų, pasauliečių, [miegamajame] miegodavo viena vienuolė ir, regis, per ją Viešpats panoro pradėti man siųsti šviesą, kaip tuoj papasakosiu.
