„Šventųjų Perpetua ir Felicitos kankinystė“ (lot.: Passio sanctarum Perpetuae et Felicitatis) – tai Vivijos Perpetua dienoraštis, kuriame ji aprašo savo, kaip krikščionės, įkalinimą 203 m. Po jos mirties dienoraštį užbaigė redaktorius. Tai vienas seniausių ir žinomiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų.
Be aprašytų Perpetua ir Felicity išgyvenimų, tekste taip pat yra, jo paties žodžiais tariant, Saturno, kito krikščionio, nukankinto kartu su Perpetua, regėjimų aprašymai. Redaktorius, kuris teigia buvęs kankinystės liudininkas, pridėjo aprašymus apie kankinių kančias ir mirtį. Tekstas išliko lotynų ir graikų kalbomis.
Teksto įžanga ankstesnius laikus mini kaip „senovę“, o jo rašymo laikus – kaip „dabartį“ ir sako, kad galbūt ateities kartos šiandieną minės kaip senovę. Ką gi, iš tiesų – rašytojas neapsiriko.
Tekste gausu regėjimų, daug tiesioginės kalbos, gyvai piešiančios krikščionės Perpetua ir jos tėvo, bandančio ją atkalbėti nuo kankinystės ir išsižadėti krikščionybės, dialogus.
Šv. Perpetua ir Felicita minimos tradicinių šv. Mišių kanone.
+ + +
Šventųjų kankinių Perpetuos ir Felicijos kankinystė
Įžanga.
Jei senovės tikėjimo pavyzdžiai, liudijantys Dievo malonę ir padedantys žmonėms pamokyti, yra kaupiami raštu, kad juos skaitant ir tarsi atkartojant įvykius būtų pagerbtas Dievas ir sustiprintas žmogus, kodėl gi nebūtų galima rinkti ir naujų pavyzdžių, kurie vienodai tiktų abiems tikslams, jei ne dėl to, kad šie šiuolaikiniai įvykiai vieną dieną taps tokiais pat senoviškais ir pamokomais palikuonims, nors dabartiniu metu dėl numanomos pagarbos senovei jie laikomi mažiau vertais pagarbos?
Tačiau tegul žmonės, manantys, kad Šventosios Dvasios galia yra vienoda, žiūri į tai atsižvelgdami į laikmetį ir metą, nes kai kurie vėlesni dalykai turi būti vertinami kaip svarbesni, kadangi yra artimesni paskutiniesiems laikams, atsižvelgiant į malonės, išliejamos paskutiniais laikais, gausą.
Nes paskutinėmis dienomis, sako Viešpats, išliesiu savo Dvasią ant viso kūno, ir jų sūnūs bei dukterys pranašaus. Ant savo tarnų ir tarnaičių išliesiu savo Dvasios, ir jūsų jaunuoliai regės regėjimus, o jūsų seneliai sapnuos sapnus. Todėl mes, kurie vienodai pripažįstame ir gerbiame tiek pranašystes, tiek šiuolaikinius regėjimus, ir kitas Šventosios Dvasios galias laikome tarpininkavimu Bažnyčioje, kuriai ji buvo pasiųsta, tvarkant visiems teikiamas dovanas, kaip jas kiekvienam padalijo Viešpats, manydami, kad reikia jas tiek užrašyti, tiek ir prisiminti skaitant Dievo garbei, kad joks tikėjimo silpnumas ar nusiminimas negalėtų laikyti, jog dieviškoji malonė gyveno tik tarp senovės žmonių, nesvarbu, ar tai būtų susiję su nuolaidumu, iškeliančiu kankinius, ar su apreiškimais, nes Dievas visada įgyvendina tai, ką pažadėjo kaip liudijimą netikintiesiems, o tikintiesiems – kaip naudą. Todėl tai, ką girdėjome ir ką tvarkėme, skelbiame ir jums, broliai ir vaikeliai, kad tiek jums, kurie buvote susiję su šiais dalykais, jie vėl būtų priminti Viešpaties garbei, tiek ir jums, kurie žinote apie juos iš pasakojimų, kad galėtumėte bendrauti su palaimintaisiais kankiniais, o per juos – su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuriam šlovė ir garbė per amžių amžius. Amen.
1 skyrius. Santrauka. Kai šventieji buvo suimti, šventoji Perpetua sėkmingai pasipriešino tėvo maldavimams, buvo pakrikštyta kartu su kitais ir įmesta į purviną požemį. Susirūpinusi dėl savo kūdikio, per jai suteiktą regėjimą ji suprato, kad jos kankinystė įvyks labai greitai.
1. Jaunieji katechumenai, Revokatas ir jo vergė Felicita, Saturninas ir Sekundas, buvo sulaikyti. Tarp jų buvo ir Vivija Perpetua, garbingos giminės, išsilavinusi, ištekėjusi matrona, turinti tėvą ir motiną, du brolius, kurių vienas, kaip ir ji, buvo katechumenas, o sūnus – žindomas kūdikis. Jai pačiai buvo apie dvidešimt dvejus metus. Nuo šio momento ji pati papasakos visą savo kankinystės eigą , kaip ją paliko aprašytą savo pačios ranka ir mintimis.
2. Kai, sako ji, mes vis dar buvome su persekiotojais, o mano tėvas iš meilės man atkakliai stengėsi mane atitraukti ir atstumti nuo tikėjimo, – „Tėve“, – tariau aš, – „ar šis indas, kuris čia guli, turėtų būtų vadinamas mažu ąsotėliu ar kaip kitaip?“ Jis atsakė: „Aš matau, kad jis toks ir yra.“ Aš paklausiau: „Ar jis gali būti vadinamas kitaip, nei kad yra?“ Jis atsakė: „Ne.“ „Taip pat ir aš negaliu vadintis niekuo kitu, išskyrus tai, kas esu – krikščione.“ Tuomet mano tėvas, suerzintas šių žodžių, puolė ant manęs, tarsi norėdamas išdurti man akis. Bet jis tik išgąsdino mane ir nuėjo nugalėtas velnio argumentų. Po kelių dienų, jau būdama be tėvo, padėkojau Viešpačiui, ir jo nebuvimas man tapo paguodos šaltiniu. Per tas pačias kelias dienas mes buvome pakrikštyti, ir man Dvasia nurodė, kad krikšto vandenyje nereikia ieškoti nieko, kas padėtų ištverti kūniškai. Po kelių dienų mus nuvedė į požemius, ir aš labai išsigandau, nes niekada nebuvau patyrusi tokios tamsos. O, siaubinga diena! O, žiaurus karščio smūgis kareivių varomoje minioje! Mane nepaprastai kankino nerimas dėl kūdikio. Ten buvo Tercijus ir Pomponijus, palaimintieji diakonai, kurie mums patarnaudavo ir už atlygį pasirūpino, kad galėtume atsigaivinti, išsiųsdami mus kelioms valandoms į malonesnę kalėjimo dalį. Išėję iš požemių, visi rūpinosi savo reikalais. Aš žindžiau savo vaiką, kuris jau buvo nusilpęs iš bado. Nerimaudama dėl jo, kreipiausi į motiną, paguodžiau brolį ir pavedžiau savo sūnų jų globai. Aš kankinausi, nes mačiau, kad jie kankinasi dėl manęs. Tokį rūpestį kentėjau daugelį dienų ir pasiekiau, kad mano kūdikis liktų su manimi požemyje. Tuojau pat sustiprėjau ir atsikračiau kančios bei nerimo dėl savo kūdikio – požemis man tapo tarsi rūmais, todėl mieliau būdavau ten nei kur nors kitur.
3. Tuomet mano brolis man tarė: „Mano brangioji sesute, tu jau esi labai garbinga ir esi tokia, kad gali prašyti regėjimo ir kad tau būtų paaiškinta , ar tai baigsis kančia, ar išsivadavimu“. O aš, žinodama, kad man suteikta privilegija kalbėtis su Viešpačiu, kurio gerumas man pasirodė toks didelis, drąsiai pažadėjau jam ir tariau: „Rytoj tau pasakysiu“. Paprašiau, ir štai kas man buvo parodyta. Pamačiau nuostabaus aukščio auksines kopėčias, siekiančias patį dangų, ir labai siauras, kad žmonės galėtų jomis lipti tik po vieną; ant kopėčių šonų buvo pritvirtinti įvairiausi geležiniai ginklai. Ten buvo kalavijai, ietys, kabliai, dalgiai – taigi, jei kas nors neatsargiai ar nežiūrėdamas liptų į viršų, būtų suplėšytas į gabalus, o jo kūnas būtų sukapotas geležiniais ginklais. Po pačiomis kopėčiomis tupėjo nuostabaus dydžio drakonas, kuris laukė lipančiųjų ir baugino juos bandydamas atkalbėti nuo kopimo. Pirmasis į viršų pakilo Saturnas, kuris dėl mūsų laisvai pasidavė vėliau, nes jo nebuvo tuo metu, kai buvome paimti į nelaisvę. Pasiekęs kopėčių viršūnę, jis atsisuko į mane ir tarė: „Perpetua, aš tavęs laukiu, bet būk atsargi, kad drakonas tau neįkąstų“. Aš atsakiau: „Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, jis man nepakenks“. Ir iš po pačių kopėčių, tarsi bijodamas manęs, jis lėtai pakėlė galvą – ir kai aš žengiau ant pirmos pakopos, aš užmyniau jam ant galvos. Pakilusi į viršų, pamačiau didžiulį sodą, kurio viduryje sėdėjo stambaus sudėjimo baltaplaukis vyras, apsirengęs ganytojo drabužiais ir melžė avis. Aplinkui stovėjo tūkstančiai baltai apsirengusių žmonių. Jis pakėlė galvą, pažvelgė į mane ir tarė: „Esi laukiama, dukra“. Jis pašaukė mane, ir iš sūrio, kurį melžė, davė man tarsi mažą pyragėlį, ir aš jį priėmiau sudėtomis rankomis. Aš jį valgiau, o visi, kurie stovėjo aplinkui, sakė Amen. Ir jų balsams skambant aš pabudau, vis dar ragaudama saldumo, kurio negaliu apibūdinti. Ir tuoj pat apie tai papasakojau savo broliui, ir mes supratome, kad tai turėjo būti kančia, ir nuo šiol nedėjome jokių vilčių į šį pasaulį.
2 skyrius. Santrauka. Perpetua, spaudžiama tėvo, guodžia jį. Vedama su kitais į tribunolą, ji prisipažįsta esanti krikščionė ir kartu su kitais pasmerkiama sudraskyti laukiniams žvėrims. Ji meldžiasi už savo mirusį brolį Dinokratą.
1. Po kelių dienų pasklido žinia, kad mes turėtume būti išklausyti. Tuomet pas mane iš miesto atvyko tėvas, išvargęs nuo nerimo. Jis priėjo prie manęs, kad galėtų mane palenkti, sakydamas: „Pasigailėk, mano dukra, mano žilų plaukų. Pasigailėk savo tėvo, jei esu vertas, kad mane vadintum tėvu. Jei šiomis rankomis užauginau tave iki šio žydinčio amžiaus, jei teikiau tau pirmenybę prieš visus tavo brolius, neatiduok manęs žmonių paniekai. Atsižvelk į savo brolius, į savo motiną ir tetą, į savo sūnų, kuris negalės gyventi be tavęs. Atmesk savo drąsą ir nevesk mūsų visų į pražūtį, nes nė vienas iš mūsų nekalbės laisvai, jei tau teks ką nors kentėti“. Visa tai tėvas pasakė su meile, bučiuodamas man rankas ir puolęs prie mano kojų – su ašaromis jis vadino mane ne dukra, o ponia. Ir aš liūdėjau dėl žilo tėvo plauko, kad jis vienintelis iš visos mano šeimos nesidžiaugia mano kančia. Aš jį guodžiau sakydama: „Arenoje įvyks tai, ko panorės Dievas. Žinok, kad mes priklausome ne savo, bet Dievo valdžiai.“ Ir jis nuliūdęs pasitraukė nuo manęs.
2. Kitą dieną, mums vakarieniaujant, mus staiga išvedė apklausai, ir mes atvykome į rotušę. Tuoj pat viešumoje pasklido gandas ir susirinko daugybė žmonių. Užlipome ant pakylos. Likusieji buvo apklausti ir prisipažino. Paskui jie priėjo prie manęs, ir tuoj pat pasirodė mano tėvas su berniuku, atitraukė mane nuo laiptų ir maldaujančiu balsu tarė: „Pasigailėk savo kūdikio“. O prokuroras Hilarijonas, kuris ką tik buvo gavęs gyvybės ir mirties valdžią vietoj mirusio prokonsulo Minucijaus Timiniano, tarė: „Pasigailėk savo tėvo žilų plaukų, pasigailėk savo berniuko kūdikystės, aukok auką už imperatorių“. Aš atsakiau: „Aš to nedarysiu“. Hilarijonas paklausė: „Ar esi krikščionė?“ Aš atsakiau: „Aš esu krikščionė.“ Ir mano tėvui stovint ten ir norint atkalbėti mane nuo tikėjimo, Hilarijonas liepė jį pargriauti ir mušti lazdomis. Mano tėvo nelaimė mane taip nuliūdino, tarsi pati būčiau sumušta – taip sielvartavau dėl jo varganos senatvės. Tada prokuratorius paskelbė nuosprendį mums visiems ir pasmerkė mus sudraskyti laukiniams žvėrims, o mes linksmi nuėjome į požemius. Tada, kadangi mano vaikas buvo įpratęs būti mano žindomas ir pasilikti su manimi kalėjime, pasiunčiau diakoną Pomponijų pas savo tėvą prašyti kūdikio, bet tėvas jo nedavė. Bet, Dievui panorėjus, kūdikis daugiau nebenorėjo krūties, o mano krūtinė nebekėlė man sunkumo, kad vienu metu manęs nekankintų rūpestis kūdikiu ir krūtinės skausmas.
3. Po kelių dienų, kai visi meldėmės, staiga, viduryje maldos, man atėjo žodis, ir aš pašaukiau Dinokratą. Nustebau, kad tas vardas iki tol man nebuvo atėjęs į galvą, ir nuliūdau prisiminusi jo nelaimę. Iškart pasijutau esanti verta ir kviečiama prašyti jo vardu. Ir dėl jo ėmiau karštai maldauti ir šauktis Viešpaties dejuodama. Nieko nelaukiant, tą pačią naktį man buvo parodytas regėjimas. Mačiau Dinokratą, išeinantį iš niūrios vietos, kur buvo taip pat ir keletas kitų, ir jis buvo išvargęs ir labai ištroškęs, purvino veido ir blyškios odos spalvos, o ant jo veido buvo žaizda, kurią jis turėjo mirties metu. Šis Dinokratas buvo mano kūniškas brolis, septynerių metų amžiaus, kuris mirė nuo ligos – jo veidas buvo taip išgraužtas vėžio, kad jo mirtis visiems žmonėms kėlė pasibjaurėjimą. Aš už jį meldžiausi, o tarp manęs ir jo buvo didelė erdvė, todėl nė vienas iš mūsų negalėjo prieiti prie kito. Be to, toje pačioje vietoje, kur buvo Dinokratas, buvo vandens pilnas baseinas, kurio kraštas buvo aukštesnis nei berniuko ūgis, ir Dinokratas stiebėsi, tarsi norėdamas atsigerti. Aš nuliūdau, kad nors tame baseine buvo vandens, vis dėlto dėl jo aukštumo jis negalėjo gerti. Buvau nusiminusi ir žinojau, kad mano brolis kenčia. Bet tikėjau, kad mano malda padės jam kentėti, ir meldžiausi už jį kasdien, kol perėjome į stovyklos kalėjimą, nes turėjome dalyvauti arenos pasirodyme. Tada buvo Gėtės Cezario gimtadienis, ir aš dieną ir naktį meldžiausi už brolį, dejuodama ir verkdama, kad tai man būtų suteikta.
4. Tą dieną, kurią likome surakinti pančiais, man buvo parodyta štai kas. Pamačiau, kad ta vieta, kurią anksčiau stebėjau skendinčią niūrume, dabar buvo šviesi, ir Dinokratas, gerai apsirengęs ir švarus, rado atgaivą. Ten, kur buvo žaizda, pamačiau randą. Ir tą baseiną, kurį anksčiau mačiau, dabar mačiau nusileidusį iki pat berniuko juosmens. Iš to baseinėlio lėtai tekėjo vanduo, o ant jo krašto stovėjo taurė, pripildyta vandens. Dinokratas prisiartino ir ėmė iš jos gerti, ir taurė nesudužo. Pasisotinęs jis nuėjo nuo vandens linksmai žaisti kaip įprasta vaikams, ir aš pabudau. Tada supratau, kad jis buvo išvaduotas iš bausmės vietos.
3 skyrius. Santrauka. Perpetua vėl gundoma tėvo. Trečiasis jos regėjimas, kuriame ji išvedama kovoti su egiptiečiu. Ji kovoja, nugali ir gauna atlygį.
1. Vėl po kelių dienų Pudensas, kareivis, kalėjimo prižiūrėtojo padėjėjas, kuris ėmė mus labai gerbti matydamas, kad mumyse yra didelė Dievo galia, vėl įleido pas mus daugybę brolių, kad ir mes, ir jie abipusiai atsigaivintume. Kai artėjo pasirodymo diena, mano tėvas, išvargęs nuo kančių, atėjo pas mane ir ėmė rautis barzdą, puldinėti veidu į žemę, priekaištauti dėl savo metų ir tarti tokius žodžius, kurie galėtų sujaudinti visą kūriniją. Aš sielvartavau dėl jo nelaimingos senatvės.
2. Dieną prieš tą, kurią turėjome kovoti, regėjime mačiau, kad diakonas Pomponijus atėjo prie kalėjimo vartų ir smarkiai beldėsi. Išėjau pas jį ir atidariau jam vartus, o jis buvo apsirengęs gausiai išpuoštu baltu apsiaustu ir dėvėjo daugybę kalikulų. Jis man tarė: „Perpetua, mes tavęs laukiame, ateik!“ Jis ištiesė man ranką, ir mes pradėjome eiti nelygiomis ir vingiuotomis vietomis. Vos spėjome uždusę ateiti į amfiteatrą, kai jis nuvedė mane į arenos vidurį ir tarė: „Nebijok, aš esu čia su tavimi ir darbuojuosi kartu su tavimi“, – ir nuėjo. Aš nustebusi žvelgiau į didžiulę susirinkusiųjų minią. Ir kadangi žinojau, kad esu atiduota laukiniams žvėrims, stebėjausi, kad laukiniai žvėrys nebuvo paleisti ant manęs. Tuomet prieš mane išėjo vienas egiptietis, baisios išvaizdos, kartu su savo šalininkais kovoti su manimi. Ir atėjo pas mane, kaip mano pagalbininkai ir padrąsintojai, gražūs jaunuoliai. Aš buvau išrengta ir tapau vyru. Tada mano pagalbininkai ėmė tepti mane aliejumi, kaip įprasta varžybų metu, ir aš pamačiau, kaip tas egiptietis iš kitos pusės ritinėjasi dulkėse. Ir išėjo kažkoks vyras, didžiulio ūgio, kad net viršijo amfiteatro viršų – jis vilkėjo laisvą tuniką ir purpurinį apsiaustą perrištą dviem juostom per krūtinės vidurį. Jis buvo apsivilkęs įvairių formų kalikulus, pagamintus iš aukso ir sidabro ir nešėsi lazdą, tarsi būtų gladiatorių treneris, bei žalią šakelę, ant kurios buvo auksiniai obuoliai. Jis pareikalavo tylos ir tarė: „Jei egiptietis nugalės šią moterį, užmuš ją kalaviju, o jei ji jį nugalės, gaus šią šakelę“. Tada jis išėjo. Mes priartėjome vienas prie kito ir pradėjome vienas kitą smūgiuoti. Jis stengėsi įsikibti man į kojas, o aš kulnais smogiau jam į veidą. Buvau pakilusi į orą ir ėmiau taip jį spardyti, tarsi spardyčiau žemę. Bet pamačiusi, kad jis delsia, sunėriau savo rankas taip, kad pirštai susipynė tarpusavyje, griebiau jį už galvos, ir jis griuvo ant veido, o aš sutrypiau jo galvą. Žmonės ėmė šaukti, o mano šalininkai džiūgauti. Aš priartėjau prie trenerio ir paėmiau šakelę. Jis mane pabučiavo ir tarė: „Dukra, ramybė tau!“ Ir aš ėmiau šlovingai eiti prie Sanavivario vartų. Tuomet pabudau ir supratau, kad turėjau kovoti ne su žvėrimis, bet su velniu. Vis dėlto žinojau, kad manęs laukia pergalė. Tai įvyko likus kelioms dienoms iki pasirodymo, bet kas vyko pačiame pasirodyme, tegul rašo kiti.
4 skyrius. Santrauka. Saturnas regėjime ir Perpetua, angelų nešami į didžiąją šviesą, išvysta kankinius. Atvesti prie Dievo sosto, priimami bučiniu. Jie sutaiko vyskupą Optatą ir presbiterį Aspazijų.
1. Be to, ir palaimintasis Saturnas papasakojo šį savo regėjimą, kurį pats atidavė užrašyti: „Mes kentėjome“, – sako jis, – „ir išėjome iš kūno, ir mus pradėjo nešti keturi angelai į rytus, bet jų rankos mūsų nelietė. Ir mes sklendėme ne gulėdami ant nugaros ir žiūrėdami į viršų, bet tarsi kildami lėkštu šlaitu. Išsilaisvinę pagaliau pamatėme pirmąją beribę šviesą, ir aš tariau: „Perpetua“, – (nes ji buvo šalia manęs), – „štai ką Viešpats mums pažadėjo: mes gavome pažadą“. Ir kol mus nešė tie patys keturi angelai, mums pasirodė didžiulė erdvė, panaši į puikų sodą, kuriame augo rožių medžiai ir visų rūšių gėlės. Medžių aukštis buvo panašus į kipariso aukštį, o jų lapai be perstojo krito. Be to, ten, tame malonumų sode, pasirodė dar keturi angelai, šviesesni už ankstesniuosius, kurie, pamatę mus, atidavė mums pagarbą ir su susižavėjimu sakė kitiems angelams: „Štai jie! Štai jie!“. Tie keturi angelai, kurie mus nešė, labai išsigandę nuleido mus žemyn ir mes nuėjome pėsčiomis geroką atstumą plačiu keliu. Ten radome Jokundą, Saturniną ir Artaksijų, kurie, nukentėję nuo to paties persekiojimo, buvo sudeginti gyvi, ir Kvintą, kuris ir pats kankinio mirtimi mirė kalėjime. Paklausėme jų, kur yra likusieji. Angelai mums atsakė: „Eikite pirmieji, įeikite ir pasveikinkite savo Viešpatį“.
2. Ir mes priėjome prie vietos, kurios sienos buvo tarsi pastatytos iš šviesos. Prieš tos vietos vartus stovėjo keturi angelai, kurie įeinančius aprengė baltais drabužiais. Apsirengę įėjome ir pamatėme beribę šviesą, ir išgirdome balsus žmonių, kurie be perstojo sutartinai sakė: „Šventas! Šventas! Šventas!“ Ir tos vietos viduryje pamatėme tarsi sėdintį seną žmogų sniego baltumo plaukais ir jaunatvišku veidu, o jo kojų nematėme. Jam iš dešinės ir iš kairės stovėjo dvidešimt keturi vyresnieji, o už jų stovėjo daugybė kitų. Mes įėjome su didele nuostaba ir atsistojome priešais sostą. Kturi angelai mus pakėlė, ir mes Jį pabučiavome, o Jis perbraukė mums ranka per veidą. Likusieji vyresnieji mums tarė: „Leiskite mums atsistoti!“ Ir mes atsistojome ir nusiraminome. O vyresnieji mums tarė: „Eikite ir džiaukitės.“ Aš pasakiau: „Perpetua, tu turi, ko nori“. Ji man atsakė: „Dėkoju Dievui, kad kaip džiaugiausi būdama kūne, taip dabar čia džiaugiuosi dar labiau'.
3. Mes išėjome ir pamatėme prieš įėjimą vyskupą Optatą dešinėje ir presbiterį Aspaziją, mokytoją, kairėje, atsiskyrusius ir nuliūdusius. Jie puolė mums prie kojų ir tarė: „Atkurkite tarp mūsų taiką, nes jūs išėjote ir taip mus palikote“. Mes jiems atsakėme: „Argi jūs nesate mūsų tėvas, o jūs – mūsų presbiteris, kad puolate mums po kojų?“ Ir mes nusilenkėme ir juos apkabinome, o Perpetua ėmė su jais kalbėtis, ir mes patraukėme su jais į pasilinksminimų sodą po rožių medžiu. Mums kalbantis su jais, angelai jiems tarė: „Palikite juos ramybėje, kad jie galėtų atsigaivinti, o jei tarp jūsų yra kokių nors nesutarimų, atleiskite vieni kitiems.“ Ir jie juos nulydėjo. Optatui jie tarė: „Sudrausk savo žmones, nes jie susirenka pas tave lyg grįžę iš cirko ir ginčijasi dėl nesutarimų“. Ir tada mums atrodė, kad jie užtrenks duris. Toje vietoje pradėjome atpažinti daug brolių, be to, kankinių. Mus visus maitino neapsakomas kvapas, kuris mus džiugino. Tada aš džiaugsmingai pabudau.
5 skyrius. Santrauka. Sekundas miršta kalėjime. Felicita nėščia, bet daugelio maldų dėka aštuntą mėnesį pagimdo be kančių, Perpetuos ir Saturno drąsa išlieka nepalaužta
1. Aukščiau minėtosios palaimintųjų kankinių Saturno ir Perpetuos vizijos buvo reikšmingesnės, kurias jie patys atidavė užrašyti. Tačiau Dievas pašaukė Sekundą, kol jis dar buvo kalėjime, anksčiau išeiti iš šio pasaulio ne be reikalo, bet kad suteiktų atokvėpį žvėrims. Vis dėlto, net jei jo siela ir nepripažino pagrindo dėkoti [už lengvesnę mirtį - vert.], jo kūnas neabejotinai pripažino.
2. O dėl Felicitos (nes ir jai Viešpaties palankumas buvo toks pat), kai ji jau aštuonis mėnesius buvo nėščia (nes buvo nėščia, kai buvo sulaikyta), tai artėjant pasirodymo dienai, ji labai sielojosi, kad dėl jos nėštumo nebūtų delsiama – nes nėščių moterų neleidžiama viešai bausti – ir kad neišlietų savo švento ir nekalto kraujo kartu su tais, kurie buvo nedori. Be to, ir jos bičiuliai kankiniai skaudžiai liūdėjo, kad netektų palikti tokios puikios draugės ir tarsi bendražygės vienišos tos pačios vilties kelyje. Todėl, sujungę savo vieningą šauksmą, likus trims dienoms iki pasirodymo jie išliejo savo maldą Viešpačiui. Tuoj po jų maldos ją užklupo gimdymo skausmai, ir kai ji kentė sunkumus, būdingus aštuonių mėnesių gimdymui, kažkuris iš Kataraktarijos tarnų jai tarė: „Tu, kuri dabar taip kankiniesi, ką darysi, kai būsi išmesta žvėrims, kuriuos paniekinai atsisakydama aukoti?“ Ji atsakė: „Tai, ką dabar kenčiu, aš kenčiu, bet tada manyje bus kitas, kuris kentės už mane, nes ir aš ketinu kentėti už Jį.“ Taip ji pagimdė mergaitę, kurią viena sesuo užaugino kaip savo dukterį.
3. Kadangi tada Šventoji Dvasia leido, o leisdama ir panorėjo, kad tos kovos eiga būtų užrašyta, nors ir esame neverti užbaigti tokios didelės šlovės aprašymą, tačiau tarsi paklūstame palaimintosios Perpetuos įsakymui, ne – jos šventam pasitikėjimui, ir pridedame dar vieną liudijimą apie jos ištvermę ir dvasios didybę. Kai tribūnas su jais elgėsi griežčiau nei su kitais, nes dėl kai kurių klastingų žmonių užuominų baiminosi, kad jie nebūtų išvesti iš kalėjimo kokiais nors magiškais užkalbėjimais, Perpetua jam į akis tarė: „Kodėl neleidi mums bent jau atsigaivinti, juk mes esame laikomi nepageidaujamais pačiam kilniausiajam Cezariui ir turime kovoti jo gimtadienio proga? O gal tau nešlovė, jei ta proga mus pristatysi riebesnius?“ Tribūnas sudrebėjo ir paraudo, ir įsakė, kad jie būtų laikomi žmoniškiau, todėl jų broliams ir kitiems buvo leista eiti į vidų ir kartu su jais atsigauti – dabar jais pasitikėjo net pats kalėjimo prižiūrėtojas.
4. Be to, dieną prieš tai, kai paskutinio valgio, kurį jie vadina nemokamu, metu jie kiek galėdami dalyvavo ne nemokamoje vakarienėje, bet agapėje. Su ta pačia tvirtybe jie kalbėjo žmonėms tokius žodžius – skelbdami jiems Viešpaties teismą, liudydami savo kančios palaimą ir šaipydamiesi iš smalsumo tų, kurie buvo susirinkę pažiūrėti. O Saturnas sakė: „Ar jums maža rytojaus dienos, kad su pasitenkinimu žiūrėtumėte į tai, ko nekenčiate? Šiandien – draugai, rytoj – priešai. Tačiau įsidėmėkite mūsų veidus atidžiai, kad tą teismo dieną juos atpažintumėte.“ Taip visi iš ten išėjo nustebinti, ir dėl šių įvykių daugelis įtikėjo.
6 skyrius. Santrauka. Iš kalėjimo jie su džiaugsmu eina į amfiteatrą, ypač Perpetua ir Felicita. Visi atsisako vilkėti nepadorius drabužius. Jos plakamos, metamos laukiniams žvėrims. Saturnas, du kartus užpultas, nenukentėjo. Perpetua ir Felicita pargriaunamos, jos pašaukiamos atgal prie Sanavivariumo vartų. Saturnas, sužeistas leopardo, drąsina kareivį. Jie pabučiuoja vienas kitą ir yra nužudomi kalaviju.
1. Išaušo jų pergalės diena, ir jie išėjo iš kalėjimo į amfiteatrą tarsi į susirinkimą – džiugūs ir spindinčiais veidais. Jei ir buvo truputį susigūžę, tai iš džiaugsmo, o ne iš baimės. Perpetua žengė ramiu žvilgsniu ir žingsniu, kaip Kristaus moteris, mylima Dievo, nuleidusi savo akis slėpdama jų spindesį nuo visų žvilgsnių.
Be to, Felicita džiaugėsi, kad laimingai pagimdė, kad galėtų kovoti su laukiniais žvėrimis – nuo kraujo ir pribuvėjos prie gladiatoriaus, kad po gimdymo nusiplautų antruoju krikštu. Kai juos atvedė prie vartų ir liepė apsivilkti drabužiais – vyrams, skirtais Saturno kunigams, o moterims – pašvęstųjų Cererai, ta kilnaus proto moteris atkakliai priešinosi iki galo. Ji tarė: „Mes iki čia atėjome savo noru, kad mūsų laisvė nebūtų suvaržyta. Dėl šios priežasties atidavėme savo protus, kad nieko panašaus nedarytume – juk dėl to su jumis sutarėme.“ Neteisybė pripažino teisingumą – tribūnas pasidavė, kad jie būtų atvesdinti apsirengę taip paprastai, kaip vilkėjo. Perpetua giedojo psalmes jau trypdama po kojomis egiptiečio galvą, Revokatas, Saturninas ir Saturnas išsakė grasinimus žvelgiantiems žmonėms dėl šios kankinystės. Priartėję prie Hilarijaus, jie gestais ir kikenimais ėmė sakyti Hilarijui: „Tu teisi mus“, – sakė jie, – „bet tave teis Dievas“. Dėl to susierzinę žmonės pareikalavo, kad juos, einančius palei venatores rikiuotę, plaktų rykštėmis. Ir jie iš tiesų džiaugėsi, kad užsitraukė nors vieną iš savo Viešpaties kančių.
2. Bet Tas, kuris buvo pasakęs: „Prašykite ir gausite“ (Jn 16, 24), davė jiems, kai jie prašė, tą mirtį, kurios kiekvienas norėjo. Juk kai jie kada nors tarpusavyje kalbėdavosi apie savo norus, susijusius su kankinyste, Saturninas iš tiesų buvo pareiškęs, kad norėtų būti atiduotas visiems žvėrims – be abejo, kad galėtų užsidėti šlovingesnį vainiką. Todėl pasirodymo pradžioje jis ir Revokatas išbandė leopardą, be to, arenoje juos persekiojo lokys. Saturnas nieko nelaikė bjauresniu už lokį, tačiau įsivaizdavo, kad jam bus padarytas galas vienu leopardo įkandimu. Todėl kai buvo įleistas šernas, tas pats žvėris įkando pačiam medžiotojui, kuris tą šerną parūpino, ir kitą dieną po pasirodymų jis mirė. Tada Saturnas buvo išvestas, o kai jis buvo surištas paliktas ant grindų šalia lokio, lokys nenorėjo išlįsti iš savo urvo. Taigi Saturnas antrą kartą liko nesužeistas.
3. Be to, jaunoms moterims velnias paruošė labai žiaurią karvę, specialiai tam tikslui paruoštą priešingai papročiams, kuri buvo ir priešinga kitų žvėčių lyčiai. Taigi, išrengtos ir aprengtos tinklais, jos buvo išvestos laukan. Žiūrovai sudrebėjo pamatę vieną trapaus kūno sudėjimo jauną moterį, o kitą – su nuo neseniai įvykusio gimdymo vis dar lašančiomis krūtimis. Taigi, įvedus, jos buvo atrištos. Pirmoji buvo įvesta Perpetua. Ji buvo pargriauta ir krito ant šlaunų, o pamačiusi, kad perplėštas jos tunikos šonas, ji užsitraukė ją ant savęs kaip uždangalą ant kūno vidurio, labiau rūpindamasi savo kuklumu nei kančia. Paskui ji vėl buvo pašaukta ir susirišo savo sutaršytus plaukus, nes kankinei nedera kentėti pasklidais plaukais, kad neatrodytų, jog ji gedi savo šlovės. Ji atsikėlė ir, pamačiusi pagriautą Felicitą, priėjo prie jos, padavė jai ranką ir pakėlė. Jos abi stovėjo kartu – patenkinus liaudies žiaurumą, jos buvo sugrąžintos prie Sanavivarijos vartų. Tuomet Perpetuą pasitiko katechumenas, vardu Rustikas, kuris laikėsi šalia jos, o ji, tarsi pažadinta iš miego, taip giliai pasinėrusi į Dvasią ir patekusi į ekstazę, ėmė žvalgytis aplinkui ir visų nuostabai tarė: „Nežinau, kada mus išves pas tą karvę.“ Išgirdusi, kas jau buvo nutikę, ji nepatikėjo, kol nepastebėjo tam tikrų sužalojimo ženklų ant savo kūno ir drabužių ir neatpažino katechumeno. Po to, pasikvietusi tą katechumeną ir brolį artyn, ji kreipėsi į juos tardama: „Tvirtai laikykitės tikėjimo, visi mylėkite vieni kitus ir nesipiktinkite mano kentėjimais.“
4. Tas pats Saturnas prie kito įėjimo paragino kareivį Pudensą, sakydamas: „Tikrai esu čia, kaip žadėjau ir pranašavau, nes iki šios akimirkos manęs nepalietė joks žvėris. O dabar tikėk visa širdimi. Štai aš išeinu pas tą žvėrį ir būsiu užmuštas vienu leopardo įkandimu. Ir tuojau pat pasibaigus pasirodymui jis buvo mestas leopardui, ir vienu jo įkandimu jis buvo apšlakstytas tokiu kiekiu kraujo, kad žmonės jam grįžtant iš savo antro krikšto liudijimo šaukė: „Išgelbėtas ir nuplautas, išgelbėtas ir nuplautas.“ Akivaizdu, kad tas, kuris buvo pašlovintas tokiu reginiu, tikrai buvo išgelbėtas. Tuomet kareiviui Pudensui jis tarė: „Liks sveikas ir nepamiršk mano tikėjimo, ir tegul šie dalykai tavęs netrikdo, bet sutvirtina. Ir tuo pat metu paprašė nuo jo piršto nuimti mažą žiedelį ir grąžino jam jį, išmirkytą žaizdoje, palikdamas jam paveldimą ženklą ir savo kraujo atminimą. Ir tada be gyvybės ženklų jį numetė kartu su kitais, kad būtų nužudytas įprastoje vietoje. O kai liaudis paragino juos nuvesti į vidurį, kad, kalavijui skverbiantis į kūną, jų akys taptų žmogžudystės bendrininkėmis, jie pakilo savo noru ir perėjo ten, kur norėjo liaudis, bet pirmiausia pabučiavo vienas kitą, kad savo kankinystę užbaigtų taikos bučiniu. Likusieji iš tiesų nejudėdami ir tylėdami priėmė kalavijo smūgį: pirmiausiai Saturnas, kuris pirmasis užlipo kopėčiomis ir pirmasis atidavė savo dvasią, nes jis turėjo laukti Perpetuos. Bet Perpetua, kad pajustų šiek tiek skausmo, nes buvo perdurta tarp šonkaulių, garsiai sušuko ir pati pridėjo prie gerklės svyruojančią jaunojo gladiatoriaus dešinę ranką. Galbūt tokia moteris negalėjo būti nužudyta, jei pati nebūtų to panorėjusi, nes jos bijojo netyroji dvasia.
O drąsiausi ir palaimingiausi kankiniai! O tikrai pašauktieji ir išrinktieji į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovę! Kiekvienas, kas juos garbina, šlovina ir aukština, tikrai turėtų skaityti šiuos pavyzdžius Bažnyčios išaukštinimui ne mažiau nei senovės šventųjų pavyzdžius, kad naujosios dorybės taip pat liudytų, jog ta pati Šventoji Dvasia nuolat veikia iki pat dabar, ir Visagalis Dievas Tėvas, ir Jo Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuriam tebūna šlovė ir begalinė galybė per amžius amžinų. Amen.
