Apie šv. Petrą
I. Kristus padarė jį savo mokslo aiškintoju
Būtinai reikėjo, kad Kristus, įžengdamas į dangų, paliktų savo vietininką, kuris būtų tikras ir ištikimas Jo mokslo aiškintojas ir kuris, Bažnyčioje kilus klaidoms ir nesutikimams, galėtų tarti savo neklaidingą žodį. Tam darbui atlikti buvo išrinktas šv. Petras. Tai apie jį Viešpats Jėzus pasakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Koks laimingas apaštalas šv. Petras, už kurį Viešpats Jėzus meldėsi, kad nesusilpnėtų jo tikėjimas ir kuris savo avims kaip geras piemuo duoda tik sveiką maistą. Bet ir mes galime vadinti save laimingais, nes žinome, kur yra mūsų tikėjimo ir mūsų vienybės židinys. Nelaimingi tie, kurie to nežino, arba žinodami patys laisva valia praranda savo tikėjimo ir vienybės pamatą, atsiskirdami nuo Katalikų Bažnyčios, nepripažindami Bažnyčios galvos, tai yra Šv. Tėvo, Romos popiežiaus. Ką bepadės tau tavo tikėjimas, jeigu svyruoja tavo tikėjimo pamatas, tikėjimas Kristaus vietininku, Romos popiežiumi? Tikėjime būk tvirtas kaip uola, ir savo tikėjimą patvirtink gerais darbais.
II. Kristus davė jam savo valdžią
Šv. Petras yra regima Kristaus Bažnyčios galva, visų tikinčiųjų ganytojas. Jam Kristus yra pasakęs: „Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). Kad šv. Petras galėtų išlaikyti tokią valdžią, Viešpats Jėzus privalėjo jį apdovanoti ir kitomis nepaprastomis malonėmis. Jo įpėdiniai turi tą pačią valdžią ir jiems mes privalome reikšti kuo didžiausią pagarbą ir paklusnumą. Jiems pasipriešinti, nevykdyti jų įsakymų reiškia tą patį, kaip pasipriešinti pačiam Ganytojui, kuris juos paskyrė savo įpėdiniais ir vietininkais. Tame dalyke nėra mažos kaltės. Mažiausias pasipriešinimas Romos popiežiaus potvarkiams yra didelė kaltė. Giliai įsidėk į širdį šiuos žodžius: „Kas nėra šv. Petro laive, tas negali tikėtis išganymo.“
III. Kristus padarė jį savo Kryžiaus įpėdiniu
Ši dovana yra ne mažesnės vertės, kaip ir pirmosios. Turėdamas tokią nuomonę apie kryžių, šv. Petras, kaip ir jo Dieviškasis Mokytojas, mirė ant kryžiaus. Išreikšdamas didesnę pagarbą Kryžiui ir nusižeminimą, pareiškė norą mirti ne taip, kaip Išganytojas, bet žemyn galva. Jeigu mes nemylime Kryžiaus ir kantriai nekenčiame kasdienių savo vargų, negalime vadintis krikščionimis. Kalvarijos kalnas yra mūsų tėviškė, o Kryžius yra mūsų turtas ir mūsų išganymas. Jeigu neturi tiek tvirtybės, kad džiaugtumeis prispaudimais, bent jau būk kantrus ir nemurmėk, kai vargai ir nelaimės prislėgs tave, nes Kryžius yra Dievo dovana, Kryžius veda mus į dangų.
3>Apie šv. Pauliaus dorybes
I. Šv. Pauliaus atgaila
Palyginkime savo kaltes su šv. Pauliaus kaltėmis, jo atgailą su savo atgaila. Jis persekiojo Kristaus Bažnyčią, bet taip darė, kaip pats prisipažįsta, iš nežinojimo ir uždegtas klaidingo uolumo ginti savo įstatymus. Gi mes jau kiek kartų esame nusidėję, nors ir žinodami ką darą! Kiek jau kartų Dievas pasigailėjo mūsų, o mes vėl Jį rūstinome. Šv. Paulius darė atgailą už nusidėjimus. Bet toji atgaila buvo tokia kieta ir sunki, jog apie kokį nors suraminimą ir linksmybę nebuvo galima nė manyti. Jis sako, kad jo širdis nuolatos gailisi. Nors jo nusidėjimai jau seniai yra atleisti, nors Dievo malonėje jau seniai yra patvirtinti, tačiau šv. Paulius save varžo ir kryžiuoja savo kūną. Kaip tu turi susigėsti pamąstęs apie savo atgailą! Sakaisi, jog gailiesi už kaltes, bet tavo širdis to nejaučia, o jeigu kiek ir sugraudini širdį, tai atsitraukęs nuo klausyklos tuoj vėl atšali, tarsi jokio gailesčio nebūtų buvę. Pasitenkini kunigo įsakyta atgaila ir pats sau neskiri didesnės atgailos. Ak! Kaip maža supranti, ką reiškia rūstinti Dievą! Dievas yra teisingas Teisėjas, kuris už tavo kaltes teisingai tave nuteis. Todėl bijok Dievo ir dėl savo kalčių, ir dėl savo atgailos.
III. Šv. Pauliaus darbai
Nesinorėtų tikėti, jei Šv. Rašte nebūtų aprašyta, kokių prakilnių darbų yra atlikęs šv. Paulius ir kiek daug yra padaryta tų darbų. Todėl apie jį Išganytojas pasakė taip: „Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“ (Apd 9, 16). Jo troškimas dirbti ir kentėti dėl Kristaus buvo toks, kad jis nepasitenkino džiaugsmu sunkiausiuose prispaudimuose, bet jo širdyje buvo per daug džiaugsmo. Jis sakosi turįs džiaugsmo gausumą. Didžiausiuose persekiojimuose laiko garbe kentėti dėl Kristaus. Visa jis iškenčia, visa nugali padedant Dievo malonei. Ar ir tu taip elgiesi? Jeigu kenti, tai ar taip kenti? Kokiu tikslu kenti? Bet daugiausia tau rūpi dirbti dėl to, kad nekentėtum, bet gyventum patogų ir išlepintą gyvenimą; dirbti, kad nuo savęs atstumtum visa tai, kas tau sunku ir nemalonu. Apie tave galima būtų pasakyti, jog turi ne tą patį Viešpatį kaip šv. Paulius ir jog gali tikėtis įgyti ne tų pačių nuopelnų, kokių turėjo garbės susilaukti šv. Paulius.
III. Nepaprasta šv. Pauliaus meilė
Kas karščiau ir tobuliau gali mylėti Kristų, kaip šis apaštalas? Jis yra pasirengęs nešti visas šios žemės gyvenimo nelaimes, kad tik nebūtų atitrauktas nuo Kristaus meilės. Jau nebe jis, bet Kristus jame gyvena. Kas nemyli Kristaus, tas, jo nuomone, yra vertas prakeikimo. Jis trokšta greičiau išsivaduoti iš šio kūno nelaisvės, kad galėtų gyventi su Kristumi. Jis trokšta būti su Kristumi prikaltas ant kryžiaus, kad tik atverstų pasaulį, kad visi žmonės pažintų Kristų. Kokia karšta ir nepaprasta meilė. Tik šiandien suprantu, jog Tavęs nemyliu ir jog niekados dar nesu karštai mylėjęs. Nieko nenoriu iškentėti dėl Tavo meilės. Krikščioniškas dorybes laikau nepakeliamu dalyku. Ir mums, kaip šv. Pauliui, Viešpats Jėzus gali tarti: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 5).
3>Apie šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus garbę
I. Garbingi atsivertimu
Per didelis pasitikėjimas savimi paskatina šv. Petrą nusidėti. Užuot viešai išpažinęs Viešpatį Jėzų, jis viešai Jo išsigina. Bet užtenka vieno malonaus Viešpaties Jėzaus žvilgsnio jam atversti ir sugrąžinti tai, ką buvo praradęs: tikėjimą ir meilę. Toks atsivertimas tikrai garbingas. Atsivertęs šv. Petras visą savo gyvenimą gailisi ir apverkia savo nusidėjimą. Kaip liudija jo mokinys šv. Klemensas, nuo ašarų šv. Petro skruostai tapo randuoti. Jo nupuolimas jį pamokė, kad reikia gailėtis nusidėjėlių ir mylėti maloniausią Viešpatį Jėzų. Šv. Paulius iš persekiotojo netikėtai tapo uoliausiu Kristaus apaštalu. Dievo balso įkvėptas, tapo kitu žmogumi, uoliausiu Kristaus mokslo skelbėju. Ar kada nors esi išsižadėjęs Kristaus? Ar esi Jį persekiojęs? Ar darai dėl to kokią nors atgailą?
II. Garbingi savo pašaukimu
Vienas jų skiriamas Bažnyčios galva ir Jėzaus Kristaus įpėdiniu žemėje, kitas siunčiamas į pasaulį skelbti Kristaus vardą ir platinti Jo garbę. Dėl savo pašaukimo prakilnumo šie garbingi vyrai dar labiau nusižemina ir taip tampa išaukštinti Dievo ir žmonių akyse. Apaštalavimo sunkumai ir persekiojimai nė valandėlei nesugebėjo atitraukti jų nuo švento darbo. Ar tu taip pat eini savo pašaukimo pareigas? Ar nedarai tarp jų jokio skirtumo? Ar neišsirenki tokių pareigų, kurios yra lengvesnės ir žmonių akyse garbingesnės? Žiūrėk į tuos apaštalus. Kaip jie tapo garbingi? Jie tapo garbingi negailėdami savęs, bet viską priimdami su džiaugsmu ir aukodami dėl Jėzaus Kristaus garbės. Imk pavyzdį iš jų uolumo ir šventumo, jeigu nori įgyti garbės vainiką.
III. Garbingi kankinimuose
Iškentėti kankinimus yra prakilniausios meilės ženklas. Kankiniai yra garbingi ir Dievo, ir žmonių akyse. Tų dviejų kankinių garbę dar padidina šios aplinkybės: pačių kankinių aukštas pašaukimas, nukankinimo vieta – Roma, didelės valstybės sostinė, valstybės valdovo nuosprendis, kuriuo tie kankiniai buvo pasmerkti kančioms, pagaliau didžiulės žmonių minios – kankinimo liudytojos. Be to, kokios garbės tie kankiniai susilaukė po mirties! Tūkstančiai, galima sakyti, milijonai žmonių garbina juos, kaip pirmuosius dėl Kristaus nukentėjusius kankinius, matydami juose garbingus užtarėjus pas Dievą esant persekiojimams ir kitose sunkiose gyvenimo valandose. Danguje jie užima artimiausias vietas prie Dievo sosto. Kantriai viską kentėk, tai ir tu būsi pagerbtas Dievo ir žmonių.