Jei pagrindinis tokios muzikos elementas yra ritmas – tada taip, jei ne – nebūtinai. Deja, didžioji dalis šiuolaikinės muzikos patenka į pirmąją kategoriją, pavyzdžiui: rokas, popmuzika, K-pop, kantri, hiphopas, repas, elektroninė muzika, sunkusis metalas, mirties metalas, techno, grandžas, alternatyvusis rokas ir kt.
Dėl ritmo viršenybės daugumoje šiuolaikinės muzikos kūrinių ji kelia pavojų sielai, nes pabrėžtinai ritminga muzika sužadina žemesnes žmogaus aistras ir dėl to jas tampa sunkiau kontroliuoti. Jei vyras nueina į paplūdimį, pusnuogių kūnų vaizdas gali pažadinti jo seksualinio potraukio aistrą. Panašiai ir muzika, kurioje dominuoja ritmas, iš karto veikia jos klausytoją, sužadindama tokias žemesnes aistras, kaip įniršis, neapykanta, maištavimas, geismas, savigaila, niūrumas, melancholija, neviltis ir pavydas.
Tie, kurių aistros sužadintos, dažniau elgiasi neprotingai, o kurie elgiasi neprotingai, paprastai nusideda. Pasak šv. Tomo Akviniečio, „sielos aistros, jeigu yra priešingos proto tvarkai, traukia mus į nuodėmę“.[1] Aistros siekia tik to, ko trokšta, neatsižvelgdamos į viso asmens gėrį, todėl proto ir malonės užduotis – suvaldyti ir nuslopinti aistras, kai jos trokšta moralinio blogio. Tačiau kuo labiau jos sužadinamos, tuo sunkiau jas kontroliuoti.
Muzikos, kurioje dominuoja ritmas, kūrėjai sąmoningai siekia sužadinti savo klausytojų aistras, ir dažniausiai jiems tai pavyksta padaryti, nesvarbu, ar klausytojai to nori, ar ne. Kataliko pareiga yra kiek įmanoma vengti dalykų, kurie galėtų sužadinti jo aistras, nes toks sužadinimas paprastai veda į nuodėmę.
Siūlyčiau kiekvienam, kuris kada nors klausėsi šiuolaikinės muzikos – įtariu, kad tai darė beveik visi – atidžiai ištirti, kokį poveikį ji jam daro. Daugelį šiuolaikinė muzika veikiau daug labiau, negu jie įsivaizduoja, ypač jeigu jos klausosi reguliariai. Jei pastebėsite, kad tokia muzika pabudina jūsų žemesnes aistras, sužadina tam tikrą pakilią nuotaiką, dėl kurios nuodėmė tampa patrauklesnė, arba sukelia iš pusiausvyros išvedantį emocijų antplūdį, vadinasi, ji yra jums pavojinga.
Akivaizdu, kad žmonės negali gyventi be muzikos, nes ji turi ypatingą galią „kalbėti“ mūsų sielai. Muzika mus veikia savaime, dar prieš mums apie tai susimąstant. Negalime sustabdyti to poveikio – galime tik nuspręsti, ar mėginti su juo kovoti, ar jam pasiduoti. Taip pat galime nuspręsti, kokios muzikos klausyti. Kadangi ritmą pabrėžianti muzika žadina žemesnes mūsų aistras, jos klausymasis gali tapti proga, vedančia į nuodėmę, nors pats savaime klausymasis nėra nuodėmė. Štai kodėl turėtume ją pašalinti iš savo grojaraščio.
Vertinant didžiąją dalį šiuolaikinės muzikos, be ydingos jos struktūros reikėtų atsižvelgti ir į jos tekstus, atlikėjus, gerbėjus bei vaizdo klipus.
Į ritmą orientuotos muzikos tekstai dažnai tiesiogiai dera su jos muzikine prigimtimi. Dainos, žadinančios įniršio, maišto ar geismo aistras, paprastai ir kalba apie įniršį, maištą ir geismą, arba jų žodžiai būna tiesiog beprasmiai, kaip viename puikiame straipsnyje pastebėjo dr. White‘as[2]. Taip yra todėl, kad pagrindinė šiuolaikinės muzikos žinia perduodama per jos dominuojantį ritmą, o ne per dainų žodžius. Būtent dėl to tokia muzika išlieka problemiška, net jeigu jos tekstai būna geri ar prasmingi, ir būtent dėl to krikščioniškasis rokas, bandantis pašventinti nešventą muziką šventais žodžiais, yra nevykęs sumanymas.
Šiuolaikinės muzikos atlikėjai dažnai įkūnija jos prigimtį. Netvarkinga muzika, skatinanti prarasti savikontrolę, skatins netvarkingą gyvenimą, ypač jeigu ji yra pagrindinė to gyvenimo dalis.
Rokas buvo vienas pirmųjų šiuolaikinės muzikos žanrų, kurių pagrindinis muzikos elementas yra ritmas. Jis išplito XX a. 7-ajame dešimtmetyje kaip muzikinė kontrkultūrinio hipių judėjimo išraiška. Neatsitiktinai 1969 m. žurnale „Life“ buvo išsakytas garsus teiginys: „Kontrkultūros sakramentai yra seksas, narkotikai ir rokas.“ Sekso ir narkotikų susiejimas su roko muzika buvo ne šmeižtas, o paaiškinimas. Roko muzikos – ir kitų iš jos kilusių šiuolaikinės muzikos žanrų – klausymasis skatina užmiršti moralę ir ieškoti pabėgimo nuo tikrovės, pavyzdžiui, tokio, kurį suteikia narkotikai. Neproporcingai didelis narkotikų perdozavimo atvejų ir ankstyvų mirčių skaičius roko žvaigždžių gyvenime turėtų būti įspėjimas tiems, kurie svarsto kurti arba groti šiuolaikinę muziką.
Be to, roko ir pop žvaigždės dažnai tampa savo gerbėjų dievaičiais. Taip yra todėl, kad šiuolaikinės muzikos atlikėjai savo dainomis sugeba savo klausytojams sukelti stiprias emocijas, kurios jiems patinka, kurias jie stengiasi iš naujo patirti, pakartotinai klausydamiesi mėgstamų dainų, ir nuo kurių ilgainiui tampa priklausomi. Koncertas tampa ritualizuota ceremonija, kurioje gerbėjai reiškia pagarbą savo dievaičiams ir stengiasi kuo labiau atsiduoti jų muzikai, kad galėtų mėgautis kolektyviniu, ekstatišku, ritmo sukeltu emociniu šėlsmu. Garbinimą neišengiamai lydi mėgdžiojimas. Gerbėjai natūraliai nori būti panašūs į jų dievinamus muzikantus. Todėl tie, kurie įprato klausytis šiuolaikinės muzikos, rizikuoja perimti jos reprezentuojamą gyvenimo būdą. Taip pat jie labai nenori atsisakyti šio įpročio, kai jiems būna parodomi jo trūkumai.
Pagaliau visa tai, kas pasakyta anksčiau, patvirtina muzikiniai vaizdo klipai, be kurių nebeįsivaizduojama šiuolaikinė muzika. Jie suteikia muzikantams galimybę parodyti tai, ką jų muzika reprezentuoja, nebūnant suvaržytiems sceninio pasirodymo apribojimų. Jie gali juose išreikšti gyvulišką geismingumą, akivaizdžią nepagarbą kitiems, neapykantą ir pyktį, nusikaltimų, pinigų ir materialinių gėrybių šlovinimą – trumpai tariant, reklamuoti nuodėmingą gyvenimą.
Šiuolaikinė muzika pasirinko ritmą kaip pagrindinį savo elementą, o tai reiškia, kad ją grojant sužadinamos žemesnės žmogaus aistros. Šį pasirinkimą logiškai seka atitinkamos dainų temos, tekstai, gyvenimo būdas ir videoklipai, išreiškiantys gyvenimą visiškai atsiduodant savo aistroms. Bet kuris protingas žmogus gali suprasti, kad tokios muzikos klausymasis traukia sielą žemyn ir trukdo jai trokšti aukštesnių gėrybių, vedančių į išganymą.
Dėl visų šių ritmą akcentuojančios muzikos ypatybių katalikai turėtų nuspręsti jos neklausyti. Net jeigu jos klausymasis savaime nėra nuodėmingas arba ne visada veda į nuodėmę, ji įkūnija nuodėmės dvasią ir yra užmezgusi santykius su pasauliu, kūnu ir – kartais – velniu. Šventasis Paulius mus ragina: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Rom 12, 2)
VERSTA IŠ: Fr. Paul Robinson, „Is it wrong to listen to modern music?“, The Angelus, 2024, May-June.
[1] Summa theologica, I-II, q. 24, a. 2, ad 3.
[2] Dr. David A. White, „The problem with modern music“, The Angelus, 2009, December. http://www.angelusonline.org/index.php?section=articles&subsection=show_...
