Nuo pat VI amžiaus ar net dar seniau pasitinkant Naujus metus, sausio 1-ąją buvo minimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apipjaustymas. Deja, po Vatikano II susirinkimo radikaliai pertvarkius liturginį kalendorių šis apipjaustymo minėjimas panaikintas, o vietoje jo tą dieną imta minėti Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė, nors šios iškilmės šventimas būtent tą dieną neturi jokių istorinių šaknų. Pertvarkius kalendorių, pašalinta ir kita – Brangiausiojo Kristaus Kraujo – iškilmė, tradiciniame liturginiame kalendoriuje švenčiama liepos 1-ąją. Po reformos ji buvo sujungta su Kristaus Kūno (Corpus Christi) švente.
Šių dviejų švenčių išnykimas iš Bažnyčios liturgijos parodo, koks gilus trūkis perskyrė „senąją“ ir „naująją“ Bažnyčią, įvykdžius nenatūralią, biurokratišką liturginio kalendoriaus reformą. Tai bene geriausiai matyti pažvelgus į katalikišką meną ir jame vyravusius simbolius, kuriuos suprasti nūdienos katalikui dėl įvykdyto trūkio darosi vis sunkiau.
Žvelgiant grynai biurokratiškai, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šiais laikais nėra prasminga minėti Senojo Testamento, kuriam pakluso Viešpats Jėzus, paprotį. Kaip ir atskirai minėti Brangiausiąjį Kristaus Kraują, kurį juk galima minėti kartu su Kristaus Kūnu. Tačiau Kristaus aukos ir pralieto Kraujo atperkamoji galia buvo viena iš centrinių katalikiškosios teologijos ir meno temų Bažnyčios istorijoje. Jokūbas Voraginietis savo žymiajame veikale „Auksinė legenda“, dariusiame milžinišką įtaką Renesanso laikotarpio menui, pateikia bent tris argumentus, pabrėžiančius Apipjaustymo šventės svarbą:
Pirmiausia, ji žymi aštuntą Kalėdų laiko dieną - lot. octava dies, o žydų apipjaustymo ceremonija būdavo atliekama aštuntą dieną po kūdikio gimimo. Šis skaičius vėliau buvo susietas su krikštu ir dėl šios priežasties krikštyklos tradiciškai buvo statomos aštuonkampės formos. Taip pat Apipjaustymas reiškia Jėzaus priėmimą į žmonių tarpą kaip žydų vaiką ir Jo paklusnumą Dievo sandorai su Abraomu, išreikštai Mozės įstatymu. Naujasis Testamentas nepanaikino Senojo, bet jį išpildė iki galo.
Galiausiai Jokūbas Voraginietis pateikia esminę ir mums svarbiausią priežastį: apipjaustymas reiškia pirmąjį Brangiausiojo Kristaus Kraujo praliejimą ir todėl žymi žmonijos atpirkimo pradžią. Būtent dėl šios labai svarbios priežasties Apipjaustymas tapo dažnu dailininkų tapybos objektu – ne tik kaip Jėzaus Kristaus gyvenimą vaizduojančių kūrinių dalis, bet ir kaip atskirų paveikslų tema. Simboliška, kad pirmoji metų diena pradedama minėjimu, žyminčiu žmonijos atpirkimo pradžią. Taip pat simboliška, kad žodžiu „calendarium“ romėnai vadino skolų knygą, nes pirmosiomis mėnesių dienomis (calendae) buvo išmokamos paskolos ir įmokamos palūkanos už jas. Pirmoji įmoka už mūsų nuodėmes – Apipjaustymo metu pralietas Viešpaties Kraujas. Visos šios turtingos ir nepaprastai prasmingos simbolikos taip nuosekliai susieti negalėtų jokia biurokratinė, per vienerius metus įvykdyta reforma. Tai – Šventosios Dvasios, organiškai, per daugelį amžių vedusios Bažnyčios liturgijos vystymąsi, vaisius.
Brangiausiajam Kristaus Kraujui ir jo atperkamajai galiai nepaprastą reikšmę teikė tiek Viduramžių scholastinė teologija, tiek Renesanso metu ypač Venecijoje besisteigusios pasauliečių religinės brolijos, dosniai rėmusios gražiausių bažnyčių statybas bei renesansinį religinį meną, o taip pat ir katalikai rašytojai iki pat Vatikano II susirinkimo.
Vienas tokio meno kūrinio pavyzdžių – garsaus Venecijos Renesanso laikotarpio dailininko Giovannio Bellinio paveikslas „Apipjaustymas“ (~1500 m.). Dailininkas, tapydamas šį paveikslą, tikrai turėjo omenyje ryšį tarp pirmojo Kristaus Kraujo praliejimo ir vėlesnio šio Kraujo praliejimo Kančios ir Nukryžiavimo metu. Bellinis aiškiai parodo, kad šis kūdikis yra žmogus ir jaučia skausmą kaip ir visi žmonės. Kita vertus, kūdikio išraiška nors ir skausminga, tačiau jis neverkia kaip kad tikėtumėmės iš kitų kūdikių tokią akimirką. Atrodo, kad jau būdamas kūdikiu Jėzus aukoja šią kančią ir kraują Dievui Tėvui už žmonijos nuodėmes. Būtent tai ir siekė parodyti Bellinis, kaip ir daugybė kitų Viduramžių, Renesanso ir vėlesnių teologų, rašytojų ir dailininkų.
Iš viso to matyti, kokia griaunanti buvo liturginio kalendoriaus reforma (ar greičiau revoliucija), vienu kartu labai stipriai pakeitusi Bažnyčios liturginį ciklą. Ji daugeliui atėmė galimybę pažinti ištisus istorinius, teologinius ir meninius klodus, dominavusius katalikų mąstysenoje nuo neatmenamų laikų. Tai didžiulis kultūrinis praradimas, nes iš katalikų atimamas raktas deramai suprasti katalikiškąjį meną ir simboliką.
Bet tai dar didesnis teologinis praradimas. Tiek Naujosios Mišios, tiek naujasis liturginis kalendorius yra paremti naująja, modernistine teologija, nebepabrėžiančia Mišių kaip aukos supratimo, nebekalbančia apie Kristaus Kraujo ir Kančios atperkamąją galią, o tik apie Prisikėlimą (nors būtent Kristaus auka, ne Prisikėlimas buvo kaina, užmokėta už mūsų atpirkimą).
Todėl joks atsitiktinumas, kad naujajame kalendoriuje nebeliko ir atskiros Brangiausiojo Kristaus Kraujo iškilmės, kuri švenčiama tradiciniame kalendoriuje. Jos nebeliko dėl tos pačios priežasties, kodėl nebeliko ir Apipjaustymo iškilmės. Naujasis kalendorius ne šiaip pertvarkytas dėl kokio nors patogumo. Jis pertvarkytas pagal naująją teologiją, siekiant pašalinti visas esmines kliūtis suartėjimui su „broliais protestantais“ ir suduoti mirtiną smūgį scholastinei teologijai bei ją atspindėjusiam klasikiniam sakraliniam menui.
