Tradicinio ritualo šaknys
Tradicinėse Mišiose [universaliai aukojamose iki 1969-ųjų, kuomet buvo patvirtinta Naujųjų Mišių forma – Novus Ordo Missae] nėra nei vieno žodžio ar sakinio, nė vieno celebranto gesto, nė vieno altoriaus ar kunigo papuošimo, kuris neturėtų reikšmės. Iš to natūraliai išplaukia, kad kiekvienas kunigo žodis ir veiksmas turi prasmę. Mišios primena visą išganymo istoriją. Pavyzdžiui, tai, kad kunigas 33 kartus daro kryžiaus ženklą, yra skirta atminti mūsų Viešpaties žemėje praleistų metų skaičių. Kai kunigas ištiesia rankas virš taurės kalbėdamas Hanc igitur, jis primena žydų vyriausiojo kunigo veiksmą, kai jis ištiesdavo rankas ant aukojamo ožio, kad perkeltų į jį žmonių nuodėmes. Jei iškilmingose Mišiose yra uždegamos šešios žvakės, tai parodo žydų menoros arba septynšakės žvakidės įjungimą į Kristaus auką, kur mūsų Viešpaties kryžius atstoja septintąją žvakę. Kunigas ritualo metu apsirengia karališkai, kadangi jis atstovauja Kristų Karalių. Jis nebėra šiaip asmuo, pvz., kunigas Bobas, bet alter Christus, „kitas Kristus“. Visiškai ne be reikalo kunigas plaunasi rankas prieš pradėdamas auką, ne šiaip sau, priėmęs šventuosius Pavidalus, ypač rūpestingai išplauna taurę. Ne vienas iš šių veiksmų nėra žmonių išradimas. Tėvas Gueranger sako: „Šios ceremonijos ateina iš pat apaštalų laikų“.
Matome, kad panašiai teigia ir didelis autoritetas Mišių klausimu kunigas Nicholas Gihras: „Kristaus pavyzdys buvo norma apaštalams, švenčiant auką. Pirmiausia jie darė tik tai, ką prieš juos buvo daręs Kristus. Vykdydami Jo nurodymus ir įkvėpti Šventosios Dvasios, jie laikėsi ir kitų taisyklių: pagal aplinkybes pridėjo įvairias maldas ir apeigas, kad galėtų švęsti Paslaptis kiek įmanoma kilniau ir tobuliau. Tos sudedamosios aukojimo ritualo dalys, kurios randamos visose senosiose liturgijose, neginčijamai kilo iš apaštalų laikų ir iš jų tradicijos. Esminiai ir fundamentalūs aukos ritualo bruožai buvo įdiegti ir išplėtoti pačių apaštalų ir buvo saugomi su ištikimybe bei pagarba: mistiniai palaiminimai, žvakių, smilkalų, drabužių ir daugelio tokių dalykų naudojimas, išlikęs remiantis apaštalų įsakymų ir tradicija...“
Jei prie tradicinių Mišių kartais būdavo pridedamos tam tikros maldos, galima nesunkiai pastebėti, kad jų centrinė šerdis arba Kanonas išliko nustatytas ir nepakeistas nuo pat ankstyviausių dienų. Anot sero Williamo Palmerio, nekatalikų istoriko: „visiškai neatrodo neprotinga galvoti, kad tokia Romos liturgija, kokia ji buvo naudojama popiežiaus šventojo Grigaliaus Didžiojo laikais (590-604 m.), galėjo egzistuoti nuo pat giliausios senovės ir beveik tiek pat pagrįstai jos pradinį sukūrimą galima priskirti apaštalų laikams.“
Naujųjų Mišių įvedimas
Naujosios Mišios arba Novus Ordo Missae pirmą kartą buvo viešai aukojamos Siksto koplyčioje vyskupų sinodo akivaizdoje 1967-ųjų spalį. Dalyvavę vyskupai išreiškė skirtingas nuomones, ar reikėtų įvesti šias Mišias: 71 balsavo „taip“, 62 balsavo „taip“ su išlygomis; 43 jas atvirtai atmetė.
[...] Paulius VI patvirtino galutinę šių Mišių formą kaip Novus Ordo Missae savo Apaštaline konstitucija Missale Romanum 1969 balandį. Prie šios Apaštalinės konstitucijos buvo pridėtas aiškinamasis tekstas, pavadintas „Bendraisiais nuostatais“. Jei liberalieji vyskupai buvo sužavėti, tai kiti toli gražu nebuvo patenkinti. Kardinolai Ottavianis ir Baccis 1967 m. rugsėjį parašė Pauliui VI, pareikšdami, kad Naujosios Mišios „savo visumoje ir atskirose dalyse reiškia stulbinantį nukrypimą nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos, kokia ji buvo suformuluota Tridento Susirinkimo XXII sesijoje“.
[...] Novus Ordo Missae turėjo atspindėti posusirinkiminės Bažnyčios, o taip pat ir mūsų „atsiskyrusių brolių“ protestantų tikėjimą. Tam padaryti jos turėjo pasiekti keletą tikslų: 1) Jose turėjo būti vengiama išpažinti naujuosius mokymus pernelyg atvirai, tuo pačiu panaikinant visa, kas jiems prieštaravo. Taip pat jos negalėjo neigti jokio katalikiško mokymo tiesiogiai – jos galėjo tik jį susilpninti arba ištrinti; 2) Pakeitimai jose turėjo būti įvesti lėtai ir išsaugant pakankamai tikrosios aukos išorinių papuošimų pėdsakų, kad būtų sukeltas įspūdis, jos nieko reikšmingo nėra pakeista; 3) Jomis reikėjo sukurti ritualą, kuris dėl ekumeninių priežasčių būtų priimtinas įvairiausių pakraipų bei įsitikinimų protestantams, visiems tačiau sutartinai nuosekliai neigiantiems, kad Mišios yra tikroji bei nekruvina Kalvarijos auka ir kad jai aukoti būtinas aukojantis kunigas; 4) Jos turėjo sušvelninti katalikų pasipriešinimą ir įvesti į tikinčiųjų gyvenimą modernistines idėjas, paskleistas po Vatikano II Susirinkimo. Vienintelis būdas, kuriuo Naujosios Mišios galėjo viso to pasiekti, buvo dviprasmybių, išbraukymų ir neteisingo vertimo naudojimas.
[...] XVI amžiuje protestantų reformatorius vyskupas Cranmeris griebėsi dviprasmiškumo, kad įsteigtų protestantišką anglikonų (episkopalistų) sektą. Tuo metu anglų pastorius Dryanderis rašė į Ciurichą, teigdamas, kad pirmoji Cranmerio išleista „Bendruomeninių pamaldų knyga“ „buvo pilna apgavysčių, naudojant dviprasmiškumą ir kalbos gudrybes“. Anot M. Parkerio, anglikonų teologo, galutinis rezultatas buvo toks, kad „Pirmosios maldų knygos nebuvo galima apkaltinti atvira erezija, nes ji buvo gudriai suformuluota ir aiškiai nepaneigė iki Reformacijos buvusio mokymo. Ji buvo išradingas dviprasmiškumo rašinys, tyčia surašytas tokiais žodžiais, kad konservatyvesni galėtų ją interpretuoti savaip ir susitaikyti su savo sąžine ją naudodami, o reformatoriai galėtų ją aiškinti savąja prasme ir pripažinti įrankiu žengiant sekantį religinės revoliucijos žingsnį.“
Nepaisant Novus Ordo Missae dviprasmiškumo, reikia įvertinti ir gausius pašalinimus, padarytus posusirinkiminių atnaujintojų – nuo maždaug 60 iki 80 procentų (priklausomai, kokia Eucharistinė malda yra naudojama) tradicinio Mišių ritualo buvo pašalinta. Pašalintos vietos yra tiksliai tos, kurias pašalino Liuteris ir Cranmeris – tos, kurios susijusios su Mišių kaip aukos esme.
Pašalintosios maldos
Mišių atnaujintojai naudojo dvi technikas išvalyti Mišioms nuo katalikiško mokymo – praleidimą ir susilpninimą. Kaip minėta, 60-80% tradicinių Mišių buvo pašalinta. Prašyčiau skaitytoją palyginti Naująją Mišių tvarką su tradiciniu ritualu, randamu bet kuriame sename Mišiole, išleistame per paskutinius 500 metų, iki 1954-ųjų. Trūkstamų maldų skaičius yra pritrenkiantis.
Dingo visos maldos, kalbamos altoriaus papėdėje (atkreipkite dėmesį, kad tradicinės Mišios nebuvo aukojamos ant „stalo“), įskaitant 42-ąją psalmę ir Aufer a nobis (Pašalink nuo mūsų):
+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
S. Įžengsiu prie Dievo altoriaus.
M. Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę.
S. Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus.
M. Nes Tu, Dieve, mano stiprybė; kam gi atstūmei mane, ir kodėl aš vaikščioju nuliūdęs, priešo prispaustas?
S. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą; jos išves mane ir nuves į Tavo šventąjį kalną ir į Tavo padangtes.
M. Ir įžengsiu prie Dievo altoriaus; prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę.
S. Aš garbinsiu Tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve; mano siela, kodėl tu nuliūdus ir kam mane gąsdini?
M. Turėk viltį Dieve, nes dar Jį garbinsiu; Jis mano veido išgelbėjimas ir mano Dievas.
S. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
M. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
S. Įžengsiu prie Dievo altoriaus.
M. Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę.
V. + Mūsų pagalba – Viešpaties vardas.
R. Jis padarė dangų ir žemę.
Kunigas, žemai pasilenkęs, kalba Confiteor. Jam baigus, patarnautojai (ir tikintieji) atsako:
R. Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, tenuveda tave į amžinąjį gyvenimą. V. Amen.
Patarnautojai (ir tikintieji) kalba:
R. Prisipažįstu visagaliam Dievui, Švenčiausiajai visuomet Mergelei Marijai, šventajam arkangelui Mykolui, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui, visiems šventiesiems ir tau, tėve, kad labai nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu: (tris kartus mušasi į krūtinę:) mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė. Todėl prašau Švenčiausiąją visuomet Mergelę Mariją, šventąjį arkangelą Mykolą, šventąjį Joną Krikštytoją, šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, visus šventuosius ir tave, tėve, melsti už mane Viešpatį, mūsų Dievą.
V. Tepasigaili jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų nuodėmes, tenuveda jus į amžinąjį gyvenimą. R. Amen.
V. + Mūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia mums visagalis ir gailestingasis Viešpats. R. Amen.
V. Dieve, Tu atsigręžęs mus atgaivinsi.
R. Ir tavo tauta džiaugsis Tavyje.
V. Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą.
R. Ir suteik mums savo išganymą.
V. Viešpatie, išklausyk mano maldą.
R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
V. Viešpats su jumis.
R. Ir su tavo dvasia.
V. Melskimės.
Pašalink nuo mūsų, meldžiame, Viešpatie, mūsų nedorybes, kad būtume verti su tyromis sielomis įeiti į Šventų švenčiausiąją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Meldžiame Tave, Viešpatie, kad per Tavo šventųjų, kurių relikvijos čia yra, ir visų šventųjų nuopelnus teiktumeisi atleisti visas mano nuodėmes. Amen.
Asmeninio nuodėmių išpažinimo aspektas, atspindėtas Confiteor maldoje, buvo pakeistas sutrumpintu „Atgailos ritualu“, kuris pabrėžia nuodėmes prieš „mūsų brolius ir seseris“. Nuodėmių atleidimo malda Ingulgentiam (mūsų nuodėmių dovanojimą) irgi yra praleista.
M. Prisipažįstu visagaliam Dievui, Švenčiausiajai visuomet Mergelei Marijai, šventajam arkangelui Mykolui, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui, visiems šventiesiems ir tau, tėve, kad labai nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu: (tris kartus mušasi į krūtinę:) mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė. Todėl prašau Švenčiausiąją visuomet Mergelę Mariją, šventąjį arkangelą Mykolą, šventąjį Joną Krikštytoją, šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, visus šventuosius ir tave, tėve, melsti už mane Viešpatį, mūsų Dievą.
S. Tepasigaili jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų nuodėmes, tenuveda jus į amžinąjį gyvenimą. M. Amen.
S. + Mūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia mums visagalis ir gailestingasis Viešpats. R. Amen.
Atnašavime dingo maldos Suscipe Sancte Pater (priimk, šventasis Tėve), Deus qui humanae substantiae (Dieve, kuris nuostabiai sukūrei), Offerimus tibi (Aukojame Tau, Viešpatie), Veni Sancte Santificator (Ateik, Pašventėjau), Lavabo (25 psalmė) ir Suscipe, Sante Trinitas (Priimk, Švenčiausioji Trejybe).
Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas Tavo tarnas, aukoju Tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui. Amen.
+ Dieve, kuris nuostabiai sukūrei tokią kilnią žmogaus prigimtį ir dar nuostabiau ją atnaujinai, leisk mums per šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės tojo, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku, – Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kuris būdamas Dievas su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen.
Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, prašydami Tavo gerumo, kad ji Tavo dieviškosios didybės akivaizdoje pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą. Amen.
Ateik, Pašventėjau, visagali amžinasis Dieve, ir pa+laimink šią Tavo šventajam vardui paruoštą auką.
Plausiu tarp nekaltųjų savo rankas ir laikysiuosi Tavo altoriaus, Viešpatie, kad girdėčiau šlovinimo balsą ir išpasakočiau visus Tavo stebuklus. Viešpatie, aš myliu Tavo namų grožį ir Tavo garbės gyvenimo vietą. Nepražudyk, Dieve, mano sielos su nedorėliais ir mano gyvybės su kraujo trokštančiais vyrais, kurių rankose yra neteisybė, jų dešinė pilna dovanų. Aš gi vaikščioju savo nekaltybėje, atpirk mane ir pasigailėk manęs. Mano koja stovi ant tiesaus kelio, aš garbinu Tave, Viešpatie, susirinkimuose. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai; kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią Tau atnašaujame minėdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir žengimą į dangų; taip pat Švenčiausiosios visuomet Mergelės Marijos, šventojo Jono Krikštytojo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, ir šių (kurių relikvijos yra altoriuje), ir visų šventųjų garbei, kad jiems būtų pagarbai, o mums išganymui, ir tie, kuriuos minime žemėje, teiktųsi mus užtarti danguje. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Atkreipkite dėmesį, kad tose maldose buvo aiškiai skelbiama tiek daug doktrinos tiesų, kurias liturgijos atnaujintojai mano esant nepageidaujamomis. Paliktos tik In spiritu humilitatis (Nuolankius dvasia) ir Orate, fratres (Melskitės, broliai).
Nuolankius dvasia ir susigraudinusius širdimi priimk mus, Viešpatie, ir tokia tetampa mūsų auka šiandien Tavo akivaizdoje, kad ji Tau patiktų, Viešpatie Dieve.
Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui.
Jei „vadovas“, kaip kunigas vadinamas Naujųjų Mišių „Bendruosiuose nuostatuose“, pasirenka nenaudoti Eucharistinės maldos nr. 1 (kuriai neteisingai klijuojama Romos Kanono etiketė ir kuri, būdama ilgiausia Eucharistine malda, faktiškai yra retai naudojama), tuomet iki įvykstant konsekracijai yra ištrintos šios šešios maldos: Te igitur (Taigi Tave), Memento Domine (Atmink, Viešpatie), Communicantes (Bendraudami), Hanc igitur (Taigi šią), Quam oblationem (Šią atnašą) ir Qui pridie (Kančios išvakarėse).
Taigi Tave, malonusis Tėve, per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, nuolankiai maldaujame ir prašome kad priimtum ir palaimintum šias + dovanas, šias + atnašas, šias + šventas, nepaliestas aukas, kurias aukojame Tau pirmiausia už Tavo šventąją visuotinę Bažnyčią. Teikis jai duoti taiką, ją sergėti, laikyti vieningą ir valdyti visoje žemėje kartu su savo tarnu, mūsų popiežiumi N., mūsų vyskupu N. ir visais tikratikiais, besilaikančiais apaštalinio katalikų tikėjimo.
Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., ir visus aplink stovinčius, kurių tikėjimas Tau pažįstamas ir maldingumas žinomas, už kuriuos Tau aukojame ar kurie Tau aukoja šią šlovinimo auką už save ir visus savuosius, už savo sielų atpirkimą, savo išganymo ir saugumo viltį, ir Tau, amžinajam, gyvajam ir tikrajam Dievui, išpildo savo įžadus.
Bendraudami ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, taip pat šventojo Juozapo, šios Mergelės Sužadėtinio, bei Tavo šventųjų apaštalų ir kankinių Petro ir Pauliaus, Andriejaus, Jokūbo, Jono, Tomo, Jokūbo, Pilypo, Baltramiejaus, Mato, Simono ir Tado; Lino, Kleto, Klemenso, Siksto, Kornelijaus, Kiprijono, Lauryno, Krizogono, Jono ir Pauliaus, Kozmo ir Damijono ir visų Tavo šventųjų, dėl kurių nuopelnų ir maldų suteik, kad visuose reikaluose būtume apginti Tavo saugančia pagalba. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje ir teiktis mus išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo bei įskaityti į savo išrinktųjų kaimenę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šią atnašą, meldžiame Tave, Dieve, teikis padaryti visais atžvilgiais pa+laimintą, įra+šytą, pa+tvirtintą, vertą ir priimtiną, kad ji mums taptų Tavo mylimojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kū+nu ir Krau+ju.
Kančios išvakarėse jis paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas, pakėlęs akis į dangų, į Tave, Dievą, savo visagalį Tėvą, Tau dėkodamas, lai+mino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite jos visi.
Po konsekracijos išmestos šios septynios maldos:
Todėl, Viešpatie, mes, Tavo tarnai ir Tavo šventoji liaudis, minėdami to paties Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, tiek palaimingąją kančią, tiek ir iš pragarų prisikėlimą bei garbingąjį įžengimą į dangų, aukojame šviesiausiajai Tavo didybei iš Tavo dovanų ir davinių tyrą + auką, šventą + auką, be dėmės + auką, šventąją amžinojo gyvenimo + Duoną ir amžinojo išganymo + Taurę.
Teikis į jas pažvelgti atlaidžiu ir giedru veidu bei jas priimti, kaip teikeisi priimti savo tarno, teisiojo Abelio dovanas ir mūsų protėvio Abraomo auką bei tą šventą atnašą, be dėmės auką, kurią Tau paaukojo vyriausias Tavo kunigas Melkizedekas.
Nuolankiai meldžiame Tave, visagalis Dieve, liepk jas pernešti Tavo šventojo Angelo rankomis ant Tavo aukštojo altoriaus, Tavo dieviškos didybės akivaizdon, kad kiek tik, dalyvaudami šiame altoriuje, priėmėme švenčiausiąjį Tavo Sūnaus Kū+ną ir Krau+ją, tiek taptume pilni visokios dangaus palaimos ir malonės. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Taip pat atmink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., kurie pirma mūsų išėjo su tikėjimo ženklu ir miega ramybės miegu. Prašome, Viešpatie, kad jiems ir visiems besiilsintiems Kristuje suteiktum atilsio, šviesos ir ramybės vietą. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Taip pat ir mums, nusidėjėliams, Tavo tarnams, pasitikintiems gausiu Tavo gailestingumu, teikis duoti bent kokią dalį ir bendrystę su Tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais: su Jonu, Steponu, Motiejumi, Barnabu, Ignotu, Aleksandru, Marcelinu, Petru, Felicita, Perpetua, Agota, Liucija, Agniete, Cecilija, Anastazija ir visais Tavo šventaisiais, į kurių bendriją, prašome, teikis mus priimti, ne vertindamas nuopelnus, bet duodamas atleidimą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.
Per kurį, Viešpatie, visas šias gėrybes nuolat kuri, pa+šventi, gai+vini, lai+mini ir teiki mums.
Ir, lyg šių išbraukymų neužtektų, buvo taip pat išmestos maldos, sekdavusios po Tėve mūsų bei antrasis Confiteor, kalbamas tik tikinčiųjų:
Dangaus duoną priimsiu ir Viešpaties vardo šauksiuosi.
Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis man atidavė? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo.
Garbindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savo priešų.
Galiausiai, išmestas triskart kartojamas Domine non sum dignus (Viešpatie, nesu vertas), Corpus tuum (Tavo Kūnas), Placeat tibi (Tepatinka Tau) ir pabaigos Evangelija:
Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.
Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, tepasilieka mano viduje; suteik, kad manyje, kurį pastiprino tyri ir šventi Sakramentai, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
Tepatinka Tau, Šventoji Trejybe, mano paslaugus tarnavimas; suteik, kad auka, kurią aš nevertas paaukojau Tavo didybės akivaizdoje, Tau būtų priimtina, o man ir visiems, už kuriuos ją paaukojau, Tau pasigailint, būtų išganinga. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
V. + Pradžia šventosios Evangelijos pagal Joną. R. Garbė Tau, Viešpatie.
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį padaryta, ir be jo neatsirado nieko, kas padaryta. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį tikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, pasaulis per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. (Visi priklaupia) Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. R. Dėkojame Dievui.
Susilpninimo technika
Vėlgi derėtų pasvarstyti, kiek nesuskaičiuojamų mokymo tiesų buvo pasmerkta užmarščiai, visa tai pašalinant – pirmiausia bet kokia užuomina apie tai, kad Mišios yra auka ir kad jai aukoti reikalingas tikras aukojantis kunigas. Dar nepaminėti gausūs priklaupimai, kryžiaus ženklai, palaiminimai, nusilenkimai link tabernakulio, altoriaus pabučiavimai ir kiti kunigo veiksmai, kurie taip pat buvo išbraukti. Tiek apie pirmąją išvalymo techniką, pozityvius praleidinėjimus.
Puikus antrosios išvalymo technikos – susilpninimo – pavyzdys gali būti pakeitimai maldoje Libera nos, kuri seka po Tėve mūsų. Tradiciniame rituale ji skamba taip:
Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio ir, užtariant Švenčiausiajai ir garbingajai visuomet Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai, su šventaisiais Tavo apaštalais Petru ir Pauliumi bei Andriejum ir visais šventaisiais, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, kad Tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume ir laisvi nuo nuodėmės, ir saugūs nuo visokio neramumo. Per tąjį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su Tavimi gyvena ir viešpatauja šventosios Dvasios vienybėje.
Dabar ji skamba taip:
Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio blogio, maloningai suteik ramybę mūsų dienose, kad tavo gailestingos pagalbos padedami, visuomet būtume laisvi nuo nuodėmės ir saugūs nuo visokio neramumo, laukdami palaimingos vilties ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.
Pastebėkite, kad kreipimaisi į Švč. Mergelę Mariją, apaštalus ir visus šventuosius buvo panaikinti. Todėl atrodytų, kad jų tarpininkavimas daugiau nebereikalingas – ko gero dėl to, kad įžeistų protestantų jausmus ir sužlugdytų „ganytojiškus“ ritualo tikslus.
Pastebėkite, kad tiek dėl dviprasmiškumo, tiek dėl pašalinimo technikos atnaujintojai negali būti tiesiogiai apkaltinti už katalikų mokymo „pakeitimą“, o tik už jo ignoravimą. Ši schema kartojasi visose Naujosiose Mišiose: visos aiškios nuorodos į propiciacinį (permaldaujamąjį) ir impetracinį (prašomąjį) Mišių pobūdį yra pašalintos. Kiekviena tikslesnė užuomina į imoliacinį (aukojamąjį) atnašos paaukojimą ir Tikrąjį būvimą yra ištrinta. Liko tik „garbinimo ir dėkojimo auka“, kokia yra priimtina ir protestantams.
Nors tiesa, kad suaugę žmonės, gerai išauklėti katalikų tikėjime, gali būti iš dalies apsaugoti nuo Naujųjų Mišių dviprasmybių ir pašalinimų, bet prisimindami tiesioginę ir svarbią sąsają tarp maldos ir tikėjimo, gražiai išreikštą garsiajame glaustame lotyniškame posakyje lex orandi, lex credendi (kaip meldiesi, taip ir tiki), turime paklausti, kaip mūsų vaikai gali išvengti jų religinio tikėjimo neutralizavimo, atnešamo ritualo, kuriame pašalintos visos užuominos į atpirkimą ir auką?
