Šiandien joga sulaukia vis daugiau dėmesio Vakarų šalyse. Daugelis ją aukština kaip išeitį iš religinės ir dvasinės dykumos, kuri mūsų visuomenėje plinta dėl racionalizmo, materializmo ir ateizmo įtakos. Vis dėlto jos ištakos siekia Indiją, jos šaknys glūdi hinduizme. Be to, joga nėra vienareikšmė sąvoka, ji apima įvairiausių metodų, fizinių pratimų, ypatingo gyvenimo būdo ir netgi tam tikrų dvasinių-religinių tikslų įvairovę. Šį margumyną atitinka ir jogos bendruomenė, kurią Vakaruose sudaro įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, vedini skirtingų motyvų. Vien Vakarų Vokietijoje šiandien priskaičiuojama apie 100 000 praktikuojančių jogą.
Tarp įvairių jogos mokyklų ypatingą vietą užima Transcendentinė meditacija, dar vadinama „Kūrybinio intelekto mokslu“. Šis judėjimas, pradžioje buvęs maginės Mantra jogos atšaka, savo ypatingą formą įgavo išplitęs Vakarų šalyse. 1974 m. vien Vakaruose jis jau turėjo apie pusę milijono pasekėjų. Judėjimo steigėjas ir vadovas Mahariši Maheši Jogi, kuris septintojo dešimtmečio pradžioje apkeliavo JAV, Angliją ir Vakarų Vokietiją, 1972 m. iškėlė tokį pasaulinį tikslą: įsteigus 3600 centrų – kiekvienam milijonui pasaulio gyventojų po vieną, – Transcendentinė meditacija ir Kūrybinio intelekto mokslas turi išplisti pasaulyje sniego kamuolio principu (t. y. kiekvienas, įstojęs į Transcendentinę meditaciją, privalo su ja supažindinti ir kitus).
Joga su savo įvairiomis apraiškomis tiesiu keliu žengia į Europos, o neretai ir krikščioniškų sluoksnių, užkariavimą tiesiogine šio žodžio prasme. Pažymėtina, kad Indijoje – kaip mus informavo mūsų draugai indai − joga vaidina palyginti nereikšmingą vaidmenį. Ten žmonės jau seniai suprato, kad joga neduoda to, ko jie taip trokšta gyvendami sunkiose sąlygose. Todėl Indijos krikščionys griežčiausiai atmeta jogos ir krikščionybės derinį. Tai, kad šis mokymas tvirtai įsigali čia, buvusiuose „krikščioniškuose Vakaruose“, kurie vis labiau tolsta nuo Kristaus, aiškiai rodo, koks jis yra antikrikščioniškas.
Kas yra joga?
Hinduizmo požiūriu, joga yra tam tikrų metodų, kurie askeze, fiziniais pratimais, kvėpavimo technikomis ir meditacijomis turėtų padėti išlaisvinti žmogaus sielą nuo viso, kas žemiška, rinkinys. Šis išsilaisvinimas turi dvejopą reikšmę. Jis apima ne tik dabartinę individualią žmogaus, praktikuojančio jogą, egzistenciją, bet ir atgimimų ratą, vadinamą sielų persikūnijimu. Senu hinduistų požiūriu, neapsivaliusi žmogaus siela, verčiama „karmos“, t. y. ankstesnių jo poelgių, privalo vėl grįžti į moters gimdą ir gimti iš naujo. Tik tuomet, kai jai pavyksta savo jėgomis apsivalyti, ji pasiekia išganymą, o tuo pačiu – ir išsilaisvinimą iš nuolatinio persikūnijimo (reinkarnacijos). Išganymas kartu reiškia ir suvokimą, kad individuali siela (Atmanas) galų gale yra tapati pasaulio sielai (Brahmanui). Taigi indiškoji joga grindžiama požiūriu, esą kiekviena siela savo prigimtimi ir esme yra dieviškumo dalis.
Čia ir glūdi slapta jogos pagunda: ji skelbia žmogaus sudievinimą. Žmogus, jos nuomone, yra ne nuodėmės sužalotas Dievo paveikslas, o pats Dievas.
Įvairios jogos mokyklos viena nuo kitos skiriasi pirmiausia metodu. Hatha joga didžiulę reikšmę teikia fiziniams pratimams, pavyzdžiui, virškinamojo trakto valymui, kūno pozoms (asanoms), kvėpavimo technikai (pranajamai). Pastarąja technika visų pirma siekiama kuo labiau sulėtinti kvėpavimą. Tokiu būdu sulėtėja mintys ir dirbtinai ištuštinama sąmonė.
Kitos mokyklos pirmenybę teikia meditacinėms technikoms, pavyzdžiui, Mantra jogoje akcentuojamas garsus arba tylus mantrų kartojimas. Šios mantros – tai magiškos formulės, dažnai neturinčios jokios kalbinės ar gramatinės reikšmės, pavyzdžiui mantra OM. Esą jos betarpiškai išreiškia dieviškas arba kosmines jėgas, pavyzdžiui dievybes Višnų, Šyvą ar net patį Brahmaną, pasaulio dvasią. Nepaliaujamai kartodami tokias formules hinduistai tikisi susivienyti su jėgomis, kurias šios formulės simbolizuoja. Taigi žmogus nebesiartina nuolankiai prie savo Kūrėjo, o pasinaudodamas mantromis mėgina realizuoti savo paslėptą tapatybę su Dievu, o tiksliau tariant, su pagoniška dievybe.
Dauguma jogos mokyklų Vakaruose šiandien seka Hatha joga. Jose mokoma pratimų, kurie visų pirma skirti neva tam, kad stiprintų kūną, išsaugotų sąnarių lankstumą, apvalytų organizmą nuo šlakų, nuramintų nervus ir tokiu būdu padėtų žmogui gyventi harmoningą gyvenimą ir atsilaikyti šiuolaikinėje kovoje už būvį. Dažnai į tokius jogos kursus užrašomi net vaikai. Vakarietiškose jogos mokyklose retai kalbama apie sielos išsilaisvinimą iš atgimimų rato, daug dažniau – apie žemišką sėkmę. Toks jogos prasmės iškraipymas Vakaruose lemia tai, kad žmonės šią praktiką laiko tam tikros rūšies sportu ar gimnastika. Neretai pradedantysis iš tiesų pradžioje jaučia teigiamą atsipalaidavimo poveikį, padedantį geriau įveikti stresines situacijas. Šie pradiniai, dažnai tik tariamai teigiami potyriai daug žmonių suvilioja rimčiau užsiimti joga ir gilintis į jos mokymą. Tokiu būdu daugelis pakliūva į jos įtaką.
Vis dėlto šie fiziniai pratimai neatsiejami nuo tam tikro dvasinio konteksto, todėl jie neišvengiamai daro poveikį ir žmogaus dvasiai. Tikrieji šių kursų iniciatoriai yra jogai, kurie Indijoje mokėsi hinduistinės jogos ir turi išankstinį planą savo mokinius vesti indiškosios jogos tikslų link. Šia paviršutiniški fiziniai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai veda ne kur kitur, o į savęs pažinimo ir savo dvasios valdymo techniką. Tai pasiekiama tam tikra askeze ir gydymo technika, kurios galiausiai yra nukreiptos į hinduistinės, taigi pagoniškos religijos tikslus.
Taip atsakoma į daug kartų keltą klausimą: ar galima atskirti jogos metodus nuo hinduizmo? Tai, kas praktikuojama Vakarų šalyse, yra ne tik sveikatą stiprinanti gimnastika. Kas taip mano, labai klysta, nes jogos pratimų galų gale neįmanoma atskirti nuo hinduizmui savitų idėjų ir nuo už jų slypinčio okultinio dvasinio pasaulio. Tai ne kartą yra patvirtinę patys jogos entuziastai.
Tariamai nekalta ir nereliginė Hatha joga, kurioje kalbama tik apie kūniškų jėgų įsisąmoninimą, taip pat visi tie gimnastikos kursuose mokomi fiziniai pratimai yra ne kas kita, kaip pasirengimas „karališkajai“ Radža jogai. Net ir praktikuodamas Hatha jogą, žmogus priverstas priimti tam tikras hinduizmo idėjas. Tariamai „gimnastinės“ pozos yra nukreiptos į tam tikrą dvasinį tikslą ir daro poveikį žmogaus sielai. Daug ką pasako vien jų pavadinimai, pavyzdžiui: „tobulojo padėtis“, „didvyrio stovėsena“, „lotoso poza“ ir t. t. Asanos ne tik aktyvuoja tam tikras kūno dalis ir narius, tačiau veikia ir vidaus organus bei liaukas, o taip pat tam tikrus nervinius centrus.
Kokie yra vidiniai jogos tikslai?
Nors kiekviena atskira jogos mokykla turi savo savitą mokymą, svarbiausias „klasikinės“ jogos tikslas – atrasti savąjį „aš”, t. y. atskleisti savyje tyrą ir dievišką būtį, kitaip tariant, Dievą. Jogoje slypintis mokymas teigia, kad prigimtis – ypač žmogiškoji prigimtis – savo esme yra vertinga ir gera. Visi jogai save laiko Dievu ar bent jau dievybės dalele. Būtent todėl „guru“, t. y. vadovai, perduodantys šį mokymą, turi tokią milžinišką įtaką (šiandien tai matome ir Vakaruose) – jie laikomi suasmenintomis dievybėmis ir naudojasi šiuo autoritetu. Pasitaiko, kad net septyniolikmečiam jaunuoliui puolama po kojomis.
Taigi kokiu būdu jogai siekia atrasti savyje Dievą ir išlaisvinti tą pirmykštį „aš“, tą dieviškumo dalelę žmoguje, kuri, taip sakant, yra įkalinta. Jų siūlomas kelias yra toks: mes privalome visiškai save ištuštinti – tam ir tarnauja fiziniai pratimai, − kad galėtume atsiverti visatos jėgoms. Tiktai tuomet žmogus galės susivienyti su jėgos šaltiniu, esančiu visur: ore, vandenyje, maiste ir t. t. Jis privalo tapti Dievu, t. y. jis privalo sugrįžti į savo pirmykštę, tyrą, nekaltą būklę, tapti antžmogiu. Taip žmogus, pasak jų, pasieks savąjį tikslą: laimę, pilnutinę harmoniją, aukščiausią sąmoningumą, vedantį į dieviškąją būtį.
Taigi joga savo giliausia esme yra savęs išganymas! Nors ji rūpinasi žmogaus siela ir mėgina ją išlaisvinti iš menamos nelaisvės, tikrovėje ji pataikauja nuodėmingam žmogaus Ego ir ugdo egoizmą. Praktikuojantis jogą faktiškai visuomet domisi tik savimi. Jis tarsi sukasi ratu, kurio centras – jis pats, ir tokiu būdu darosi vis abejingesnis aplinkiniams. Šis tariamas savęs išganymas tėra iliuzija. Maža to, joga moko, kad šis išganymas privalo būti įvykdomas su į žmogų įsiliejančių visatos jėgų pagalba. Tačiau tiesa ta, kad nėra neutralių jėgų, kaip daugelis praktikuojančiųjų jogą naiviai mano. Kiekvienos tokios kosminės jėgos šaltinis yra dvasinė būtybė, dievybė. Tiktai kyla klausimas – kokia? Jėzus teigia: jis, Dievo Sūnus, nužengė iš aukštybių, tačiau egzistuoja ir Dievo varžovas, galingas anti-dievas, kuris atėjo iš požemio (Jn 8, 23). Jis sugeba įvairių jėgų pavidalu įsismelkti į žmogų ir gali suteikti šiam ypatingų galių.
Iš kur hinduistinėje jogoje ateina tos jėgos ir su kuo susivienija jogai, pasiekę jogos pratimų tikslą, t. y. tapę pusdieviais, antžmogiais? Kaip jau sakyta, galutinis jogos tikslas yra susivienijimas su hinduistine pasaulio siela, Brahmanu ir jo jėgomis. Kitaip ir negali būti, nes jogai gyvena hinduistinėje tradicijoje. Viena vertus, jie save pačius laiko dievu, kita vertus, tiki ir asmeninėmis dievybėmis, pavyzdžiui Šyva, Krišna. Besimokantys jogos privalo su šiais dievais užmegzti ryšį, o ilgainiui − juos į save priimti. Tačiau tai reiškia bendravimą su demoniškomis jėgomis, nes apaštalas Paulius apie aukas stabams sako: „Aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams“ (1 Kor 10, 20).
Kas intensyviai užsiiminėja joga, neišvengiamai, nors ir nepastebimai, bus vis labiau veikiamas jos okultinio turinio ir tokiu būdu paklius šėtono įtakon. Leisdamas savyje veikti vadinamosioms visatos jėgoms (kurios yra ne kas kita, kaip pagoniškų dievybių jėgos) jis atsiduria pavojuje būti jų užvaldytam – net jei mano, kad užsiima „krikščioniškąja joga“. Galiausiai besimokantysis jogos iš Jėzaus karalystės, šviesos karalystės pereina į tamsos karalystę ir jis tai suvokia dažniausiai tada, kai jau būna per vėlu. Šis amžinybės požiūriu lemtingas perėjimas iš Jėzaus karalystės į demonų karalystę įvyksta sekant dvasiniais jogos šaltiniais.
Tai, kad joga susijusi su maginėmis jėgomis, įrodo jau minėta mantrų kalbėjimo praktika. Kaip tik Mahariši Maheši Jogi įkurta Transcendentinė meditacija daugiausia ir naudoja tokias mantras. Nors Mahariši ir pasako savo mokiniams, kad mantrų kilmė – indiška, tačiau jis nieko neužsimena apie jėgas ir už jų slypinčias hinduistines dievybes. Jo pasekėjų raštuose nuolat tvirtinama, esą mantros sukelia tik fizinius virpesius. Šie paaiškinimai skirti užmaskuoti tikrąją padėtį. Tokiu būdu pagoniškos kilmės maginė-religinė technika pervadinama į „Kūrybinio intelekto mokslą“. Naujokas nepastebi, kad priėmimas į bendruomenę reiškia religinį hinduistinės tradicijos išpažinimą. Bazelyje gyvenantis indologas Ernstas Gogleris 1975 m. rugsėjo mėn. žurnale „Kirchenboten“ apie mantras rašė: „Tai, kad mantros laikomos paslaptyje nuo pašaliečių ir kad pradedantiesiems nieko nesakoma apie už jų slypinčias jėgas, patvirtina, kad mantrų negalima lyginti su malda arba meditacija bibline prasme. Mantros yra maginiai skiemenys arba burtažodžiai. Jos greičiau panašios į gnostikų maginius terminus, tokius kaip ABRAXAS.“
Tai, kad jogos praktika nuo pat savo pradžios Senovės Indijoje buvo susijusi su magija ir okultinėmis jėgomis, paaiškėja iš fakto, jog tradiciniai jogos vadovėliai kaip pažangos ženklą mokiniams žada antgamtinių galių įsisavinimą. Mirča Elijadė (Mircea Eliade), garsus jogos žinovas, rašo: „Jogas Indijoje visuomet laikomas Mahasidha, burtininku, turinčiu okultinių galių.“ Šioms galioms priklauso „galia pajudinti bet kokiu atstumu nutolusį daiktą, nenugalima valia, viešpatavimas elementams ir norų išpildymas.“ Pasinaudoję šiais sugebėjimais jogai įvykdo vadinamuosius stebuklus. Pavyzdžiui, 1974 m. rugsėjį laikraščiai rašė, kaip Kelne vienas jogas vaikščiojo per iki 1000 laipsnių įkaitusias, žėruojančias anglis, o jo mokiniai jį sekė nė trupučio nenusidegindami kojų; arba kaip kitas jogas aštuonioms sekundėms buvo visiškai sustabdęs savo širdį.
Tačiau jei jėgos, kurioms atsiveria besimokantys jogos, yra demoniškos kilmės, jos niekada nesuteiks išganymo, išlaisvinimo ir harmonijos, kaip kad žada šis mokymas. Šėtonas yra bet kokios laimės, bet kokio džiaugsmo, bet kokios harmonijos naikintojas, ir būtent jis veikia per įvairius stabus, dievybes ir slaptus hinduistinius mokymus. Jis nori užvaldyti nuodėmingą žmogų, kad jį amžiams pražudytų. Taigi tikintys krikščionys tik su Jėzaus pagalba gali atsilaikyti prieš okultizmo ir demoniškumo srautą, kurį skleidžia ir jogos mokymas. Nes Jėzus Kristus atėjo tam, kad sugriautų velnio ir tamsybių darbus (1 Jn 3, 8). Jis yra šėtono ir visų demonų nugalėtojas, visų dvasinių galybių ir kunigaikštysčių po dangumi viešpats.
Taigi akivaizdu, kad iš principo negali būti jokios „krikščioniškos jogos“. Todėl ypač neramina tai, kad Vakarų šalyse daugelis į jogą įmaišo krikščioniškų elementų, pavyzdžiui, pratimų metu vietoje mantrų vartoja krikščioniškus žodžius ir maldas: „Tėve mūsų“ ir pan. Netgi teologai pritaria tokiai praktikai, o kai kurios krikščioniškos grupės atvirai skelbia, kad tai yra būdas atgaivinti apsnūdusį maldos gyvenimą. Esą joga – neutralus dalykas, kurį galima panaudoti krikščioniškiems tikslams. Tačiau aišku kaip ant delno: jogos ir krikščioniškojo tikėjimo šaltiniai, metodai ir tikslai neturi nieko bendra, maža to, gyvasis Kristus su savo kvietimu jį sekti, Jo kelio tikslas ir visas Dievo Žodis prieštarauja šios galų gale okultinės jogos mokymui, keliui ir tikslui.
Nors pagrindinį pavojų kelia demoniška jogos kilmė, jos mokymas apie savęs išganymą taip pat visiškai prieštarauja mūsų krikščioniškajam tikėjimui. Mes, nuodėmingi žmonės, niekada neturėsime galios save išganyti kūno ir dvasios pratimais, kurie esą turėtų mus iškelti vis aukščiau ir paversti dievažmogiais. Kiekvienas, kas gimęs iš tiesos, žino, kad ne jo gerasis pirmapradis „aš“ yra įkalintas kūne, o jis pats gyvena savo nuodėmės ir šėtono nelaisvėje, iš kurios turi būti išgelbėtas. Jis nesistengs ieškoti savo dieviškojo „aš“, kad tokiu būdu pasiektų išganymą; jis išvydo savąjį „aš“ tiesos šviesoje ir pamatė, kad tasai „aš“ yra linkęs į pikta. Jis žino, kad egzistuoja nuodėmė ir kaltė, ir jam reikia išganytojo, ir jis jį turi – Jėzų Kristų.
Jėzus todėl tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, kad mus išvaduotų iš mūsų pirmapradžio, puolusio „aš“, viso blogio buveinės, iš savimeilės, iš puikybės, iš visų blogų palinkimų. Už mus išlietas jo kraujas, jo kančia, jo žodžiai ant kryžiaus: „Atlikta“ nugalėjo nuodėmę ir šėtoną. Tikint į tai, mūsų senasis žmogus miršta drauge su Kristumi, o jo vietoje gimsta naujas žmogus, atpirktasis „aš“. Tik Jėzus, Dievo Sūnus, turi galią tai įvykdyti. Tikram krikščioniui Jėzus yra didysis jo gyvenimo „Tu“. Jis gyvena su Juo, jis seka Juo turėdamas vieną tikslą: amžinai būti su Juo Jo karalystėje.
Kas iš tiesų myli Jėzų, Dievo avinėlį, savo Išganytoją, ir yra užmezgęs asmeninį ryšį su Juo, negali užsiiminėti praktika, susijusia su slaptaisiais mokymais ir burtažodžiais. Jis niekada jogos pratimais nesikreips į nepažįstamas galingas jėgas ir svetimus dievus, kad išmoktų sąmonės ištuštinimo meno. Jo mintys jau yra nukreiptos į Jėzų Kristų, tylos metu jos sukasi aplink Jį ir Dievo Žodį. Jam nereikia mokytis, kaip jogos veiksmais „išjungti“ visas sielos funkcijas, nes jo siela kaip tik nori būti gyva, ji nori mylėti – mylėti Jėzų, o Jame kitus žmones ir visa, kas Dievo sukurta, tačiau visuomet taip, kad kūrinių meilė neužgožtų Jėzaus meilės.
Tačiau kas mano privaląs išvaduoti savyje įkalintą dieviškumą, leisdamas į save įsibrauti iš požemių kilusioms jėgoms, neabejotinai taps nuodėmės belaisviu. Krikščionis, pakliuvęs šių jėgų įtakon, privalo kaltinti tik save. Tad jogos atžvilgiu krikščionis šiandien turi rinktis: Kristus arba velnias. Trečios galimybės suderinti jogą ir krikščionišką tikėjimą nėra. Tas pats pasakytina ir apie Dzeną, atitinkamą iš budizmo kilusį japonų mokymą, kuris taip pat plinta Vakaruose. Toks derinimas vadinamas sinkretizmu. Šventajame Rašte, ypač Senajame Testamente, rasime daugybę pavyzdžių, kaip Dievo rūstybė skaudžiai baudė savo tautą, Izraelį, kuomet jie mėgino gyvąjį Dievą suderinti su pagoniškų religijų stabais, t. y. demonais. Šis sinkretizmas, o ne gryna stabmeldystė, dažniausiai ir būdavo pagrindinė žydų tautos nuodėmė.
Jokiu būdu negalima pateisinti jogos praktikavimo teigiant, esą teisingas Dievas negali amžiams pasmerkti nuoširdžiai savo išganymu besirūpinančio budisto, hinduisto ar kitų religijų išpažinėjo, todėl esą mes taip pat galime žengti tuo „kitu keliu“. Tokios argumentacijos klaidingumą įrodo tai, kad nors Dievo malonei ribų nėra, esama didžiulio skirtumo tarp tų, kurie jau yra priėmę Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus apreiškimą, ir tų, kurie nieko nėra apie jį girdėję. Mums, krikščionims, skirti žodžiai: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“, išskyrus Jėzaus vardą (Apd 4, 12). Taigi joga mums yra atsimetimo kelias, vedantis į pražūtį, o pagonims galbūt visų pirma tai tiesiog klaidingas kelias, kurį Viešpats gali pasukti teisinga linkme ir paversti Jėzaus Kristaus pažinimo keliu.
Todėl Dievas mums, Naujojo Testamento bendruomenei, atpirktai Jėzaus auka, brangiuoju Avinėlio krauju, daug įsakmiau nei Senojo Testamento Dievo tautai sušunka: „Kiek ilgai dar svyruosite į abi puses?“ Mes daug labiau nusipelnome Dievo pasmerkimo, jei manome, kad be Jėzaus galime sekti ir pagoniškais dievais, kuriuos mums perša joga ir įvairūs guru. Juk už mūsų išganymą brangiai užmokėta.
Pabaigoje reikėtų pasakyti štai ką: joga liečia ne tik asmeninį pavienio žmogaus religinį gyvenimą. Kaip jau minėjome, Mahariši Maheši Jogi skelbia pasaulinį planą. Jis nori pasauliui atnešti išganymą ir laimę. Šiandien, žvelgiant į jogos praktiką, matyti požymių, kad šis mokymas veda į pamažu gimstančią, nuo Dievo atskilusią Pasaulinę vienybės bažnyčią. Jau dabar jogos užsiėmimų metu kalbama apie pasaulinę bendruomenę, pasaulinę religiją, antikristinę pasaulinę vienybės bažnyčią, kurioje susivienys visos religijos.
Šiais jau dabar prasidedančiais paskutiniaisiais laikais, šių didžių pagundų akivaizdoje Jėzus mus kviečia: „Ateikite pas mane visi! Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Kas manimi tiki, turės amžinąjį, dievišką gyvenimą!“ Tik Jis gali suteikti mums tikrąjį išganymą ir išlaisvinimą iš mūsų nuodėmių, kurios veda į nelaimę ir pražūtį. O vieną dieną Jis pasitiks mus dangiškoje šlovėje, kuomet būsime perkeisti į Jo atvaizdą. Tuomet Jis leis mums amžinai gyventi Jo karalystėje. Nes vienintelis Jėzus turi tinkamą pasaulinį planą. Jo išganymo planas apima ne tik atskiro žmogaus ištobulinimą, bet ir viso pasaulio atnaujinimą, pasaulio, kurį Jis sukūrė, atpirko savo auka ir per teismą bei malonę atkurs iš naujo. Tačiau kas nuo Jo atsiskirs ir atsigręš į kitą, iš požemių kylantį išganymą, t. y. į „skylėtą jogos šulinį“, tas pražus amžinai. Taip, „visi, kurie tave palieka, bus sugėdinti... nes jie paliko gyvojo vandens šaltinį“ (Jer 17, 13).
Tuos, kurie paliko šį šaltinį, Jėzus, gyvasis Viešpats ir Išganytojas, kviečia: „Grįžkite pas mane, išsižadėkite požemio jėgų, su tikėjimu priimdami mano, nekaltojo Avinėlio, kraują.“ Čia glūdi išlaisvinanti, pergalinga galia, sutraukanti požemio galybių, šėtono ir jo demonų pančius. Jas nugali Jėzus Kristus, jų Viešpats ir Valdovas.
Tačiau nepakanka išsižadėti velnio ir šauktis Jėzaus vardo. Reikia toliau kovoti tikėjimo kovą, nes priekyje laukia dar daug grumtynių – geriausia tai daryti su dvasinio ganytojo pagalba ir pasinaudojant tikinčiųjų būrelio užtariamąja malda. Bet kuriuo atveju reikia tvirtai tikėti, kad pergalė yra garantuota, nes tik vienintelis turi visą valdžią – Jėzus Kristus, pergalingai prisikėlęs Viešpats, prieš kurį nublanksta bet kokia kita galybė.
