„Aš dabar esu čia, tavo kambaryje, tavo paskutiniame kambaryje... Tai čia atsivėrė durys, ir Jis atėjo asmeniškai susitikti su tavimi...“
Taip prasideda nepaprasta Simone Troisi ir Cristiana Paccini knyga „Chiara Corbella Petrillo: A Witness to Joy“ (liet. „Čiara Korbela Petrilo: džiaugsmo liudytoja“). Iš tiesų leidėjus reikėtų pagirti už temos pristatymą platesniam skaitytojų ratui. Tai ypač pasakytina atsižvelgiant į tai, kas šios knygos puslapiuose: istorija, šiuolaikiškai perteikianti senas tiesas apie žmogiško gyvenimo skausmus.
Anksčiau pacituotos įvadinės eilutės – vyro ištarti žodžiai kambaryje, iš kurio jo jaunoji žmona išėjo į amžinybę, – sudaro dalį pratarmės. Ši knyga skirta ne vien skaitymui. Jos emocinis poveikis tam per stiprus. Tai knyga, priverčianti melstis, apmąstyti ir grįžti prie jos dar kartą. Ji skirta motinoms ir tėvams, visiems, netekusiems savo gimusių ar negimusių vaikų. Ji taip pat skirta galvojantiems apie santuoką, kaip apie savo pašaukimą. Tai trumpa knyga, tik 160 puslapių, kaip trumpas ir joje aprašytas gyvenimas, bet kaip ir tas gyvenimas, knyga pasižymi gelme, pranokstančia jos ilgį. Kol kas palikime gedintį vyrą, paskendusį prisiminimuose, ir atsigręžkime į pradžią ir į laimingesnius laikus.
„Marijos gimimo dieną visada prisiminsiu kaip vieną iš gražiausių savo gyvenimo dienų... Nesvarbu, kiek laiko mes buvome tėvai: mėnesį, du ar tik keletą valandų. Svarbiausia, kad mes gavome šią dovaną... ir to neįmanoma pamiršti.“
Jų akys susitiko sausakimšame viešbučio valgomajame. Kaip būna geriausiose meilės istorijose, jie susidūrė atsitiktinai, ir šis susitikimas buvo lemtingas. Abu lankė Marijos šventovę, nors čia atvyko atskirai, jis kartu su drauge. Draugė buvo kažkur išėjusi, kai Enrico Petrillo (sk. Enriko Petrilo) sėdėjo kambaryje, kur jis pirmąkart išvydo Chiarą. O kai ją pamatė, atkreipė dėmesį į du dalykus. Pirma, kad vienintelė laisva vieta kambaryje yra šalia jo; antra, kad ji yra gražiausia jo kada nors matyta moteris ir kad nedaug trūksta, kad ją įsimylėtų. Ji priėjo prie laisvos kėdės, jos akys pažvelgė į jo akis... ir taip viskas prasidėjo.
Žinoma, ne viskas vyko sklandžiai, tikrosios meilės kelias retai būna sklandus. Taip buvo ir su šios jaunos poros istorija. Juk jai buvo tik aštuoniolika, o jam dvidešimt trys – abiem dar reikėjo subręsti. Nepaisant to, nuo šio susitikimo 2002 metų vasarą jie bus kartu ir palaikys labai intensyvius santykius, nes visa tai labai žmogiška. Jie išsiskyrė kelis kartus, paskui vėl suėjo. Netrukus jie suprato, jog būtina rimtai apsispręsti. Tačiau jie suprato dar kai ką daugiau: vien savo jėgomis jie negali mylėti vienas kito – žmogiškų jausmų nepakanka. Tad nutarė eiti pėsčiomis į piligriminę kelionę į Asyžių. Kelionės pabaigoje jie susižadėjo. Kelionėje Enrico tris kartus jai pasipiršo, tris kartus Chiara sutiko.
Knygoje gausu liustracijų. Nuotraukos yra sveikintinas teksto papildymas, ne mažiau svarbus, nes atskleidžia šios jaunos, taip akivaizdžiai įsimylėjusios italų poros natūralų grožį. Chiara apdovanota italų kino žvaigždės išvaizda; barzdotas Enriko gražus ir vyriškas. Tačiau nuotraukoms chronologiškai keičiantis, jų veiduose vis labiau pastebima paslaptinga kaita, paskatinta kančios ir malonės, jų paprastą žemišką patrauklumą vis labiau perkeičianti į antgamtinį. Kaip ir parašytas žodis, šie vaizdai – dalis liudijimo šiuose puslapiuose.
Jie susituokė 2008 metų rugsėjį. Netrukus Chiara pasijuto nėščia. Jaunavedžiai džiūgavo. Tačiau jų džiaugsmas bus trumpalaikis. Ultragarsinis skenavimas parodė, kad kūdikis deformuotas. „Žinoma, jūs darysite abortą? – paklausė gydytojai. Bet kai Chiara atsigręžė į bejėgio kūdikio atvaizdą, ji buvo pasiryžusi tęsti nėštumą. Net jei kūdikis trumpai tegyvens, jis vis tiek bus gyvenęs.
Maria Grazia Letizia gimė 2009 m. birželio 10 d. Ji išgyveno trisdešimt minučių. Laiko užteko, kad būtų kunigo pakrikštyta. Vėliau Chiara rašys:
„Jei būčiau nutraukusi nėštumą, nemanau, kad prisiminčiau abortą kaip šventės dieną... Tai būtų akimirka, kurią stengčiausi pamiršti, didelės kančios akimirka. Bet Marijos gimimo dieną visada prisiminsiu kaip vieną gražiausių dienų savo gyvenime... Nesvarbu, kiek laiko buvome tėvai: mėnesį, du ar tik kelias valandas. Svarbu, kad gavome šią dovaną... ir to neįmanoma pamiršti.“
Laidotuvės įvyko praėjus dviems dienoms po Marijos gimimo. Ant mažo balto karstelio jos tėvai paliko kortelę su žodžiais:
Mes džiaugėmės, galėdami pusvalandį palaikyti tave ant rankų,
mums buvo gera.
Mes negalėjome atsižiūrėti į tavo nosytę,
tokią panašią į mano
ir į tas mažas rankutes ir mažas kojytes.
Mums neužteko laiko pasakyti tau...
kad mylime tave...
Nesvarbu, kiek laiko mes buvome kartu...
Svarbiausia pažinti Tėvą...
Tu gimei pasiruošusi,
Nežinau, kaip tau pasakyti, kaip mes tavimi didžiuojamės.
Mes palydėjome tave, kiek galėjome.
Dabar tu pažinsi Tėvą...
Netrukus sekė dar vienas nėštumas. Vėl buvo komplikacijų. Skenavimai rodė, kad kūdikis įsčiose neturėjo vienos kojytės, o vietoj kitos buvo strampas. Vėlesni tyrimai parodė, kad vaikelis neturėjo inkstų, todėl neišsivystys plaučiai ir negalės kvėpuoti, tad šansai išgyventi menki. Vėl vyko diskusijos su medikais, ar tęsti nėštumą, ar verčiau baigti gyvenimą ekrane matomo vaikelio, kuris spardėsi ir veržėsi į gyvenimą. Ir vėl pora laikėsi tvirtai. Taigi, nėštumas tęsėsi, kol pagaliau gimė Davide Giovanni. Jam atėjus į pasaulį, mama jį švelniai apglėbė sakydama: „Mano sūnau, mano meile.“ Kaip ir jo sesutė, Davide tuoj buvo laukiančio kunigo pakrikštytas, jo tėvas užkabino mažą medinį kryželį ant sūnaus kaklo, ir tada, kaip anksčiau jo sesutę, tėvas nunešė jį, išgyvenusį vos trisdešimt minučių, į ligoninės morgą.
Ir visgi pora negalėjo sustabdyti gyvybės šaltinių ir liautis mylėjusi vienas kitą. Vėl sekė nėštumas. Nereikia nė sakyti, jog aplinkiniai jaudinosi, net jeigu jaunoji pora buvo keistai rami. Tačiau kol kūdikis augo Chiaros įsčiose, dar kažkas augo jos kūne. Ant liežuvio jai buvo rastas auglys, kuris netrukus išplis į kaklą, akis. Gydytojai siūlė įvairius gydymo būdus, bet ji atsisakė, kad nepakenktų kūdikio gyvybei, ketindama gydymą atidėti, kol gims kūdikis. Pagaliau laikui atėjus, pasaulį išvydo sveikas kūdikis Francesco. Jo tėvai nebesuvaldė laimės. Tada Chiara dar nežinojo, kad tuo metu, kai ji davė pasauliui naują gyvybę, jos pačios gyvybė lėtai geso.
Trumpą laiką po gimdymo pagaliau pora su savo naujagimiu džiaugėsi beveik normaliu gyvenimu. Enrico ir Chiara troško tiesiog būti „normalia“ šeima: turėti vaiką namuose, būti kartu su kitomis motinomis ir tėvais, išvykti į savo pirmąsias trumpas keliones kaip šeima, netgi nemiegoti per naktis... Tai buvo brangus laikas; pasirodo, tai buvo laikas skolon.
Navikas buvo piktybinis. Nieko nebuvo galima padaryti. Po tam tikro laiko, praleisto ligoninėje, tapo aišku, kad joks gydymas nepadės. Galiausiai, medicinos darbuotojai pasivedė Enrico į šalį, norėdami atskleisti situaciją. Dabar jam buvo palikta tai pranešti savo 28-erių metų žmonai. Jis stengėsi kaip įmanydamas susitvardyti, prieš atsargiai nuveždamas Chiarą į ligoninės koplyčią. Ten, prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, jis pranešė jai žinią... Pagaliau jie apsikabino ir pakartojo santuokos įžadus. Tada ji privertė jį pažadėti vieną dalyką: ji nenorėjo žinoti, kiek laiko jai liko; ji norėjo gyventi dabartyje tiek, kiek jai buvo skirta, su vyru ir vaiku. Buvo Didžiosios savaitės trečiadienis.
Ji mirė 2012 metų birželio tryliktą, vidurdienį. Teisingiau būtų sakyti, kad tai buvo diena, kurią ji tikrai gyveno, nes visi įvykiai, apie kuriuos skaitėte, buvo išgyvenami su giliu tikėjimu, kuris jungė Chiarą, Enrico ir jų vaikus. Šiame pasaulyje ji norėjo būti mama; anksčiau, nei galėjo įsivaizduoti, ji nuėjo ten, kur jos jau laukė du jos vaikai ir kur dabar ji laukia susitikimo su visais, kuriuos myli ir kur pagaliau jų ašaros bus nušluostytos...
Neįmanoma nesijaudinti, skaitant Chiaros Corbella Petrillo istoriją. Vienas gyvenimas, kad ir koks trumpas būtų, gali būti labai svarbus; tai taip aiškiai įrodė šios neįtikėtinos moters istorija. Sukrečia ir iš tiesų išblaivo suvokimas, kad šioje knygoje aprašyti įvykiai nutiko taip neseniai. Jos istorija prilygsta epui, ji tokia pilnatviška daugeliu prasmių ir tuo pačiu metu tai pasakojimas mūsų laikams ir apie mūsų laikus. Ji gali mus daug ko išmokyti apie meilę, santuoką, vaikus, šeimą ir apie tai, ką reiškia gyventi, renkantis gyvenimą kultūroje, kuri paremta klaidinga mirties, kaip problemos išsprendimo, samprata, o ne tuo, ką įrodė šios jaunos moters gyvenimas: mirtis – tai vartai.
Paskutiniame knygos skyriuje yra neįtikėtinai jaudinantis dokumentas. Tai laiškas Francesco pirmojo gimtadienio proga, vienas iš paskutinių, kuriuos Chiara parašė. Tai raštiškas motiniškos meilės sūnui liudijimas, sūnui, kuris dar nepakankamai didelis, kad suprastų, liudijimas tam, dėl kurio ji taip apiplėšė save, kad jis galėtų gyventi, ir kurį dabar ji turi patikėti kitiems išauginti ir rūpintis. Tačiau jūs turite patys tai perskaityti...
***
Leidykla „Magnificat leidiniai“ išleido knygą apie šios jaunos, bet daug išbandymų patyrusios italų šeimos gyvenimą. Kviečiame skaityti trumpą jos biografijos ištrauką.
Paskutinės dienos labai pripildytos. Enrikas toliau prašo malonės gyventi dabartimi, išstovėti kryžiaus papėdėje šalia savo žmonos. Kiekvieną rytą kartu su ja atiduoda savo ateitį į Dievo rankas, leisdami dar kartą save nustebinti. Dar vienu žingsniu, dar viena diena.
Išgirdus diagnozę, mažų žingsnelių buvo žengta daugybė. Ties kiekvienu atokvėpiu jie jausdavosi dar labiau mylimi, taigi ir patys pajėgūs dar labiau mylėti. Negalima mylėti drungna meile, juolab šildytis kito meilėje. Neužtenka praeity padarytų pasirinkimų, būtina rinktis vėl ir vėl.
Enrikui ir Kjarai atrodo, kad vis labiau pildosi pranašo Izaijo žodžiai apie veidą, „kietą kaip titnagas“ (plg. Iz 50, 7) – taip jis iš anksto apibūdina Jėzų, pasukantį link Jeruzalės, kad įvykdytų savo misiją.
Artėjant prie gyvenimo pabaigos, Kjaros žvilgsnis tampa tiesus, ji jau nesileidžia blaškoma kvailų juokelių. Ji vis labiau pasiryžusi keliauti į Rojų, susitikti su savo Jėzumi. Atrodo, kad jai jau neberūpi, kas dedasi aplink. Ji nori „pažinti Viešpatį kaip galima iš arčiau“, būti budri, kad galėtų ištikimai sekti Jėzaus žodžiais iki paskutinio atodūsio, su didžiausiu uolumu ir užsidegimu, kokį tik gebės parodyti. Šiuo savo pasirinkimu ji priima malonę gyventi dabartimi. Tas laikas, kančios laikas, kada nors baigsis. Kryžius yra „laikini pusryčiai“, kaip rašė Toninas Belas. Kalbėdami su grupe rožinį Kjara ir Enrikas perskaito būtent šią ištrauką, ir tai ištirpdo baimę širdyse tų, kas jų klausosi. Daniela ant spalvotos kortelės užrašo šiuos žodžius, jie visada bus šalia nukryžiuotojo, priešais Kjaros ir Enriko lovą, kad suteiktų jai vilties, kad praneštų: liko jau nedaug.
Kjara iš tiesų yra ant kryžiaus. Gegužės mėnesį jos skausmai prilygsta Kalvarijai, ir ji juos ištveria padedama tikėjimo, įsikibusi į Jėzų visomis jėgomis. Jai skauda akį; grįžus iš Medžiugorjės buvo pradėtas spindulinis gydymas, siekiant sušvelninti simptomus. Gydymas sumažino skausmą, bet negalėjo jo pašalinti, kaip ir dvejinimosi akyse. Jai skauda ir burną, dažnai sunku net išsižioti dėl metastazių kakle. Vaistus praryti padeda vandenyje pamirkyta ostija. Be to, ją kankina stiprūs krūtinės skausmai. Nugarą tiek viršuje, tiek apačioje su kiekvienu atsikosėjimu varsto diegliai: vėžio pažeistos krūtinplėvės, įprastai slystančios viena kitos paviršiumi, dabar linkusios sulipti, o paskui plyšti.
(...)
Tačiau tarp Kjaros ir jos kūno nėra jokio neatitikimo: taip, ji kenčia, bet kūnas priklauso jai, todėl ji jo neniekina. Jai svarbi tik dabarties akimirka, kaip ir turėtų būti visiems, kurie seka Jėzumi. Kjara paklūsta kiekvieną dieną, nėra rytojaus ar vakarykštės dienos, tik šiandiena. Nepaisant to, kad jėgų jai liko labai nedaug, kiek galėdama dalijasi artimo meile. Štai per vienas Mišias ji pastebi, kad neseniai insultą patyrusios močiutės drebanti koja išslinko iš vežimėlio. Niekas, išskyrus ją, to nepastebėjo, tad ji, kamuojama skausmų, atsistojo ir perkėlė koją į vietą. Be to, ji suruošia dovaną Gajai, savo draugei, kuri taip pat yra mirštama ligonė ir su kuria ji dalijasi kryžiumi. Į dėžutę ji supakuoja džemperį, ant kurio, jos prašymu, užrašyta: „Ha da pasa’ ’a nuttata.“ (Naktis turi praeiti) Tik mylėdamas tikrai įgyji, vienintelis būdas ką nors iš tiesų turėti – turėti Viešpatyje. Tuo metu, kai Kjara nyksta ir valanda po valandos ją vis labiau apleidžia jėgos, joje vis ryškiau švyti kitas gyvenimas. Ir Kjaros dvasia tampa vis stipresnė.
Enriko širdis taip pat ruošiama, jam netgi ateina tokios mintys: „Jei mano žmona eina susitikti su tuo, kuris ją myli labiau nei aš, kodėl turėčiau būti nepatenkintas?“ O Kjara jo klausia, kas svarbiau: moteris, pagijusi nuo vėžio, ar laimingas tėtis su vaiku, bet be mamos?
Enrikas šioje ugnyje buvo nuostabus. Jis labai kentėjo, jautėsi bejėgis, bet kalbėjo Simonui: „Meilė nėra savinimasis, o santuoka reiškia padėti kitam būti laimingam. Na štai, dabar atėjo laikas.“
(…)
Su kitais draugais likome vakarienės. Niekas nežinojome, ar galėjome išeiti, kiek iš tikrųjų dar buvo likę laiko. Tą dieną pagaliau atnešėme Kjarai pasaką, skirtą Frančeskui, ir marškinėlius su užrašu „Gimėme ir jau nebemirsime“. Kiek kartų užtrukdavome iki vėlumos: rašėme, piešėme ir spausdinome bandomuosius variantus. Ir štai mes čia, su pasaka ir marškinėliais. Labai bijojome, kad nespėsime atlikti laiku, dabar atrodo, kad malda buvo išklausyta.
Po vakarienės Enrikas išėjo paskaityti jai pasakos, bet nepajėgė – vis verkė. Jis pakvietė skaityti mus. Sustojome ratu aplink Kjaros lovą su Enriku. Simonas aiškiai tarė kiekvieną žodį: atrodė, tarsi visi giedotume „Magnificat“ už tai, ką drauge patyrėme, ir už tai, ką Viešpats padarė. Tvirtai apsikabinome. Kristijana pasakojo, kad rašydami labai bijojome ko nors pripaistyti ir perduoti tai Frančeskui.
Kjara pasakė, kad parašyta puikiai, ir dar pridūrė kitų gražių žodžių. Niekados nepamiršime jos šypsenos klausantis ir prisimenant visus tuos stebuklus, kuriuos Dievas sukūrė. Ji buvo baisiai pavargusi ir labai kentėjo, bet jos veidas buvo nuginkluojantis, tarsi Rojaus dalelė. Ji užsimerkusi linkčiojo – viską prisiminė. Jai patiko piešiniai. Enrikui riedėjo ašaros, jis glaudėsi prie jos. Prisiminimai apie tai, ką Viešpats nuveikė jos gyvenime, ruošė Kjarą susitikimui. O mus – atsisveikinimui. Geresnio būdo nė negalėjo būti.
Ne kartą patys sau sakėme, kad mūsų draugystė yra gilus ir drauge paprastas palydėjimas pas Viešpatį. Tas vakaras mūsų draugystei buvo išsipildymo vakaras. Net jei kitą dieną būtume dar susitikę, būtent dabar buvo laikas ištarti: „Myliu tave.“
(...)
„Nemanau, kad galėtų būti didesnis stebuklas nei mirtis ramybėje. Man tai brangiausias perlas, vertesnis už visa, ką turi“, – sakė Enrikas.
Altorius papuoštas augalėliais, kurių prašė nupirkti jo žmona.
Ji nenorėjo, kad į laidotuves žmonės atvyktų tam, kad atneštų gėlių, labiau norėjo, kad iš laidotuvių jie parsivežtų namo ženklą, priminsiantį jiems esminį dalyką: gyvenimas yra tai, kas už mūsų ribų. Tai – Jėzus.
