Iliadoje trojietis Likonas prašo Achilo pasigailėti jo gyvybės mūšio lauke. Achilas atmeta jo maldavimus tokiais žodžiais:
Nagi, drauguži, tu irgi turi mirti. Kam dėl to taip dejuoti?
. . . Ir pažiūrėk, juk matai, koks aš gražus ir galingas?
Didžio vyro sūnus, o man gyvybę davusi motina
nemirštanti deivė. Bet net ir manęs, sakau tau,
laukia mirtis ir neišvengiama likimo jėga.
Ateis aušra, saulėlydis ar vidurdienis,
kai vyras mūšyje atims ir mano gyvybę –
galbūt sviedęs ietį,
arba iš lanko paleidęs mirtiną strėlę.
Achilas yra senovės graikų kovos ir pergalės moralės pavyzdys, kur šlovė negali egzistuoti atskirai nuo nugalėtojų ir pralaimėtojų, žudikų ir jų nužudytųjų. Vitalistiniai mąstytojai nuo Nyčės iki vadinamojo Bronzos amžiaus iškrypėlio šiame pagoniškos kario dorybės portrete rado įtikinamą priešnuodį alinančiai modernybės jėgai, dėl kurios jie kaltina krikščionybę. Iš tiesų, kaip šiuolaikiniai žmonės, mes esame susiformavę krikščioniškojo humanizmo paradigmoje, kurioje rūpinamasi aukomis. Pagal šią paradigmą – bent jau dabartiniu, groteskiškai išpūstu pavidalu – mes neturėtume įžvelgti nieko šlovingo Achile, besididžiuojančiame prieš silpnesnius žmones. Tačiau nebūtina atsisakyti empatijos ar laikytis etikos „galia yra tiesa“, kad ši scena suskambėtų ir net įkvėptų.
„Vyras buvo Dievo pašauktas pirmiausia būti sukurto pasaulio šeimininku“, – rašo Edita Stein savo esė „Skirtingi vyro ir moters pašaukimai“. „Todėl jo kūnas ir siela yra pasirengę jį užkariauti.“ Vyriškumas reikalauja konkurencijos – su savimi ir kitais. Taip pat pergalė ir meistriškumas nieko nereiškia be pralaimėjimo rizikos. Vyriškas troškimas ugdyti gebėjimus ekspansyviai veikti pasaulyje yra sukurtosios tvarkos duotybė; kaip toks jis yra geras, kaip ir su juo susijęs troškimas skatinti kitų tobulėjimą. Pastarasis, kaip pažymi Stein, labiausiai išsipildo auklėjant vaikus, kai „intensyvesnis vyro siekis ir pasiekimų potencialas verčia jį būti atsakingu už tai, kad jis vadovautų vaikui šiam įgyvendinant savo ypatingas galimybes „daryti gera“.
Stein vyrų apibūdinimas prieštarauja dabar paplitusiai terapinei kalbai, kuri riboja daugumą „vyriškumo krizės“ diskursų. Pasak Philipo Rieffo, terapinė pasaulėžiūra siekia sutaikyti individus su jų pačių troškimais (ir patologijomis), o ne su jų šeimomis, bendruomenėmis ar sukurta tvarka. Remiantis terapine logika, įgimta vyrų orientacija į tobulumo ir viešpatavimo siekimą yra psichologinio distreso priežastis. Pavyzdžiui, Amerikos psichologų asociacija natūralias vyriškumo duotybes performuluoja kaip „tradicinio vyriškumo ideologiją“, skatinančią „priešiškumą moteriškumui, pasiekimus, silpnumo regimybės vengimą, nuotykius, riziką ir smurtą“. APA pataria mums atmesti šias normas ir vietoj jų įtvirtinti denatūralizuotą, įvairialypį „vyriškumą“.
Toks požiūris į vyriškumą nepriimtinas daugeliui vyrų, nepaisant to, kad jis paplitęs platesnėje kultūroje. Vyrai nenori, kad jų nesėkmės ir silpnumo jausmas būtų normalizuotas, jei tai nepadarys jų stipresių iš tikrųjų. Vyrai nenori girdėti, kad gyvenime laimę ir vidinę ramybę reikia rasti priimant save tokį, koks esi, nepriklausomai nuo savo charakterio kokybės.
APA gali kaltinti tradicinį vyriškumą dėl vyrų depresijos, nerimo ir nuovargio, tačiau visuomenė kaip niekada priklauso nuo vyrų pasiekimų ir jų sukurtos statuso hierarchijos. Tai, kad dėl to vyrai jaučia nerimą, nekeičia fakto, kad moterys teikia pirmenybę išsilavinusiems, pasiturintiems vyrams – ir neturėtų keisti.
Jaunus vyrus traukia tokie veikėjai kaip Jordanas Petersonas būtent todėl, kad jie smerkia terapinę kalbą. Be to, jie pripažįsta, kad vyriškumas iš esmės yra tragiškas.
Vyriškumas yra tragiškas, nes jis yra dvigubas: konkurencinis tobulumo siekis visada susijęs su alinančia pralaimėjimo grėsme. Moteriškumas taip pat gali būti dvigubai suvaržytas, tačiau atrodo, kad tik vyrai motyvacijos ir tikslo semiasi iš žinojimo, kad nepavykus „pasiekti gerų rezultatų“ laukia baisus likimas. Vyrus varžo lūkesčių svoris, kad jie turi pralenkti kitus vyrus kažkurioje visuomenės vertinamoje srityje; tačiau be stipraus spaudimo varžytis, ypač iš kitų vyrų, jie visiškai palūžta.
Markas Driscollas atskleidė tragiškus ir skausmingus vyriškumo elementus. Apie Driscollą, kadaise itin populiarų megabažnyčios pastorių, pasakoja Christianity Today žurnalistas Mike'as Cosperis tinklalaidėje The Rise and Fall of Mars Hill (angl. Marso kalvos iškilimas ir nuopuolis), kuriame apžvelgiamas 2014 m. įvykęs jo bažnyčios žlugimas. Išryškėja daugybė elementų, tačiau ypač įdomus yra Driscollo būdas kalbėti su jaunais vyrais – grupe, kurią jis itin veiksmingai evangelizavo. Kaip aprašo Cosperis, Driscollas su jaunais vyrais kalbėjo ne padrąsinančiu „jūs galite tai padaryti“ būdu, bet puolė juos „dėl to, kad juos supanti kultūra suviliojo juos būti pasyviais, tingiais, silpnais“. Buvęs Mars Hill darbuotojas Aaronas Gray'us apie bažnyčios mažąsias grupes, kuriose dalyvavo tik vyrai, sako: „Buvo kalbama taip: „Na, laikas vėl eiti į [mažąją grupę], laikas vėl gauti į snukį“... tai buvo tarsi kassavaitinis mušimas.“
Driscollo retorika buvo tokia patraukli, nes smarkiai kontrastavo su terapine kalba; užuot siekęs, kad vyrai jaustųsi saugūs ir patvirtinti, jis privertė juos pasijusti pažeidžiamais dėl savo silpnumo. Užuot paguodęs vyrus, jis metė jiems iššūkį. Jis suprato, kad vyrams reikia telos, dėl kurio verta kovoti.
Visa tai, kas pasakyta, rodo, kad vyriškumo tragizmas, nors ir atspindintis dabartinę tikrovę, nėra galutinė tikrovė. Dabartinis vyriškumas yra puolęs, jo konkurencinę energiją suteršė libido dominandi. Šios energijos turi būti nuolat nukreipiamos į Dievą. Vyriškumas ir moteriškumas patys savaime nėra nuopuolio produktai, bet tinkamai sutvarkyti atspindi Dievo paveikslą. Tai žinome iš Pradžios knygos 1, 27: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ Naujajame danguje ir žemėje vis dar bus vyrų ir moterų su vyriška ir moteriška prigimtimi, tačiau tos prigimtys bus pašventintos.
XXI amžiaus Nyčės šalininkai, trokštantys grįžti į ikikrikščioniškąjį pasaulį, pagrįstai įžvelgia kažką jaudinančio Achilo kryptingame pergalės siekime, jo susitaikyme su mirtimi ir paniekoje Likono maldavimui. Ir vis dėlto Homero apgyvendintas kario dorybės pasaulis dar netarė paskutinio žodžio. Praėjus vos keliems šimtams metų po Homero, V a. pr. Kr., tokie filosofai kaip Platonas ėmė samprotauti nebe apie tai, kad „galia yra tiesa“, o apie principą, jog geriau kentėti neteisybę, nei ją įvykdyti. Kaip teigė Susannah Black Roberts, šimtmečiais iki Kristaus gimimo daugelis graikų-romėnų rašytojų tarsi pripažino pagonybės nesugebėjimą atsakyti į mirtingumo klausimą. Tai pastebima net Homero kūriniuose: Achilas, kartą atsidūręs Hade, apgailestauja, kad „verčiau jau būtų samdomas tarnas vargšo namuose žemėje, nei karalių karalius tarp mirusiųjų“.
Kristus, kaip tobulos žmonijos archetipas, yra išsamiausias vyriškumo modelis. Jis parodė, kad mirti sau, su meile tarnaujant Dievui ir artimui, yra kilniau nei užimti Troją. Žmogaus potencialo aukštumas įgyvendina ne fiziškai galingiausias ar gudriausias, bet labiausiai mylintis. Achilas negalėjo nugalėti mirties, nes jo siela niekada nepažino meilės galios, būtinos mirtingumui įveikti. Jėzus buvo vyriškesnis už Achilą, nes žinojo, kad vyriškumas tobulėja tik dalyvaujant meilės viešpatijoje. Aukščiausias tobulumas, labiausiai užkariaujantis, vaisingiausias veiksmas yra kenosis.
