3-ia advento savaitė. Trečiadienis
Pagalvokite, kokią žalą vienuoliui daro drungnumas.
Dievas dažniausiai pameta aplaidžias sielas. Šv. Teresė matė jai paruoštą vietą pragare, jei ji nebūtų atsiskyrusi nuo tam tikro žemiško prisirišimo, kuris vis dėlto buvo tik šiek tiek smerktinas. Kas niekais laiko mažus dalykus, palengva pražus (Sir 19, 1).
I.
Pamąstykime apie skurdą vienuolio, kuris, palikęs namus, tėvus ir pasaulį su visais jo malonumais, atsidavęs Jėzui Kristui, pašventęs Jam savo valią ir laisvę, vangiai ir aplaidžiai gyvendamas, patiria pasmerkimo pavojų. Deja, netoli pražūties yra toks vienuolis, kuris, pašauktas į Dievo namus tapti šventuoju, gyvena drungną gyvenimą. Dievas grasina tokius vienuolius atmesti ir apleisti, jei jie nepasitaisys: Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos (Apr 3, 16).
Šv. Ignacas Lojola matydamas, kad vienas Draugijos pasaulietis brolis tapo drungnas tarnaudamas Dievui, vieną dieną pasikvietė jį ir paklausė: „Sakyk man, broli, kodėl tu stojai į vienuolystę?" Jis atsakė: „Tarnauti Dievui.“ „O, mano broli!“, – atsakė šventasis, – „Ką tu sakai? Jei būtum atsakęs, kad atėjai tarnauti kardinolui ar šios žemės kunigaikščiui, būtum lengviau pateisinamas, bet tu sakai, kad atėjai tarnauti Dievui, bet ar tikrai tinkamai Jam tarnauji?“ Tėvas Nierembergas sako, kad kai kuriuos Dievas pašaukė būti išgelbėtus kaip šventuosius, ir jei jie nesirūpins gyventi kaip šventieji, bet galvos, kad bus išgelbėti kaip netobuli krikščionys, jie apskritai nebus išgelbėti. O šv. Augustinas sako, kad tokie daugeliu atvejų yra Dievo apleisti: „Dievas yra įpratęs pamesti aplaidžias sielas“. O kaip Jis jas apleidžia? Leisdamas joms dėl lengvesnių ydų, kurias šios mato ir jų nepaiso, įklimpti į sunkias, prarasti dieviškąją malonę ir savo Pašaukimą. Šv. Jėzaus Teresė matė jai paruoštą vietą pragare, jei nebūtų atsiskyrusi nuo žemiško, nors ir ne sunkiai nuodėmingo prisirišimo. Kas niekais laiko mažus dalykus, palengva pražus.
Daugelis nori sekti paskui Jėzų Kristų, kaip šv. Petras, kuris, kai jo Mokytojas buvo suimtas sode, sekė paskui Jį iš tolo, kaip sako šv. Matas (Mt 26, 58). Tačiau taip elgiantis jiems lengvai atsitiks tai, kas atsitiko šv. Petrui – būtent, iškilus reikalui, jis išsižadėjo Jėzaus Kristaus. Vangus vienuolis pasitenkins tuo mažu, ką jis daro dėl Dievo; tačiau Dievas, pašaukęs jį tobulam gyvenimui, nepasitenkins, ir, bausdamas už nedėkingumą, ne tik atims iš jo ypatingas malones, bet kartais leis jam nupulti. „Kai sakai: „Pakaks“, esi pražuvęs“, – sako Augustinas. Evangelijos figmedis buvo įmestas į ugnį tik todėl, kad nedavė vaisių.
O mano Dieve, neatmesk manęs, kaip nusipelniau, nes aš pataisysiu savo gyvenimą. Gerai žinau, kad toks aplaidus gyvenimas kaip mano negali Tavęs patenkinti. Žinau, kad savo drungnumu užtrenkiau savo širdies duris malonėms, kurias Tu norėjai man suteikti. Viešpatie, dar kurį laiką manęs nepalik – aš pakilsiu iš savo apgailėtinos būklės. Ateityje atidžiau stengsiuosi nugalėti aistras, vadovausiuosi Tavo įkvėpimais ir niekada per tingumą neapleisiu savo pareigų; jas vykdysiu su didesniu uolumu. Trumpai tariant, nuo šiol darysiu viską, ką galiu, kad Tau patiktų, ir neapleisiu nieko, kas, kaip žinau, Tau malonu.
II.
Tėvas Louis de Ponte sakė: „Esu padaręs daugybę klaidų, bet niekada su jomis nesusitaikiau“. Apgailėtinas tas vienuolis, kuris, būdamas pašauktas į tobulumą, susitaiko su savo ydomis. Kol nekenčiame savo netobulumų, tol turime vilties tapti šventaisiais, bet kai padarome klaidų ir nelabai į jas kreipiame dėmesį, tada, sako šv. Bernardas, viltis tapti šventaisiais prarandama. Kas šykščiai sėja, tas šykščiai ir pjaus (2 Kor 9, 6). Kad žmogus taptų šventuoju, neužtenka paprastų malonių – reikia nepaprastų. Bet kaip Dievas gali būti dosnus savo malonėmis tam, kuris Jį mylėdamas elgiasi šykščiai ir santūriai?
Be to, norint tapti šventuoju, reikia turėti drąsos ir jėgų nugalėti visus pasipriešinimus – ir tegul niekas niekada nemano, sako šv. Bernardas, kad galės pasiekti tobulybę, jei neišsiskirs dorybių praktikavimu: „Tai, kas tobula, negali būti įprasta.“ Pamąstyk, mano broli, dėl ko palikai pasaulį ir viską, ką jis gali duoti? Būtent tam, kad taptum šventuoju. Bet ar tas drungnas ir netobulas gyvenimas, kurį gyveni, yra kelias tapti šventuoju? Šv. Teresė gaivino savo dukteris sakydama joms: „Mano seserys, jūs padarėte pagrindinį dalyką, būtiną norint tapti šventosiomis, o tai, kas mažiau svarbu, dar reikia padaryti.“ Tą patį sakau ir jums: galbūt pagrindinę dalį jau atlikote – palikote savo šalį, tėvus ir namus, savo turtą ir pramogas; dabar belieka atlikti mažesnę dalį, kad taptumėte šventaisiais. Padarykite tai.
Kadangi Tu, o mano Jėzau, buvai toks dosnus savo malonėmis man ir pasiryžai už mane atiduoti savo Kraują ir gyvybę, kodėl aš turėčiau elgtis taip santūriai Tavo atžvilgiu? Tu esi vertas visos pagarbos ir meilės, ir, kad Tau patiktum, reikia su džiaugsmu imtis bet kokio darbo ir kentėti bet kokį skausmą. Bet, mano Atpirkėjau, Tu žinai mano silpnumą: padėk man savo galinga malone, pasitikiu Tavimi. O Nekaltoji Mergele Marija, Tu, kuri padėjai man palikti pasaulį, padėk man nugalėti save ir tapti šventuoju.
