Kūčių vigilijos pamokslas
„Džiaugsmo balsas nuskambėjo mūsų žemėje, triumfo ir išgelbėjimo balsas nusidėjėlių palapinėse. Buvo išgirstas geras žodis, paguodos žodis, džiaugsmo kupina kalba, visiems priimtinas gandas. Giedokite šlovę, o kalnai, ir visi miško medžiai. Plokite rankomis prieš Viešpaties veidą, nes Jis ateina. Klausykite, o dangūs, ir atsuk ausį, o žeme! Stebėkitės, ir tegul kiekvienas tvarinys gieda šlovę, bet tu, žmogau, visų labiausiai!“
JĖZUS KRISTUS, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje.
Kokia širdis yra tokia akmeninė, kad nesuminkštėtų išgirdusi šiuos žodžius? Kokia siela neištirptų išgirdusi savo Mylimojo balsą? Kokia žinia galėtų būti saldesnė? Kokia žinia galėtų labiau sužavėti? Ar kada nors buvo girdėta panaši žinia? Ar kada nors pasaulis gavo tokią žinią?
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje.
O trumpas žodis, pranešantis apie Amžinąjį Žodį, sutrumpintas dėl mūsų! O žodis, pilnas dangiškų malonumų! Širdis yra prislėgta jo saldaus skambesio ir trokšta išlieti savo pertekliaus turtą, bet žodžiai atsisako tarnauti. Šio trumpo žodžio muzika yra tokia galinga, kad net menkiausias pakeitimas sugadina jos melodiją.
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje.
O nepriekaištingo šventumo Gimimas! O pasauliui garbę teikiantis gimimas, žmonėms malonus ir laukiamas gimimas dėl jo teikiamos naudos didingumo; angelams nesuprantamas gimimas dėl jo paslapties gilumo ir šventumo! Visais atžvilgiais jis yra nuostabus savo išskirtiniu tobulumu ir naujumu. Jam nėra pavyzdžių, ir niekas jam neprilygsta. O, gimimas be skausmo, be gėdos, be nuodėmės, ne atveriantis, bet pašventinantis Mergelės įsčių šventovę! O gimimas, pranokstantis gamtą, bet dėl gamtos! Pranokstantis ją stebuklo išskirtinumu, atkuriantis ją paslapties dorybe! Kas paskelbs šį gimimą? Jį skelbia angelas. Visagalės Galios šešėlis jį apgaubia. Aukščiausiojo Dvasia ant jo nusileidžia. Mergelė tiki. Tikėjimu ji pastoja. Mergelė pagimdo. Mergelė lieka mergele. Kas nebus kupinas nuostabos? Gimsta Aukščiausiojo Sūnus. Sūnus, gimęs iš Dievo prieš visus amžius, įsikūnija! Žodis tampa Kūdikiu! Kas gali tuo pakankamai žavėtis?
Ir tai nėra nereikalingas Gimimas, nereikalingas Begalinės Didenybės nusižeminimas.
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje.
Pabuskite, jūs, kurie gulite dulkėse – pabuskite ir šlovinkite. Štai, Viešpats ateina su išganymu. Jis ateina su išganymu, Jis ateina su patepimu, Jis ateina su šlove. Jėzus negali ateiti be Išganymo, Kristus negali ateiti be patepimo, o Dievo Sūnus – be šlovės. Nes Jis pats yra išganymas, Jis yra patepimas, Jis yra šlovė, kaip parašyta: „Išmintingas vaikas neša tėvui džiaugsmą.“ [1]
Laiminga siela, kuri paragavo šio išgelbėjimo vaisiaus ir yra traukiama „bėgti paskui jo kvepalų kvapą“ [2], kad ji galėtų „pamatyti jo šlovę, šlovę kaip Tėvo Viengimio“. Drąsiau, jūs, kurie buvote pasiklydę: Jėzus ateina ieškoti ir gelbėti tų, kurie buvo pasiklydę. Jūs, ligoniai, atgaukite sveikatą: Kristus ateina išgydyti atgailaujančių širdis savo gailestingumo patepimu. Džiaukitės, visi, kurie trokštate didžių dalykų: Dievo Sūnus nusileidžia pas jus, kad padarytų jus savo karalystės bendrapaveldėtojais. Todėl prašau Tave, Viešpatie, išgydyk mane, ir aš būsiu išgydytas; išgelbėk mane, ir aš būsiu išgelbėtas; pašlovink mane, ir aš būsiu pašlovintas. Tada tikrai mano siela laimins Viešpatį, ir visa, kas manyje, šlovins Jo Šventąjį Vardą, kai Jis bus gailestingas mano nuodėmėms, išgydys mano negalias ir pripildys mano troškimus gerais dalykais.
Dėl šių trijų brangių išgelbėjimo, patepimo ir šlovės dovanų, paguodžiama girdėti, kad gimė Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Juk kodėl Jis vadinamas Jėzumi, jei ne todėl, kad išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių? Kodėl Jis norėjo būti vadinamas Kristumi, jei ne todėl, kad savo malonės patepimu sušvelnins savo įstatymo jungą? Kam Dievo Sūnus tapo žmogumi, jei ne tam, kad padarytų žmones Dievo sūnumis? Kas galės pasipriešinti Jo valiai? Jei Jėzus išteisina, kas gali pasmerkti? Jei Kristus gydo, kas gali sužeisti? Jei Dievo Sūnus išaukština, kas mus nužemins?
Kadangi Jėzus gimė, tegul džiaugiasi visi, kuriuos nuodėmės suvokimas pasmerkė amžinai bausmei. Jėzaus gailestingumas pranoksta visas nuodėmes, kad ir kokios didelės jos būtų. Kadangi Kristus gimė, tegul džiaugiasi tas, kuris kovoja su mūsų prigimčiai būdingais ydomis. Jokia sielos netvarka, kad ir kokia įsišaknijusi, negali atsilaikyti prieš Kristaus teikiamą malonę. Kadangi Dievo Sūnus gimė, tegul džiaugiasi tas, kuris trokšta didžių dalykų, nes ateina didis atlyginimas. „Tai yra paveldėtojas“; priimkime Jį su pagarba, „ir paveldėjimas bus mūsų.“ Juk Tas, kuris mums davė savo Sūnų, kaipgi Jis mums nedavė visko kartu su Juo? Tegul niekas netiki, tegul niekas neabejoja; mes turime patikimiausią liudijimą. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“
Dievo Viengimis Sūnus troško turėti brolius, kad galėtų būti pirmasis tarp daugelio jų. Net žmogiškas silpnumas neturi priežasties abejoti. Jis tapo žmonių broliu; Jis tapo Žmogaus Sūnumi; Jis tapo žmogumi. „Et Homo factus est.“ Ir jei žmogus mano, kad tai neįtikima, jausmai priverčia tikėti.
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje.
Žiūrėkite, koks nuolankumas! Ne karališkajame Jeruzalės mieste, bet Betliejuje, kuris yra mažiausias iš tūkstančių Judėjos miestų. O Betliejau! O mažasis Betliejau! Kartą buvai mažas, dabar išaukštintas Viešpaties! Jis tave išaukštino, kuris, nors ir didis, tapo mažas tavyje.
Džiaukis, Betliejau, ir švęsk savo gatvėse su „Aleliuja“ giesmėmis! Koks miestas, išgirdęs apie tavo laimę, nepavydės tau to brangiausio tvarto ir jo ėdžių šlovės? Visame plačiame pasaulyje dabar šlovinamas tavo vardas, ir visos kartos vadina tave palaimintuoju. Visur apie tave sakomi šlovingi dalykai, mažasis Dievo mieste. Visur giedama: „Žmogus gimė jame, ir pats Aukščiausiasis jį įkūrė.“ [3] Visur skelbiama, visur pranešama, kad
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, gimė Judėjos Betliejuje.
Ir ne veltui pridėta „Judėjos“. Šis žodis mums primena Dievo pažadą mūsų tėvams: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso, – tada jam turės paklusti tautos.“ [4] „Nes išganymas ateina iš žydų“ [5] „išgelbėjimas iki žemės pakraščių“ [6]. Judui Jokūbas sako: „Tavo broliai girs tave; tavo ranka visad ant priešų sprando“. [7] Visi šie žodžiai išsipildo Kristuje, kuris, pakilęs į dangų, paėmė į nelaisvę pačią nelaisvę, tačiau iš to negavo jokios žemiškos naudos, bet davė dovanas žmonėms. Šios ir panašios pranašystės atgimsta mintyse su žodžiais „Judo Betliejus“.
Ir mums nereikia klausti, ar iš Betliejaus gali kilti kas nors gero; mums pakanka žinoti, kad mūsų Viešpats norėjo ten gimti.
Be abejo, pasaulyje buvo didingų rūmų, kuriuos Jis galėjo laikyti vertais savo pasirinkimo – rūmų, kuriuose Šlovės Karalius galėjo būti priimtas garbingiau; bet Jis atėjo iš savo karališkojo sosto ne tam, kad juos įsigytų. Jo kairėje rankoje buvo turtai ir šlovė, o dešinėje – ilgas gyvenimas. [8] Danguje buvo begalinis šių turtų šaltinis, bet ten nebuvo skurdo. Žemėje buvo gausu ir netgi perteklius šios rūšies prekių, bet žmonės nežinojo jų vertės. Dievo Sūnus jų troško. Jis nusileido iš dangaus, kad jas pasisavintų ir taip savo pasirinkimu padarytų jas mums brangias. Papuošk savo vestuvių kambarį, Sione, pamaldžioji siela, bet – nuolankumu ir skurdu. Tai yra vystyklai, kurie patinka mūsų Kūdikėliui Jėzui; tai yra turtingi drabužiai, kuriais, kaip mums sako Marija, Jis mėgsta būti apsirengęs. Aukok savo Dievui egiptiečių bjaurystes.
Atmink ir tai, kad Jėzus gimė Judėjos Betliejuje; ir būk labai atsargus, kad nebūtum rastas kitur, kad Jis neatsisakytų tavęs priimti. Betliejus yra duonos namai; Juda reiškia išpažinimą arba šlovinimą. Jei tu pamaitini savo sielą Dieviškojo Žodžio maistu, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu, ir pamaldžiai priimi Duoną, kuri nužengė iš dangaus ir kuri duoda gyvenimą pasauliui; jei tavo kūno indas yra sustiprintas ir gali talpinti naują vyną, nes yra atgaivintas ir sustiprintas Jo nauju ir pašlovintu kūnu; jei, be to, tu gyveni tikėjimu ir neturi reikalo verkti, nes nepamiršai valgyti savo duonos, tada tu tikrai tapai Betliejumi, tinkamu priimti mūsų Viešpatį.
Bet žiūrėk, kad nepritrūktų šlovinimo. Apsivilk šlovinimu ir grožiu – tai yra drabužiai, kuriuos Kristus skiria tiems, kurie Jam tarnauja.
Apaštalas juos trumpai apibūdina taip: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ [9]. Tad teisumas tebūnie širdyje, teisumas, kuris yra iš tikėjimo. Tik tai turi šlovę Dievo akyse. Išpažinimas taip pat tebūnie lūpose, kad gautumėte išgelbėjimą, ir jūs tikrai priimsite Tą, kuris gimė Judėjos Betliejuje, Dievo Sūnų Jėzų Kristų.
[1] Pat 10, 1
[2] Gg 1, 3
[3] Ps 87, 3. 5
[4] Pr 49, 10
[5] Jn 4, 22
[6] Apd 13, 47 ir Iz 49, 6
[7] Pr 49, 8
[8] Pat 3, 16
[9] Rom 10, 10
