„Paskutinis teismas“ (freska, Siksto koplyčios altoriaus siena). Mikelandželo, tarp 1536 ir 1541 m. (commons.wikimedia.org)
I. Tikrai yra mažai išrinktųjų
Daug yra pašauktųjų – mažai išrinktųjų. Tai baisi, bet tikra tiesa. Tik dviem keliais galima nueiti į dangų: nekaltybės ir atgailos. Bet pažiūrėk, ar pasaulyje gyvena nekaltybė. Pereik visus žmonių luomus ir pašaukimus, visur atrasi sugedimą. Kas nėra nustojęs šv. Krikšto malonės? Kas yra visą savo gyvenimą išlaikęs balandėlio ramumą ir vaikelio nusižeminimą? Ar surasi tokį žmogų sugedusiame pasaulyje? Parodyk, kur jis yra, mes jį garbinsime. Taip pat kaip nekaltybė, reta ir atgaila. Kokios netobulos mūsų išpažintys! Koks nepakankamas mūsų gailestis. Kokie tušti mūsų pažadai! Kokie dažni ir sunkūs mūsų nupuolimai! Kur mūsų atgaila už nusikaltimus? Kasdieną matome tiek daug staiga mirštančių žmonių, ar negalėtume ir mes būti tarp jų? Bet kur mūsų pasiruošimas mirčiai? Kur mūsų kasdienis sąžinės patikrinimas? Jeigu kiekviename mieste, kiekviename sodžiuje atskirtume geruosius nuo blogųjų, kaip mažai būtų tų pirmųjų! Dieve, argi nesudrebėsiu iš baimės pamąstęs apie teisingumą? Gyvenu didžiausioje ramybėje, tarsi nieko nereikėtų bijoti. Jeigu žinočiau, jog mano parapijoje arba tame mieste, sodžiuje, kur aš gyvenu, yra nors vienas nusikaltėlis, ar nereikėtų man kartu su Apaštalu savęs paklausti, ar ne aš esu tas nusikaltėlis, tas Judas, kuris išdavė savo Mokytoją? O Jėzau, mano Išganytojau, turėsiu vilties Tavyje, kol mirsiu! Nenustosiu drebėti iš baimės dėl savo nusidėjimų.
II. Nežinau, ar būsiu tarp išrinktųjų
1. Tas nežinojimas remiasi praėjusiu laiku. Gerai žinau, kad esu nusidėjęs, bet nežinau, ar mano nusidėjimai yra atleisti. Ir nors yra kai kurių ženklų, rodančių, jog mano nuodėmės yra atleistos, bet tie ženklai nėra nepajudinama tiesa. Ar mano atgaila už nuodėmes yra panaši į šventųjų atgailą?
2. Nežinojimas remiasi dabartiniu laiku. Nors nesu įsitikinęs, kad padariau kažką labai blogą, tačiau tuo negaliu drįsti save teisinti ir manyti esąs nekaltas. Kas gali žinoti, ar yra vertas meilės ar neapykantos?
3. Nežinojimas remiasi būsimuoju laiku. Nežinia, ar ištversiu Dievo malonėje iki gyvenimo galo. Tai, kad galiu vėl nupulti, liudija mano paties silpnybės. Viena nuodėmė gali mane amžinai pražudyti, kaip yra amžinai pražudžiusi sukilusius angelus. Koks baisus nežinojimas, prieš kurį turėtų drebėti kiekvienas! Jeigu pažvelgiu į Išganytoją, man kyla viltis. Bet jeigu mąstau, kas aš esu, mane apima baimė ir abejonės: ar mano vardas bus įrašytas gyvenimo knygose? Ar neatmesi manęs nuo savęs, o mano Dieve? Ar mano gyvenimo gale būsi man mielaširdingas? Bet nereikia prarasti vilties. Tiesa, mažas yra išrinktųjų skaičius, tačiau jeigu būtų išganytas nors vienas, tai juo gali būti tu, jeigu gyvensi gerai. O jeigu tik vienas būtų prakeiktas, tai ir juo gali būti tu, jeigu gyvensi blogai. Tavo priskyrimą prie išrinktųjų reikia padaryti įmanomą gerais darbais.
Daug pašauktųjų – mažai išrinktųjų.
