1 Pt 2, 2. Tarsi ką tik užgimę kūdikiai, aleliuja, dvasiniai ir be klastos, trokškite pieno, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 80, 2. Džiaukitės Dievu, mūsų padėjėju; linksmai šūkaukite Jokūbo Dievui.
(Introitas)
Įžengę į Velykų liturginį laikotarpį, šiandien užbaigiame oktavą – aštuonias ypatingas dienas, kurios iš naujo kasdien pamini Kristaus Prisikėlimo iškilmes. Velykų oktava buvo skirta naujakrikščiams, kurie per Velyknaktį tapo Bažnyčios vaikais. Todėl aštuntoji Velykų diena (pirmas sekmadienis po Velykų) buvo vadinamas Dominica in albis depositis (sekmadienis, kai nusivelkamos albos), nes tada neofitai nusivilkdavo aštuonias dienas nešiotą baltą apdarą – albą. Šį paprotį mini šv. Augustinas bei vieno IV a. pab velykinio himno autorius.
Kolektoje Motina Bažnyčia prašo, kad užbaigta velykinė oktava tęstųsi mūsų perkeistame gyvenime, kitaip Kristaus Prisikėlimo minėjimas tebus graži, bet tuščia apeiga. Velykos turi atsispindėti mūsų perkeistuose papročiuose, kalbose, kasdienybės situacijose. Prisikėlęs Kristus yra visada su mumis.
Epistolės skaitinys perteikia Mylimojo Mokinio mintis apie tai, jog mūsų tikėjimas Dievo Sūnumi yra vienintelis patikimas ginklas kovoje su pasauliu, – tai yra su priešiška Kristaus dvasiai mąstysena ir gyvensena. Kuomet nutolstame nuo sveiko tikėjimo, kuomet iššvaistome Krikšto sakramentu įgytą Tikėjimo lobį, tada mūsų siela atsiduria dideliame pavojuje: „O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?! Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.“
Šventoji Evangelija mus vėl nukelia į aukštutinį kambarį, kuriame už uždarytų durų, pilni nerimo ir baimės tūno apaštalai, laukdami, kada juos ištiks Mokytojo likimas. Jokios vilties. Jokio tikėjimo. Ir štai, jų tarpe pasirodo Jėzus ir pirmieji Jo žodžiai yra: Ramybė jums. Taip, Viešpats įeina per uždarytas mūsų širdžių duris, kad išvaduotų mus iš baimės, netikrumo, nevilties, nusiminimo kalėjimo, kad suteiktų mums ramybę, su kuria mes įveikiame visus pasaulio puolimus. Šios ramybės trokšta kiekvieno žmogaus širdis, ši ramybė patraukia prie Kristaus.
Tomas, kurio nebuvo kartu, nepatiki kitų liudijimu, nes nori pats sutikti Prisikėlusįjį. Sąmoningai ar ne, Tomas išreiškia patį geriausią norą, – pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas. Geriausią, nes, pasak pranašo Izaijo, „mes esame išgydyti Jo žaizdomis“. Ir tebeesame gydomi. Apie Viešpatį giedama psalmėse: „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas.“
Kristus yra atrandamas tik Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Galima pažinti Kristų asmeniškai, tačiau gyventi su Juo kasdienybėje įmanoma tik Bažnyčioje. Jėzus neatskiriamas nuo Bažnyčios. Viešpats apaštalams patiki galią „surišti ir atrišti“ – tai yra vykdyti Jėzaus Misiją per visus laikus, šventinant pasaulį sakramentiniu būdu. Tik Bažnyčioje galiu surasti Dievo Gailestingumą, tik Bažnyčioje patiriu išlaisvinimą iš savo nuodėmių bei kalčių naštos.
Šventųjų Apeigų pagalba ir mes susitinkame su Viešpačiu, tad išmokime branginti Šventąją Mišių auką labiau už viską pasaulyje, kartu su apaštalu Tomu širdyje kartokime: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“
Pridėk savąją ranką
ir patirk vinių vietas, aleliuja;
ir nebebūk netikintis, bet tikintis,
aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)