Walter Langley, Nėra tokio ryto, kuris nesibaigtų vakaru, tačiau kai kurios širdys sudūžta, 1894 m. Birmingham Museums Trust / Unsplash.
Sakyti žmogui, kad depresija yra nuodėmė, yra tarsi liepti paralyžuotam žmogui atsikelti ir eiti, nesuteikiant jokios Kristaus galios, kad tai įvyktų. Šv. Tomas Akvinietis ir šv. Pilypas Neris mums parodo, ką apie tai turėtume galvoti.
Ankstesniame straipsnyje paaiškinau, kaip šv. Tomas laiko linksmumą, žaismingumą ir draugiškumą dorybėmis – ir kad, nors kai kurie žmonės elgiasi taip, tarsi humoro stoka, niūrumas ir grubumas būtų dorybė, iš tikrųjų tai yra ydos.
To straipsnio pabaigoje pažymėjau, kad tai nereiškia, jog liūdesys ar depresija yra ydos.
Šiandien yra nedidelė katalikų mažuma, kuri laikosi nuomonės, kad depresija yra yda arba ydos pasekmė – galbūt ne kas kita, kaip tuštybė ir puikybė. Jie kalba taip, tarsi depresija būtų šiuolaikinės (ir todėl, turėtume manyti, klaidingos) minties išradimas, o galbūt jos iš tikrųjų net nėra. Jie kalba taip, tarsi žmogus galėtų išsilaisvinti iš depresinės būsenos vien valios pastangomis.
Ką apie tai turėtume manyti? Pasigilinkime į šią temą ir pažiūrėkime.
Užuojauta
Kai kurie žmonės pasaulyje liūdi dėl rimtos priežasties – kai kurie patyrė ar išgyveno kančias, kurių mes net neįsivaizduojame. Kai kurių žmonių gyvenimai buvo kupini tokių traumų ir sunkumų, kad jie pateko į nuolatinę liūdesio, sielvarto ar apatijos būseną. Kai kuriais atvejais šios būsenos netgi paveikė jų kūną – ir jie negali išbristi iš šių būsenų vien valios pastangomis.
Remdamiesi tokių žmonių patirtimi, depresiją galime laisvai apibūdinti kaip nuolatinę būseną, kai žmogus negali jausti džiaugsmo ir motyvacijos. Galbūt kai kurie jaučiasi abejingi bet kokioms emocijoms arba patiria nuolatinį, nevalingą sielvartą, kuriuo negalima lengvai atsikratyti.
Tai, žinoma, nėra mokslinis apibrėžimas, bet mūsų tikslams jis tiks.
Dažnai depresija „materializuojama“ tarsi ji būtų susijusi vien tik su cheminiu disbalansu. Šiuo klausimu neturiu ką pasakyti, išskyrus tai, kad žmogus yra racionalus gyvūnas, o tai reiškia, kad jis yra savarankiškas, kūniškas, gyvas, jaučiantis ir racionalus. Aistros (arba „emocijos“, kas galbūt leidžia išvengti neigiamų konotacijų) priklauso jaučiančiai, gyvulinei prigimčiai. Cheminis disbalansas gali būti susijęs su tomis mūsų prigimties savybėmis, kurios yra grynai „kūniškos“ arba „gyvosios“ (t. y. tuo, ką žmogus turi bendro su mineraliniais ar augaliniais daiktais), tačiau tai neišsemia to, ką reiškia būti gyvūnu. Emocijos yra tikrai geros ir būdingos gyvulinei prigimčiai – ir jų negalima redukuoti nei į grynai cheminius, nei į intelekto procesus.
Taip pat klaida yra depresiją „sudvasinti“, tarsi emocijos priklausytų vien nematerialiai sielai, o ne kūnui. Tai galbūt yra pagrindinė priežastis, kodėl įsišaknijo mintis, kad depresija ir kitos psichologinės problemos yra savęs gailėjimo ar pernelyg didelio susitelkimo į save pasekmė, kurią galima išgydyti einant išpažinties ir „susiėmus“.
Pagal šį „sudvasintą“ požiūrį depresija sergantiems žmonėms reikia nuspręsti nustoti būti depresyviems, labiau stengtis ir būti nuolankesniems.
Galbūt iš tiesų yra savęs gailinčių asmenų, kurie gali ir turėtų tiesiog susiimti. Bet leiskite man pasakyti aiškiai: apibendrinant, tai yra visiškai pasibaisėtinos idėjos.
Pažiūrėkime, ką apie tai sako šv. Tomas.
Sielvartas ir jo gydymo būdai
Pagal šv. Tomą sielvartas yra aistra, apibrėžiama kaip tam tikros rūšies skausmas, kylantis dėl esamo blogio suvokimo. [1] Šv. Tomas, aiškindamas sielvarto pasekmes, iš tiesų vartoja žodį „slegiantis“:
„Sielvartas turi slegiantį poveikį, jis yra tarsi našta, kuria stengiamės atsikratyti.“ [2]
Toli gražu nesutikdamas su keista ir nežmoniška idėja, kad depresiją reikia prilyginti išdidumui, šv. Tomas sako, kad yra geras ženklas, jei žmogus jaučia sielvartą, susidūręs su kokiu nors blogiu – nes jei dalykas iš tiesų yra blogis, sielvarto trūkumas rodytų arba nejautrumą jo akivaizdoje, arba prastą sprendimą – „o abu šie dalykai yra akivaizdūs blogiai“. [3]
Jei žmogui buvo padaryta žala ar jis patyrė traumą dėl didelių blogio apraiškų, tuomet šis ilgalaikis sielvartas ir depresija yra (tam tikra prasme) normali reakcija. Tai nereiškia, kad būti depresijoje yra gerai; tačiau ši būsena gali būti natūralus nuolatinio blogio (būtent padarytos žalos pasekmių) suvokimo padarinys.
Depresijos prilyginimas puikybei yra arba: a) blogio, kuris lėmė žmogaus įprastą sielvarto būseną, neigimas, arba b) tvirtinimas, kad depresijos būsena yra neproporcinga priežasties sunkumui.
Tačiau paprastai mums nėra tinkama tai teigti apie kito žmogaus būseną. Tai būtų panašu į atvejį, kai puikiai matantis žmogus neigia aklumo ar aklų žmonių egzistavimą – ar net paprastą korekcinių akinių poreikį.
Sielvarto poveikis kūnui
Tikrasis fizinis aklumas atveda mus prie svarbaus pastebėjimo.
Šv. Tomas moko, kad sielvartas gali turėti žalingą poveikį sielai ir kūnui – iš tiesų, jis moko, kad sielvartas kūnui yra žalingesnis nei bet kuri kita emocija ar aistra. [4]
Jo supratimas apie biologinius mechanizmus gali ir nebūti tikslus, tačiau jo bendrą teiginį, atrodo, patvirtina tiek patirtis, tiek šiuolaikiniai tyrimai apie trauminių patirčių padarinius. [5] Šv. Tomas pateikia pavyzdžių, kaip psichologinė skausmo patirtis veikia kūną, remdamasis keturiais sielvarto tipais, perimtais iš šv. Jono Damaskiečio ir šv. Grigaliaus iš Nysos:
Gailestis dėl kito asmens patirto blogio, laikomo savo pačių blogiu (t. y. patiriame kančią dėl kito kančios).Pavydas kitam asmeniui gėrio, laikomo savo pačių blogiu (taip sukeliant kančią sau).Nerimas arba sumišimas, „kuris slegia protą taip, kad pabėgimas [nuo kokio nors blogio] atrodo neįmanomas“.Apatija, „kai protas taip prislėgtas, kad netgi galūnės tampa nejudrios“. Jis netgi pripažįsta, kad apatija gali atimti iš žmogaus gebėjimą kalbėti. [6]
Apatija, pagal šv. Tomo apibrėžimą, yra savotiškas sustingimo reiškinys, giliai veikiantis kūną. Šis „sustingimo“ efektas dabar pripažįstamas – kartu su „kovojimo“, „bėgimo“ ir „paklusimo“ reakcijomis – kaip viena iš žmogaus reakcijų į trauminius išgyvenimus, ir jis yra glaudžiai susijęs su depresija.
Šie fiziniai padariniai gali būti netgi ilgalaikiai, ypač jei priežastis yra ilgalaikė – ir dar labiau, jei tai įvyksta asmenybės formavimosi laikotarpiu.
Liūdesio gydymo būdai
Šis dėmesys kūnui taip pat atsispindi šv. Tomo aptarime apie liūdesio gydymo būdus. Jis mano, kad malonumas apskritai yra liūdesio vaistas, ir pamini penkis konkrečius gydymo būdus. Štai keturi jų:
Tiesos kontempliacijaVerkimasMiegasVonios [7]
Trys paskutiniai yra konkrečiai su kūnu susiję ir jam poveikį darantys veiksmai.
Gilioms psichologinėms problemoms neabejotinai reikės gilesnių vaistų. Tačiau sielos nuovargį ir jo poveikį kūnui galima – tam tikru mastu – sušvelninti kūniškais vaistais. Daugelis šiuolaikinių traumų, streso ir depresijos sprendimo metodų būtent taip sutelkia dėmesį į kūną.
Įspėjimas dėl skubotų išvadų apie depresiją
Visa tai turėtų paneigti mintį, kad sielvartas, melancholija ir depresija yra vien dvasiniai reikalai ar valios klausimai. Niekas negali tiesiog nuspręsti, kad jam nebeskaudės galvos, nebeskaudės sulaužytos rankos ar nebeliks vėžio – taip pat negalime manyti, kad žmogus gali tiesiog nuspręsti nebesijausti prislėgtas.
Mums net į galvą neateitų rimtus kūno negalavimus priskirti kenčiančiojo moralinei kaltei – „Tu sergi vėžiu, nes esi išdidus!“ – taip pat neturėtume emocinių kančių priskirti tokiems trūkumams.
Šis „dvasingas“ požiūris prilygsta įsakymui paralyžiuotam žmogui atsikelti ir eiti, neturint jokios Kristaus galios, kad tai įvyktų. Kitaip tariant, tai reiškia neigti kenčiančiojo būklę ir teigti, kad jis gali ir turėtų „tiesiog pasistengti labiau“.
Pagalvokime apie tokio trumparegiško požiūrio pasekmes: jei paralyžiuotas žmogus susidurtų su tuo, kuris neigia jo būklės realybę, ar būtų keista, jei jis nusigręžtų nuo tokio „mąstymo“ šaltinio? Argi pateikti tai kaip „katalikišką požiūrį“ į jo būklę nėra didžiausias neapdairumas?
O jei jis būtų išgydytas nuo savo kančios kitais būdais – o ne per bejėgiškus tokių katalikų patarimus nustoti būti depresijoje – ką jis tada manytų apie Bažnyčią?
Yra daug žmonių, kurie kenčia ar kentėjo nuo depresijos ir dabar nusigręžė nuo Kristaus dėl tokių ydingų patarimų, kuriuos teikė krikščionys, turintys gerų ketinimų, bet menkai išmanymo. Tai nereiškia, kad tokia jų reakcija yra pateisinama – tačiau, atsižvelgiant į kai kurių atvejų aplinkybes, ji vargu ar stebina.
Jei taip elgiamės, darome žalą šventajai Kristaus religijai.
Net tie, kurie nepabėga iš Bažnyčios, gali jausti, kad jų gyvenimas, malda ir pasveikimas yra stabdomi tokių patarimų, kurie užkrauna ant jų pečių sunkią ir nepakeliamą naštą, nesuteikdami tinkamos pagalbos jai nešti. Kai kurie netgi nusivilia ir nusižudo, kiti paliekami kentėti, sugėdinami tylėti, klaidingai laikydami šias idėjas Bažnyčios mokymu.
Mes turėtume juos užjausti.
Baigiamosios mintys
Aš sąmoningai neįtraukiau į aukščiau pateiktą sąrašą vienos iš šv. Tomo siūlomų priemonių, būtent – draugų užuojautos:
„Sielvartas turi slegiantį poveikį, jis yra tarsi svoris, kurio stengiamės atsikratyti: taigi, kai žmogus mato, kad kiti liūdi dėl jo paties sielvarto, atrodo, tarsi kiti neštų tą naštą kartu su juo, tarsi stengtųsi sumažinti jos svorį; todėl sielvarto našta jam tampa lengvesnė: tai panašu į tai, kas vyksta nešant fizinę naštą.“ [8]
Jis tęsia:
„Antroji ir geresnė priežastis yra ta, kad kai žmogaus draugai jam reiškia užuojautą, jis mato, kad yra jų mylimas, ir tai jam teikia malonumą, kaip minėta aukščiau. Todėl, kadangi kiekvienas malonumas sušvelnina sielvartą, kaip minėta aukščiau, iš to išplaukia, kad sielvartą sušvelnina užjaučiantis draugas.“ [9]
Atsižvelgiant į visa tai, ar manote, kad tikrai naudinga depresiją patiriančiam žmogui sakyti, jog jis yra nuodėmingas, tuščiagarbis ir išdidus, ir turėtų iš to išbristi su šiek tiek nuolankumo?
Grįžkime prie temos, nuo kurios pradėjome – šv. Pilypo Nerio. Kaip jis moko mus elgtis su sielvartaujančiais žmonėmis?
Užuojauta gali pasireikšti įvairiomis formomis. Viena iš jų, kaip aptaria šv. Tomas, yra sielvartavimas kartu su sielvartaujančiais draugais. Tai, pasak jo, „yra draugystės įrodymas“, o meilė, kuri išreiškiama šiuo sielvartu, „tampa malonumo objektu dėl savo priežasties“. [10]
Kita forma, labiau susijusi su šv. Pilypu, yra linksmumas, humoro jausmas ir draugiškumas. Kaip matėme aukščiau, linksmumo, eutrapelijos ir draugiškumo dorybės skirtos palengvinti gyvenimo nuovargį ir suteikti džiaugsmo sau bei artimui.
Tiems iš mūsų, kuriems Dievas suteikė linksmą būdą, gali atrodyti, kad gyvename kaip laimingi ančiukai, ir mums gali būti sunku įsijausti į tų, kurie skiriasi nuo mūsų, kančias. Tačiau neturėtume tų kitų atmesti ar žiūrėti į juos iš aukšto, tarsi jie būtų kalti.
Galbūt būtent todėl mums buvo suteiktas linksmas būdas – kad padrąsintume kenčiančiuosius ar bent jau juos išklausytume ir kentėtume kartu su jais.
Juokauti ne visada tinka. Kiekvienos konkrečios užuojautos formos tinkamumas bus apdairumo klausimas, priklausantis nuo priešais mus esančio asmens. Tačiau abi užuojautos formas matome šv. Pilypo gyvenime ir devynių dienų maldos apmąstymuose, kurie paskatino šias refleksijas. Visi žinome apie šv. Pilypo juokelius ir gerą nuotaiką, bet pažvelkime dar kartą, kaip jis elgėsi su liūdnuoju tėvu Bernardi: jis nepasakojo anekdotų, taip pat jo nebarė kaip tuščiagarbio, bet, priešingai – pakvietė jį pabėgioti.
Tačiau svarbiausias šio teksto punktas yra šis. Tiems, kuriuos slegia sielvartai ar gyvenimo įvykiai, Kristus, mūsų Viešpats, sako:
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)
Nepaisant kai kurių katalikų išsakytų priešingų nuomonių, manau, tokiems žmonėms galime drąsiai pasakyti:
Mūsų Viešpats, Jo Katalikų Bažnyčia, šv. Tomas Akvinietis ir šv. Pilypas Neris supranta jūsų būseną.
Ne, dar daugiau: jie yra tų, kurie patiria skausmą, draugai. Jie neneigia jūsų kančios egzistavimo, taip pat nesiūlo jums netikrų vaistų ir vėliau nesmerkia jūsų jiems neveikiant.
Baikime vėl, kaip ir ankstesniame apmąstyme, tais pačiais kardinolo Niumano žodžiais apie šv. Pilypo linksmumą:
„Kai jo buvo prašoma būti linksmu, jis buvo linksmas, kai jo buvo prašoma užjausti nelaimingus, jis buvo pasirengęs tai padaryti.“
Ir mes elkimės taip pat.
[1] ST I-II, Q35, A2
[2] ST I-II, Q38, A3
[3] ST I-II, Q39, A1
[4] ST I-II, Q37, A4
[5] Žr., pavyzdžiui, įtakingą dr. Besselio van de Kolko veikalą „The Body Keeps the Score: Mind, Brain and Body in the Transformation of Trauma“, Penguin, Londonas, 2014 m.
[6] ST I–II, Q35, A8
[7] ST I–II, Q38
[8] ST I–II, Q38, A3
[9] Ten pat.
[10] Ten pat.
