Ps 24, 6, 3 ir 22. Atmink savo gailestinguosius darbus, Viešpatie, ir savąjį gailestingumą, kuris tveria per amžius, kad mūsų niekada nevaldytų mūsų priešai; išlaisvink mus, Izraelio Dieve, iš visų mūsų neramumų.
Ps 24, 1–2. Į tave, Viešpatie, pakėliau savąją sielą, mano Dieve, į tave viltį sudėjau, lai nebūsiu sugėdytas.
(Introitas)
Antrasis Gavėnios sekmadienis mus vis labiau paruošia Atpirkimo slėpinių šventimui. Šį sekmadienį Motina Bažnyčia mus lydi ant šventojo kalno ir leidžia kontempliuoti atsimainiusio Viešpaties dievystę, kad Didįjį Penktadienį, regėdami ant kito kalno Mirštantįjį, mes suprastume, jog tai tas pats šlovingasis Visatos Valdovas, kuris dėl mūsų išganymo tapo visų paniekintu Skausmų Vyru.
Kolektoje Dievo Tauta kunigo lūpomis meldžia, kad Visagalis Dievas apsaugotų ją ne vien nuo išorės ir vidaus blogybių, bet apvalytų nuo kūno ir sielos negerovių, idant galėtume vėl ištikimai Jam tarnauti.
Epistolės skaitinyje iš Pirmojo laiško Tesalonikos krikščionims, Pagonių Mokytojas ragina išlaikyti pradinius pasiryžimus bei apsimarinimus ir daryti kuo daugiau pažangos, nes to iš mūsų nori pats Viešpats: „Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas.“ Gavėnia yra pats tinkamiausias metas daryti daugiau dvasinės pažangos siekiant šventumo: daugiau meldžiantis, pasninkaujant, darant gerus darbus galime pasiekti gerų vaisių. Apaštalas Paulius mus ragina ypatingai vengti bet kokio netyrumo, kuris ne tik sutepa mūsų kūnus ir užteršia sielas, tačiau sužeidžia kitus žmones ir atitraukia mus nuo dangiškųjų dalykų.
Šventoji Evangelija šį sekmadienį mus iš gundymų dykumos nuveda į Atsimainymo Kalną, kad regėdami Viešpaties Šlovę ir mes taptume vis labiau panašūs į mūsų dieviškąjį Mokytoją.
Šis palaimingas Viešpaties dievystės regėjimas, pasak Tradicijos, įvyko keturiasdešimt dienų iki kito Atsimainymo ant Golgotos kalno.
Regėdami Viešpatį ant Kryžiaus, apaštalai ir mes kviečiami suprasti, jog tas, kuris parodė savo dievybės spindesį ant Taboro kalno, yra tas pats, kuris kybo ant kryžiaus skersinio kaip niekingiausias iš žmonių. Jis nebuvo neteisingų aplinkybių auka, bet tas, kuris „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“.
Tai kas atrodė pralaimėjimas, buvo pergalė. Štai tikrasis atsimainymas – Viešpats prisiėmė mūsų tamsą, kad mumyse nušvistų Jo šviesa.
Didysis viduramžių mistikas šv. Bernardas Klervietis yra pasakęs: „habet mundus iste noctes suas et non paucas“ (būna šiame pasaulyje naktų ir nemaža jų), tuo nusakydamas mūsų padėtį šioje žemėje, pilnoje suspaudimų, abejonių ir nerimo.
Niekada, kol esame čia, nebus palapinių ant Taboro. Negalime gyventi ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo. Tikėjimas nėra tam, kad mums būtų gera ir patogu, bet tam, kad būtume perkeisti ir išganyti, taip padėdami perkeisti ir išganyti pasaulį.
Taip, yra gera būti ant Taboro kalno ir gėrėtis Viešpaties palaima. Tačiau tai mūsų laukia ateityje, – Amžinybėje galėsime paskęsti Viešpaties Veido grožyje, o dabar esame kviečiami lipti žemyn ir kopti į kitą kalną, kur vyksta mūsų ir viso pasaulio išganymo darbas.
Pasaulis trokšta Bažnyčios, kuri liktų ant Taboro kalno, užsidariusi savo dvasingume. Bažnyčios, kuri nesikištų į pasaulio reikalus, kuri rūpintųsi vien „dvasiniais“ reikalais.
Priešingai, esame pašaukti keisti pasaulio veidą, o ne pasyviai stebėti, kaip jis darkomas. Esame atsakingi už visas sielas ir jų išganymą.
Bažnyčia spindi Kristaus dievystės grožiu, kurio negali užtemdyti jos vaikų nedorybės ir klaidos. Klausykime Kristaus balso, kalbančio per savo Sužadėtinę, sekime Jo amžinaisiais pamokymais.
Išgirsk mano šauksmą,
atkreipk akį į mano maldavimą,
mano Karaliau ir mano Dieve,
nes tave maldauju, Viešpatie.
(Komunijos antifona)
