Stojimas Dievo akivaizdon: O Viešpatie, suteik, kad Tavo malonė manyje nebūtų bergždžia.
Apmąstymas
1. Šiandien liturgija kviečia mus apmąstyti rimtą problemą, susijusią su mūsų atsakymu į malonę. Ji tai daro, pateikdama mums liūdną vaizdą apie išrinktosios tautos – Izraelio – kančias: Dievas juos apipylė savo gėrybėmis, apgaubė malonėmis, saugojo su pavydulingu rūpesčiu, tačiau, nepaisant viso to, jie pražuvo dėl savo neištikimybės. Laiške (1 Kor 10, 6–13) šv. Paulius, paminėjęs tam tikrus Izraelio neištikimybės elementus, daro išvadą: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums [...] Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ Tai yra stiprus raginimas būti budriems ir nuolankiems. Jei Dievas ėjo pirma mūsų su savo malonėmis, jei Jis pašaukė mus į intensyvesnį vidinį gyvenimą ir artimesnį bendravimą su Juo, tai visa tai turėtų pagilinti mūsų širdies nuolankumą, toli gražu nepadaryti mūsų įžūliais. Dievo dovanos saugomos po nuolankaus nepasitikėjimo savimi pelenais. Vargas mums, jei nuo šiol laikysime save laisvais nuo tų silpnybių, kurias pastebime ir, galbūt, smerkiame kituose! Verčiau nuolankiai pasakykime: „Viešpatie, padėk man, nes kitaip pasielgsiu dar blogiau.“ Tuo pačiu metu, kai šv. Paulius ragina mus būti nuolankiais, jis taip pat ragina mus išlaikyti pasitikėjimą, nes „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.“ Apaštalas mums sako, kad mūsų silpnybių suvokimas neturėtų mūsų gąsdinti, nes Dievas visada pasirengęs mus palaikyti savo malone. Dievas žino mūsų silpnybes, kovas, kurias turime patirti, ir pagundas, kurios mus puola; ir kiekvienai iš jų Jis suteikia mums pakankamai malonės, tiek, kiek mums reikia, kad galėtume jas nugalėti. Tiesa, kad kai siaučia audra, mes jaučiame tik kovos įtampą, o malonė, kurią Dievas mums suteikia, kad padėtų, lieka visiškai paslėpta. Vis dėlto ši malonė yra, ir turėtume tuo būti tikri, nes „Dievas yra ištikimas“. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakė: “ „Dievas man visada padėdavo... Aš pasikliauju Jo pagalba. Mano kančios gali dar padidėti, bet esu tikra, kad Jis manęs nepaliks“.
2. Evangelija (Lk 19, 41–47) tęsia tą pačią epistolės temą ir parodo mums Jėzų, verkiantį dėl Jeruzalės. Kūrėjas, Viešpats, Atpirkėjas verkia dėl savo kūrinių žlugimo – dėl tautos, kurią Jis ypatingai mylėjo, ir netgi buvo pasirinkęs ją savo žemiškojo gyvenimo bendražyge, kurią Jis troško išgelbėti bet kokia kaina.
„Jeruzale, Jeruzale... Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Toks buvo nuolatinis Jėzaus nusiteikimas šventojo miesto atžvilgiu, tačiau šis visada likdavo aklas bet kokiai šviesai, kurčias bet kokiam kvietimui, ir Gelbėtojas, likus nedaug laiko iki savo Kančios, išsakė savo paskutinį skausmingą paraginimą: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ Bet miestas vėl priešinasi, ir Jėzus, taip labai jį mylėjęs ir dėl jo verkęs, kaip motina verkia dėl savo paklydusio sūnaus, pranašauja jo sugriovimą: „Tavo priešai... nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.“
Ar žinai, kaip atpažinti akimirkas, kai mūsų Viešpats aplanko tavo sielą? Perskaitytas ar išgirstas žodis, galbūt net atsitiktinai, pamokantis pavyzdys, vidinis įkvėpimas, nauja šviesa, kuri leidžia aiškiau pamatyti savo trūkumus ir atveria naujus dorybės bei gėrio horizontus – visa tai yra Jėzaus apsilankymai. O tu, kaip į tai atsakai? Ar tavo siela jautri šioms šviesoms, šiems pamokymams? Ar kartais nenukreipi žvilgsnio į šalį, bijodamas, kad ta šviesa, kurią pastebėjai, gali pareikalauti iš tavęs aukų, kurios tavo savimeilei yra pernelyg skausmingos?
Ach! Jeigu tik visada būtum atpažinęs tą akimirką, kai Viešpats tave aplankė! Jeigu tik visada būtum buvęs atviras Jo veikimui! Taigi pabandyk šiandien pradėti iš naujo, nuspręsk pradėti iš naujo kiekvieną kartą, kai pasiduodi savo prigimčiai. „Tai, kas tau teikia ramybę“, tavo gėris, tavo pašventinimas, yra būtent čia – šiame nuolatiniame pasidavime malonės impulsams.
Pokalbis
„Kaip jau Tau prisipažinau, o mano gyvenimo šlove, o Viešpatie Dieve, mano išgelbėjimo stiprybe, kartais aš dėjau viltis į savo paties dorybę, kuri nebuvo jokia dorybė; ir kai bandžiau bėgti, manydamas, kad esu labai stiprus, labai greitai pargriuvau ir vietoj to, kad eičiau į priekį, ėjau atgal. Tai, ko tikėjausi pasiekti, išnyko, ir taip, o Viešpatie, įvairiais būdais Tu išbandai mano jėgas. Tavo šviesos dėka dabar matau, kad pats negalėjau įvykdyti to, ko labiausiai norėjau. Sakydavau sau: „Aš tai padarysiu, aš tą užbaigsiu“, bet nei vieno, nei kito nepadariau. Valios buvo, bet trūko jėgų, o jei buvo jėgų, trūko valios. Taip atsitiko todėl, kad pasitikėjau savo paties jėgomis. Todėl palaikyk mane, Viešpatie, nes vienas aš nieko negaliu padaryti. Tačiau kai Tu esi mano atrama, tuomet ji yra tikra atrama; o kai pats sau esu atrama, tuomet tai tėra silpnumas.“ (šv. Augustinas).
„O Viešpatie, išmokyk mane visada būti dėmesingą Tavo malonei, visada Tau sakyti „taip“. Sakyti „taip“ Tavo valiai, išreikštai įsakymuose, sakyti „taip“ vidiniams įkvėpimams, kuriais Tu kvieti mane į gilesnę vienybę, į dosnesnį savęs atsižadėjimą ir pilnesnį atsiskyrimą. Leisk man visada būti pasiruošusiam atverti Tau savo valios duris, arba, tiksliau sakant, visada jas laikyti atviras, kad Tu galėtum įžengti, ir taip aš nepraleisiu nei vieno Tavo apsilankymo, nei vieno Tavo švelnaus prisilietimo, nei vienas Tavo pageidavimas manęs neaplenks.
„Padėk man gerai suprasti, kad tikroji ramybė susijusi ne su tuo, kad nebūtų sunkumų ar kad galėčiau sekti savo norais, bet su visišku atsidavimu Tavo valiai ir dėmesingumu Šventosios Dvasios įkvėpimams.“ (plg. sesuo Carmela nuo Šventosios Dvasios , O.C.D.).
