Marija ir atsivertėliai: kaip Švenčiausioji Mergelė formavo pirmuosius krikščionis po Sekminių
Aplinkybės, nepaminėtos Apaštalų darbuose, ir Marijos rūpestis atsivertėliais
Natūralu manyti, kad turėjo būti daugybė aplinkybių, kurioms šv. Lukas neskyrė daug dėmesio.
Kiekvienas atsivertėlis turėjo savo istoriją, kiekvienam iš jų buvo rodomas ypatingas švelnumas iš tos, kuri tapo visų Motina.
Turbūt buvo surengti trumpi mokymo kursai, kuriuose apaštalai ir mokiniai turėjo daug dirbti, galbūt padedami šventųjų moterų ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos, jei atsivertėlės buvo moterys.
Turbūt buvo pirmasis iškilmingas krikšto suteikimas daugeliui žmonių vienu metu, o po to – naujai pakrikštytųjų paruošimas priimti kitus sakramentus: Atgailą, Sutvirtinimą, Šventąją Eucharistiją.
Turbūt buvo palaiminta pradžia to, kas niekada nesiliaus per visus amžius Katalikų Bažnyčioje – tikinčiųjų minios susirinkimas dalyvauti Mišiose, kiek leido aplinkybės, ir šventas bei džiaugsmingas bendros Komunijos vaizdas.
Iš viso to, tikriausiai, Švenčiausiosios Motinos akivaizdoje išaugo krikščioniškos bendruomenės ugdymas ir formavimas, visiškai persmelktas tarpusavio meilės dvasia – šlovingas visų amžių ir visų kraštų visuotinės Bažnyčios gyvavimas.
Krikščioniškosios visuomenės pradžia
Reikia prisiminti, kad tokiuose Dievo darbuose kaip krikščioniškosios visuomenės formavimas, nors vėliau istorijoje natūraliai atsiranda įvairūs pokyčiai ir etapai, iš pradžių visada būna labai savitas malonės išsiliejimas, kurio vaisiai pasižymi savitu grožiu ir tyrumu.
Bažnyčia turėjo augti išoriniu mastu ir galia, ir, palyginti su jos vėlesniu didingumu, Jeruzalės kūdikystės bendruomenė gali atrodyti nereikšminga.
Tačiau vis dėlto mes turime pagrindo manyti, kad savo meilės ir vienybės stiprumu, kaip ir kitais aspektais, kuriuose reikalingas aukščiausias dvasinis tobulumas, pirmieji Jeruzalės Bažnyčios nariai vėliau retai buvo pranokstami ar net prilygstami.
Pakanka šv. Luko paprastų, kuklių žodžių, kad jie taptų ilgų apmąstymų apie šį ankstyvą pavasarį, šį staigų tropinį grožio ir šlovės proveržį, kuris iš karto pavertė jį labiau panašiu į nuostabią vasaros brandą, pagrindu. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo“, tai yra, jie nuolat maitinosi Dievo Žodžiu, kaip jį jiems pateikė paskirti Bažnyčios mokytojai.
„Ir duonos laužymo bei maldų“, tai yra, dažnai priimdami sakramentus, dalyvaudami Šventojoje Aukoje, taip pat viešai ir privačiai šlovindami Dievą bei melsdamiesi Jam.
Juk Bažnyčioje nuo pat pradžių buvo suprantama, kad krikščioniška malda, tiek vieša, tiek privati, turi būti didysis įprastas ir nurodytas įrankis, kurio pagalba visiems turi būti suteikti palaiminimai malonėmis.
Šv. Luko aprašymas
Tai pasakęs, evangelistas toliau priduria keletą žodžių, apibūdinančių išorinę Bažnyčios ir apaštalų padėtį, apie kurią galbūt turėsime daugiau pasakyti kitame skyriuje.
„Pagarbi baimė apėmė kiekvieną sielą, ir apaštalai Jeruzalėje darė daug stebuklų ir ženklų, ir visi buvo apimti didelės pagarbios baimės...“
... šventas, meilės kupinas baimės jausmas, kuris kyla paprastose, tyrose širdyse, kai jos jaučia, kad Dievas yra arti jų, visur aplink juos ir jų viduje.
Tada atsiranda išorinis tikrosios meilės dvasios vaisius tarp tikinčiųjų.
„Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi…“
… nes krikščioniškų slėpinių šventimas įprastai negalėjo vykti viešai.
„Jie valgė su džiaugsmu ir širdies paprastumu, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi…“
… nes pavydas kunigams dar nebuvo pažadintas, o krikščioniško charakterio grožis negalėjo nesukelti meilės.
„O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.“[1]
Šį aprašymą reikia tik išplėsti apmąstyme, kad galėtume susidaryti vaizdą apie daugybę naujų dėkojimo ir užtarimo priežasčių, kurios, be abejo, užplūdo Marijos mylinčią širdį po šios šlovingos Sekminių dienos įvykių.
Paklusnumas Bažnyčiai, jos vyskupų pamokymų vaisingumas bei sakramentų ir kitų malonės priemonių, kurias jie teikė, vaisingumas, tyra meilės ugnis, daranti palaimingą poveikį jaunos bendruomenės širdyse ir gyvenimuose, išorinio pasaulio, Šventyklos valdžios ir plačiosios visuomenės, ir, svarbiausia, kasdienis naujų, ką tik pradėjusių praktikuoti tikėjimą ir krikščioniškas dorybes, Bažnyčios vaikų prisijungimas bei jų susidūrimas su daugybe pagundų ir pavojų, apie kuriuos jie mažai galvojo – visa tai turėjo perbėgti Švenčiausiosios Motinos mintimis ir pakilti į Dangų jos maldos smilkalais.
Tai buvo išties gražus pavasaris, kurio pažadas reikalavo daug užtarimo, kad sustiprėtų ir išsilaikytų iki derliaus.
Naujų krikščionių atsidavimas Švenčiausiajai Mergelei
Taip pat negalima pamiršti, kad jei naujų vaikų, prisijungusių prie Bažnyčios, minia pažadino Marijos širdyje pačią stipriausią motinišką meilę ir rūpestį dėl jų tinkamo auklėjimo ir šventosios teisės, kuriai jie tapo pavaldūs, mokymo, tai ir jų pusėje turėjo būti labai didelis ir karštas troškimas pamatyti ir pasikalbėti su savo Išganytojo Motina, kurios daugelis iš šių naujų mokinių tikriausiai niekada nebuvo matę.
Tai buvo viena iš Marijos pareigų Bažnyčios kūdikystės laikotarpiu – dalis to milžiniško gėrio, kurį tie pirmieji krikščionys gavo iš jos buvimo tarp jų, nes ji daug tobuliau nei bet kas kitas atspindėjo savo Dieviškojo Sūnaus charakterį, asmeninį buvimą, mąstymo būdą, žvilgsnį, kalbą ir veiksmus.
Kol ji buvo su jais, mūsų Viešpats atsispindėjo tarp jų tokiu būdu ir tokiu mastu, kokio vėliau niekada nebebuvo galima visiškai išlaikyti, ir ta maloninga Motina, su visais savo prisiminimais ir meile atsiskyrimui bei vienatvei su Dievu, nenorėjo atimti iš tų jauniausių didžiosios šeimos narių pasitenkinimo jų pamaldžiais troškimais, iš kurių jie galėjo gauti tiek daug šviesos ir stiprybės kovoms, su kuriomis netrukus turėjo susidurti.
Vien mūsų Viešpaties buvimas ar artumas, net ir tokiomis akimirkomis, kai Jis miegojo valtyje, buvo didžiulė pagalba, didžiulis džiaugsmas ir didžiulis padrąsinimas Jo mokiniams. Dabar Jis buvo Danguje, ir mirtingojo akis Jo paprastai nebematė, nors Jis vis dar buvo tarp jų Švenčiausiame Sakramente.
Tačiau apaštalai ir visi tikintieji turėjo Švenčiausiąją Mergelę kaip gyvą ir kalbantį savo Sūnaus atvaizdą bei paveikslą, ir neįmanoma įsivaizduoti, kokią pagalbą, paguodą, džiaugsmą ir apsaugą nuo visų bėdų bei išpuolių jie rado joje.
