Sakoma, kad tyla yra angelų kalba, kurie jie bendrauja tarpusavyje be žodžių. Galbūt dar geriau būtų pasakyti, kad tyla yra medituojančių sielų kalba, kurios nuolat bendrauja su Dievu. Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais, su didžiule pagarba.
Todėl, kai mes kalbame, Jis tyli. Kai mes esame ramūs, Jis kalba ir pakelia mus į tas antgamtines mintis, jausmus ir dangiškus pokalbius, kurie yra suteikiami tik vienatvėje ir tyloje – Tu autem dominator virtutis, cum tranquillitate judicas, et cum magna reverentia disponis nos (Išm 12, 18).
Marija, kuri apvilko žmogiškąja prigimtimi Dievo Žodį (Verbum Patris), tikrai nesirūpino žmonių pokalbiais, bet mėgo tylėti, kad galėtų savo širdyje bendrauti su tuo Žodžiu, kuris, palikęs jos įsčias, liko sieloje. O, kaip žmogaus balsas turėjo erzinti Marijos ausis, pripratusias prie švelnių, neapsakomų Žodžio šnabždesių jos sielai! Kiek kartų ji turėjo sau sakyti: „Aš klausysiu, ką Viešpats Dievas pasakys man, nes Jis kalbės apie ramybę!“
Tylos tobulumas aiškiai matomas mūsų Švenčiausiojoje Motinoje. Pradėkime dabar apmąstyti jos šventą tylą.
Argi mūsų Švenčiausioji Motina nėra patraukliausias vidinio gyvenimo pavyzdys? Apmąstykime ją Evangelijoje. Ji buvo didžioji Tyli Moteris. Ji kalbėjo retai ir kiekvieną kartą sakė tik tai, kas buvo būtina. Tik vieną kartą matome ją išsamiau išreiškiančią save, savo padėkos giesmėje Magnificat ir ji giedojo ją, kad šlovintų Dievą, o ne bendrautų su žmonėmis. Kita vertus, ji mąstė apie savo Sūnaus gyvenimą. Šventasis Lukas du kartus mums pasakoja, kad ji saugojo savo širdyje ir apmąstė viską, ką apie Jį sužinojo. Kontempliuokite ją, žavėkitės ja, sekite jos pavyzdžiu. Jūs tapsite tylos žmogumi, stipriu ir uoliu apaštalu.
Dažnai artėkite prie Marijos. Ji yra tarsi labiausiai nuošali šventovė, kurioje vos įžengus pajuntate susimąstymo dvasią. Jos akivaizdoje jūs gyvenate nebe žemės neramumuose, bet dangaus ramybėje.
Pamatysite, kad šis Marijos susikaupimas jus parengs apaštalavimui. Būtent praleidę dešimt dienų rekolekcijose Paskutinės Vakarienės kambaryje, arti Marijos, apaštalai pasirengė priimti Šventąją Dvasią, kad galėtų išeiti ir užkariauti pasaulį.
Kai paliksite šią šventovę, kad atsidėtumėte išorinei veiklai, įvairūs žmogiškieji ir savanaudiški rūpesčiai stengsis vėl jus suvilioti, kad sugadintų jūsų apaštalystę. Bet jūs pažvelgsite į savo Motiną, o ji pažvelgs į jus, ir jos žvilgsnyje perskaitysite: „Dėl ko tu veiki? Kaip Kristus veiktų tavo vietoje?“ To pakaks, kad nukreiptumėte savo veiklą Dievo link.
Jūs paliekate savo Marijos šventovę, kad veiktumėte. Taip bus kurį laiką. Bet jei tapsite artimai susiję su Marija, niekada visiškai neišvyksite. Net kalbėdami su žmonėmis, liksite arti jos! Turėsite jausmą, panašų į antgamtinį jausmą kunigo, kuris pamokslauja nuo altoriaus! Jis galvoja apie tuos, kuriems pamokslauja, ir tuo pačiu metu lieka To, kuris gyvena tabernakulyje šalia jo, įtakoje.
Po veiklos sugrįžkite prie jos dar labiau. Kartais jūs būsite liūdnas, galbūt nusivylęs. Bet papasakokite jai viską, ką padarėte ir ką patyrėte, ir ramybė bei pasitikėjimas tuoj pat sugrįš į jūsų sielą.
O! Kokia veiksminga bus jūsų veikla sielų labui ir kaip pašventins jūsų paties sielą nuolatinis buvimas tos, kurios karžygys esate, įtakoje!
Evangelijoje minimos tik septynios progos, kai Mergelė Motina yra kalbėjusi. Mums mažai žinoma apie jos ankstyvuosius metus iki angelo apsilankymo, ir nė vienas jos žodis per visus tuos metus nėra užrašytas.
Tada Juozapas dėl jos patiria žiaurią kančią ir nori ją atstumti, bet Marija tyli.
Betliejuje girdimi angelų ir piemenų balsai, bet Marija nekalba.
Bėgdama į Egiptą, ji yra pilna rūpesčio dėl savo Vaiko ir pasiryžusi išgelbėti Jį nuo Jo priešų, bet ji tyli.
Tris metus jos Dieviškasis Sūnus neša Gerąją Naujieną iš miesto į miestą ir iš kaimo į kaimą, o Marija bendrauja su savo širdimi ir tyli.
Jėzus kalba nuo savo kryžiaus Kalvarijoje, Marija tyli.
Apaštalai gauna kalbų dovaną svečių kambaryje, Marija tyli.
Šie septyni tylos momentai yra labai iškalbingi tiems, kurie su meile mąsto apie jų paslaptį, ir juos galima suskirstyti į šias grupes:
1) Taikos tyla, kuri nuo pasaulio slepia Marijos ankstyvuosius metus, kol ji gauna Gabrielio žinią.
2) Paslapties tyla, būtent, Marijos slaptumas dėl savo dieviškojo pradėjimo, netgi nuo šv. Juozapo.
3) Meditacijos tyla, kurioje Marija pagimdė savo Sūnų ir vėliau paaukojo Jį Dievui šventykloje už visą žmoniją.
4) Nuolankumo tyla tremties Egipte metu ir vėliau kukliuose Nazareto namuose, kur Marija gyveno tarsi
asislėpusi su savo dieviškuoju Sūnumi iki Jo viešosios tarnystės pradžios.
5) Pastovumo tyla, kurioje Marija išliko per trejus savo Sūnaus pamokslavimo metus.
6) Herojiška tyla, kurioje ji žvelgė į Jėzų, kai Jis ėjo į Kalvariją, ir dar kartą tada, kai stovėjo po kryžiumi, o galiausiai – jo laidotuvėse.
7) Palaiminga tyla, kuria ji su džiaugsmu, bet nesigirdama prieš žmones, priėmė Šventosios Dvasios, Guodėjos, dovanas ir vaisius Sekminių dieną.
Marija tylėjo – tylėjo viduje, kad galėtų klausytis Dievo. Bandykime sekti jos vidinės tylos pavyzdžiu, kad ir mes galėtume klausytis Dievo. Tegul Švenčiausioji Mergelė primena mums, kur yra mūsų tikroji vieta: pasinėrus į Dievą vaikiškoje kontempliatyvioje maldoje.
Mergelė meldžiasi. Sassoferato (artuk.org)
