Vakar visame internete nuvilnijo naujiena apie tai, kad Tikėjimo doktrinos dikasterija paskelbė dokumentą Mater Populi Fidelis apie Švč. Mergelės Marijos titulus, kuriame nurodė, kad titulai „Bendraatpirkėja“ ir „Visų Malonių Tarpininkė“ yra nenaudotini, nes, juos naudojant, visą laiką reikia papildomai išsamiai aiškinti, ką gi jie iš tikrųjų reiškia.
Šis loginis argumentavimas turi bent du trūkumus: pirma, visas katalikiškas dogmas reikia papildomai aiškinti – apie Švč. Trejybę, transsubstanciaciją ir Tikrąjį Buvimą, Nekaltojo Prasidėjimo dogmą ir t.t., antra – Tikėjimo doktrinos dikasterijai paskelbus Fiducia Supplicans dokumentą dokumentą apie homoseksualių porų „laiminimą“ visame pasaulyje kilo toks didžiulis pasipiktinimas, kad teko teikti papildomus „paaiškinimus“ ne kam kitam, o patiems vyskupams ir ištisoms jų konferencijoms, tačiau Tikėjimo dikasterijai šis aiškinimo darbas, matyt, patiko.
Žemiau pateikiame jau senoką, 2019 m. šv. Pijaus X kunigų brolijos paskelbtą straipsnį apie pop. Pranciškaus pademonstruotą paniekinantį požiūrį į ilgaamžio Švč. Mergelės Marijos kaip bendraatpirkėjos supratimo išdėstymą popiežių dokumentuose.
+ + +
Popiežius Pranciškus laiko Mergelės Marijos titulą „Bendraatpirkėja“ „kvailyste“
2019 m. gruodžio 12 d. Šv. Petro bazilikoje Mišių, skirtų Švč. Mergelės Marijos Gvadalupės šventei, metu, popiežius Pranciškus išsakė paniekinamus žodžius apie titulą, kurį Marijai suteikė Bažnyčios tradicija.
Net jei tai nėra iškilmingas ar net įprastas mokymas, tai yra tikrai skandalinga: su stebinančiu neatsargumu Kristaus vietininkas lengva ranka nušlavė Marijos Bendraatpirkėjos titulą. Šis atmetimas yra nepagarbus, nes tai yra nusistovėjusi tradicija, kurią perėmė ir plėtojo keli popiežiai – jo pirmtakai, bent jau iki Vatikano II Susirinkimo.
Popiežiaus homilija
Pranciškus, kalbėdamas be užrašų, bet pagal aiškiai apibrėžtą planą, paaiškino kelis Marijai suteiktus titulus. Jis nurodo tris: moteris – arba ponia, motina ir mokinė. Pabaigoje jis pridės „mestiza“, turėdamas omenyje tai, kad pagal įprastą interpretaciją Gvadalupės Dievo Motinos atvaizdas turi jaunos mestizos bruožų.
Popiežiaus nuomone, tik šie titulai atspindi esmę, o daugelis kitų, pavyzdžiui, tie, kurie suteikti Loreto Dievo Motinos litanijoje, labiau atspindi liaudies pamaldumą. Kita vertus, jis kategoriškai atmeta Bendraatpirkėjos titulą: „Būdama ištikima savo Mokytojui, kuris yra jos Sūnus, vienintelis Atpirkėjas, ji niekada nenorėjo nieko iš savo Sūnauspasiimti sau. Ji niekada neprisistatė kaip bendraatpirkėja.“
Šios homilijos, pasakytos jo kunigystės penkiasdešimties metų jubiliejaus išvakarėse, pabaigoje Pranciškus priduria: „Kai jie ateina pas mus su kalbomis apie tai, kad turėtume paskelbti šią ar kitą dogmą, nepasimeskime nesąmonėse.“ Toks yra Zenit, Šventajam Sostui artimos spaudos agentūros, vertimas. Kita anglų kalba rašanti svetainė, kuri laikosi tos pačios tendencijos, verčia: „nepasimeskime kvailystėse“. Originalas ispanų kalba – ne nos perdamos en tonteras – verčiamas tiksliai taip: nepasimeskime kvailystėse.
Taigi, aišku, kad popiežiui noras paskelbti Švenčiausiąją Mergelę bendraatpirkėja būtų „kvailystė“, terminas, kuris tinkamai atspindi jo mintį.
Mergelė Marija Bendraatpirkėja
Pakanka susipažinti su bet kuriuo ikisusirinkiminiu mariologiniu traktatu, kad suprastumėme, kokią svarbą teologinėje mintyje penkis šimtmečius turėjo Mergelės Marijos bendraatpirkimo samprata. Patys popiežiai skatino teologus ir tikinčiuosius geriau suprasti šį mūsų Dangiškosios Motinos titulą. Tuo galima įsitikinti prisiminus popiežių žodžius, pradedant Pijumi IX, Nekaltojo Prasidėjimo popiežiumi, ir baigiant Pijumi XII, Šlovingo Marijos Ėmimo į dangų popiežiumi.
Pijus IX
Bulėje Ineffabilis Deus, kuria 1854 m. paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, popiežius Pijus IX rašo: „Taigi, kaip Kristus, Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, prisiėmė žmogiškąją prigimtį, ištrynė prieš mus nukreiptą nuosprendžio raštą ir triumfuodamas jį prikalė prie kryžiaus, taip ir Švenčiausioji Mergelė, su juo susijusi artimiausiu ir neišardomu ryšiu, kartu su juo ir per jį amžinai buvo priešiška piktajai gyvatei, visiškai ją nugalėjo ir taip savo nepriekaištinga koja sutraiškė jos galvą.“ Nors žodis „bendraatpirkėja“ čia nepaminėtas, idėja ir jos tikrovė yra gerai išreikštos.
Leonas XIII
Keletas popiežiaus Leono XIII tekstų taip pat išreiškia šią doktriną. Enciklikoje Supremi apostolatus officio (1883 m.) jis rašo: „Ir iš tiesų Nekaltoji Mergelė, išrinkta Dievo Motina ir taip susijusi su Juo žmogaus išganymo darbe, turi didesnę malonę ir galią pas savo Sūnų nei bet kuris žmogus ar angelas kada nors turėjo ar kada nors galės turėti.“
Enciklikoje apie rožinį Jucunda semper (1894 m.) tas pats popiežius moko: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo Motina, kuri, atlikdama meilės stebuklą, kad galėtų mus priimti kaip savo vaikus, dosniai paaukojo Dieviškajam Teisingumui savo Sūnų ir savo širdyje mirė kartu su Juo, perverta skausmo kalaviju.“
Apaštalinėje konstitucijoje Ubi primum (1898 m.) apie Rožinio broliją: „Kai pirmą kartą, pagal slaptus dieviškosios Apvaizdos planus, buvome paaukštinti į Petro sostą... Mūsų mintys iš karto nukrypo į didžiąją Dievo Motiną, kuri buvo žmogaus išganymo bendradarbė.“
Galiausiai enciklikoje Adjutricem populi (1895 m.) Leonas XIII pateikia išsamiausią šio bendraatpirkimo apibūdinimą, susiedamas jį su Marijos Visuotiniu Tarpininkavimu: „Iš savo dangiškosios buveinės ji, pagal Dievo nutarimą, pradėjo globoti Bažnyčią, padėti ir būti mums drauge kaip Motina; kadangi ji, taip artimai susivienijusi su žmonijos išganymo slėpiniu, yra ne mažiau artimai susijusi ir su malonių, kurios per visą laiką tekės iš Atpirkimo, paskirstymu.“
Šventasis Pijus X
Šis šventasis popiežius taip pat priminė bendraatpirkimo doktriną savo garsiojoje enciklikoje Ad diem illum (1904 m.), skirtoje Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo penkiasdešimties metų sukakčiai: „Ir iš šios Kristaus ir Marijos valios ir kančios bendrystės ji nusipelnė tapti verčiausia prarasto pasaulio Atstatytoja (Reparatrix - lot.) (Eadmeri Mon. De Excellentia Virg. Mariae, c. 9) ir visų dovanų, kurias mūsų Išganytojas mums įgijo savo mirtimi ir krauju, Dalytoja (Dispensatrix - lot.).“ Šventasis popiežius savo ruožtu pabrėžė bendraatpirkimo ir visuotinio tarpininkavimo ryšį.
Šio šlovingo popiežiaus pontifikato metu 1913 m. birželio 26 d. Šventosios Oficijos dekretas gyrė „paprotį po Jėzaus vardo pridėti Jo Motinos, mūsų bendraatpirkėjos (Co-Redemptrix – lot.), Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardą“. Ta pati kongregacija 1914 m. sausio 22 d. suteikė indulgenciją už maldos, kurioje Marija vadinama „žmonijos bendraatpirkėja“, skaitymą.
Benediktas XV
Savo ruožtu jis aiškiai kalbėjo apie šią doktriną savo apaštališkajame laiške Inter Sodalicia, 1918 m. kovo 22 d.: „Susijungusi su savo Sūnaus kančia ir mirtimi, ji kentėjo taip, tarsi mirtų dėl to... kad nuramintų dieviškąjį teisingumą; kiek galėjo, ji paaukojo savo Sūnų taip, kad galima teisingai pasakyti, jog su juo ji atpirko žmoniją. Dėl to visos malonės, kurias gauname iš atpirkimo lobio, ateina pas mus, taip sakant, iš skausmingos Mergelės rankų.“
Pijus XI
Pirmiausia turime pacituoti jo laišką Explorata res (1923 m. vasario 2 d.), kuriame jis skiria šį gražų pagyrimą Dangaus Motinai: „Tas, kuris paskutinę akimirką ypač džiaugsis Švenčiausiosios Mergelės pagalba, nepatirs amžinosios mirties. Ši Bažnyčios mokytojų nuomonė, patvirtinta krikščionių tautos jausmais ir ilgamete patirtimi, visų pirma grindžiama tuo, kad Sielvartinga Mergelė kartu su Kristumi dalyvavo Atpirkimo darbe.“
Bet svarbiausia, jis yra pirmasis popiežius, kuris vartojo terminą „bendraatpirkėja“. Savo žinioje Lurdo piligrimams Atpirkimo jubiliejaus proga jis pasakė šią maldą: „O gailestingumo ir švelnumo Motina, kuri kaip Bendraatpirkėja stovėjai šalia savo mylimo Sūnaus, kentėdama kartu su Juo, kai Jis ant kryžiaus altoriaus užbaigė žmonijos atpirkimą... išsaugok mumyse, meldžiame, kiekvieną dieną brangius Atpirkimo ir tavo užuojautos vaisius“ (1935 m. balandžio 29 d.).
O kreipimesi į Vicenzos piligrimus (1933 m. lapkričio 30 d.) jis aiškiai pareiškė: „Dėl savo darbo pobūdžio Atpirkėjas turėjo į jį įtraukti savo Motiną. Dėl to mes ją vadiname bendraatpirkėja.“
Pijus XII
Angeliškasis ganytojas ne kartą aprašė Marijos bendraatpirkimo faktą, net jei ir nenaudojo šio žodžio. Pavyzdžiui, enciklikoje Mystici corporis (1943 m.): „Galiausiai būtent Marija, ištverdama didžiulius skausmus sieloje, kupinoje stiprybės ir pasitikėjimo, labiau nei visi krikščionys ir būdama tikra Kankinių Karalienė užbaigė tai, ko trūko Kristaus kančioms... 'dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia'.“ (Kol 1, 24).
Nors terminas „bendraatpirkėja“ šio popiežiaus raštuose neaptinkamas, doktrina yra pateikta visiškai aiškiai ir išsamiai. Tai galima spręsti iš šios citatos enciklikoje Ad caeli Reginam (1954 m.) apie Marijos karališkumą:
„Atlikdama šį išganymo darbą, Šventoji Mergelė Marija buvo labiausiai sujungta su Kristumi... kaip Kristus, išgelbėjęs mus, yra mūsų Viešpats ir Karalius, turintis ypatingą titulą, taip ir Šventoji Mergelė (yra mūsų karalienė) dėl to, kad ji padėjo mūsų išganymui unikaliu būdu, atiduodama savo esybę, laisvai aukodama Jį už mus, savo ypatingu troškimu ir prašymu bei aktyviu rūpinimusi mūsų išganymu.“
Šokiruojanti nepagarba
Švenčiausiosios Mergelės titulų, ypač Bendraatpirkėjos ir Tarpininkės, atmetimas kilo iš šiuolaikinio ekumenizmo. Jau 1950 m., kai buvo paskelbta dogma apie Švenčiausiosios Mergelės Ėmimą į dangų, modernistai sunerimo matydami joje naują kliūtį susitaikymui su protestantais.
Vatikano II Susirinkimo tėvai tiesiog išbraukė parengtą schemą apie Švenčiausiąją Mergelę, kad nesuteiktų jai per daug svarbos, ir padarė ją paprastu skyriumi konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium. Susirinkimas pripažino Marijos titulus, tokius kaip Užtarėja, Padėjėja, Globėja ir netgi Tarpininkė, paskelbė ją Bažnyčios Motina, tačiau vyraujanti tendencija buvo minimalistinė.
Ši tendencija tapo visų posusirinkiminių popiežių tendencija. Vis dėlto, Pranciškaus homilija yra neabejotinai aiškiausias Tradicijos atmetimo ir paniekos, kuri buvo tyliai išsakoma modernistinių teologų, tokių kaip kun. Yves Congar, o nuo šiol gali būti skelbiama garsiai po Šv. Petro kupolu, pasireiškimas.
