Kokia didžiulė buvo Marijos auka Dievui tą dieną, kai ji paaukojo jam savo Sūnaus gyvybę.
Senajame Įstatyme buvo du įsakymai dėl pirmagimių. Vienas, kad motina, būdama nešvari, negali išeiti iš namų keturiasdešimt dienų, o po to privalo eiti apsivalyti į šventyklą [Kun 12, 6]; kitas, kad tėvai privalo nunešti savo pirmagimį į šventyklą ir paaukoti jį Dievui [Iš 13, 13] [1]. Tą dieną Švenčiausioji Mergelė pakluso abiem įsakymams. Nors Marijos nesaistė apsivalymo įstatymas, nes ji visada buvo Mergelė ir išliko tyra, tačiau jos nuolankumas ir paklusnumas skatino ją apsivalyti kaip ir kitas motinas. Kartu ji pakluso ir antrajam įsakymui nunešti Amžinajam Tėvui savo Sūnų ir jį paaukoti. Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Kūdikį j Jeruzalę paaukoti Viešpačiui (Lk 2, 22). Bet Mergelė nepaaukojo jo taip, kaip kitos motinos aukoja savo sūnus. Kitos atiduodavo juos Dievui žinodamos, kad paaukojimas yra tik teisinė apeiga ir kad išpirkus savo sūnus jie vėl priklausys joms, tad nesibaimino, kad vėl reikės juos aukoti mirčiai. Marija iš tiesų aukojo Sūnų mirčiai ir tikrai žinojo, kad jos atliktas Jėzaus gyvybės atnašavimas vieną dieną išties bus įvykdytas ant kryžiaus altoriaus. Tad Marija, aukodama savo Sūnaus gyvybę, iš meilės Sūnui atėjo iš tikrųjų paaukoti visos savęs Dievui. Nesileisdami į daugybes kitų šios šventės paslapčių apmąstymus, pamąstysime tik apie Marijos pasiaukojimo Dievui didybę tą dieną, kai ji paaukojo jam savo Sūnaus gyvybę. Tai bus šios paskaitos tema.
Amžinasis Tėvas jau buvo nutaręs išgelbėti žmogų, prarastą dėl šio kaltės, ir išvaduoti jį iš amžinosios mirties. Bet jis norėjo, kad ir jo dieviškajam teisingumui būtų vertai ir deramai atsiteista, todėl nepagailėjo žmogumi tapusio savo Sūnaus gyvybės, kad atpirktų žmones, bet panoro, kad jis prisiimtų griežčiausią bausmę, kurios žmonės buvo nusipelnę: Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus (sako Apaštalas), bet atidavė jį už mus visus (Rom 8, 32). Todėl jis siuntė jį į žemę, kad taptų žmogumi, Jis paskyrė jam Motiną, kuria jo valia tapo Mergelė Marija. Kadangi Jis nenorėjo, kad Dievo Žodis taptų jos Sūnumi, kol ji nesutiks jo priimti, Jis taip pat nenorėjo, kad Jėzus paaukotų savo gyvybę dėl žmonių išganymo be Marijos sutikimo. Drauge su Sūnaus gyvybe turėjo būti paaukota ir Motinos Širdis. Šv. Tomas moko, [2] kad motinystė suteikia motinai ypatingą teisę į vaikus, todėl atrodė netinkama nekaltą ir nenusipelniusį bausmės Jėzų pasmerkti mirti ant kryžiaus kaip auką už pasaulio nuodėmes be jo Motinos sutikimo, kuriuo ji turėtų savanoriškai paaukoti jį mirčiai.
Nors nuo tos akimirkos, kai tapo Jėzaus Motina, Marija sutiko su jo mirtimi, tačiau Viešpats norėjo, kad tą dieną, aukodama jam savo Sūnų šventykloje, aukodama jo brangią gyvybę dieviškajam teisingumui, ji iškilmingai paaukotų ir save. Šv. Epifanijus vadina ją „kunige": Mergelę vadinu lyg kunige. [3] Dabar mes pradedame suvokti, kiek skausmo jai kainavo ši auka ir kokią didvyrišką dorybę ji turėjo praktikuoti, kai pati pasirašė nuosprendį, jos mylimą Jėzų pasmerkusį mirti.
Štai Marija keliauja į Jeruzalę aukoti savo Sūnaus; ji skuba į aukos vietą ir pati neša ant rankų mylimą atnašą. Ji įeina į šventyklą, prisiartina prie altoriaus ir ten, spindėdama kuklumu, nuolankumu ir pamaldumu, atiduoda Sūnų Aukščiausiajam. Tuo metu šv. Simeonas, kuriam Dievas buvo pažadėjęs neleisti mirti neišvydus lauktojo Mesijo, paima dieviškąjį Vaikelį iš Mergelės rankų ir Šventosios Dvasios apšviestas paskelbia, kiek jai kainuos jos paaukota Sūnaus auka, kad su juo bus paaukota ir jos pačios palaiminta siela. Šv. Tomas Vilanovietis [4] mąsto apie šventą senelį, kuris, turėdamas perduoti pranešimą apie mirtį šiai vargšei Motinai, yra sunerimęs ir tyli. Tada šventasis svarsto apie Mariją, kuri jo klausia: Iš kur tas nerimas? „Kodėl, o Simeonai, patirdamas tokią paguodą, esi nusiminęs?“ Jis atsako: Karališkoji Mergele, nenorėjau tau to skelbti, bet klausykis. „O kilnioji, šventoji Mergele, – sako jis, – nenorėjau būti tokios skaudžios naujienos skelbėju, bet kadangi Viešpats nori, kad gautum didesnį nuopelną, klausyk, ką turiu Tau pasakyti. Šis Kūdikis, nešantis Tau tiek džiaugsmo, vieną dieną, – o Dieve, kaip pagrįstai! – taps Tau šaltiniu tokio kartaus liūdesio, kokio joks kūrinys pasaulyje niekada nepatyrė. Taip nutiks, kai Tu pamatysi jį persekiojamą visų luomų žmonių ir paverstą jų patyčių ir įžeidinėjimų taikiniu žemėje. Galiausiai Tavo akyse jie pasmerks jį mirčiai kaip piktadarį: Dabar labai džiaugiesi tuo Kūdikiu, bet štai, jis yra padarytas ženklu, kuriam bus prieštaraujama [Lk 2, 34]. Žinok, kad po jo mirties bus daug kankinių, kankinamų ir žudomų dėl jų meilės Tavo Sūnui, tačiau šią kankinystę jie patirs savo kūne, o Tavo, dieviškoji Motina, kankinystė bus Tavo Širdyje“: O, kiek tūkstančių žmonių dėl šio Vaikelio bus draskomi ir papjaunami. Jie visi kentės kūne, o Tu, Mergele, – Širdyje (loc. cit.).
Taip, savo Širdyje, nes vien jau gailestis dėl brangiojo Sūnaus kančių buvo skausmo kalavijas, pervėręs Motinos Širdį, kaip tiksliai išpranašavo šv. Simeonas: Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas (v. 35), Švč. Mergelė, kaip sako šv. Jeronimas, [5] dieviškųjų Raštų buvo apšviesta ir žinojo apie kentėjimus, kuriuos Atpirkėjas turės iškęsti gyvendamas, o dar labiau mirdamas. Ji visiškai suprato iš pranašų, kad jį išduos vienas jo mokinių: Tas, kuris valgė mano duoną, iškėlė virš manęs koją, kaip sako Dovydas (Ps 40, 10 Vulg.), jis bus apleistas savo mokinių: Ištik piemenį, ir avys išsisklaidys (Zch 13, 7 Vulg.). Ji gerai žinojo apie panieką, apspjaudymą, smūgius, išjuokimus, kuriuos jis iškentės nuo žmonių: Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido (Iz 50, 6), žinojo, kad jis taps žmonių gėda ir liaudies atmestu kaip niekšas, kad būtų prisotintas įžeidimų ir paniekinimų: Bet aš kirminas, o ne žmogus, žmonių gėda ir liaudies atmestasis (Ps 21, 7 Vulg.), kuris tesisotina užgaule (Rd 3, 30). Ji žinojo, kad gyvenimo pabaigoje jo švenčiausiasis kūnas bus sudraskytas ir rykščių sukapotas: Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes (Iz 53, 5) taip, kad jo kūnas tapo sudarkytas kaip raupsuotojo – visas žaizdotas su matomais kaulais: Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus (v. 2), mes laikėme jį raupsuotu (v. 4). Jie suskaičiavo visus savo kaulus (Ps 21, 18 Vulg.). Ji žinojo, kad jis bus pervertas vinimis: Pervėrė mano rankas ir mano kojas (v. 17), pakabintas tarp piktadarių: Ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių (Iz 53, 12), ir galiausiai, kabėdamas ant kryžiaus, jis turės mirti dėl žmonių išganymo: Ir žvelgs į mane, kurį pervėrė (Zch 12, 10 Vulg.).
Tvirtinu, kad Marija jau žinojo apie visus tuos kentėjimus, kuriuos jos Sūnus turės patirti. Iš šv. Simeono jai pasakytų žodžių: Tavo pačios sielą pervers kalavijas [Lk 2, 35], jai tapo žinomos (kaip Viešpats apreiškė šv. Teklei) [6] visos, net ir menkiausios vidinės ir išorinės jo kančių aplinkybės, kankinusios Jėzų jo kančios metu. Ji sutiko su viskuo su tokiu tvirtumu, kuris apstulbino net angelus. Nuosprendį, kad jos Sūnus turi mirti, ir mirti tokia gėdinga ir skausminga mirtimi, ji ištarė tokiais žodžiais: „Amžinasis Tėve, kadangi Tu nori, kad tai įvyktų, tebūna ne mano, bet tavo valia! [Lk 22, 42]. Aš jungiu savo valią su Tavo švenčiausia valia ir aukoju Tau savo Sūnų. Aš sutinku, kad jis prarastų gyvybę Tavo garbei ir pasaulio išganymui. Drauge aukoju Tau savo Širdį, kad ji būtų varstoma sopulių tiek, kiek Tau patiks. Man gana, mano Dieve, kad Tu esi pašlovintas ir patenkintas: tebūna ne mano, bet tavo valia!" O, beribe meile! O, neprilygstama tvirtybe! O, pergale, verta amžino dangaus ir žemės žavėjimosi!
[1] Iš tiesų apsivalymas turi vykti šventykloje, bet pirmgimio išpirkimas nesiejamas su atvykimu į šventyklą. Išpirką bet kurioje vietoje priima kunigas arba levitas. Naujagimio paaukojimas šventykloje yra apeiga, skirtinga nuo jo išpirkimo. Marija ir Juozapas ją atliko sekdami Onos ir jos vyro Elkanos, atnešusių į šventyklą paaukoti sūnų Samuelį (1 Sam 1, 24). pavyzdžiu. Panašiai pati Marija vaikystėje buvo tėvų Joakimo ir Onos paaukota šventyklos tarnybai.
[2] Tokių žodžių rasti nepavyko.
[3] Or. de Laud. Deip. – Homilia 5 in laudes S. Mariae Deiparae (tarp šv. Epiphanios Konstantias (he Salaminas) (apie 315-403), raštų), PG 43, 498.
[4] Ser. de Purif. Virg. – In festo Purificationis B. Mariae Virginis, concio 1, n. 6, in: Conciones, t. 2, Mediolani, 1760, col. 158.
[5] Sophronios, Ad Pautam et Eustochium (tarp šv. Jeronimo raštų), De Assumptione B. Mariae Virginis, n. 3, PL 30, 124.
[6] T. y. šv. Teresei Avilietei, žr. Las Relaciones, Mercedes de Dios, cap. 36, in: Obras, t. 2, Burgos, 1915, p. 65.
