Pirmąją dalį galite rasti čia.
Būti dėmesingam yra penktoji tikėjimo savybė. Dėmesingas tikėjimas yra labai didingas ir puikus. Jis ne tik yra gyvas ir budrus, bet dėl šio dėmesingumo pasiekia aukščiausią tobulumo tašką. Būtent tokį tikėjimą turėjo kanaanietė moteris. Šiek tiek pamąstykime, kuo šios moters tikėjimas yra didis būtent dėmesingumo atžvilgiu.
Mūsų Viešpats, kirsdamas Tyro ir Sidono sritis bei pasienius, norėjo tai padaryti slapta, kad neparodytų savo šlovės. Jis svarstė galimybę pasislėpti namuose, kad nebūtų pastebėtas ar atpažintas. Jo populiarumas kasdien augo, Jį sekė daugybė žmonių, kuriuos traukė Jo stebuklai ir nuostabūs darbai. Norėdamas pasislėpti, Jis įėjo į vieną iš netoliese esančių namų. Tačiau atkreipkite dėmesį į pagonę moterį, kuri stovėjo tarp Jo klausytojų ir atidžiai stebėjo, kada praeis Išganytojas, apie kurį buvo girdėjusi tiek daug nuostabių dalykų. Ji buvo atidi kaip šuo, atidžiai stebintis savo grobį, kad šis nepabėgtų. Būtent taip galime aiškinti šventojo evangelisto Morkaus žodžius (Mk 7, 24-29).
Kai mūsų Viešpats ėjo pro šalį, arba kai priartėjo, arba kai įėjo į namus, arba vėlgi, kai išeidinėjo (tai diskutuotinas klausimas, bet aš nenoriu čia į jį veltis; mano nuomone, tai įvyko Jam būnant šiuose namuose), kanaanietė moteris, kuri laukė, kad pagautų savo grobį, priėjo pateikti Jam savo prašymo, šaukdama: Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!
Šiek tiek pamąstykite apie didžiulį šios moters tikėjimą. Ji prašo mūsų dieviškojo Mokytojo tik to, kad Jis jos pasigailėtų, ir tiki, kad jei Jis pasigailės, to pakaks išgydyti ir išlaisvinti piktosios dvasios kamuojamą jos dukrą. Jos tikėjimas nebūtų buvęs toks didelis, jei ji nebūtų buvusi tokia atidi tam, ką girdėjo kalbant apie mūsų Viešpatį, ir tam, kokias apie Jį pasidarė išvadas. Tie, kurie sekė paskui Jį arba gyveno namuose netoli namo, į kurį Jis pasitraukė, iš tiesų matė ir girdėjo apie Jo padarytus nuostabius dalykus ir stebuklus, kuriais Jis patvirtino savo mokymą. Jie turėjo tokį pat tikėjimą kaip ir kanaanietė, nes didelė jų dalis tikėjo tuo, kas apie Jį buvo sakoma. Tačiau jų tikėjimas nebuvo toks didelis kaip šios moters, nes nebuvo toks atidus kaip jos.
Paprastai tai pastebime tarp paprastų pasaulio žmonių. Susirinkime, kuriame kalbama apie gerus, šventus ir kilnius dalykus, gobšus žmogus iš tiesų girdės, kas kalbama, bet kai pokalbis bus baigtas, tereikės jo paklausti šio pokalbio turinio, ir jis nesugebės papasakoti nė žodžio. Kodėl? Todėl, kad jis nesigilino į tai, kas buvo kalbama, jo dėmesys buvo sutelktas į savo lobį. Tas pats pasakytina ir apie jausmingą, malonumus mėgstantį žmogų. Nors atrodo, kad jis klausosi pokalbio, vis dėlto jis nieko apie tai neprisimena, nes yra labiau dėmesingas savo malonumui nei tam, apie ką kalbama. Tačiau jei šalia yra žmogus, kuris skiria visą savo dėmesį ir klausosi to, kas sakoma, o, jis iš tiesų labai gerai papasakos tai, ką girdėjo.
Kodėl mes matome, kad iš pamokslų, mums paaiškintų ar pamokytų paslapčių arba iš tų, kurias apmąstėme, gauname tiek mažai naudos? Todėl, kad tikėjimas, su kuriuo juos girdime ar apmąstome, nėra dėmesingas. Taigi mes iš tiesų jais tikime, bet ne su labai dideliu įsitikinimu. Kanaanietės moters tikėjimas buvo visai ne toks. O, moterie, koks didis yra tavo tikėjimas – ne tik dėl to, su kokiu dėmesingumu girdi ir tiki tuo, ką sako apie mūsų Viešpatį, bet ir dėl to, su kokiu dėmesingumu Jam meldiesi ir pateiki savo prašymą. Nėra jokios abejonės, kad dėmesingumas, su kuriuo suprantame mūsų religijos slėpinius ir su kuriuo juos apmąstome bei kontempliuojame, padaro mūsų tikėjimą didesnį.
Tačiau kas yra malda ir meditacija? Atrodo, kad šie žodžiai atkeliavo iš kitos planetos, nes tiek nedaug žmonių nori juos suprasti. Kas yra meditacija arba kontempliacija? Vienu žodžiu, tai yra malda. Kalbėti maldą reiškia melstis. Melstis dėmesingai – tai turėti gyvą, budrų, atidų tikėjimą, kaip kanaanietė moteris. Šį tikėjimą arba dėmesingą maldą seka ir lydi daugybė kitų Šventajame Rašte aprašytų dorybių. Bet kadangi jų yra nesuskaičiuojama daugybė, pasitenkinsiu paliesdamas tas, kurios jums labiau tinka ir kurios ypač spindėjo kanaanietės moters maldoje. Konkrečios dorybės, kuriomis ši moteris lydėjo savo prašymą, buvo keturios: pasitikėjimas, ištvermė, kantrybė ir nuolankumas. Apie kiekvieną iš jų pasakysiu tik po vieną žodį, nes nenoriu išsiplėsti.
Ji pasitikėjo, o tai yra viena iš pagrindinių sąlygų, dėl kurių mūsų malda tampa didinga Dievo akivaizdoje. „Viešpatie, – tarė ši moteris, – pasigailėk manęs. Mano dukrą labai kankina demonas“. (Lotyniškai ši frazė reiškia „skaudžiai bando“.) Ji tarsi norėjo pasakyti: „Ši piktoji dvasia ją žiauriai ir pernelyg stipriai kankina, todėl pasigailėk manęs.“ Koks didelis pasitikėjimas! Ji tiki, kad jei Viešpats jos pasigailės, jos dukra bus išgydyta. Ji neabejoja nei Jo galia, nei Jo valia, nes šaukia tik tai: „Pasigailėk manęs!“ Žinau, kad tuo ji norėjo pasakyti: „Tu esi toks švelnus ir malonus visiems, kad neabejoju, jog, prašant Tavęs pasigailėti manęs, Tu pasigailėsi, ir kai tik pasigailėsi, mano dukra pasveiks.“
Be abejo, didžiausia mūsų maldų ir visko, kas mums nutinka, ypač to, kas susiję su mūsų vargais, yda yra pasitikėjimo stoka. Dėl šios stokos mes nenusipelnome gauti pagalbos, kurios trokštame ir kurios prašome. Tokį pasitikėjimą visada lydi dėmesingas tikėjimas, kuris yra didelis arba mažas pagal mūsų pasitikėjimo mastą. Kai šventasis Petras ir kiti apaštalai buvo valtyje su savo Viešpačiu ir pastebėjo, kad kyla audra, jie išsigando ir šaukėsi Jo pagalbos. Tai darydami jie pasielgė gerai, nes būtent į Jį turėtume kreiptis ir iš Jo tikėtis visokeriopos pagalbos. Tačiau kai jie pamatė, kad bangos kyla vis aukščiau ir aukščiau, o jų gerasis Mokytojas vis dar miega, jie labai susijaudino ir ėmė šaukti: Viešpatie, gelbėk, žūvame! Išganytojas juos sudraudė, sakydamas: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 24-26) [8] Tuo Jis norėjo pasakyti: „Koks menkas jūsų tikėjimas, nes šia proga, kai turėtumėte jį dar labiau parodyti, jums trūksta pasitikėjimo. Kadangi jūsų pasitikėjimas menkas, tai menkas ir jūsų tikėjimas.“
Tačiau kanaanietė savo maldoje labai pasitikėjo – iš tiesų, net per škvalus ir audras, kurios nė kiek negalėjo pakirsti to pasitikėjimo. Juk ji lydėjo ją atkaklumu ir toliau ryžtingai šaukė: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ar ji nieko daugiau nesakė? Ne, jos lūpose nebuvo jokių kitų žodžių, išskyrus šiuos, ir ji atkakliai juos kartojo visą laiką, kol šaukėsi mūsų Viešpaties. Kokia didelė dorybė yra šis ištvermingumas! Jei būtumėte paklausę to gero vienuolio, šventojo Pachomijaus sodininko, ar jis nieko daugiau nedarė, tik gamino kilimėlius ir dirbo sode, jis būtų atsakęs: „Nieko kito.“ Tai buvo jo užsiėmimas nuo pat įstojimo į vienuolyną, ir jis nesitikėjo, kad visą likusį gyvenimą turės kokį nors kitą užsiėmimą.[9] Koks atkaklus jis buvo!
Tačiau kalbėdamas apie ištvermę neketinu kalbėti apie tą galutinę ištvermę, kurios reikia, kad būtume išgelbėti, o tik apie tą, kuris turėtų lydėti mūsų maldą. Kiek nedaug yra žmonių, kurie iš tikrųjų supranta, iš ko ji susideda! Matome jaunas merginas, kurios yra tik pradedančiosios pamaldumo kelią (taip pat ir jaunus vyrus, bet čia kalbame ne apie juos; dabar kalbame tik apie merginas, nes būtent į jas kreipiuosi). Matome kai kurias, kurios dar tik pradeda melstis ir sekti paskui mūsų Viešpatį, bet jau prašo ir trokšta malonių ir paguodos. Jos negali ištvermingai melstis, nebent norėdamos saldumo ir malonumo. Jei maldoje jos patiria kokį nors nepasitenkinimą arba jei Dievas pasitraukia ar atima saldumą ar įprastą paguodą, kurį jos turėjo maldoje, jos skundžiasi ir kenčia. Jos sako: „Iš tikrųjų aš nesu nuolanki, Dievui nė kiek neįdomu mane išklausyti, Jis nežiūri į mane, nes Jis kreipia dėmesį tik į šventuosius, o ką aš žinau!“ Jos svarsto kitas panašias nesąmones ir tūkstančius minčių, jos pasiduoda nerimui ir nusivylimui.
Mes pavargstame melstis su tokiu širdies sausumu ir nusivylimu. O ko gi mes norime? Ekstazių, džiugesio, saldumo ir paguodos. Jei Dievas neduoda mums greitai to, ko prašome, arba neparodo, kad mus girdi, prarandame drąsą, negalime ištverti maldoje, visiškai ją nutraukiame, čia ir dabar.
Kanaanietė taip nesielgė. Nors ji matė, kad mūsų Viešpats nekreipia dėmesio į jos maldą, nes neatsakė jai nė žodžio ir atrodė, kad tuo daro jai skriaudą, vis dėlto ši moteris atkakliai šaukėsi Jo – taip atkakliai, kad apaštalai buvo priversti pasakyti Jam, jog Jis turėtų ją išklausyti, nes ji nieko kito nedarė, tik šaukdama vaikščiojo paskui juos. Dėl to kai kurie mano, kad, kadangi mūsų Gelbėtojas jai nieko neatsakė, ji kreipėsi į apaštalus, prašydama užtarti ją. Štai kodėl jie sakė: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Kiti mano, kad ji jų neprašė, bet ir toliau šaukėsi mūsų Viešpaties. Bet aš nenoriu ties tuo apsistoti. Aš pats laikausi pastarosios nuomonės, kad apaštalai, sakydami: „Viešpatie, atsikratyk jos“, arba, tiksliau – „Išklausyk ją, nes ji sekioja mums iš paskos šaukdama!“, turėjo omenyje „paskui Tave“, nes šaukdamasi jų, jį šaukėsi jų Mokytojo.
Vis dėlto, nors mūsų Viešpats į visa tai nekreipė dėmesio, ji netruko tęsti savo įprastą maldą. Tuo ji parodė savo atkaklumą, nes ištvermingai melstis visada tą pačią maldą ir atlikti tas pačias pratybas yra nemaža dorybė. O kokią maldą mes turime visada kalbėti? Mūsų Viešpats ją padiktavo savo paties lūpomis (Mt 6, 9-13; Lk 11, 2-4): „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ Ar tik ją turime melstis kas dieną, ir niekaip kitaip? Ne, aš taip nesakau, bet Dievas jums neįsakė jokios kitos maldos. Gerai žinau, kad nėra blogai įvairinti savo maldas ir apmąstymus, nes to mus moko pati Bažnyčia įvairove savo garbinimuose. Tačiau be šių maldų kasdien kalbėsite vieną, kurią reikia kalbėti ne tik po Aušrinės, Primos ir Vakarinės, bet ir daug kartų per dieną. Kokia tai malda? „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ O, kokie būsime laimingi, jei šią maldą lydėsime ištverme. Kai joje jaučiame atodūsį ir sausumą, kai iš mūsų atimamas maldos saldumas, turėtume atkakliai melstis nenusivildami, nesiskųsdami ir nesistengdami nuo jos išsivaduoti, pasitenkindami visu tuo, kad nepaliaujamai šaukiamės: Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!
Kažkur Cicerono raštuose, nežinau tiksliai kur, jis patarlės forma sako, kad niekas taip nenuvargina keliautojo, kaip ilgas kelias, kai jis lygus, arba trumpas, kai jis nelygus ir kalvotas. (Tikslių jo žodžių neprisimenu.) Jis priduria daug kitų dalykų, bet norėjo pasakyti štai ką: atkaklumas yra labai sunkus. Nors keliautojas eina gražiu, lygiu keliu, vis dėlto jo ilgis jį nuvargina. Pamatęs, kad artėja naktis, jis sunerimsta ir sutrinka. Žodžiu, jis tikrai būtų radęs daugiau malonumo, jei šį kelią būtų paįvairinę slėniai ir kalvos. Lygiai taip pat nelygus ir kalvotas kelias, net jei jis trumpas, išvargina piligrimą, nes jis nuolat daro tą patį. Tačiau jis yra trumpas. Nesvarbu, kad jis norėtų, jog šis būtų ilgesnis ir eitų per lygumą ar slėnį.
Kas tai yra, jei ne žmogaus dvasios kaprizai, neturinčios jokio atkaklumo tame, ko imasi? Štai kodėl pasauliečiai, gyvenantys pagal savo užgaidas, taip gerai žino, kaip paįvairinti metų laikus savo pramogomis ir poilsiu. Jie žaidžia ne visada tą patį žaidimą, bet kelis, antraip nuo jų greitai pavargtų. Kaip tik dabar, karnavalo metu, jie rengia baletus, šokius ir maskaradus. Trumpai tariant, jie leidžia metų laikus įvairiose pramogose, kurios yra ne kas kita, kaip žmogaus dvasios užgaidos ir kaprizai.
Štai kodėl atkaklumas visada daryti tą patį religijoje[10] yra kankinystė ir gali būti tokiu laikomas. Tiesa, kad tie, kurie ją gerai supranta, vadina ją rojumi. Tačiau jį taip pat galima vadinti kankinyste, nes jame nuolat nukankinami žmogaus dvasios įgeidžiai ir visa savivertė. Klausiu jūsų, argi ne kankinystė visada būti apsirengusiam vienodai, neturint laisvės puoštis ir rengtis taip, kaip tai daro pasauliečiai? Argi ne kankinystė visada valgyti tuo pačiu metu ir beveik tos pačios rūšies maistą?
Argi tai ne didelis ištvermingumas valstiečiams, kurie paprastai maitinasi tik duona, vandeniu ir sūriu? Nepaisant to, jie nemiršta greičiau, o atvirkščiai, yra geresnės sveikatos nei išrankieji, kuriems nežinia, koks maistas yra tinkamas. Jiems reikia tiek daug virėjų, tiek daug įvairių patiekalų! Tada pateikite jiems tai ir pažiūrėkite, kas nutiks: „O, – sako jie, – paimkite tai iš manęs – tai neskanu“; arba „Nuo to aš susirgsiu“ ir panašios nesąmonės. Tačiau religijoje mes nesinaudojame tokiomis gudrybėmis. Mes valgome tai, kas mums duota! Ir tai yra kankinystė, kaip ir nuolatinis tų pačių pratimų laikymasis.
Visuomet atkakliai melskimės. Jei atrodo, kad mūsų Viešpats mūsų neišklauso, tai ne dėl to, kad nori mus apleisti. Veikiau Jo tikslas yra priversti mus garsiau šauktis ir priversti mus geriau suvokti Jo gailestingumo didybę.
Tie, kurie supranta medžioklę, gerai žino, kad žiemą šunys negali užuosti savo grobio. Šaltas oras ir šaltis neleidžia jiems aptikti grobio taip lengvai, kaip kitu metu. Panašiai atsitinka ir pavasarį. Gėlių įvairovė ir kvapas atima galimybę suvokti gyvūno kvapą. Norėdamas tai ištaisyti, medžiotojas į burną įsideda šiek tiek acto ir, laikydamas šuns galvą, įpurškia jam acto į nosį. Jis tai daro ne tam, kad atbaidytų šunį nuo grobio paieškos, o tam, kad paskatintų ir sužadintų jį atlikti savo užduotį. Lygiai taip pat ir mūsų Viešpats, kai atima iš mūsų saldumą ir paguodą, tai daro ne tam, kad atsisakytų mūsų ar kad mes prarastume drąsą, bet pila mums į burną acto, kad sužadintų mus dar labiau priartėti prie Jo dieviškojo Gerumo ir paskatintų mus ištvermei.
Jis taip pat nori išgauti mūsų kantrybės įrodymų. Tai buvo trečioji dorybė, lydėjusi kanaanietės maldą. Matydamas jos atkaklumą, Išganytojas norėjo įrodyti ir jos kantrybę. Šia dorybe mes, kiek įmanoma, išlaikome dvasios ramybę šio gyvenimo svyravimuose. Štai kodėl Jis atsakė savo apaštalams, prašiusiems Jį ją palydėti, žodžiu, kuris ją giliai užgavo ir turėjo labai nuliūdinti. Neprotinga, – sakė Jis, – kad Aš imčiau vaikų duoną ir atiduočiau ją šunims. Aš atėjau ne dėl visų paklydusių avių, bet surasti paklydusių savo Tėvo namų avių.
„Ak, Viešpatie, argi ši avis ne iš Tavo Tėvo namų? Ar ji liks pasiklydusi? Argi Tu neatėjai dėl visų: dėl žydų tautos ir pagonių?“ Argi ne dėl visų? Visiškai aišku, kad mūsų Viešpats atėjo dėl visų. Tai labai aiškiai pasakyta Šventajame Rašte. Tačiau sakydamas: „Aš atėjau ne dėl visų paklydusių avių, bet tik dėl paklydusių mano Tėvo namų avių“, Jis norėjo, kad būtų suprantama, jog Jis buvo pažadėtas tik žydams, vadinamiems Dievo vaikais, t. y. kad buvo išpranašauta, jog Jis ateis į Izraelį ir vaikščios savo kojomis šioje tautoje, mokys ją savo lūpomis, gydys jos ligonius savo rankomis, pats asmeniškai darys stebuklus (Iz 40, 1-2.10-11; Iz 61, 1; Lk 4, 18-21). Todėl Jis negali atimti Dievo vaikų, tai yra žydų tautos, duonos ir mesti ją šunims, arba pagonių tautai, tautai, kuri Jo nepažįsta. Jėzus Kristus tarsi norėjo pasakyti: Tai reiškia, kad malonės, kurias teikiu pagonims, dėl kurių nesu siųstas, yra tokios mažos ir tokios menkos, palyginti su tomis, kurias teikiu izraelitams, kad pastarieji neturi pagrindo dėl to pavydėti.
Kaip tuomet turime suprasti, kad mūsų Viešpats atėjo ne tik dėl žydų, bet ir dėl pagonių? Štai kaip. Kaip Jis buvo atėjęs vaikščioti savo kojomis tarp izraelitų, taip tarp pagonių Jis vaikščios savo apaštalų kojomis. Jis gydys jų ligonius ne savo, bet apaštalų rankomis. Jis skelbs jiems savo mokymą, bet savo apaštalų lūpomis. Jis atgaus jų paklydusias avis, bet savo apaštalų darbu. Štai kodėl Jis kalbėjo kanaanietei moteriai žodžius, kurie atrodo tokie šiurkštūs ir kandūs, dvelkiantys panieka šiai vargšei pagonei. Iš tiesų paprastai pastebime, kad niekas taip neįžeidžia, kaip kandūs žodžiai, ištarti su panieka tiems, su kuriais kalbame, ypač jei juos ištaria garbingi ir autoritetingi asmenys. Esame matę, kaip vyrai miršta iš liūdesio ir sielvarto dėl to, kad jų kunigaikščiai jiems pasakė paniekinančius žodžius, nors jie galėjo būti ištarti apėmus kokios nors aistros impulsui ar iš netikėtumo. Ši moteris, išgirdusi mūsų Viešpatį, visai neprarado kantrybės. Ji nei įsižeidė, nei nuliūdo. Nusilenkusi prie Jo kojų, ji atsakė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“
Šis nuolankumas buvo ketvirtoji dorybė, lydėjusi kanaanietės moters tikėjimą ir maldą – nuolankumas, kuris taip patiko Gelbėtojui, kad Jis jai suteikė viską, ko ji Jo prašė, sakydamas: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Žinoma, visos dorybės Dievui labai brangios, tačiau nuolankumas Jam patinka labiau už visas kitas, ir atrodo, kad Jis nieko negali atsakyti. Taigi ši moteris parodė savo nuolankumo didybę pripažindama, kad ji yra šunytis ir kad, būdama šunytis, neprašo malonių, skirtų žydams, kurie yra Dievo vaikai, o tik to, kad galėtų susirinkti trupinius, nukritusius po stalu.
Yra daug žmonių, kurie tvirtina, kad jie yra niekas, kad jie yra tik niekšybė, vargas ir panašūs dalykai (pasaulyje pilna tokio nuolankumo); tačiau jie negali pakęsti, kai kitas jiems sako, kad jie nieko verti, kad jie yra kvailiai ir panašius paniekinančius žodžius. Jie prisipažins, ką tik nori, bet jūs saugokitės jiems tai sakyti, nes jie įsižeis[12]. Prabėgomis pridursiu dar vieną žodį, nes jis man atėjo į galvą. Nuodėmklausiai būtų labai laimingi, jei visada galėtų priversti savo penitentus išpažinti, kad jie yra nusidėjėliai. Bet ne – tik parodyk jiems jų ydas, kad jie pasistengtų pripažinti, kad klysta! Dažniausiai jie nei nori to pripažinti, nei gali tuo patikėti. Kalbant apie mūsų kanaanietę, ji ne tik neįsižeidė išgirdusi, kad yra vadinama šunyčiu, bet tuo patikėjo, prisipažino ir prašė tik to, kas priklauso šunims. Tuo ji parodė nuostabų nuolankumą, kuris nusipelnė būti pagirtas mūsų Viešpaties lūpomis, ką Jis ir padarė, sakydamas: O, moterie, koks didis tavo tikėjimas! Tebūnie taip, kaip tu prašai. Pagyręs jos tikėjimą, Jis pagyrė ir visas kitas ją lydinčias dorybes.
Taigi drąsos! Vėl sužadinkime savo tikėjimą ir suteikime jam gyvybės per meilę, praktikavimą ir gerus darbus, atliekamus iš meilės. Rūpestingai žiūrėkime, kad jį išsaugotume ir pagausintume tiek atidžiai svarstydami paslaptis, kurių jis mus moko, tiek praktikuodami dorybes, apie kurias kalbėjome, ypač nuolankumą, kuriuo kanaanietė moteris gavo visa, ko troško. Pasekime šia moterimi, nes ji atkakliai šaukėsi mūsų Gelbėtojo ir Mokytojo: Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Jis mums sakys mūsų dienų pabaigoje: Dėl to, ką padarei, ateik, džiaukis amžinybe.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
[8]. Plg. pamokslas, skirtas Pirmajam gavėnios sekmadieniui, šio tomo p. 22.
[9]. Plg. dvasinės konferencijos, X konferencija, „Apie paklusnumą“, p. 167; XI konferencija, „Paklusnumo dorybė“, p. 190-191.
[10]. T. y. religinis gyvenimas, kai duodami trys įžadai: neturto, skaistumo ir klusnumo.
[11]. Plg. traktatą „Traktatas apie Dievo meilę“, 12 kn., 3 sk.
[12]. Plg. įvadas į pamaldųjį gyvenimą, III dalis, 5 sk.
