Bet kokia kančia yra blogis. Žmogus baisisi kentėjimais, jų bijojo ir pats mūsų Viešpats: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39)
Vis dėlto Išganytojas pasirinko neapsakomas kančias ir gėdingą mirtį ant kryžiaus, kad atpirktų pasaulį.
Nuo to laiko Skausmų Vyras reikalauja, kad sektume Jo pavyzdžiu: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mt 16, 24). Taigi sekti Kristumi, t. y. būti krikščionimi, reiškia kentėti kartu su Kristumi. Šventieji taip pat pabrėžia, kad kentėjimai būtini išganymui:
„Atpirkdamas mus savo kančia, Dievo Sūnus nori mus pamokyti, kad nėra geresnės priemonės teikti garbę Dievui ir pašvęsti savo sielas kaip kentėjimai“, – šv. Teresė Avilietė.
„Dažnai atmink, kad Viešpats mus atpirko savo kentėjimais ir kantrybe, todėl dera, kad ir mes savo išganymui darbuotumėmės kentėdami: ramiai ir švelniai pakęsdami įžeidimus, prieštaravimus bei įvairius nemalonumus“, – šv. Pranciškus Salezas.
„Kentėk kantriai ir linksmai, žinodamas, kad kentėjimai yra karališkas kelias į dangų ir kad dabartinis gyvenimas truks tik akimirką. Kentėjimų vertė yra tai, kad juos noriai prisiimdami mes sekame Kristumi, savo Sužadėtiniu“, – šv. Marija Magdalena de Paci.
„Baisu, kokias kančias Dievas leidžia patirti savo draugams. Tačiau neturėtume skųstis, nes taip Jis elgėsi su savo paties Sūnumi“, – šv. Teresė Avilietė.
„Kristus mums sako, kad jei norime prie Jo prisijungti, turime eiti tuo pačiu keliu, kurį Jis pasirinko. Būtų tikrai neteisinga, jei Dievo Sūnus žengtų pažeminimų keliu, o žmonių sūnūs – pasaulio garbės keliu. „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką“ (Mt 10, 24)“, – šv. Jonas Avilietis.
Kentėjimų būna be galo įvairių. Juos galima suskirstyti į fizinius ir dvasinius, arba moralinius, kentėjimus.
Fiziniams kentėjimams priklauso visokiausios ligos, sužalojimai, aklumas, kurtumas, galūnių praradimas, silpnumas, nuovargis, alkis, troškulys, gimdymo skausmai, nusideginimas, gamtinės katastrofos, karai, kankinystė. Dvasiniams kentėjimams priklauso persekiojimai, sielvartas, baimė, išdavystė, pažeminimai, nesėkmės, įžeidimai, šmeižtai, panieka, prieštaravimai, pajuoka, apleidimas, gedėjimas, liūdesys, negalėjimas sustabdyti moralinio nuosmukio ir pan.
Dievas nėra blogio priežastis. Jis leidžia moralinį blogį, nes nenori varžyti laisvos žmogaus valios. Fizinį blogį Jis leidžia dėl tam tikro gėrio.
Kentėjimus galima skirstyti ir kitu atžvilgiu: vieni jų būna laisvai pasirenkami, pavyzdžiui: griežta savidrausmė, pasninkas, įvairios savanoriškos atgailos praktikos (plakimasis, ašutinė ir t. t.), sąmoningas pažeminimų ieškojimas; kiti ateina iš Dievo ar žmonių: liga, beveik visi dvasiniai kentėjimai, kankinystė.
Kaip pavyzdį imkime maistą. Galime neskanius dalykus rinktis patys, pavyzdžiui, šv. Pranciškus Bordžija kaip atgailą vartodavo bjauriausio skonio vaistus. Antra vertus, kai kurie būna priversti kasdien valgyti tą patį neįvairų ir neskanų maistą – arba iš skurdo, arba dėl to, kad yra alergiški daugeliui maisto produktų. Toks valgiaraščio monotoniškumas daugeliui tampa tikra kančia.
„Tegul Dievas mums atsiunčia daugiau išbandymų, kurios galėtume dėl Jo pakentėti, net jei tai būtų tik musės, šmėklos ar prasti keliai“ – šv. Teresė Avilietė.
„Mano dukra, niekada man geriau nepasitarnausi nei tada, kai, atmindama mano kančią, kantriai pakęsi bet kokius, vidinius ar išorinius, mano siųstus išmėginimus ir stengsiesi daryti tai, kas labiausiai priešinga tavo geismams“ – Jėzus šv. Gertrūdai.
„Kaskart, kai nesielgiu kaip asilas, kenkiu sau. Kaip elgiasi asilas? Jeigu jį šmeižia, jis tyli; jeigu jo nemaitina, jis tyli; jeigu jį visi užmiršta, jis tyli. Jis niekada nesiskundžia, kad ir kaip blogai su juo elgtumėmės, nes turi asilo kantrybę. Kaip tik taip turi elgtis ir Dievo tarnas. Aš stoviu prieš Tave, Viešpatie, kaip asilas“, – šv. Petras Klaveras.
Kentėjimų vertė
Kristus patyrė daug čia išvardytų kančių, bet ne visas. Pavyzdžiui, Jis turėjo tobulą kūną ir todėl niekada nesirgo. Todėl šv. Paulius drįso sakyti: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams.“ (Kol 1, 24) Kristus tobulai įvykdė atpirkimą, iškęsdamas tas kančias, kurias galėjo kentėti. Tačiau, pavyzdžiui, sergantis vėžiu gali padėti Kristui Jo išganymo darbe, kentėdamas tai, ko Jėzus negalėjo kentėti.
„Viena uncija kentėjimų yra vertesnė nei tūkstantis svarų maldos. Viena diena ant kryžiaus yra vertesnė už šimtą metų pamaldžių užsiėmimų“, – garb. sesuo Maria Vittoria Angelini.
„Būsi paguosta pagal tai, kiek kentėjai ir patyrei išbandymų. Kuo didesnė buvo kančia, tuo didesnis bus atlygis“, – Jėzus šv. Marijai Magdalenai de Paci.
„Kantrybė kentėjimuose yra vertesnė nei mirusiųjų prikėlimas ar stebuklų darymas. Tai siauras kelias, vedantis tiesiai prie dangaus vartų. Kentėjimai mus padaro kankinių draugais“ – pal. Henrikas Suzo.
Savaime kančia yra blogis, todėl katalikas negali jos mylėti dėl jos pačios. Tačiau jis gali ją priimti ir net pamilti dėl Dievo. Vadinasi tam, kad kentėjimas būtų nuopelningas, jį turi lydėti Dievo meilė. Kentėjimas, sujungtas su Dievo meile, atsiteisia už nuodėmes, pašvenčia ir ištobulina žmogų.
„Be Dievo meilės, netgi patys nuostabiausi darbai nieko nereiškia“, – šv. Teresė iš Lizjė.
„Dėkok Dievui už viską, kas tau suteikia skausmą, ir per trumpą laiką tapsi tobula“, – Jėzus šv. Marijai Magdalenai de Paci.
Jėzaus Kristaus kentėjimai turėjo begalinę vertę, nes juos lydėjo begalinė Dievo meilė savo kūriniams. Tačiau kentėjimai ir meilė gali ne tik vienas kitą lydėti, bet ir vienas kitą papildyti bei sustiprinti.
„Ar tikrai nori mylėti Jėzų? Tada pirmiau išmok kentėti. Kentėjimu išmokstama mylėti“, – šv. Gema Galgani.
„Tas, kas nori mylėti Dievą, iš tikrųjų Jo nemyli, jei karštai netrokšta ko nors dėl Jo iškęsti“, – šv. Aloyzas Gonzaga.
Kentėjimas dėl Dievo meilės byloja apie sielos išankstinį paskyrimą (predestinaciją), nes kenčiantysis yra panašus į Jėzų Kristų.
„Jei Dievas tau siunčia daug kentėjimų, tai ženklas, kad Jis tavo atžvilgiu turi didelių planų ir ketina tave padaryti šventu“, – šv. Ignacas Lojola.
„Nėra nieko skausmingesnio už kančią ir nieko džiaugsmingesnio už iškentėtą kančią. Pasauliui kančia yra gėda, bet Man ji yra didžiausia garbė. Kančia užgesina Mano pyktį ir pelno Mano malonę. Kančia padaro žmogų vertą Mano meilės, nes kenčiantysis yra panašus į Mane“, – Jėzus pal. Henrikui Suzo.
„Niekada neturime didesnės priežasties džiaugtis nei tada, kai būname slegiami kentėjimų ir išbandymų. Jie padaro mus panašius į mūsų Viešpatį, o tai yra tikriausias išrinktumo ženklas“, – šv. Vincentas Paulietis.
Dievo siųsti kentėjimai, kurių negalime išvengti, yra daug vertesni už tuos, kuriuos pasirinkome patys.
„Tebūna žinoma, kad Dievo akyse daugiau nuopelnų gauname vieną dieną kentėdami iš Dievo ar mūsų artimo ateinančius išbandymus, nei dešimt metų praktikuodami savo pačių pasirinktą atgailą“, – šv. Teresė Avilietė.
Dažnai meldžiame Dievo išlaisvinti mus nuo kokio nors skausmo, ligos ar kančios. Deja, noras išvengti kentėjimų yra kliūtis tobulėjimui. Todėl jei patiriame kokią nors kančią, melskime ne ją pašalinti, o suteikti malonę ją kantriai ir kilniaširdiškai priimti. Dievo meilė niekada nebūna tyresnė nei kenčiant.
