Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Kaip apaštalų įpėdinis, turiu iškilmingą pareigą ne tik skelbti Evangeliją, bet ir padėti tikintiesiems atskirti laikmečio dvasias, remiantis nekintama tiesa, kurią Bažnyčiai patikėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Šv. Paulius ragino Timotiejų: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2). Ši pareiga tenka kiekvienam vyskupui, kuriam patikėta saugoti tikėjimo paveldą.
Todėl manau, kad svarbu atkreipti dėmesį į susirūpinimą dėl neseniai išleistos Šventojo Tėvo Leono XIV enciklikos „Magnifica Humanitas“. Kai kurie jos dalis įvertino kaip įžvalgias ir įtikinamas. Kiti, ją skaitydami, patyrė gilų nerimą – susirūpinimą, kad po daugeliu teisingų teiginių dokumentas atspindi platesnį teologinį poslinkį, kuris kelia pavojų pastatyti žmogų į centrą ir užgožti Dievo viršenybę.
Kadangi šie klausimai liečia pačią katalikų tikėjimo esmę, manau, būtina pateikti kruopštų doktrininį apmąstymą. Tai daroma ne iš priešiškumo ar maišto dvasios, nei siekiant sėti sumaištį ar susiskaldymą Bažnyčioje. Priešingai, tikra meilė reikalauja aiškumo. Tikintieji nusipelno ganytojų, kurie yra pasirengę kalbėti atvirai, kai teologiniai akcentai ar koncepcijos gali sukelti sielų sumaištį.
Bažnyčia visada mokė, kad kiekvieną amžių reikia vertinti Kristaus šviesoje – ne Kristaus, iš naujo interpretuoto per šiuolaikinių ideologijų prizmę, bet Kristaus, kaip jis perduodamas Šventajame Rašte, Šventojoje Tradicijoje ir amžinojoje Bažnyčios Magisteriumo mokymo tradicijoje. Technologijos, dirbtinis intelektas ir kintančios socialinės realijos neabejotinai reikalauja gilaus moralinio apmąstymo. Tačiau joks amžius, jokia krizė ir jokia technologinė revoliucija negali pakeisti pagrindinių katalikų tikėjimo tiesų: kad žmogus yra puolęs dėl nuodėmės, išgelbėtas tik per Jėzų Kristų, pašauktas atgailai ir šventumui, ir paskirtas ne tik žemiškam klestėjimui, bet ir amžinai vienybei su Dievu.
Būtent rūpindamasis sielų išgelbėjimu ir ištikimybe katalikų tikėjimui, pateikiu šį apmąstymą.
Neseniai paskelbta enciklika apie dirbtinį intelektą, transhumanizmą, žmogaus orumą, ekonomiką, karą ir žmonijos ateitį pateikiama kaip svarbi refleksija apie technologijų amžiaus moralines ir socialines pasekmes. Joje yra daug teiginių, kurie yra akivaizdžiai katalikiški ir netgi pagirtini: ji atmeta transhumanizmą, įspėja apie technokratiją, smerkia išnaudojimą ir prekybą žmonėmis, gina žmogaus asmens orumą, patvirtina Įsikūnijimą, kalba apie malonę, mini Eucharistiją ir tvirtina, kad žmogus niekada neturi būti redukuojamas į mašiną ar duomenis.
Tačiau nepaisant šių teigiamų elementų, ją skaitydami daugelis ištikimų katalikų patirs gilų nerimą. Tas nerimas kyla ne tik dėl pavienių ištraukų, bet ir dėl bendros dokumento orientacijos, akcentų bei teologinio svorio centro.
Didžiausias susirūpinimas kyla ne dėl to, kad dokumente būtų teigiama netiesa apie žmoniją, bet dėl to, kad jame pertvarkoma tiesų hierarchija, žmoniją, žmogaus klestėjimą, žmogaus orumą ir žmogiškus santykius iškeliant į centrą taip, kad kyla pavojus užgožti Dievo, nuodėmės, atpirkimo, garbinimo ir išganymo viršenybę.
Katalikų teologija prasideda nuo Dievo. Ji prasideda nuo Dievo šlovės, Dievo suverenumo, Dievo šventumo, nuodėmės realybės, išganymo būtinybės, Kristaus Kryžiaus, amžinojo teismo ir sielų išgelbėjimo. Žmogaus orumas patvirtinamas būtent todėl, kad žmogus yra Dievo sukurtas, Kristaus išganytas ir nukreiptas į amžiną bendrystę su Juo. Žmogaus orumas kyla iš Dievo ir lieka pavaldus Dievui.
Tačiau šiame dokumente akcentas dažnai atrodo atvirkštinis. Kalboje nuolat akcentuojamas žmogaus klestėjimas, žmogaus pažeidžiamumas, žmogaus solidarumas, žmogaus brolystė, žmogaus bendrystė, žmogaus santykiai, žmogaus dalyvavimas ir pačios žmonijos išsaugojimas.
Žinoma, katalikų doktrina moko apie šiuos dalykus. Tačiau nuolatinis akcentavimas sukuria įspūdį, kad pagrindinė šiuolaikinio pasaulio krizė yra „dehumanizacija“, o ne nuodėmė prieš Dievą. Blogis dažnai apibūdinamas kaip susiskaldymas, dominavimas, atskirtis, technologinis redukcionizmas ar sugadinti santykiai, o ne kaip maištas prieš dieviškąjį įstatymą ir atgailos bei atsivertimo poreikis.
Tai ypač atsiskleidžia požiūryje į Kristų. Tradiciškai Kristus skelbiamas, kaip ir turėtų būti, kaip amžinasis Dievo Sūnus, Atpirkėjas, Išgelbėtojas nuo nuodėmės, aukos Avinėlis, Karalius, gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas.
Nors šiame dokumente tikrai minimas Kristus, Įsikūnijimas, malonė ir Eucharistija, Kristus dažnai pateikiamas pirmiausia kaip: autentiško žmogiškumo apreiškimas, bendrystės modelis, tas, kuris atskleidžia žmogaus orumą, žmogiškųjų santykių išpildymas. Nors tiesa, kad Kristus atskleidžia žmogų pačiam sau, ši tiesa visada yra pavaldi didesnei tikrovei – išgelbėjimui nuo nuodėmės ir susitaikinimui su Dievu. Kristus ne tik atskleidžia autentišką žmogiškumą; Jis išgelbėja puolusią žmoniją per Savo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.
Šiame dokumente yra vietų, kai Kristus atrodo beveik svarbesnis kaip žmogiškumo išpildymas nei kaip Gelbėtojas nuo nuodėmės. Tai sukuria antropocentrinės teologijos įspūdį – tokios, kurioje žmogus tampa interpretaciniu centru. Santykinis aiškaus nuodėmės aptarimo trūkumas sustiprina šį susirūpinimą.
Dokumente išsamiai kalbama apie: valdžios sistemas, technokratiją, karą, ekonominį neteisingumą, manipuliaciją, algoritminę kontrolę, socialinę fragmentaciją ir dehumanizaciją. Tačiau palyginti mažai kalbama apie gimtąją nuodėmę, geismą, asmeninį atgailavimą, moralinę kaltę, teismą, pragarą, atgailą ar sielos amžinąjį likimą.
Todėl blogio šaknys pradeda atrodyti labiau struktūrinės, o ne dvasinės. Katalikų doktrina moko, kad visuomenės netvarka galiausiai kyla iš netvarkos žmogaus širdyje, sužeistos gimtosios nuodėmės. Technologija pati savaime nėra giliausia krizė – krizė yra žmogus, atsiskyręs nuo Dievo.
Šis susirūpinimas ypač aiškiai matomas dokumento pakartotiniuose raginimuose kurti „meilės civilizaciją“. Pati frazė yra autentiškai katalikiška ir ją vartojo tokie popiežiai kaip Paulius VI ir Jonas Paulius II. Tačiau tradiciškai ši vizija buvo aiškiai įsišaknijusi atsivertime, evangelizacijoje, Kristaus Karaliaus socialinėje viešpatijoje, paklusnume dieviškajam įstatymui ir antgamtinėje malonėje.
Šiame naujesniame išdėstyme „meilės civilizacija“ kartais gali skambėti ne tiek kaip atsivertimo į Kristų vaisius, kiek kaip pasaulinis humanitarinis projektas, sutelktas į brolystę, solidarumą, įtrauktį ir taiką. Kartoju, nė vienas iš šių tikslų nėra klaidingas. Susirūpinimą kelia tai, kad antgamtinis išganymo aspektas atrodo mažiau svarbus nei žmogiškosios socialinės tvarkos kūrimas.
Būtent todėl daugelis ištikimų katalikų šį dokumentą vertins kaip keliantį gilų nerimą. Baimė kyla ne dėl to, kad būtų tiesiogiai negiama doktrina, bet ir dėl to, kad visa sistema subtiliai keičiasi nuo Dievo į žmogų, nuo išganymo į žmogaus klestėjimą, nuo nuodėmės į sistemas, nuo atpirkimo į santykius, nuo garbinimo į humanitarizmą.
Bažnyčia ne kartą įspėjo apie religinio humanizmo formas, kurios išlaiko krikščionišką kalbą, bet palaipsniui perkelia krikščionybės centrą nuo Dievo prie žmogaus. Kai žmogaus orumas atsiskiria nuo Dievo suverenumo, kai socialinė transformacija nustelbia išgelbėjimą, o bendrystės kalba pakeičia atgailos ir pašventinimo kalbą, krikščionybei kyla pavojus susiaurėti iki etinės ar humanitarinės vizijos.
Aš pripažįstu, kad šiame dokumente netrūksta autentiškų katalikiškų elementų. Jame tvirtai ir svariai atmetamas transhumanizmas. Vertinga jo nuostata, kad žmogus niekada neturi būti redukuojamas į mašiną ar algoritmą. Kūniškumo, kančios, ribotumo ir žmogaus orumo gynimas tvirtai priešinasi daugeliui pavojingų šiuolaikinės kultūros tendencijų. Taip pat jo perspėjimai apie DI karus, išnaudojimą, skaitmeninę manipuliaciją ir technologinį dominavimą yra rimti ir dažnai įžvalgūs.
Tačiau problema yra subtilesnė ir todėl tam tikrais atžvilgiais kelia daugiau susirūpinimo. Problema glūdi akcentuose, teologinėje orientacijoje ir antropologiniame dėmesio centre.
Katalikų teologija aiškiai moko, kad žmogus visiškai suprantamas tik santykyje su Dievu, o žmogaus orumas tikrąją prasmę randa tik kūrinijos, atpirkimo, malonės ir amžinojo išgelbėjimo tvarkoje. Jei ši hierarchija nėra tvirtai išsaugota, netgi kilnus kalbėjimas apie orumą, taiką, brolystę ir žmoniškumą virsta krikščionišku humanizmu, kuriame žmogus tampa praktiniu centru.
Štai kodėl ištikimi katalikai, skaitantys šį dokumentą, gali patirti ne tik nepritarimą, bet ir gilų dvasinį susirūpinimą. Nerimą kelia ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas, atrodo, atsidūrė centre – ir ar katalikų teologijos antgamtinė tvarka palaipsniui nėra nustelbiama antropologijos, orientuotos pirmiausia į pačią žmoniją.
Šios diskusijos esmė yra klausimas, kuris yra kur kas didesnis nei dirbtinis intelektas, technologijos, ekonomika ar net pasaulinė politika. Tikrasis klausimas yra toks: kas yra centre?
Du tūkstančius metų Katalikų Bažnyčia skelbė, kad Jėzus Kristus nėra vien tik autentiško žmogiškumo apreiškimas, nei paprasčiausias bendrystės ir solidarumo pavyzdys. Jis yra amžinasis Dievo Sūnus, nukryžiuotas ir prisikėlęs dėl nusidėjėlių išgelbėjimo. Bažnyčia egzistuoja pirmiausia tam, kad šlovintų Dievą, skelbtų Evangeliją, gelbėtų sielas ir vestų žmoniją į amžinąjį gyvenimą.
Žinoma, Bažnyčia privalo ginti žmogaus orumą, priešintis technologinei dehumanizacijai, pasipriešinti išnaudojimui ir kovoti su neteisybe. Tačiau visi šie rūpesčiai turi likti įsišakniję antgamtinėje tvarkoje. Žmogaus orumas negali atsiskirti nuo tiesos, kad žmogus yra Dievui priklausanti būtybė, pašaukta atsivertimui, šventumui ir garbinimui. Kai pati žmonija tampa pagrindiniu interpretaciniu lęšiu, per kurį suprantama teologija, net gražūs žodžiai apie brolystę, taiką, bendrystę ir orumą gali palaipsniui virsti religinio humanizmo forma, kurioje Dievas nebėra pirmoje vietoje.
Štai kodėl mūsų laikais taip labai reikalingas įžvalgumas.
Mes gyvename amžiuje, kurį giliai gundo antropocentrizmas – amžiuje, kuris vis dažniau kalba apie žmoniją, pamiršdamas Dievą, kalba apie solidarumą, nepaisydamas atgailos, ir ieško išgelbėjimo per sistemas, technologijas, psichologiją ar politines struktūras, o ne per Jėzaus Kristaus Kryžių.
Atsakymas į šiuolaikinę krizę nebus rastas transhumanizme, technokratijoje, dirbtiniame intelekte ar grynai humanitarinėje pasaulio vizijoje. Jis taip pat nebus rastas nusivylime ar baimėje. Atsakymas lieka toks pats, kaip ir visada: Jėzus Kristus, Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats.
Tik Kristus atskleidžia tiek žmogaus didybę, tiek jo vargą. Tik Kristus gydo tai, ką sužeidė nuodėmė. Tik Kristus atkuria dieviškąją tvarką. Tik Kristus gali atnešti tikrą taiką, nes tik Kristus sutaiko žmogų su Dievu.
Todėl, kaip katalikai, turime tvirtai laikytis amžinosios Bažnyčios tikėjimo – Šventojo Rašto, Šventosios Tradicijos, Šventosios Mišių aukos, Eucharistijos garbinimo, maldos, atgailos, ištikimybės tiesai ir šventumo siekimo. Turime priešintis bet kokiems bandymams krikščionybę sumažinti iki vien tik žemiško projekto, net jei tai daroma pasitelkiant užjaučiantį ar dvasinį kalbėjimą.
Pasauliui nereikia naujos religijos, sutelktos į žmoniją. Pasauliui reikia Evangelijos.
Tegul Švenčiausioji Mergelė, Išminties Sostas ir Erezijų Naikintoja, užtaria Bažnyčią šiuo sumaišties metu. Tegul ji padeda mums išlikti ištikimiems jos Dieviškajam Sūnui, kad kiekviename amžiuje ir kiekvienoje išbandymo akimirkoje galėtume aiškiai ir drąsiai skelbti: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8).
Vyskupas Joseph Strickland
Vyskupas emeritas
