Stojimas Dievo akivaizdon – Viešpatie, suteik, kad šventojo Krikšto malonė manyje pilnai išsiskleistų.
Apmąstymas
1. Kurčnebylio išgydymas, apie kurį pasakojama šiandienos Evangelijoje (Mk 7, 31–37), yra krikšto malonės įvaizdis. Ir mes kadaise buvome atvesti pas Jėzų būdami tokie patys, kaip ir tas vargšas vyras Galilėjoje. Dvasiniame gyvenime buvome kurti ir nebyliai, o Jėzus, kunigo asmenyje, mus su meile priėmė prie krikšto šaltinio. Kunigas atliko tą patį gestą virš mūsų ir ištarė tuos pačius žodžius, kaip ir dieviškasis Mokytojas Evangelijoje: Efatá, „Atsiverk!“ Nuo tos akimirkos mūsų sielos ausys atsivėrė tikėjimui, o mūsų liežuviai atsirišo, kad galėtume šlovinti Dievą. Mums buvo suteikta galimybė klausytis tikėjimo balso – išorinio mokančiosios Bažnyčios balso ir vidinio Šventosios Dvasios balso, raginančio mus daryti gera; nuo tos akimirkos galėjome atverti lūpas maldai: šlovinimui, garbinimui ir prašymui. Tačiau vėliau pasaulio triukšmas mus apkurtino ir išblaškė, o mūsų aistrų sąmyšis prislopino mūsų gebėjimą klausytis Dievo balso. Be to, tuščios kalbos apie pasaulietiškus dalykus ir didelis nerimas dėl įvairių mūsų gyvenimo įvykių neleido mums nuoširdžiai ir rimtai melstis. Tačiau šiandien Jėzus nori atnaujinti mūsų Krikšto malonę ir pakartoti visa galintį žodį Efatá. Kaip labai mums reikia to, kad Jis vėl atvertų mūsų ausis Jo balsui ir padarytų mus atidesnius bei jautresnius Jo šauksmui! „Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys; [...] aš nemaištavau, atgal nesitraukiau“, – sako Izaijas (50, 4–5). Būtent šios malonės šiandien turime prašyti mūsų Viešpaties, kad ne tik išgirstume Jo balsą, bet ir nesipriešindami juo sektume. Kuo ištikimiau juo seksime, tuo jautresni tapsime net menkiausiam jo šnabždesiui. Tuo pačiu prašykime malonės visada būti pasirengusiems šlovinti Viešpatį, šauktis Jo gailestingumo, nuolankiai prašyti Jo atleidimo, nuoširdžiai ir su skausmu kaltinti save už savo nuodėmes.
2. Tie, kurie buvo šalia, kai Jėzus atliko šį stebuklą, stebėjosi juo ir sakė: „Jis viską gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“ Be abejo, Jėzus viską padarė gerai; Jis viską sutvarkė geriausiu įmanomu būdu mūsų pašventinimui. Jis paruošė mums visas reikalingas malones, ir ne tik pakankamu mastu, bet netgi su pertekliumi. Deja, mes ne visada bendradarbiaujame su Jo malone – dažnai puikybė, egoizmas ir visos kitos mūsų nesuvaldytos aistros paverčia blogiu tai, ką Dievas suplanavo mūsų labui. Jei būtume su meile ir atsidavimu priėmę tą sunkumą, tą išbandymą ar nusivylimą, kurį Dievas leido vien tam, kad suteiktų mums progą praktikuoti dorybę, būtume padarę didelę pažangą, tačiau pasidavę nekantrumui, protestuodami ir skųsdamiesi, mes tik padidinome savo nesėkmes ir neištikimybę. Turėtume noriau bendradarbiauti su malone ir stengtis išlaikyti savo sielą atvirą ir palankią visiems kvietimams į dorybę, kuriuos Dievas nuolat siunčia mums per įvairias gyvenimo aplinkybes.
Šiandienos Mišios, ypač apaštalo laiškas (1 Kor 15, 1–10), mums pateikia puikų bendradarbiavimo su malone pavyzdį. Būtent šventasis apaštalas Paulius, kuris savo nuolankumu save vadina „mažiausiuoju iš apaštalų“, nuoširdžiausiai sako: „Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia.“ Šv. Paulius supranta, kad jei jis tapo apaštalu, vietoj persekiotojo, kokiu buvo anksčiau, tai ne dėl savo nuopelnų, o vien tik Dievo malonės dėka. Jis nieko nepriskiria sau, bet viską – Dievui. Tuo pačiu metu jis sąmoningai suvokia savo asmeninį atsaką – tą prisiderinimą, kuris visada yra malonės vaisius, bet į kurį taip pat įeina, kaip būtinas elementas, mūsų laisvas pritarimas jai. Todėl kaip mūsų atsako į malonę pagrindą turime turėti gilaus nuolankumo nuostatą – kitaip tariant, turime aiškiai suvokti, kad viskas, kas mumyse gera, yra tik Dievo nuopelnas. Šią nuolankumo nuostatą turi lydėti savanoriškas, nuolatinis mūsų valios pritarimas Dievo kvietimams. Be malonės pagalbos negalime duoti šio pritarimo, bet vis dėlto tai priklauso nuo mūsų, tai yra visiškai mūsų rankose. Todėl, kaip ir šv. Paulius, mes negalime nieko priskirti savo nuopelnams, ir turėtume kartu su juo pasakyti: „Dievo malonės dėka esu, kas esu.“ Tačiau mūsų savanoriškas atsidavimas malonei suteiks mums teisę pridurti: „ir Jo malonė manyje neliko bergždžia.“ Bet tą teisę mums suteiks tik pastovus, ištikimas ir dosnus atsidavimas.
Pokalbis
„Nuo šiol, Viešpatie, tik Tave vieną myliu, Tavimi vienu seku, Tavęs vieno ieškau ir Tau vienam tarnauju. Tik Tu vienas turi teisę įsakyti, ir tik Tau vienam noriu būti pavaldus. Įsakyk, maldauju Tave, ir reikalauk iš manęs ko tik nori. Išgydyk ir atverk mano ausis, kad galėčiau išgirsti Tavo įsakymus, išgydyk ir atverk mano akis, kad galėčiau pamatyti Tavo valios ženklus, pašalink mano atbukimą, kad galėčiau apie Tave mąstyti, ir tokiu būdu, tikiuosi, ištikimai įvykdyti viską, ko iš manęs prašai.
„O Dieve ir gailestingiausiasis Tėve, priimk šį savo pabėgusį vaiką. Man jau pakanka visko, ką patyriau praeityje: man jau pakanka būti tuščių, apgaulingų dalykų žaislu. Dabar aš bėgu nuo šios tironijos – priimk mane kaip savo tarną, kaip priėmė mane tie, pas kuriuos aš pabėgau nuo Tavęs. Žinau, kad turiu sugrįžti į Tavo namus – štai aš beldžiuosi į duris. Atverk man, parodyk man, kaip Tave pasiekti. Neturiu nieko, išskyrus savo valią: žinau tik vieną dalyką – kad turiu paniekinti tai, kas laikina ir nereikšminga, ir siekti to, kas nekintama ir amžina.
„Mano troškimas – sugrįžti pas Tave, ir aš prašau Tavęs priemonių, kad galėčiau įgyvendinti savo troškimą. Jei Tu mus palieki, mes pražūname. Bet Tu mūsų nepalieki, nes Tu esi Aukščiausiasis Gėris, ir nėra nei vieno, kas Tavęs tikrai ieškojo, ir Tavęs nerado... O Viešpatie, Tu žinai, kad turiu valią, bet neturiu jėgų, ir be Tavęs negaliu net norėti to, kas gera, ir negaliu padaryti to, ką noriu padaryti, jei Tavo galia man nepadeda, o to, ką galiu padaryti, dažnai nenoriu daryti, nebent Tu leidi savo valiai triumfuoti žemėje, kaip ir danguje. Aš maldauju tik vieno dalyko iš Tavo aukščiausiojo gailestingumo: kad mane visiškai atverstum į save ir apsaugotum mane nuo priešinimosi malonei, kuri mane veda pas Tave“ (šv. Augustinas).
