1P5 redaktoriaus pastaba: atsižvelgiant į šiandienos naujienas, turime prisiminti šią svarbią dvasinę realybę apie Marijos garbinimą. Tačiau šis tekstas nėra skirtas tam, kad būtų galima apkaltinti ką nors erezijos nusikaltimu, o tik tam, kad būtų ryžtingai pareikšta dvasinė realybė, slypinti už šio doktrininio klausimo, kurį parašė buvęs protestantas. -TSF
+ + +
Marijos garbinimas yra vaistas nuo erezijos ir visų eretikų išgydymas. Turime kreiptis į ją, kad ji mus apsaugotų nuo erezijos, kuri dabar naikina Bažnyčią. Marijos garbinimas yra klaidų sunaikinimas, nuolankumo šaltinis ir galinga ortodoksinio tikėjimo apsauga.
Marija yra visų erezijų naikintoja
Knygoje „Tikrasis Marijos garbinimas“ („Auksinėje knygoje“ – vert. past.) šv. Liudvikas de Monforas rašo:
Neklaidingiausias ir labiausiai neabejotinas ženklas, skiriantis eretiką, neteisingo mokymo išpažinėją, atmestąjį nuo paskirtojo, yra tai, kad eretikas ir atmestasis Švenčiausiajai Mergelei jaučia tik panieką arba abejingumą, savo žodžiais ir pavyzdžiu atvirai ar slaptai, kartais – gražiomis dingstimis, stengdamasis menkinti jai teikiamą kultą ir meilę. (30)
Mišių Salve Sancta Parens trakte Bažnyčia gieda: „Džiaukis, Mergele Marija, tu viena sunaikinai visas erezijas“. Remdamasis tuo, popiežius šv. Pijus X Pascendi 58 punkte vadino ją „Erezijų naikintoja“. Be to, būtent šv. Dominyko kovos su erezija kontekste buvo apreikštas Šventasis Rožančius – Marijos psalmynas.
Taigi akivaizdu, kad Švenčiausioji Mergelė užima ypatingą vietą Šventosios Bažnyčios santykiuose su erezija ir eretikais.
Kodėl taip yra? Todėl, kad erezijos pagrindinė priežastis yra ne pyktis, geismas ar tinginystė, bet puikybė. Oficialus eretikas išdidžiai ir užsispyrusiai atmeta Bažnyčios ir Tėvų autoritetą. Visa jo nuomonė remiasi jo puikybės sukurtu įsivaizduojamu antikvarianizmu. Ir būtent prieš puikybės nuodėmę Švenčiausioji Mergelė Marija labiausiai parodo savo galią. Štai kodėl šv. Liudvikas kitoje vietoje sako:
Kadaise Dievas sukėlė ir sukūrė nesutaikinamą, iki pat pabaigos truksiantį ir augsiantį priešiškumą tarp Marijos, kilniosios jo Motinos, ir velnio; tarp Šventosios Mergelės vaikų bei tarnų ir Liuciferio vaikų bei bendrininkų. Šitaip baisiausiu velnio priešu, kokį tik galėjo padaryti Dievas, tampa Marija, jo šventoji Motina. Dar žemiškajame rojuje, nors ji tebebuvo jo mintyse, jis dovanojo jai tiek neapykantos prakeiktajam Dievo priešui, tiek išradingumo atskleisti šios senosios gyvatės suktumą, tiek galybės įveikti, parblokšti ir sutrypti šį pasipūtusį nedorėlį, kad šis baimintųsi jos labiau ne tik už visus angelus bei žmones, bet tam tikra prasme ir už patį Dievą. Taip yra ne dėl to, kad Dievo rūstybė, neapykanta ir galybė nebūtų be galo didesnė už Šventosios Mergelės, nes Marijos tobulumas ribotas, o todėl, kad, pirma, šėtonas, būdamas išdidus, be galo labiau kenčia, nugalėtas ir nubaustas mažos ir nuolankios Dievo tarnaitės, o jos nusižeminimas jį žemina labiau, negu dieviškoji valdžia; antra, dėl to, kad Dievas davė Marijai tiek daug valdžios velniams, jog jie – kaip dažnai būna patys priversti nenoromis pripažinti apsėstųjų lūpomis – labiau baiminasi vieno jos atodūsio dėl kokios nors sielos, negu visų šventųjų maldų, ir vieno jos pagrasinimo, negu visų kitų savo kančių. (Tikrasis Marijos garbinimas, 52)
Demonai ir eretikai jos bijo, nes ji grasina juos pažeminti. Pastarieji ją nepagarbiai puola, tvirtindami, kad gina Dievui priklausančią garbę. Iš tiesų jie žino, kad Marija sunaikins jų išdidžias nuomones. „Nuolankumas yra pasibjaurėjimas išdidiesiems.“ (Sir 13, 24).
Kaip Marija pažemina išdidžiuosius
Kai Šventoji Dvasia išaukštino Mariją šv. Elžbietos lūpomis, Marija pasakė:
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. (Lk 1, 51-52)
Atsidavimas Marijai suteikia sielai nuolankumą. Kaip šv. Jonas, išgirdęs jos balsą, šoktelėjo iš džiaugsmo, o šv. Elžbieta tuojau pat nusižemino, sakydama: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43), taip ir mes pažįstame šį nuolankumą, kai išaukštiname Mariją.
Marija nužemina mus, nes Dievas nori, kad Jėzus Kristus būtų apreikštas pasauliui per ją. Pagal prigimtį su ja lygus bet kuris žmogus. Pagal malonę ir nuopelnus ji yra „garbingesnė už cherubus ir nepalyginamai šlovingesnė už serafimus“ [1]. Marijoje mūsų nuolankumas yra iš tikrųjų išbandomas, nes ji yra žmogus, o ne Dievas.
Nuolankumą Dievui visi laiko savaime suprantamu dalyku, o eretikai klaidingai mano esą nuolankūs, nes sako, kad paklūsta Dievui. Tačiau jų puikybė atsiskleidžia, kai jie atsisako paklusti žmogui – tiek teisėtai valdžiai, tiek išmintingųjų žodžiams. „Kvailio kelias yra teisingas jo akyse, bet išmintingasis klausosi patarimų“ (Pat 12, 15).
Nuolankus žmogus gali netgi nusižeminti prieš nedorėlius, kaip tai padarė mūsų Viešpats. Bet eretikai neturi nuolankumo prieš žmones. Iš tiesų, eretikai bando primesti savo asmeninę nuomonę bet kokiems autoritetams. Jie neturi nuolankumo prieš jokį žmogų, bet yra apsėsti savimi. Kaip rodo protestantizmo istorija, lengva apsimesti nuolankumu Dievui ir tuo pačiu išaukštinti save virš visų žmonių. Taip elgiasi visi eretikai.
Tas, kuris yra nuolankus prieš Mariją, bus nuolankus ir autoritetui. Marija ypač pažaboja eretikų išdidumą, skelbdama, kad jie negali turėti savo, „asmeninio Jėzaus“, nes mūsų Viešpats savo įsikūnijimu amžinai susiejo save su savo motina. Taip pat, kaip Įsikūnijimas yra mūsų išganymo pagrindas – be kurio nebūtų Kančios ir Prisikėlimo – Jėzaus Kristaus žmogiškoji asmenybė negali egzistuoti be Marijos asmenybės [2]. Kaip jau rašiau kitoje vietoje, tikra vienybė su Kristumi lems meilę Marijai kaip mūsų motinai, kuri taip pat buvo pirmoji natūrali priežastis Jo atsiradimui pasaulyje.
Marijos garbinimas yra ortodoksijos išbandymas
Kadangi Marijos garbinimas yra nuolankumo šaltinis, jis tampa galingu ortodoksijos išbandymu. Pavyzdžiui, kai šv. Jono Vianėjaus intelekto trūkumas tapo kliūtimi jo įšventinimui, jis buvo įvertintas tokiu būdu:
Generalinis vikaras paklausė seminarijos viršininko: „Ar jaunasis Vianėjus yra pamaldus? Ar jis yra atsidavęs Švenčiausiajai Mergelei?“ Vadovybė galėjo jį visiškai užtikrinti šiais klausimais. „Tada“, – pasakė generalinis vikaras, – „aš jį priimsiu. Dieviškoji malonė nuveiks visą likusį darbą.“ [3]
Ir taip Bažnyčia įšventino būsimą parapijų kunigų globėją. Kartais tai yra taip paprasta, kaip paklausti, ar žmogus yra atsidavęs Marijai. Jei žmogus yra tikrai atsidavęs Švč. Mergelei Marijai, jis negali būti eretikas. Vėl šv. Liudvikas sako:
„Jei sekate ja“, – sako šv. Bernardas, – „jūs negalite nuklysti nuo kelio“. Todėl nesibaiminkite, kad tikrasis Marijos vaikas gali būti apgautas piktųjų jėgų ar patekti į kokią nors formalią ereziją. Ten, kur yra Marijos vedimas, niekada negali ateiti nei piktoji dvasia su savo iliuzijomis, nei eretikai su savo gudrybėmis – Ipsa tenente, non corruis. (Tikrasis pamaldumas, 209) [4]
Todėl nenuostabu, kad skaitydami Jameso Martino, S.J., knygą „Building a Bridge“ („Statant tiltą“), kuri, kaip teigiama, yra apie gailestingumą ir užuojautą, nė viename puslapyje nerandame nė vieno žodžio apie gailestingumo ir užuojautos Motiną. Iš tiesų, 130 puslapyje jis netgi klaidingai teigia, kad prisikėlimo metu pirmąja krikščione buvo Marija Magdalietė, netiesiogiai neigdamas Švč. Mergelę Mariją ir visą jos šeštadienio minėjimo tradiciją, kuria prisimenama jos ištikimybė. Pavyzdžių, iliustruojančių jo iškreiptą ar nepakankamą Marijos garbinimą, rasti labai lengva [5].
Tačiau dar labiau nerimą kelia tai, kad Vatikano II susirinkime Reino grupė sėkmingai užblokavo dokumentą apie Dievo Motiną, vos kelių balsų persvara perkeldama jį į paskutinę Lumen Gentium dalį (nepaisydama Rytų katalikų vyskupų ir kitų protestų) [6]. Kai jų pastangos nuslopinti Marijos garbinimą susidūrė su Pauliaus VI pasipriešinimu (jo garbei), tas laikas jiems tapo žinomas kaip „Juodoji savaitė“ [7]. Galbūt dar labiau nerimą kelia tai, kad pats Ratzingeris „Paskutiniame testamente“ prisipažįsta, kad jo Marijos garbinimas buvo silpnas, ir, atrodo, implikuoja klaidingą dichotomiją, kad Marijos garbinimas nėra kristocentrinis [8]. Nesileidžiant į skuboto sprendimo nuodėmę, vis dėlto įdomu, kad šis Marijos garbinimo trūkumas koreliuoja su akivaizdžia daugelio Vatikano II „reformatorių“ arogancija. Vis dėlto žinome, kad popiežiaus šv. Jono Pauliaus II Marijos garbinimas buvo giliai montfortiškas, tradicinis ir pamaldus („Totus Tuus“).
Neatsižvelgiant į tikrąją šių ir kitų vyrų, kurie akivaizdžiai nenori mylėti ir gerbti savo motinos, padėtį, galime būti tikri, kad Švenčiausioji Mergelė yra tikras prieglobstis nuo erezijos. Kaip pareiškė kunigas Rippergeris, be stipraus intelektualinio ugdymo mūsų korumpuotoje visuomenėje kiekvienas tampa modernistu. Todėl turime laikytis Švenčiausiosios Mergelės, kad ji mus apsaugotų nuo eretikų ir erezijos mūsų laikais.
Tikrasis atsidavimas Marijai apsaugo mus nuo pernelyg didelio pasididžiavimo. Juo labiau mūsų dienomis pagalvokime: ji išliko tvirta, nors buvo mūsų Viešpaties kančios ir mirties liudytoja. Mes taip pat turime išlikti tvirti, net jei esame Bažnyčios kančios ir mirties liudytojai. Be to, iš jos dažnų apsireiškimų nuo XIX a. atrodo aišku, kad mūsų Viešpats savo motinai skyrė ypatingą vaidmenį sprendžiant šią krizę. Kasdien melskimės rožinį ir švęskime pirmuosius šeštadienius. Likime su Švenčiausiąja Mergele Bažnyčios kančioje ir niekada nepraraskime vilties dėl šlovingo prisikėlimo.
[1] Rytų katalikų Marijos antifona
[2] Taip pat ir per gaunamus sakramentus – per kitą žmogų – mes priimame mūsų Viešpatį.
[3] Šventojo Jono Vianney, Arso klebono, gyvenimas, 1 skyrius
[4] Reikėtų pažymėti, kad Marijos garbinimas nėra neklystantis ortodoksijos testas, o tik bendra taisyklė, kuriai gali būti reikšmingų išimčių.
Kai kurie protestantai, nors ir yra materialūs eretikai, iš tiesų yra nuolankūs, o kai kurie katalikai yra ortodoksai, mažai arba visai negarbinantys Marijos. Tačiau nė vienas žmogus negali būti tikrai atsidavęs Švč. Mergelei Marijai ir būti eretiku. Be to, formali erezija apibrėžiama kaip intelektualinė klaida, kurios laikomasi užsispyrusia valia. Būtent nuo pastarosios Marija mus saugo.
[5] Aš atsisakau skaitytojui pateikti daugiau Jameso Martino piktnaudžiavimo Švenčiausiąja Mergele pavyzdžių. Pakanka pasakyti, kad aš veltui ieškojau esminio Marijos garbinimo aprašymo ar skatinimo Martino knygose, o jis pats knygoje My Life with the Saints, 345 psl. ir toliau, prisipažįsta, kad jo Marijos garbinimas, kuris jaunystėje buvo paviršutiniškas, jėzuitų buvo formuojamas kaip imitacinis, o ne tradicinis, pirmiausia tarpininkės vaidmens modelis. Jei jo Marijos garbinimas iš tiesų pranoksta sentimentalumą, tegul jis viešai ir aiškiai atsisako visų erezijų, kuriomis jis yra kaltinamas.
[6] Žr. Rev. Ralph Wiltgen, The Rhine Flows into the Tiber (Augustine, 1979), 90 psl. ir toliau.
[7] Žr. ten pat, 234 psl. ir toliau. Reino grupė priešinosi Pauliaus VI Švč. Mergelės Marijos kaip „Bažnyčios Motinos“ garbinimui, taip pat jo veiksmams kolegialumo, religinės laisvės ir ekumenizmo srityse.
[8] Žr. Benediktas XVI, Paskutinis testamentas, vert. Jacob Phillips (Bloomsbury, 2016), 70 psl. ir toliau.
