Paskutinis tėvo Emmanuelio Marie André, Mesnil-Saint-Loup klebono, Notre-Dame de la Sainte-Espérance vienuolyno abato, pamokslas, 1903 m.
Mano broliai, jau seniai manęs čia (sakykloje) nematėte (dėl jo ligos – vert. past.); nedažnai aš čia bestoviu.
Pakalbėsiu jums apie tai, apie ką dar niekada nesu kalbėjęs, nei čia, nei kur nors kitur. Tai yra dalykas, kurio aš visiems linkiu. Gerai žinau, kad šis mano palinkėjimas išsipildys ne visų atžvilgiu. Aš jums pakalbėsiu apie kryžiaus dvasią.
Kai gerasis Dievas sukūrė žmogaus kūną, jis davė jam sielą, žmogišką dvasią. Kai gerasis Dievas sielai dovanoja krikšto malonę, ji gauna krikščionišką dvasią. Kryžiaus dvasia yra Dievo malonė. Yra daug Dievo malonės rūšių. Pvz., yra malonė, kuri paverčia mus apaštalais ir t. t. O ką reiškia kryžiaus dvasia?
Kryžiaus dvasia reiškia dalyvavimą paties mūsų Viešpaties, nešančio savo kryžių, prikalto prie kryžiaus, mirštančio ant kryžiaus, dvasioje. Mūsų Viešpats mylėjo savo kryžių. Jis karštai jo troško. Apie ką jis galvojo nešdamas savo kryžių ir mirdamas ant jo? Tai didelės paslaptys. Kas turi kryžiaus dvasią, pradeda suprasti šias paslaptis. Nedaug yra krikščionių, turinčių kryžiaus dvasią. Jie pasitaiko labai retai. Kas turi kryžiaus dvasią, mato pasaulį visai kitaip, nei dauguma.
Kryžiaus dvasia moko kantrybės. Ji moko pamilti kentėjimus, aukotis. Kas turi kryžiaus dvasią, kantriai pakelia sunkumus, pamilsta kentėjimus, didžiadvasiškai aukojasi, kai gerasis Dievas to pareikalauja. Dievo valia pamilstama ir jos trokštama. Tada lengvai paklūstama tam, ko jis iš mūsų nori.
Šventieji dažnai skųsdavosi Dievui, kad jis jiems nepakankamai leidžia kentėti. Jie norėjo kentėti. Kodėl? Nes jie suprato, kad kentėdami tampa labiau panašūs į mūsų Viešpatį. Šv. Elzbietos Vengrės gyvenimo aprašyme skaitome, kad kai ji neteko visų savo turtų ir buvo išmesta iš namų, ji, matydama nieko daugiau nebeturinti, nuėjo pas pranciškonus ir liepė jiems giedoti Te Deum kaip padėką Dievui už tai, kad jis viską iš jos atėmė. Ji turėjo kryžiaus dvasią.
„Kristaus sekime“ užsimenama, ką reiškia kryžiaus dvasia: tai trokšti turėti mažiau nei daugiau, labiau trokšti būti pažemintam nei išaukštintam, mėgti būti niekinamam ir visų laikomam nieku. Tai pasitaiko labai retai.
Jūs kryžiaus dvasios beveik nebeturite. Galiu taip kalbėti, nes jau ilgai jus pažįstu nuo to laiko, kai pas jus esu. Jūs mažiau turite to, ką anksčiau turėjote.
Kai tik jums pasitaiko ką nors iškęsti, tuoj sakote: „Mano Dieve, išlaisvink mane iš to, išlaisvink mane!“ Jūs atliekate novenas, kad būtumėte iš to išvaduoti. Reikėtų šiek tiek labiau pamilti kentėjimus ir ne taip greitai pradėti melsti, kad būtumėte išvaduoti nuo jų. Jei turėtume kryžiaus dvasią, mes daug ką pamatytume, ko dabar nematome. Kita vertus, esama daugelio dalykų, kuriuos dabar matome, o tada turbūt nebematytume.
Reikia turėti truputį daugiau kryžiaus dvasios. Reikia jos melsti. Pasistenkime labiau mylėti kryžių, labiau mylėti Dievo valią.
Turbūt aš jums įkyrėjau taip kalbėdamas, bet nuo šiol aš jūsų daugiau nebevarginsiu.
