Modernybei pavyko įkalinti Dievą.
Daugelį Jo kunigų ji pavertė pigmėjais. Gaila. Juk Dievo kunigai patepti būti titanų klase.
Puiki klasikinio kunigo metafora yra Heraklis. Deja, šiuolaikinis kunigas mielai save mato kaip Širlę Templ, vairuojančią ne galingą Petro barką, bet gerąjį laivą „Lollipop“.
Pirmiausia šiek tiek svarbių aplinkybių. Bažnyčios tėvai visada manė, kad Vergilijaus Ketvirtoji ekloga yra protoevangelija. Nebūtų neapdairu sakyti, kad lygiavertį palyginimą galima pritaikyti Herakliui, savotiškam protopresbiteriui: senovinei katalikų kunigo aliuzijai.
Kunigui, kaip Herakliui, iš dangaus suteikiama jėga, pranokstanti įprastas žmogiškąsias galimybes.
Heraklis savo noru ėmėsi dvylikos darbų, drąsiai nugalėdamas jų nedorybes. Panašiai ir kunigas susiduria su pragaro vartais. Apsivilkęs Kristaus šventimų šarvais, kunigas – kaip alter Christus – nugali pragaro siaubą nenugalima sakramentų galia. Heraklis visada vaizduojamas su galingais raumenimis. Kunigas pasižymi kur kas įspūdingesne savybe – herojiška dorybe, kuri pasaulį stebina labiau nei įspūdingas Heraklio fizinis sudėjimas.
Šį dogmatinį kunigo paveikslą užtemdė pastarųjų šešių dešimtmečių didžioji krizė – iš tiesų tragiškai susilpnėjo didingas kunigo pašaukimas. Po Vatikano II Susirinkimo daugelis manė, kad kunigo sakralinis charakteris netinkamas moderniajam „Puikiam naujajam pasauliui“. Teologų klasė privertė vyskupus priimti naują kunigo kaip politinio veikėjo, socialinio aktyvisto ir (visoje Pietų Amerikos Bažnyčioje) partizano marksisto paradigmą.
Kiekvienas kunigo išskirtinį statusą liudijantis ženklas imtas laikyti gėdingu, todėl buvo skubama ištrinti bet kokius antgamtinio pašaukimo požymius. Pačiame Susirinkime ne vienas patarėjas buvo pastebėtas nusimetęs dvasininko drabužius ir apsivilkęs buržuazijos verslo kostiumą. Net ir tie, kurie išliko su atpažįstama dvasininko apranga, į tradicinę Romos sutaną ėmė žiūrėti kaip žmogui, „atėjusiam į amžių“, nederamus rūbus.
Šį žlugimą sustiprino naujoji teologija (Nouvelle Théologie) – XX a. pradžios eksperimentas, kuris padėjo pagrindą naujam požiūriui į Dievą, dėl kurio Dievas buvo sumažintas. Jo misijos esmė buvo sugriauti tomistinius teologijos ir filosofijos pagrindus, kurie taip veiksmingai saugojo Bažnyčią. Akvinietis buvo tvirta siena, kuri atremdavo visokius Bažnyčios priešus. Jei jos neliktų, kiltų chaosas. Taip ir atsitiko. Įdomu tai, kad vienas iš pagrindinių jo avatarų Hansas Ursas von Balthasaras savo 1952 m. veikalą pavadino „Bastionų griovimas“. Pavadinimas tikrai drąsus ir provokuojantis. Tačiau jis labai tiko Bažnyčios pokyčiams, kuriuos jis numatė.
Be to, Nouvelle Théologie sėkmingai miniatiūrizavo dramatiškus kunigystės kontūrus. Joje debiutavo toks kunigo modelis, kuris buvo išpuoselėtas ir giliai pasaulietiškas. Tai buvo pademonstruota praėjusią savaitę, kai paulistų kunigas aukojo „gėjų pasididžiavimo“ Mišias Grinvičo kaime prie Stonewall Inn, LGBTQ+ agresijos židinio.
Oficialus pasipiktinimas? Jokio.
Heraklis kunigas stengiasi paversti žmones šventaisiais, kviesdamas juos į dvasinę kovą. Jis atpažįsta klaidingas idėjas ir griežtai jas smerkia. Kai reikia, jis vyriškai konfrontuoja, laikydamas save Dievo kaimenės gynėju – arba, pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „nerimaudamas dėl barbarų įsiveržimo ir bijodamas vilkų, kurie grasina mano globai patikėtai kaimenei“.
Šis kunigas pagal Kristaus širdį nebijo mūšio įkarščio, nes dėl malonės jo vyriškumas išlieka nepažeistas; jo nesutraiško dantyti modernistinio Leviatano dantys. Chestertonas tai išreiškia su jam būdingu įkarščiu:
„Negalima mylėti daikto, nenorint už jį kovoti. Negalima kovoti, neturint, už ką kovoti. Mylėti daiktą nenorint dėl jo kovoti – tai ne meilė, o geismas. Tai gali būti lengvas, filosofinis ir nesuinteresuotas geismas; tai gali būti, taip sakant, mergiškas geismas; bet tai yra geismas, nes jis yra visiškai savanaudiškas.“
Chestertonas vainikuoja šią odę meilei ir kovai:
„Visą šio gyvenimo vertę galima įgyti tik kovojant, nes jei su viskuo susitaikysime, kažką praleisime – karą. Šis mūsų gyvenimas yra labai maloni kova, bet labai apgailėtinos paliaubos.“
Ne taip kaip naujasis posusirinkiminis kunigas. Jis pamokslauja apie savęs įtvirtinimą, o ne apie kovą su ydomis. Dialogą, o ne kovą. Dviprasmiškumą, o ne tiesą. Jis masažuoja jausmus, užuot vedęs žmones prie kryžiaus. Neseniai vienas svarbus Amerikos prelatas pasakė: „Kaltinimai erezija yra paprasčiausias nesugebėjimas susidoroti su dviprasmybėmis.“ Tokio tipo iškastruotas kunigas neseniai apgailestavo dėl sutanos naudojimo. Jis svaiginamai samprotavo, kad prisistato pasauliečio drabužiais, nes jo vaidmuo – nešti meilę. O jūs galvojote, kad tokios nesąmonės išnyko kartu su gėlių vaikais ir Vudstoku. Daugiau nei tūkstantmetį sutanas vilkintys kunigai neturėjo meilės?
[...]
Niekas nebuvo didesnis Heraklis už Arso gydytoją šventąjį Joną Vianėjų. Šis XIX a. šventasis niekada nepaliko savo parapijos Arse, Prancūzijoje. Jis tik aukojo Mišias, klausė išpažinčių ir mokė katekizmo. Žinoma, tai tas pats, kas sakyti, kad Makartūras ir Pattonas tik nugalėjo Ašies jėgas. Šventasis Jonas Vianėjus įtraukė vyrus į vienintelę svarbią vietą – jų sielų mūšio lauką. Jis padėjo jiems nugalėti savo nuodėmes ir taip padėjo jiems vėl tapti vyrais. Joks džiaugsmas neprilygsta šiam džiaugsmui.
Anais laikais pasaulis žinojo tik tokį kunigą.
Pasaulis buvo turtingesnis, kai žemėje vaikščiojo tokie kunigai.
Koks skurdesnis ir pavojingesnis jis tapo be jų.
