Sekmadienis prieš gavėnios pradžią, vadinamas Kvinkvagezimos sekmadieniu, užduoda visos gavėnios toną. Šventasis Paulius Laiške korintiečiams ragina krikščionis visų pirma praktikuoti meilės dorybę ir, tai darydamas, pateikia gana ilgą apibrėžimą, kas yra tikroji meilė. Pačioje šio skaitinio (1 Kor 13) pradžioje šventasis Paulius pateikia tris pavyzdžius to, kas galėtų būti laikoma meilės požymiais, kartu paaiškindamas, kad šie dalykai visai nėra meilė. Jis rašo:
„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“.
Trumpai tariant, jis pateikia šiuos tris pavyzdžius:
- Tuos, kurie kalba žmonių ir angelų kalbomis,
- Pranašus, kurie žino visas paslaptis, turi visas žinias ir tikėjimą, galintį perkelti kalnus,
- Tuos, kurie išdalina visas gėrybes vargšams maitinti, ir tuos, kurie atiduoda savo kūnus sudeginti.
Kai prieš porą savaičių skaičiau šį laišką, mane pribloškė tai, kad paplitęs klaidingas įsitikinimas, jog reikia lygiuotis į žmones, kurie elgiasi taip, kaip aprašyta pirmiau, o šventasis Paulius juos atskiria nuo meilės. Kiekvienu atveju jis sako: „Jei aš...“ turiu kažką tokio ar taip elgiuosi, „bet neturiu meilės“, tai reiškia, kad jis griežtai atskiria meilę nuo kiekvieno iš jų. Tai reiškia, kad šie trys rodikliai patys savaime NĖRA meilė.
Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau stebėjausi šiuo skirtumu. Šv. Jonas Auksaburnis 32-ojoje homilijoje apie Pirmąjį laišką korintiečiams kiekvieną iš šių trijų dalykų komentuoja atskirai, kaip vis didesnius tobulumo laipsnius. Pirmiausia šventasis Paulius mini tuos, kurie „kalba žmonių ir angelų kalbomis“, o tai, kaip nurodo šventasis Jonas, yra didžiausias gebėjimas kalbėti visomis kalbomis naudojantis kalbų dovana. Ir šiuo atveju kalbama ne tik apie gebėjimą taip kalbėti, bet ir apie gebėjimą kalbėti didžiausiu mastu, t. y. apie gebėjimą kalbėti visomis žmonių kalbomis arba bendrauti didžiausiu tobulo žinojimo laipsniu, kaip tai daro angelai.
Antruoju atveju šventasis Paulius mini dvi dovanas – pranašystės ir tikėjimo. Vėlgi jis nurodo šias dovanas didžiausiu įmanomu laipsniu, todėl pranašystė nurodoma kaip pranašas, žinantis visas paslaptis ir turintis visą žinojimą. O kalbėdamas apie tikėjimą, jis mini kalnų perkėlimą kaip didžiausią gebėjimą, nepaisant to, kad mūsų Viešpats nurodo, jog būtent šiam veiksmui atlikti reikia garstyčios grūdo dydžio tikėjimo – mažiausios iš visų sėklų. Šv. Jonas teigia, kad šia nuoroda norėta pritraukti visas tokias dvasines dovanas, kad jos apimtų net pačius stebuklus, kuriuos jis vėlgi atskiria nuo „meilės“.
Trečiuoju atveju šventasis Paulius mini tuos veiksmus, kurie suteikia aukščiausią tobulumo laipsnį ir užtikrina išganymą – ir vėl juos atskiria nuo meilės. Visų gėrybių dalijimas vargšams maitinti, kaip nurodo šv. Jonas, yra nuoroda į mūsų Viešpaties pamokymą turtuoliui, kuris klausė, ką jis turi daryti, kad būtų tobulas. O savo kūno atidavimas sudeginti yra nuoroda į mūsų Viešpaties teiginį: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kad žmogus atiduotų gyvybę už savo draugus“ ir „Kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“. Ir vis dėlto šventasis Paulius čia užsimena, kad įmanoma, jog kas nors gali daryti šiuos dalykus ir NETURĖTŲ meilės juos darydamas.
Toliau svarstant šiuos tris atvejus, kuriuos laikytume meilės pavyzdžiais, man atėjo į galvą, kad jie taip pat galėtų reikšti tris krikščionių tipus, kurie gali manyti esantys mylintys, bet tokie nėra. Kalbant apie gebėjimą kalbėti, net ir su didžiausia iškalba apie aukščiausias Bažnyčios gėrybes ir tiesas, jei kalbantysis nekenčia savo artimo arba yra kupinas ydų, jis yra ne kas kita, kaip rėksnys. Jam pačiam nėra jokio nuopelno vien kalbėti tiesą, jei intencija ir troškimas nėra nukreipti į sielų išganymą su tikra meile toms sieloms. Ir dar blogiau, jei atsiskleistų jo neapykanta kitiems arba jo ydos, tada didžiausios jo išsakytos tiesos bus ignoruojamos, nes jis nepraktikuoja to, ką skelbia.
Kalbant apie gebėjimą pranašauti ir turėti tikėjimą, į galvą ateina tie, kurie turi daug žinių apie Bažnyčios tėvus ir daktarus, doktrinas, dogmas, Bažnyčios istoriją ir enciklikas. Turėti tokių žinių ir gebėjimą pasisemti fantastiškų įžvalgų iš Šventojo Rašto, gamtos ir metafizinės tikrovės yra didelis gėris, tačiau be meilės visa tai yra arogancija. Prisiminkime fariziejus ir sadukiejus, kurie beveik tobulai išmanė Įstatymą, žodines tradicijas ir Šventyklos apeigas, tačiau rengė sąmokslą nužudyti mūsų palaimintąjį Viešpatį. Kaip dažnai matome gerbiamus ir gerai išmanančius apologetus, kurie meistriškai moka pateikti ir ginti tai, ko moko Bažnyčia, tačiau elgiasi ir kalba smerktinai? Arba dar blogiau – tuos, kurie tariamai propaguoja ar gina tikėjimą, kalbėdami su sarkazmu ar pašaipa kitų atžvilgiu? Toks elgesys ne tik panaikina bet kokį gėrį, kurį asmuo turi su visomis žiniomis ir supratimu, bet ir galiausiai sukelia priešingą efektą, nei jo deklaruojama intencija.
Galiausiai šventasis Paulius kalba apie tuos, kurie išdalina visas gėrybes vargšams pamaitinti net ir savo pačių žūties kaina. Ir vis dėlto, nors tai – kaip nurodė mūsų Viešpats – turėtų būti aukščiausias tobulumo laipsnis ir didžiausias meilės veiksmas, šventasis Paulius būtent šiuos dalykus atskiria nuo pačios meilės. Atrodo, tarsi tai neturėtų būti įmanoma, tačiau akimirką pagalvokime apie labdaros industrializaciją, taip paplitusią šiandieniniame pasaulyje. Nemažai yra tokių, kurie savo gyvenimą skiria kūniškiems gailestingumo darbams atlikti – pamaitinti alkanus, aprengti nuogus, apgyvendinti benamius, tačiau nė karto nepasakoja vargšams apie mūsų Švenčiausiąjį Viešpatį ir kelią į išganymą. Dar blogesni yra tie, kurie „tarnavimo vargšams“ vardu uždirba didelį pelną – daugelis jų yra šešiaženkliai. O dar blogesni yra tie, kurie dirba labdaros industrijoje, imdami federalines lėšas, reikalaujančias moralinių kompromisų. Įsivaizduokite, kad dirbate skurdžiame kaime, nešdami maistą ir švarų vandenį labai nuskurdusiems žmonėms, o po to supažindinate juos su pornografija, kontracepcijos platintojais ir galimybes atlikti abortus. Tie, kurie maitina vargšus, nekalbėdami apie Kristų ir išgelbėjimą, maitina pilvus ir marina sielas badu. Tie, kurie praturtėja „tarnaudami vargšams“, mažai kuo skiriasi nuo vergų plantacijų savininkų. O tie, kuriuos paminėjau paskutinius, daro visus šiuos dalykus ir po to atiduoda vargšus vilkams.
Pateikęs pavyzdžių, kas nėra meilė, šventasis Paulius toliau apibrėžia, kas yra meilė ir kaip ji atrodo. Jis rašė:
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“.
Kitaip tariant, tie, kurie tikrai myli kitą, siekia jam gėrio be jokio atlygio ir yra pasirengę iškęsti bet kokią kančią, kad tai užtikrintų, net iki savęs nugalėjimo. Tvarka, kuria šventasis Paulius išdėsto dalykus, kurie YRA meilė, nėra atsitiktinė. Jis pradeda nuo žemiausių ir pereina prie aukštesnių meilės tobulumo laipsnių, pradėdamas nuo paprastos kantrybės ir gerumo. Būti maloniam žmogui ir kantriai elgtis su varginančiais žmonėmis kainuoja labai nedaug. Kantrybės praktikavimas paskatins natūralų gerumą ir gebėjimą ištverti kančią dėl gėrio. Pavydas yra yda, prieštaraujanti kantriai kančiai, todėl tie, kurie pasižymi tobulesne meile, kentės dėl gėrio, netrokšdami komforto, kuriuo, regis, mėgaujasi kiti. Šv. Jonas aiškina, kad frazė „nesielgia netinkamai“ paprasčiausiai reiškia „nėra skubotas“. Kitaip tariant, turintis tikrąją meilę geba nuslopinti kylantį pyktį, išlaikydamas dėmesingą, rimtą ir tvirtą laikyseną. „Neišdidi“ reiškia ne tik tuštybės nebuvimą meilės darbuose, bet labiau siejasi su vidiniu tobulumo jausmu. Pasiekusiems aukštesnius tobulos meilės laipsnius gali kilti pagunda žvelgti į vidų ir matyti tobulumą savyje, užuot bendradarbiavus meilėje, kuria per juos veikia Kristus.
Kai pamatysite tobulėjimo pažangą tame, ką šventasis Paulius vadina meile, prasmė taps gana aiški. Tai puikus skaitinys gavėnios pradžiai ir pats tinkamiausias apmąstymas visiems tikintiesiems. Labai verta pasvarstyti, kuris iš trijų minėtų tipų galėčiau būti, ir apmąstyti likusį šventojo Pauliaus meilės apibrėžimą, kad ištirčiau savo trūkumus ir sutelkčiau dėmesį į tas sritis, kuriose man tikrai reikia padirbėti. Šią gavėnią visi melskimės vieni už kitus ir iš tiesų stenkimės išvalyti per metus susikaupusias ydas ir blogus įpročius, ir Dievo malonės dėka tikrai mirsime sau ir galiausiai prisikelsime kartu su mūsų Viešpačiu didžiausioje Jo meilės dovanoje Velykų sekmadienį.
