I. ŠV. PETRO PIRMUMAS
Šv. Petras – regimoji Bažnyčios Galva
1. Bažnyčios vienybei ir vieningumui išlaikyti Viešpats Jėzus savo pavaduotoju žemėje arba regimąja Bažnyčios Galva paskyrė apaštalą šv. Petrą.
Todėl, nors visi apaštalai turėjo tas pačias trejopas pareigas, bet jas galėjo eiti tik vadovaujant šv. Petrui. Šis šv. Petro pastatymas aukščiau už kitus apaštalus yra vadinamas jo pirmumu arba (iš lotynų kalbos) primatu.
Tai rodo Viešpaties Jėzaus žodžiai
2. Kad Viešpats Jėzus tikrai paskyrė šv. Petrą vyriausiuoju savo Bažnyčios valdytoju, matome iš to, kad:
a) Jis ant jo, kaip ant pamato, pastatė savo Bažnyčią;
„Tu esi Petras – Uola, – kalbėjo Viešpats Jėzus apaštalui Petrui, – ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 18) Kadangi apaštalas Petras buvo Bažnyčios pamatas, todėl Viešpats Jėzus už jį meldėsi, kad jis nesusvyruotų, ir pavedė jam stiprinti kitus. „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 32)
b) jam suteikė dangaus karalystės raktus ir aukščiausiąją galią surišti bei atrišti,
„Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“, – yra pasakęs Viešpats Jėzus šv. Petrui (Mt 16, 19).
c) jam pavedė ganyti visas savo avis.
„Ganyk mano avinėlius ... ganyk mano aveles“, – tarė jam Viešpats Jėzus po savo prisikėlimo iš numirusių (Jn 21, 15–16).
Tiesa, ir kitiems apaštalams Viešpats Jėzus suteikė galią ką nors surišti ir atrišti žemėje taip, kad tai galiotų ir danguje (Mt 18, 18), bet tik priklausomai nuo jų būrelio pirmininko Petro.
Patvirtina įvykiai
3. Šią tiesą patvirtina tai, kad:
a) apaštalas šv. Petras tuojau po Viešpaties Jėzaus įžengimo į dangų pradėjo eiti savo, kaip vyriausiojo Bažnyčios valdytojo, pareigas;
Ir iš tikro! Kaip rodo Apaštalų darbų knyga, vos tik tekdavo ką svarbesnio nuspręsti ar atlikti, tuojau kaip kitų Galva imdavo veikti šv. Petras. Taip buvo apaštalu išrenkant Motiejų vietoje Judo Iskarijoto (Apd 1, 15 ir kt.); taip buvo apaštalams ėmus pirmą kartą viešai skelbti Viešpaties Jėzaus mokslą (Apd 2, 34 ir kt.); taip buvo pagonis priimant į Bažnyčią (Apd 10, 1 ir kt.); taip buvo per apaštalų susirinkimą Jeruzalėje (Apd 15, 7 ir kt.) ir t. t.
b) jis visada buvo pripažįstamas apaštalų vyresniuoju ir visos Bažnyčios Galva.
Išskaičiuodami apaštalus, evangelistai visuomet į pirmąją vietą iškelia šv. Petrą, nors jis nebuvo už kitus nei amžiumi vyresnis (senesnis už jį buvo jo brolis Andriejus), nei pirmas prisidėjo prie Jėzaus (pirmiau už jį prie Viešpaties Jėzaus prisijungė apaštalai Jonas ir Andriejus). Šv. Matas, minėdamas apaštalus, net aiškiai sako: „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus“ (Mt 10, 2) ir t. t.
Bažnyčios Tėvai ir vyskupai visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, vykusiame Efeze 431 metais, laikė „niekieno neabejojama, visais amžiais žinoma tiesa, kad šv. Petras yra apaštalų vyresnysis, Galva ir Katalikų Bažnyčios pamatas“.
Šv. Petro valdžia turėjo pereiti įpėdiniams
4. Su šv. Petro mirtimi anaiptol negalėjo pasibaigti aukščiausiojo Bažnyčios vyresniojo valdžia, nes:
a) jei Bažnyčia turėjo pasilikti tokia, kokią įsteigė Viešpats Jėzus, tai turėjo nepranykti nei uola, ant kurios Jis ją pastatė, nei vyresnysis, kuriam Jis suteikė joje aukščiausiąją valdžią;
b) jei Bažnyčiai buvo reikalinga regimoji Galva, kai ji buvo dar maža ir kai dar nebuvo atsiradę visokių klaidų, tai juo labiau jai jos reikėjo, kai ji gerokai išaugo ir kai ėmė atsirasti visokios klaidos bei nesantaika.
Šv. Petro įpėdiniai – Romos vyskupai
5. Šv. Petro valdžią paveldėjo jo įpėdiniai, Romos vyskupai arba popiežiai, kurie dėl to visada buvo laikomi vyriausiais Bažnyčios valdytojais ir Viešpaties Jėzaus pavaduotojais žemėje.
Kadangi šv. Petras vyskupo vietą pasirinko Romoje ir numirė kaip to miesto vyskupas, todėl su Romos vyskupo vieta arba sostu yra neatsiejamai susijusi ir aukščiausioji valdžia Bažnyčioje arba pirmumas. Juk Romos vyskupas šv. Petro asmenyje buvo visos Bažnyčios Galva. Todėl tas, kuris teisėtai paveldi Romos vyskupo sostą, kartu gauna ir aukščiausiąją valdžią Bažnyčioje.
Tiek Bažnyčios Tėvai, tiek visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai visuomet aiškiai pripažino šį iš apaštalo šv. Petro kylantį Romos vyskupo pirmumą. Pavyzdžiui, šv. Ignacas Antiochietis († 107) Romos Bažnyčią vadina „meilės sąjungos vyresniąja“. Šv. Ireniejus sako: „Reikia, kad su Romos Bažnyčia dėl jos ypatingo pranašumo derintųsi kiekviena kita bažnyčia, tai yra visų šalių tikintieji.“[36] Šv. Kiprijonas († 258) pareiškia: „Kas atsiskiria nuo Petro sosto, ant kurio pastatyta Bažnyčia, kaip drįsta tvirtinti esąs bažnyčioje?“[37] Visuotinis Efezo Susirinkimas sako: „Petras, apaštalų vyresnysis, tikėjimo šulas ir Katalikų Bažnyčios pamatas, gyvena ir dabar savo įpėdiniuose bei priima nutarimus.“ „Per Agatoną prabilo Petras!“, – sušuko 680 m. Konstantinopolyje įvykusio visuotinio Bažnyčios Susirinkimo dalyviai, kai jiems buvo perskaitytas popiežiaus Agatono laiškas. Romos vyskupo sostą jie vadino „pirmuoju sostu Bažnyčioje“.
Be Romos vyskupo arba popiežiaus sutikimo neįvyko nė vienas visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, nebuvo priimtas nė vienas su visa Bažnyčia susijęs nutarimas. O kas nenorėjo pripažinti popiežiaus Bažnyčios Galva, visuomet būdavo laikomas atskalūnu.
Žodis „popiežius“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „papa“ ir reiškia tėvą. Pradžioje taip vadinta kiekvieną vyskupą (kaip ir dabar daug kur žmonės vadina kunigus tėvais, tėveliais), ir tik ilgainiui imta jį taikyti vien Romos vyskupui. Popiežius Šventuoju Tėvu vadinamas ir todėl, kad jo pareigos šventos. Iki XI šimtmečio vidurio popiežius rinkdavo aplinkiniai Romos vyskupai ir kunigai drauge su Romos miesto gyventojais. Nuo 1059 m. jį renka vien tik kardinolai.
Popiežiaus galia ir valdžia
6. Popiežius, kaip šv. Petro įpėdinis ir Bažnyčios Galva, turi aukščiausią teisę bei galią mokyti ir valdyti tiek visą Bažnyčią, tiek atskiras jos dalis, tiek kiekvieną jos narį.
Tiek visi vyskupai, kunigai ir tikintieji drauge, tiek ir kiekvienas jų atskirai, yra betarpiškai tiesioginėje popiežiaus valdžioje ir privalo būti jam klusnūs ne vien tikėjimo ir dorovės, bet taip pat ir bažnytinės drausmės bei santvarkos dalykuose. Šis klusnus viso kūno atsidavimas savo Galvai ir sudaro tai, kad Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia yra viena avidė su vienu vyriausiuoju Ganytoju.
Tikra klaida būtų manyti, kad popiežiaus pirmumas yra tik garbės, o ne valdžios pirmumas, ar kad popiežius yra gavęs valdžią iš vyskupų ir tikinčiųjų, o ne iš paties Kristaus, ar kad jo pamokymų, nuosprendžių, potvarkių, įsakymų bei įstatymų galia priklauso nuo vyskupų ir tikinčiųjų ar net nuo pasaulietinės valdžios pritarimo.
[36] Ireniejus, Adv. haer., 3. 3. 2.
[37] Kiprijonas, De unit. Eccl., nr. 4.
