Moralė yra tokia būtina žmonijos brangenybė, jog jos saugojimas kiekvienam atrodo būtinas. Nors ir kažin kaip kreivai žiūrėtų kas į religiją, vis dėlto visi sutinka, kad dorovingumą reikia branginti ir gerbti. O visokių ginčų esmė yra tik ta, ar galima kalbėti apie moralę be religijos. Ar galima būti doram netikint?
Taisant kompasą karo laive, stengiamasi jį kiek galima geriau izoliuoti nuo įtakos magnetinių srovių, kurios gali atsirasti šarvuotose laivo dalyse. Gyvenimo kelyje šitoks kompasas yra žmogaus protas. Kylančios kūne srovės — linkimai į blogą — galėtų lengvai jį suklaidinti ir supainioti mūsų gyvenimą, jei prieš akis jis neturėtų pro savimeilę ir visokias apgaules prasikišančių tikėjimo gairių. Jeigu tai, kas dora ir kas nedora, būtų nustatęs ne Dievas, bet žmonės, tuomet vargiai ir tektų kalbėti apie moralę, nes tai, ką aš laikyčiau nuodėme, kitas lygiomis teisėmis galėtų laikyti dorybe.
Taigi apie moralę negali kalbėti tie, kurie netikti į aukščiausią, viršum prigimties stovintį Principą, kurie netiki į antprigimtąjį gyvenimą, laukiantį mūsų amžinybėj. Žmogus pirmiausia turi žinoti, kas jis iš tikrųjų yra, nes tik tada jis gali suprasti, ką jam reikia daryti.
Dorovingas gyvenimas yra kovos gyvenimas. Vienas jaunas mokinys teisingai paklausė: „Kodėl taip sunku būti geram ir taip lengva būti blogam?“ Šitą tragišką skirtumą turbūt ir pats savo širdyje ne kartą jautei. Protas pažįsta gėrį ir jo nori, pažeista kūniškoji prigimtis traukia mus į blogį.
Bet juk tą daugybę aukų ir nusigalėjimų, kurių kasdien reikalauja dorovingas gyvenimas, galiu padaryti tik tada, kai mano veikimas remsis aukščiausiu gėriu — Dievu, kuriam aš gyvenu, kuriuo visados pasitikiu ir kuris tik vienas gali suteikti mano valiai nenugalimo patvarumo.
Graikų filosofas Platonas buvo pamėgęs sakyti, kad žmogaus siela kilusi iš visiškai tobulo pasaulio. Štai kodėl kiek kartų mes darome bloga, visuomet jaučiame širdyje kažin kokį skausmą, pačiais savimi nepasitenkinimą, nors nebūtų nė vieno mūsų nuodėmės liudininko. Ir tik tuomet siela yra laiminga, kai tat, ką darome, jai primena dangiškąją josios Tėvynę.
Volteras pasikvietė kartą netikinčius savo draugus D’Alembertą ir Diderot pietų. Prie stalo jie pradėjo nelabai padorų pašnekesį. Tuomet Volteras pertraukė juos sakydamas: „Nekalbėkite taip, prašau, prie tarnų; lukterkit, kol jie išeis, nes jei jie panorėtų taip gyventi, kaip girdi, tada ir mes nebūtume tikri dėl savo gyvybės“. Tad ar gali būti dorovė be religijos?
Napoleonas I prieštikybinių knygų skaitymą uždraudė tik dėl tos pačios priežasties: „Nesijaučiu esąs toks stiprus, kad galėčiau valdyti tautą, skaitančią Volterą ar Rousseau“.
Heine stovėjo prieš seną, puikią gotišką Antverpeno katedrą ir pilnas nuostabos kalbėjo: „Anų laikų žmonės turėjo dogmų. Mes turime tik nuomonių. Bet su nuomonėmis nėra pastatomos katedros“. Tai tiesa! Bet tą pat galime pasakyti ir apie dorinio gyvenimo statymą. Būdas yra gotiška katedra, kurios į dangų kylantieji bokštai stengiasi išvesti sielą iš ankštų savimeilės, aistrų ir geidulių užkampių. Bet šitos katedros statyba eina labai iš lėto, ir būtų per daug pavojinga ją statyti be granitinio tikėjimo pamato.
Tiesa, teorijoj įvairios etinės sistemos yra sustatomos ir be religinių dėsnių. Bet visoms joms trūksta gaivinančių jėgų. Moralę skelbti yra lengva, bet labai sunku neturint pamatų ją įvykdyti.
Prieš krikščionybę buvo kilnių vyrų, buvo tvirtų būdų. Bet nuo to laiko, kai Išganytojas parodė mums tobuliausio gyvenimo pavyzdį, jau negali būti tikra prasme nė vieno būdo, kuris neatliktų pirmutinės savo pareigos — nusilenkti Dievui.
Todėl puikiai rašė Rasinas savo sūnui: „Tikiu, kad, norėdamas būti džentelmenas, neužmirši, jog tik tas gali būti džentelmenas, kurs atlieka savo pareigas Dievui“.
Religingą žmogų ir Goethe pagiria: „Kas garbina Dievą, tą reikia labai vertinti, nes jis niekuomet nebus blogio valdomas“.
Tad ar galima būti doram, jei netikima nei į Dievą nei i pomirtini gyvenimą? Ar galima?
Paklausyk šitokio pokalbio! Šnekasi dvi žvaigždės:
„Pažiūrėk, sesute, žemėn! Kas ten matyti?“
„Ten tik tiršti rūkai ir debesys!“
Praėjo šimtai tūkstančių metų. Pirmoji žvaigždė vėl klausia:
„Pažiūrėk, sesute, žemėn! Kas dabar matyti?“
„Daugybė dvikojų skruzdžių knibžda“.
Vėl praėjo šimtai tūkstančių metų.
„Pažiūrėk dabar, kas ten daros!“
„Nieko! Viskas padengta ledais ir sniegų!“
Tai yra tik žvaigždžių pokalbis. Bet ar nejauti, mano mielas, naikinančių, šaltų praeinamybės atodūsių. Jei žmogaus gyvenimas būtų tik laikinis, jei nebūtų amžinybės, kas suteiktų mums jėgų būti garbingais, dorovingais, tvirto būdo žmonėmis net tada, kai dėl to turime paaukoti ir žemišką pasisekimą, ir karjerą, ir turtą ar kūno smagumus? Taip, mes esame pasirengę laikinius reikalus paaukoti amžinajam gyvenimui! Bet kas norėtų praeinančius dalykus pakeisti praeinančiais?
