Neįmanoma, kad Marijos tarnas, kuris ištikimai ją gerbia ir jai pasiveda, būtų pasmerktas pražūčiai. Tokie yra tik tie tarnai, kurie, norėdami pasitaisyti, ištikimai gerbia ir atsiduoda Dievo Motinai.
Kai sakoma, kad atsidavęs Marijos tarnas negali būti pasmerktas pražūčiai, tai netaikoma tiems, kurie piktnaudžiauja savo pamaldumu ir be baimės nusideda. Todėl neteisinga sakyti, kaip daro kai kurie, kurie nepritaria Marijos gailestingumo nusidėjėliams aukštinimui, kad taip darant jie skatinami dar labiau nusidėti – tokiems įžūliems žmonėms jų įžūlumas pelno bausmę, o ne pasigailėjimą. Suprantama, kad nepražūna tik tie jos tarnai, kurie, norėdami pasitaisyti, ištikimai garbina Dievo Motiną ir jai pasiveda.
Šv. Anzelmas sako, kad kaip tas, kuris nėra atsidavęs Marijai ir nėra jos globojamas, negali būti išgelbėtas, taip neįmanoma ir tai, kad būtų pasmerktas tas, kuris atsidavė Mergelei ir yra jos mylimas. Šv. Antoninas teigia tą patį beveik tais pačiais žodžiais: „Kaip neįmanoma, kad tie, nuo kurių Marija atitraukia savo gailestingą žvilgsnį, būtų išgelbėti, taip ir visi, į kuriuos ji atkreipia savo žvilgsnį ir kuriuos ji užtaria, turi būti išgelbėti ir pašlovinti. Šventasis priduria, kad Marijos tarnai būtinai turi būti išgelbėti.“
Šv. Bonaventūras sako: „Tas, kuris nepaiso Marijos tarnystės, mirs nuodėmėje.“ Ir kitoje vietoje: „Tas, kuris nesikreipia į Tave, o Ponia, nepasieks rojaus.“ Šventasis eina dar toliau ir sako, kad tie, nuo kurių Marija nusisuka, ne tik nebus išgelbėti, bet ir neturės jokios vilties išgelbėjimui. Anksčiau šv. Ignacas (kankinys) sakė tą patį, tvirtindamas, kad nusidėjėlis negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik per šventąją Mergelę, kuri, kita vertus, savo gailestingu užtarimu išgelbėja daugelį, kurie būtų pasmerkti dieviškajam teisingumui.
Ir ta pačia prasme šventoji Bažnyčia Marijai taiko šiuos žodžius iš Patarlių knygos: „Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį“ (Omnes qui me oderunt, diligunt mortem). Komentuodamas žodžius: „Ji yra kaip pirklio laivas“ (taip pat iš Patarlių knygos), Ričardas iš Sen Loreno sako, kad visi, kurie yra už šio laivo ribų, bus „paskandinti šio pasaulio jūroje“. Šv. Bonaventūras sakė: „O, Ponia, tie, kurie nori Tave garbinti, bus toli nuo pražūties.“ Net jei, kaip sako šv. Hilarijus, jie iki šiol giliai įžeidinėjo Dievą. Todėl velnias taip smarkiai kovoja su nusidėjėliais, kad jie, praradę dieviškąją malonę, prarastų ir atsidavimą Marijai.
Kaip pažymi išsilavinęs tėvas Paciucchelli: „Tas, kuris ištikimai gerbia Dievo Motiną, netrukus gaus Jį per Mariją.“ Todėl šv. Efremas teisingai pavadino atsidavimą Švč. Mergelei „leidimu išvengti pragaro“ – Charta libertatis. Dieviškąją Motiną jis taip pat pavadino „pasmerktųjų gynėja“ – Patrocinatrix damnatorum. Ir šv. Bernardas teisingai sako, kad Marijai netrūksta nei galios, nei noro mus išgelbėti.
Netrūksta galios, nes neįmanoma, kad jos maldos nebūtų išklausytos, kaip teigia šv. Antoninas. Šv. Bonaventūras taip pat sako, kad jos prašymai negali būti bevaisiai, nes ji gauna tai, ko nori: Quod quaerit invenit et frustrari non potest.
Netrūksta valios mus išgelbėti, nes Marija yra mūsų Motina ir trokšta mūsų išgelbėjimo labiau nei mes patys. Jei tai tiesa, kaip gali atsitikti, kad Marijos tarnas būtų pasmerktas? Jis gali būti nusidėjėlis, bet jei, su atkaklumu ir noru pasitaisyti, jis atiduoda save šiai gerajai Motinai, ji pasirūpins, kad jis gautų šviesą, kuri išvestų jį iš blogos padėties, atgailą už savo nuodėmes, atkaklumą daryti gera ir galiausiai gerą mirtį. Ar yra kokia motina, kuri neišgelbėtų savo vaiko nuo mirties, jei galėtų tai padaryti, maldaudama jo teisėją gailestingumo? Ar galime tikėti, kad Marija, labiausiai mylinti savo tarnus motina, nesugebėtų išgelbėti vieno iš jų nuo amžinosios mirties, kai ji gali tai taip lengvai padaryti? Kaip sako šv. Jonas Damaskietis: „Dievas šią malonę suteikia tik tiems, kuriuos nori išgelbėti.“ Štai gražūs šventojo žodžiai, kuriais jis norėjo atgaivinti savo ir mūsų viltį: „O Dievo Motina, jei pasitikiu Tavimi, būsiu išgelbėtas. Jei esu Tavo globoje, neturiu ko bijoti, nes būti Tavo tarnu reiškia turėti tikrą išgelbėjimo ginklą, kurį Dievas suteikia tik tiems, kuriuos nori išgelbėti.“ Todėl Erazmas taip sveikina Mergelę:
„Sveika, pragaro baime! Sveika, krikščionių vilte! Pasitikėjimas Tavimi užtikrina išgelbėjimą. O, kaip velnias pyksta, matydamas sielą, ištvermingai atsidavusią Dieviškajai Motinai!“
Viešpats apreiškė šv. Kotrynei Sienietei, kad Jis, savo gerumu, iš meilės savo viengimiam Sūnui, kurio motina Ji yra, suteikė Marijai malonę, kad nė vienas nusidėjėlis, kuris nuoširdžiai Jai atsiduoda, netaptų pragaro auka.
Ne, jis tikrai nebus prarastas, sako šv. Ignacas kankinys, kuris yra ištikimas savo pasiaukojimui šiai Mergelei Motinai. Tai patvirtina ir šv. Bonaventūras, kuris sako:
„O, Ponia, tie, kurie Tave myli, džiaugiasi didžiule ramybe šiame gyvenime, o kitame jie nematys amžinosios mirties. Ne, nes niekada nebuvo ir niekada nebus taip, kad nuolankus ir ištikimas Marijos tarnas pražūtų. O, kiek daug būtų amžinai pasmerktų arba pasilikusių užsispyrime, jei Marija nebūtų užtarusi jų pas savo Sūnų, kad Jis parodytų gailestingumą!“
Paklausykime, ką apie Tave sako šv. Anzelmas, kad tas, už kurį Tu kartą aukojai savo maldas, nebus prarastas. Melski už mus, ir mes būsime išgelbėti nuo pragaro.
Aš visada kartosiu kartu su šv. Bonaventūra: „O, Ponia, į Tave aš sudėjau visas savo viltis, todėl tvirtai tikiuosi, kad nežūsiu, bet saugiai danguje Tave šlovinsiu ir mylėsiu amžinai.“
