Įžanga
O Immaculata, Nekaltai Pradėtoji, dangaus ir žemės Karaliene, žinau, kad esu nevertas prie Tavęs prisiartinti ir, giliai nuleidęs galvą, pulti po Tavo kojų. Tačiau kadangi labai myliu Tave, drįstu Tavęs prašyti būti tokia gera ir man pasakyti, kas Tu esi! Aš norėčiau Tave kuo geriau pažinti, kad galėčiau Tave kuo karščiau ir be galo mylėti. Aš trokštu ir kitoms sieloms pasakyti, kas Tu esi, kad vis daugiau sielų galėtų Tave vis tobuliau pažinti ir vis karščiau mylėti, kad Tu kuo greičiau taptum visų širdžių, plakančių ir kada nors plaksiančių šioje žemėje, Karaliene. [1]
Angelai dažnai klausinėdavo vienas kitą: „Quæ est ista?.. – Kas ji tokia?..“ (Gg 3, 6; 8,5), mat Aukščiausiasis ją paslėpė nuo jų, o jei šiek tiek ją ir atskleisdavo, tai dar daugiau nuslėpdavo. [2]
Vėl ir vėl iš šventųjų lūpų pasigirsta nuostabos šūksnis: „Kas Tu esi, o Nekaltai Pradėtoji?“ Žmogus apstulbsta išvydęs joje slypinčius nesuskaičiuojamus stebuklus ir paslaptis. Savo tobulumu ir galia ji iškyla kaip nepakartojamas Dievo šedevras [3]. Bažnyčia giria jos privilegijas ir nori, kad mes ją garbintume labiau už visus angelus ir šventuosius (hyperdulia). Jos vaidmuo Kristaus išganymo darbe ypatingas: ji dalyvauja jame kaip naujoji Ieva ir Bendraatpirkėja, ji visiems savo vaikams dalina išganymo vaisius kaip Visų Malonių Tarpininkė. Dievas ją mums davė kaip galią, kuria žmogus pirmiausia atsiverčia, ir kaip kelią, kuriuo jis po to eina pas Kristų. Ji yra Dievo naudojama forma, į kurią įliejama mūsų „materija“, ir taip joje mes įgauname paties Dievo formą [4]. Jai turime būti dėkingi už visas mums asmeniškai suteiktas malones. Ji taip pat yra didysis ženklas danguje [5], vedantis krikščioniškąją armiją į kovą prieš šėtoną. Ji yra nugalėtoja visuose Dievo mūšiuose [6]. Tačiau ypač laikų pabaigoje ji yra paskutinė išganymo priemonė, Dievo duota pasauliui. Ji save apreiškia betarpiškai, per savo apsireiškimus, ir tarpiškai, per jos tam pasirinktus įrankius, kad įrodytų savo nesuvokiamą galią baisiausių sielų priešo puolimų akimirką. Jos Širdis tampa paskutine priebėga persekiojamiems ir prispaustiems Dievo vaikams, kurie trokšta ištverti nešdami Viešpaties kryžių.
Po jos vėliava išsirikiuoja jos vaikai, jos riteriai, jos „turtas ir nuosavybė“. Jie sudaro mažytę armiją, kuri atlaiko didžiausius išbandymus ir galų gale laimi pergalę prieš didžiulę persvarą turinčius priešus, nes „galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos“ [7]. Regint tokią perspektyvą, pradeda suktis galva, kai pagalvojame, kokią didelę, neribotą galią Dievas panoro suteikti paprastam kūriniui. Ir vis aiškiau iškyla klausimas: Quae est ista? „Kas Tu esi, kad būtent Tu laikų pabaigoje pasieksi pergalę? Kas Tu esi, kad mus kaip Motina gimdai, maitini, augini, vedi ir galiausiai žadi mums pergalę? Ar Tavo gebėjimas perteikti mums, nusidėjėliams, savo nenuodėmingumą neperžengia kūrinio galimybių? Galėtume baimingai paklausti: ar čia neperžengiame ribos tarp Dievo ir kūrinio ir ar nepaverčiame Tavęs lyg kokiu dievu, kaip mums prikiša protestantizmas?“
Bažnyčios mokymas mums į tai duoda aiškų atsakymą: Marija tokia didi, nes buvo išrinkta tapti Dievo Motina. Ši realybė ją be galo iškelia virš kitų kūrinių. Iš šio jos pašaukimo kyla visos kitos privilegijos: nuolatinė mergystė, jos Nekaltasis Prasidėjimas, jos paėmimas su kūnu į dangų. Marija vaidina tokį svarbų vaidmenį Bažnyčios ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime todėl, kad, kaip mus moko apreiškimas, pats Dievas norėjo taip, o ne kitaip, nors jis turėjo tūkstančius kitų būdų mus išganyti. Taip pat šv. Grinjonas de Monforas paaiškina, kodėl Marija būtent laikų pabaigoje atskleidžia visą savo galią ir grožį: kaip per Mariją prasidėjo pasaulio išganymas, taip per ją jis bus ir užbaigtas [8].
Visos šios didingos tiesos padeda mums ne tik vis geriau ją pažinti ir mylėti, bet ir vis aiškiau suvokti mūsų pašaukimą, kurį ji pati Fatimoje suformuluoja paprastais žodžiais: Melskitės ir aukokitės, nes tiek daug sielų eina į pragarą, kadangi nėra kas už jas melstųsi ir dėl jų aukotųsi. [9]
Galime net pasakyti, kad kuo giliau žmogus įsiskverbia į Marijos paslaptį, kuo labiau jis užsidega jos meile, tuo aiškiau jis mato joje didžius Dievo darbus ir geriau pažįsta Dievo esmę. Tačiau tada jis pirmiausia ima gyventi vis labiau pagal Dievo valią, o po to šios kontempliatyvios meilės dėka įgyja jėgų įgyvendinti savo pašaukimą.
Todėl šventieji niekada nenustodavo girti Marijos, kontempliuoti jos tobulumų, teologiškai tyrinėti jos prigimties bei pašaukimo svarbos. Maksimilijonas Kolbė norėjo, kad Nekaltai Pradėtosios miestai [10] virstų universitetais ir marijinėmis akademijomis, kurie vis giliau tirtų Bažnyčios mokymą apie Marijos didingumą didesnei Dievo garbei ir didžiausiai sielų naudai.
Ši knyga yra bandymas trumpai apžvelgti šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo, šv. Maksimilijono Kolbės bei Marijos apsireiškimų, ypač Fatimoje, mintis ir jas labiau nušviesti popiežių bei didžiųjų Bažnyčios mokytojų šviesa. Pati Nekaltai Pradėtoji nori, šiems jos išsirinktiems įrankiams padedant, leisti mums pažvelgti į liepsnojančią jos Širdies gilumą, į šį meilės židinį, į jos giliausią paslaptį. Tik šioje šviesoje mes suprasime, kodėl ji tokia svarbi išganymo darbe ir „kokių didžių dalykų padarė jai tas, kuris yra galingas, ir šventas yra jo vardas!“ [11].
Visi Marijos šventieji teigia, kad toks įsitvirtinimas Marijos paslapčių gelmėje išaugins mumyse gražiausių dvasinių vaisių. Šv. Bernardas sako:
Kas tu bebūtum, jei matai, kad šio laikinojo gyvenimo tėkmėje blaškaisi tarp audrų ir viesulų, o ne ramiai eini žeme, nenugręžk akių nuo tos Žvaigždės spindesio, jei nenori, kad tave prarytų audros. Jei tavyje sukyla pagundų vėtros, jei suklumpi ant aštrių kentėjimo uolų – pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos! Jei tave blaško puikybės, savimeilės ar pavydo gūsiai – pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei pykčio, įgeidžių ar kūniškų vilionių bangos purto silpną tavo sielos valtį – pakelk akis į Mariją. Jei tave, slegiamą kalčių naštos, iškankintą nešvarios sąžinės, išgąsdintą teismo grėsmės, pradės klampinti liūdesio bedugnė ar nevilties praraja – mąstyk apie Mariją! Pavojuose, sielvartuose, abejonėse galvok apie Mariją, šaukis Marijos! Tegul jos vardas nedingsta nuo tavo lūpų, tegul ji nepalieka tavo širdies ir, kad galėtum išmelsti jos gelbėjančio užtarimo, neišleisk iš akių jos elgesio pavyzdžio. Eidamas kartu su ja, nenuklysi į šunkelius, šaukdamasis jos, nepulsi į neviltį, turėdamas ją mintyse, nenukrypsi į klaidą. Kai ji tave laikys, neparkrisi, kai ji užstos, neturėsi ko bijoti, kai ji ves tave, nepavargsi, kai suteiks tau malonės, pasieksi tikslą! [12]
Tačiau tai neturėtų likti tos gražiausios gėlės Dievo sode didingas kontempliavimas – šiame įsigilinime į ją glūdi mūsų pačių kelias link Dievo. Ji iš tiesų yra mūsų išgelbėjimas, mūsų atsikėlimas parkritus, mūsų ištesėjimas kovoje, jėga mūsų silpnume ir galiausiai mūsų pergalė. Argi nesame dažnai patyrę, kad kai būname ištikimi Marijai, mūsų dvasinį gyvenimą persmelkia maloni harmonija, ir mes įgauname iki šiol nepatirtų dvasinių jėgų? Kiekvienas iš mūsų turi su dėkingumo ašaromis akyse ištarti: „Tau esu dėkingas už savo atsivertimą, savo krikštą, savo pašaukimą ir už viską, kas mano gyvenime yra didu ir teisinga. Tu perteikei man visas šias malones!“ Šv. Maksimilijonas Kolbė kviečia mus nuosekliai eiti šiuo keliu. Marijos stebuklingas veikimas pasaulyje, Bažnyčioje, sielose, taip pat ir mano sieloje, galiausiai yra skirtas tam, kad vis aiškiau pamatyčiau kelią, kuriuo turiu eiti šiais tokiais pavojingais laikais, kai patiriame beveik mirtiną priešo priespaudą. Vis gilesnis Marijos paslapties pažinimas yra išeitis, kurią Dievas paskutiniais laikais duoda nedaugeliui ištikimųjų. Tai buvo aiškiai apreikšta Fatimoje: „Dievo Motina leido man suprasti, kad Dievas pasauliui duoda paskutines išganymo priemones: rožančių ir pamaldumą Nekaltajai Širdžiai. Tačiau jei tai paskutinės priemonės, tuomet reiškia, kad kitų nebebus!“ [13].
Šv. Grinjonas ir šv. Maksimilijonas Kolbė paaiškina, kur iš esmės glūdi šis pamaldumas Nekaltai Pradėtosios Širdžiai, ir nurodo, kaip juo gyventi. Tačiau jei Marija skelbia, kad galiausiai jos Nekaltoji Širdis triumfuos, tuomet pergalę pasieks ir tas, kuris gyvena šioje Širdyje, o labiausiai tas, kuris toje Širdyje gyvena giliausiai. Kad tai įvyktų ir parašėme šias eilutes.
Pirmoji dalis
Veiksmo ir atoveiksmio principas
Dievas yra amžinas, bekraštis okeanas, visos būties pilnatvė. Dievas kuria vedamas meilės, jis iš nieko ištraukia kūrinius į gyvenimą ir suteikia jiems galimybę patiems egzistuoti. Tobuliausi kūriniai yra apdovanoti protu bei valia, jie yra panašūs į Dievą savo dvasingumu. Visas Dievo veikimas yra jo šviesos išsiliejimas. Jis yra actus purus, grynasis veiksmas, tobulas davimas ir dovanojimas to, kas jis pats yra. Šis Dievo savęs dovanojimas ir yra kūrimo darbas. Bet kokia sukurtoji būtis išeina iš Dievo (exitus); Dievas ir pats išeina iš savęs (exitus) sudarydamas įvairias formas bei atspalvius, kuriems jis nuolat dovanoja jų esmę ir užtikrina jiems galimybę egzistuoti. Tačiau kūriniai negali nė akimirkos patys palaikyti savo buvimo, visą savo egzistenciją jie be paliovos gauna iš jo. Taip šis nuolatinis, būtį suteikiantis mylinčio Dievo dovanojimo veiksmas (exitus, fluxus, actio) tampa pagrindu ir lyg atmosfera, kurioje visos būtybės egzistuoja.
Vis dėlto kūriniai gyvena savo pačių gyvenimą; nepaisant savo visiškos priklausomybės nuo Dievo, jie yra iš tiesų savarankiškos būtybės. Tačiau šis skirtingumas ne atitolina Dievą ir kūrinį vieną nuo kito, o kaip tik vieną su kitu suvienija. Tik vienas prieš kitą stovintys skirtingi TU gali vienas su kitu susivienyti. Ir tai yra kūrinijos prasmė. Dievas ją „išlieja iš savęs“, kad po to galėtų susivienyti su iš nieko sukurtu, be galo menku kūriniu, jį vėl prie savęs patraukti, leisti jam sugrįžti (reditus). Ištekėjęs iš Dievo meilės ir sukurtas iš nieko, jis, apimtas meilės, vėl teka link Dievo (refluxus). Taip į Dievo meilingą actio jis atsako dėkingu re-actio, ir šis atsigręžimas į Dievą yra jo vienintelė egzistavimo prasmė ir vienintelis tikslas. Tuo tarpu nuodėmė yra sąmoningas atsisakymas vykdyti šį re-actio. Nuodėmingas kūrinys gauna visą Dievo kūrybos lobyną, tačiau jis nori egoistiškai šį turtą pasilikti sau. Jis nepripažįsta, kad yra visiškai priklausomas nuo Dievo ir bus laimingas tik tada, kai vykdys jo valią, t. y. sugrįš į visą Dievo pilnatvę ir ten gaus visų savo troškimų bei vilčių išsipildymą.
Šv. Maksimilijonas tai formuluoja šitaip:
Pasaulyje mes visur sutinkame veiksmą ir atoveiksmį. Atoveiksmis yra lygus veiksmui, tik priešingas jam: išėjimas ir grįžimas, atsitolinimas ir prisiartinimas, skaidymas ir sujungimas. Tai ne kas kita, kaip Švenčiausiosios Trejybės veikimo kūriniuose paveikslas. Susivienijimas yra meilė, kūrybinė meilė. Ne kitaip pasireiškia Dievo veikimas į išorę: Dievas sukuria pasaulį – kartu įvyksta „atskyrimas“. Kūriniai, atvirkščiai, tobulėja vykdydami Dievo duotą prigimtinį įstatymą, taip jie panašėja į Dievą. Protingos būtybės sąmoningai myli Dievą ir per šią meilę vis labiau su juo susivienija, „sugrįžta pas jį“. Gi kūrinys, tikrai pilnas šios Dievo meilės, yra Nekaltai Pradėtoji, be jokios nuodėmės dėmelės, niekur nenukrypusi nuo Dievo valios. [14]
Panašią prasmę visam, kas sukurta, suteikia šv. Augustinas savo įžymiame posakyje: „Sau, Viešpatie, esi mus sukūręs, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje“ [15].
Mes nuolat tai patiriame mūsų kasdieniame gyvenime:
Žmogus norėtų būti didis, išmintingas, turtingas, įžymus, laimingas, mylintis ir mylimas. Tačiau jokia žemiška laimė negali jo patenkinti. Jis siekia daugiau, vis daugiau. Kada galiausiai šis ilgesys bus išpildytas? Net kai jis sutinka didžiausią laimę, kai tik pamato jos ribas, jo troškulys peržengia šias ribas ir jis taria: O, jei tik ši riba išsisklaidytų į begalybę... Taigi kokios laimės jis siekia? Laimės be ribų, be jokių intensyvumo, dydžio, trukmės ar kokių kitų ribų. Tokią laimę suteikia tik Dievas – begalinis bet kokios laimės šaltinis. Todėl siela trokšta turėti patį Dievą. Tačiau kaip jį turėti, kaip susivienyti su šia laime? Taip tobulai, kaip tik įmanoma! Susivienyti su juo be ribų. Ir čia pasireiškia nuostabus veiksmo ir atoveiksmio įstatymas, kurį Kūrėjas įspaudė į kiekvieno kūrinio veikimą lyg Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo antspaudą. Kūrinys yra išėjęs iš Visagalio rankų ir dabar grįžta pas jį. Jis neturės ramybės, kol „pats netaps Dievu“ (iš malonės). [16]
Šis sugrįžimas pas Dievą ir į Dievą yra visų dangaus šventųjų meilės judėjimas, vyksiantis amžinai. Ši begalinė laimė būti amžinai „pripildytam visos Dievo pilnybės“ [17] reiškia „amžiną ramybę“, turinčią savyje be galo trykštantį gyvenimą ir judėjimą. Tai yra giliausių mūsų širdies troškimų išpildymas, kaip tai išreiškė šv. Švč. Trejybės Elzbieta:
O mano Trys, mano viskas, mano palaima, be galo Vienas, Neišmatuojamas, kuriame visai pasimetu, išduodu Tau save kaip grobį! Paskęsk visas manyje, kad aš visa Tavyje nugrimzčiau, laukdama, kol nukeliausiu ten, kur Tavo šviesoje regėsiu Tavo šlovės bedugnę. [18]
Tačiau ką visa tai man padės, jei aš savo jėgomis negaliu pasiekti dangaus?
„Mano Dieve, mano vienintele laime, kaip galėčiau Tave dar geriau pažinti? Aš matau Tavo kūrinius, aš dėkoju Tau ir myliu Tave, tačiau, kaip Tu gerai žinai, man jų neužtenka, nes Tavęs aš nematau ir negirdžiu. Aš norėčiau pagal Tavo valią tapti į Tave panaši, tačiau kaip? Tu esi gryniausia Dvasia, aš esu kūnas. Pasakyk man, ką turiu daryti, parodyk man mano tikslą. Parodyk, kaip aš, kūniškas žmogus, galėčiau tapti tobula, kaip galėčiau tapti panaši į Tave, gryniausią Dvasią, kaip galėčiau būti sudievinta!“ Ir štai, Dievas nusileidžia ant žemės bei tampa žmogumi: Žmogus-Dievas Jėzus Kristus rodo mums kelią savo pavyzdžiu ir žodžiu. Dievą mylinčios sielos būriais veržėsi prie šio pirmavaizdžio, kad galėtų jį savyje atkartoti, su juo supanašėti, su juo susivienyti, būti perkeistos į jį. Tam, kad patrauktų sielas ir jas perkeistų į save, Kristus parodė savo begalinę meilę, savo iš meilės sieloms degančią Širdį. Ši Širdis privertė jį leistis prikalamam prie kryžiaus, likti su mumis Eucharistijoje ir per šį Sakramentą ateiti į mūsų sielas, galiausiai ji privertė jį testamentu palikti savo Motiną kaip motiną mums. [19]
Taigi mes matome visą Dievo veikimą kaip vieną didžiulį meilės judėjimą, ištekantį iš Dievo ir vėl pas jį sugrįžtantį. Ši nepertraukiama srovė yra visos kūrinijos prasmė ir tikslas, ji yra dangaus esmė. Tačiau kaip Dievas konkrečiai pradėjo šį meilės judėjimą? Pirmiausia jo veikimas prasideda pasaulio sukūrimu. Po nuopuolio Tėvas siunčia Sūnų atpirkti žmonių. Galiausiai Tėvas ir Sūnus siunčia Šventąją Dvasią, kad žmones pašventintų ir atvestų į tobulybę. O kurgi yra pirmoji vieta, kurioje Dievas apsistoja, nusileisdamas pas savo kūrinius? Kitaip tariant, kur yra galutinis taškas, Dievo veikimo pasaulyje terminus, tikslas? Tai Nekaltai Pradėtoji!
Gi kūrinys, visiškai pilnas šios Dievo meilės, yra Nekaltai Pradėtoji, be jokios nuodėmės dėmelės, niekur nukrypusi nuo Dievo valios. Ji yra nenusakomu būdu susivienijusi su Šventąja Dvasia, kaip savo Sužadėtiniu, „sužadėtiniu“ nepalyginamai tobulesne prasme, nei šis žodis galėtų būti pritaikytas kūriniams. Kur glūdi šis susivienijimas? Pirmiausia, ji visa savo esybe yra viduje susivienijusi su Šventąja Dvasia. Šventoji Dvasia nuolat gyvena joje nuo pat pirmosios jos egzistavimo akimirkos ir gyvens per amžius. [20]
Tačiau to nepakanka. Marija yra ne tik paskutinis kopėčių, besileidžiančių nuo Dievo link kūrinijos, laiptelis, bet ir grįžimo pas Dievą pradžia, kur visas kūrinijai padovanotas dieviškas gyvenimas vėl sugrįžta pas Dievą. Kaip dieviškasis gyvenimas iš Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje nusileido į Nekaltai Pradėtosios Širdį ir iš ten teka į kitus kūrinius, taip šis gyvenimas iš visų kūrinių grįžta per Mariją Šventojoje Dvasioje pas Sūnų, o iš jo pas Tėvą. Ji stovi ant pačio aukščiausio kūrinijos kopėčių laiptelio ir pati priima Dievą, kuris teikiasi nusileisti į žemę. Ji yra kūrinijos viršūnė ir tiltas, per kurį veda visi keliai iš dangaus ir į dangų, laivas, perplaukiantis atstumą tarp Dievo didybės ir kaltų nusidėjėlių bei sujungiantis abi puses.
Prieš įžengiant į Nekaltai Pradėtosios paslaptį, čia aprašytą realybę norėtume iliustruoti garsia vizija, būtent apreiškimu seseriai Liucijai Portugalijoje, Tuy miestelyje 1929 m. birželio 13 d.
1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina Fatimoje paskelbė, kad ji vėl ateis „reikalauti Rusijos pašventimo mano Nekaltajai Širdžiai ir Komunijos priėmimo pirmaisiais mėnesių šeštadieniais“. Dievo Motina kartu su Kūdikėliu Jėzumi iš tiesų pasirodė postulantei Liucijai 1925 m. gruodį Pontevedroje, kad paaiškintų jai pamaldumo jos Nekaltajai Širdžiai esmę. 1929 m. birželio 13 d. naktį, tarp 11 ir 12 valandos įvyko Tuy apsireiškimas, kuriame Marija pareikalavo Rusijos paaukojimo jos Nekaltajai Širdžiai. Sesuo Liucija taip aprašo šią viziją:
Staiga visa koplyčia nušvito antgamtine šviesa, ir virš altoriaus pamačiau švytintį kryžių, kylantį iki pat lubų. Dar aiškesnėje šviesoje virš kryžiaus pamačiau žmogaus kūną iki juosmens. Priešais jo krūtinę buvo balandis, visas iš šviesos, o ant kryžiaus mačiau prikaltą kito žmogaus kūną. Truputį žemiau jo klubų matėsi kybanti ore taurė ir didelė Ostija, ant kurios krito kraujo lašai, varvantys nuo nukryžiuotojo veido ir šono žaizdos. Jie lašėjo ant Ostijos ir nuo jos krito į taurę.
Dešinėje po kryžiumi pamačiau Švenčiausiąją Mergelę, rankose laikančią savo Nekaltąją Širdį (Tai buvo Fatimos Dievo Motina su savo Nekaltąja Širdimi, kurią ji laikė kairėje rankoje, be kalavijo ir rožių, tačiau apimtą liepsnos ir apsuptą erškėčių vainiku).
Kairėje po kryžiumi regėjau dideles raides lyg iš krištolinio vandens, kuris tekėdamas iš Nukryžiuotojo rankos ant altoriaus formavo tokius žodžius: malonė ir gailestingumas.
Aš supratau, kad man buvo parodyta Švč. Trejybės paslaptis, ir aš pažinau tokius dalykus apie šią paslaptį, kuriuos atskleisti man nėra leista. [21]
Po to sesuo Liucija perduoda žodžius, pasakytus Dievo Motinos šios vizijos metu, būtent reikalavimą, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai – taip įvyksiąs Rusijos išgelbėjimas.
Aišku, pirmasis šio apsireiškimo tikslas yra Rusijos paaukojimas ir taip pat išpildymas didelių Dievo pažadų, duotų per Mariją Fatimoje. Tačiau kodėl Marija norėjo šį apreiškimą susieti su Švč. Trejybės vizija? Žinoma, todėl, kad parodytų, jog jos apsireiškimų galutinis tikslas ir giliausia prasmė remiasi šia paslaptimi, jog visos tos konkrečios malonės, kurias ji nori duoti pasauliui Fatimoje (bei kitose šventovėse), yra skirtos nukreipti žmones į pačią giliausią realybę. Čia ir slypi tikroji Nekaltai Pradėtosios reikšmė Dievo ir Atpirkimo paslaptyse.
Viskas kyla iš Dievo Tėvo, dovanojančio pasauliui savo Sūnų ir kartu su Sūnumi išliejančio Šventąją Dvasią. Tėvas yra pirminis bet kokios būties, bet kokios gyvybės, bet kokios meilės šaltinis. Iš Tėvo širdies gimsta Sūnus ir išliejama Šventoji Dvasia.
Sūnaus siuntimas reiškia pasaulio atpirkimą ant kryžiaus. Tuy vizijoje kryžius užima visą erdvę nuo altoriaus iki pat lubų. Kryžius yra visos Dievo meilės apreiškimas, per Nukryžiuotąjį mums dovanojamos visos „malonės ir pasigailėjimai“. Kraujas, tekantis iš Išganytojo žaizdų, renkasi taurės ir Ostijos paslaptyje: visas Kristaus išganymo darbas sudabartinamas švenčiausioje Eucharistijoje, kurioje Kalvarijos auka atvaizduojama bei atnaujinama.
Šventosios Dvasios atsiuntimas yra viso išganymo darbo „nušvietimas“, tai lyg visos Dievo meilės kaip šviesos, malonės ir stiprybės išspinduliavimas ir viso Dievo darbo atbaigimas. Šis veiksmas, šis Dievo savęs dovanojimas, jo nusileidimas į pasaulį dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo susikoncentruoja Nekaltai Pradėtosios Širdyje, kuri, pripildyta Šventosios Dvasios šviesos, pati yra virtusi šviesa, ir kuri sutalpina savyje visą Dievo meilę. Jos Širdis yra jos giliausios esybės išraiška: jos sielos, visiškai pripildytos Šventosios Dvasios, jos intelekto, pilno nesuvokiamos išminties, jos valios, pilnos atsidavimo ir meilės. Ji vienintelė stovi po kryžiumi kaip naujoji Ieva prie naujojo Adomo šono, kad kartu su juo pagimdytų atpirktąją žmoniją. Čia ji stovi kaip pirmasis išganymo aukos vaisius, aukos, kuriai ji turi būti dėkinga už Nekaltojo Prasidėjimo stebuklą. Jos Širdis pasirodo perverta Kristaus erškėčių vainiko spyglių – ji yra Bendraatpirkėja, labiau už kitus kūrinius dalyvavusi jo kančioje. Ji laiko savo Širdį rankoje – tai reiškia, ji ištiesia ją mums, ji dovanoją ją mums, nes ji – mūsų Motina. Uždegta meilės Dvasios, jos Širdis liepsnoja dėl jos vaikų, kuriuos ji pagimdė tūkstančiuose skausmų ant Kalvarijos kalno ir kuriuos ji dabar bet kokia kaina nori išplėšti iš amžinosios pražūties.
Taigi Nekaltai Pradėtoji savo skaisčiai švytinčia Širdimi paliečia mūsų pasaulį. Visas mylintis Švč. Trejybės „išsiliejimas“ per ją teka toliau į sielas. Tai yra Dievo actio, pradinis dieviškos meilės judesys, kurį Bažnyčios mokytojai vadina išėjimu (exitus). Šį actio taip pat simbolizuoja tekantis gyvasis vanduo, išsiliejantis iš Nukryžiuotojo žaizdos į pasaulį kaip „malonė ir gailestingumas“.
Tačiau šioje vizijoje aiškiai minima ir antroji prasmė: kūrinijos „sugrįžimas“ (reditus), „atsakymas“ (re-actio), „įtekėjimas“ (refluxus) pas Dievą. Tuo pačiu keliu, kuriuo Dievas pas mus nusileido, mes turime pas jį sugrįžti. Mano Nekaltoji Širdis bus tavo priebėga ir kelias, vedantis pas Dievą! Galima šių Marijos apsireiškimų žinią apibendrinti trimis žodžiais: consecratio, reparatio, conversio – pasišventimas, atsilyginimas, atsivertimas. Marija ateina į pagalbą prispaustai krikščionijai, ji patraukia žmones prie savo Nekaltosios Širdies (pasišventimas), veda juos atgal pas Dievą (atsivertimas), kviečia juos dalyvauti Kristaus karalystės atstatyme (atsilyginimas).
„Atėjo akimirka...“, – šiais žodžiais Marija pradėjo savo žinią Tuy. Fatima yra Dievo valios apreiškimas visam pasauliui, kad dabar, laikų pabaigoje, pasaulis pažintų Mariją kaip Visų Malonių Tarpininkę, kaip kūrinijos sugrįžimo pas Dievą pradžią. Marijos Širdis surenka Dievo vaikus ir išsaugo juose malonės šviesą tamsiame pasaulyje. Jos Širdyje mes sugebėsime ištverti po Kristaus kryžiumi ligi galo. Taip įvyksta grįžimas per Mariją prie Kristaus ir galiausiai Šventojoje Dvasioje pas Tėvą.
(Bus daugiau)
[1] Šv. Maksimilijonas Kolbė, nebaigtos knygos apie Nekaltai Pradėtąją fragmentas, 1940 m. rugpjūtis // Błogosławiony Maksymilian Kolbe, Wybór Pism, Warszawa 1973, p. 590.
[2] Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas, Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei, Nr. 3 // Auksinė knyga, VšĮ Laetitia, Kaunas 2008.
[3] Ten pat, Nr. 50 – vert. past.
[4] Ten pat, Nr. 218 – vert. past.
[5] Apr 12, 1 – vert. past.
[6] Šiuo titulu Švč. M. Marija pavadinta 1683 m., jos užtarimu prie Vienos įveikus turkų armiją. – vert. past.
[7] Mergelės Marijos pažadas Fatimoje 1917 07 13 – vert. past.
[8] Traktatas, Nr. 49 – vert. past.
[9] Schwester Lucia spricht über Fatima, 5. Auflage, Fatima 1987, p. 177.
[10] Pirmąjį tokį miestą (Niepokalanów, netoli Varšuvos) šventasis įsteigė 1927 m. – vert. past.
[11] Lk 1, 49 – vert. past.
[12] Homilia 2 super Missus est // Saint Bernard et Notre Dame, Bourges 1953, p. 114.
[13] J. M. Alonso CMF, La Verdad sobre el Secreto de Fatima, Madrid 1976, p. 104.
[14] Paskutinis straipsnis 1941 02 17 // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 597–598.
[15] Išpažinimai, 1, 1 – vert. past.
[16] Neužbaigtos knygos fragmentas // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 614.
[17] Ef 3, 19 – vert. past.
[18] Šv. Švč. Trejybės Elzbieta, Laiškas seseriai, 1903 m. lapkritis // P. Philipon, La doctrine spirituelle de Soeur Elisabeth de la Trinité, Bruges 1938, p. 349.
[19] Ten pat, p. 615.
[20] Paskutinis straipsnis // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 598.
[21] Schwester Lucia..., p. 209.
