Mes vis dar švenčiame Kalėdas. Bažnyčia tai pabrėžia. Ji pratęsia šventę kelioms dienoms, nes paslaptis yra per didelė, kad ją būtų galima suvokti iš karto. Džiaugsmas yra tikras. Dangus atsivėrė. Dievas atėjo tarp mūsų. Žodis tapo kūnu, ir niekas negali panaikinti šio triumfo. Šviesa spindi ir jos niekas negali užgožti.
Bet šis džiaugsmas nėra trapus ir naivus. Jis yra pakankamai stiprus, kad galėtų žvelgti tiesiai į tiesą.
Todėl Bažnyčia neprašo mūsų pamiršti Kalėdas, kai ji mums pateikia šiuos liudijimus. Ji prašo mūsų jas dar giliau suprasti. Kūdikis ėdžiose atėjo ne tam, kad pasaulis gyventų patogiai. Jis atėjo jį išgelbėti. O išgelbėjimas kainuoja brangiai.
Ir pagunda visada buvo ta pati. Kai mokinystės kaina tampa aiški, kai pasirodo Kryžius, instinktyviai norisi jį sušvelninti. Padaryti žinią ne tokia grėsminga. Padaryti tikėjimą lengviau priimtiną pakeičiant jo formą, kad jis nebūtų toks griežtas pasauliui. Šis gundymas nėra naujas, bet jis labai aktualus.
Mes matome tai tada, kai Bažnyčia pradeda daugiau kalbėti apie komfortą nei atsivertimą, daugiau apie sinodalumą nei tiesą, daugiau apie palydėjimą nei ištikimybę. Mes ją matome, kai aštrios Evangelijos briaunos yra nušlifuojamos, kad niekas nebūtų sutrikdytas, niekam nebūtų mestas iššūkis, niekas nejustų Kryžiaus svorio. Mes tai matome tada, kai tai, kas anksčiau buvo priimama su pagarba, dabar yra traktuojama kaip kliūtis, kai tai, kas anksčiau buvo perduodama, dabar yra apibūdinama kaip per griežta, ir kai Bažnyčia pradeda skolintis pasaulio kalbą ir prioritetus, užuot pasiūliusi pasauliui kažką kitokio.
Bet Kristus atėjo ne tam, kad pasaulis gyventų patogiai. Bažnyčia niekada neturėjo taip atspindėti pasaulio, kad iš akiračio išnyktų Kryžius. Kai prakartėlė atskiriama nuo Kryžiaus, viskas tampa iškreipta. Ir džiaugsmas – tikrasis džiaugsmas – pakeičiamas ramybe. Bet ramybė negali mūsų išgelbėti. Tai gali tik Kristus.
Štai kodėl Bažnyčia mums primena šv. Steponą tadai, kai dar skamba Kalėdų giesmės. Štai kodėl ji mums primena apaštalo šv. Jono ilgą ištikimybę ir tylų Šventųjų Vaikelių liudijimą. Tai nėra šventės pertraukimas. Tai su meile duoti įspėjimai. Jie mums pasakoja, kas atsitinka, kai Kristus yra tikrai priimamas, ir kas atsitinka, kai jam priešinamasi.
Kalėdų džiaugsmas nėra pasaulio pripažinimas. Jis yra priklausymas Kristui. O priklausymas Kristui visada reikalavo drąsos.
Ėdžių šešėlis yra Kryžius. Ir tas šešėlis iki šiol krenta ant Bažnyčios. Štai kodėl Bažnyčia neleidžia mums pernelyg ilgai užsibūti jausmuose, netgi tada, kai Kalėdų džiaugsmas vis dar užpildo jos maldas. Ji nori, kad mes suprastume, koks iš tiesų yra šis džiaugsmas. Ne nesutrikdytos ramybės džiaugsmas, bet priimtos tiesos džiaugsmas.
Šv. Steponas tame šešėlyje stovi pirmasis – ir šiandien, jo šventės dieną, Bažnyčia jį pristato mums, kol Kalėdų džiaugsmas dar yra šviežias. Jis neieško mirties. Jis yra pilnas malonės, pilnas Šventosios Dvasios, kalba, nes Kristus gimė, nes Žodis tapo kūnu ir negali būti nutildytas. Ir kai ateina laikas sumokėti kainą, Steponas nepasitraukia. Jis nekeičia tiesos, kad išgyventų. Jis atleidžia, patiki save Kristui ir miršta su Jėzaus vardu lūpose. Kryžius pasiekė jį – ne kaip staigmena, bet kaip Kalėdų pradžios išsipildymas.
Tada yra šv. Jonas – mylimasis mokinys – ir rytoj, jo šventės dieną, Bažnyčia jį mums primena. Jis buvo apsaugotas nuo kalavijo, bet ne nuo tiesos kainos. Kristus patikėjo jam savo Motinos globą, ir jis nešė jos skausmą kaip savo. Jis taip pat gyvena Kryžiaus šešėlyje, nors jo kelias yra kitoks. Jis lieka. Jis stebi. Jis kenčia ilgą ištikimybės paklusnumą. Jis neša įsikūnijimo džiaugsmą ilgus metus, kai pasaulis juda į priekį, o Bažnyčia pavargsta. Jo kankinystė yra tylesnė, bet ne mažiau tikra. Ji mums primena, kad kryžius ne visada užgula vienu metu. Kartais jis slegia pečius visą gyvenimą.
Ir dar yra Nekaltieji Vaikeliai. Jie nepasirenka kryžiaus, bet yra įtraukti į šešėlį, nes atėjo Kristus. Galia visada dreba prieš tiesą, o kai dreba, pirmiausia smogia mažiausiems. Jų gyvenimai mums sako kažką rimto ir kartu paguodžiančio: Kristaus atėjimas atskleidžia pasaulio žiaurumą, bet taip pat tai, kad jokia kančia neišvengia Dievo gailestingumo. Net čia Kryžiaus šešėlis nėra apleidimas – tai vieta, kur Dievas surenka tai, ką pasaulis sunaikina.
Apibendrinant, šios dienos moko mus, kaip švęsti Kalėdas sąžiningai ir autentiškai. Jos mums sako, kad džiaugsmas ir auka nėra priešingybės. Jos priklauso viena kitai. Piemenys džiaugėsi, bet grįžo į įprastą gyvenimą, kuris tapo šventas dėl susitikimo. Išminčiai džiaugėsi, bet nepasiliko. Jie grįžo namo kitu keliu – pasikeitę, budrūs ir nebesusieti su galiomis, kurioms anksčiau tarnavo. Taip pat yra ir su mumis.
Atsiklaupti prie prakartėlės nėra mokinystės pabaiga. Tai yra pradžia. Garbinti Kūdikį reiškia priimti Kryžių, kurį Jis atneša su Savimi. Švęsti Kalėdas reiškia leisti sau būti siunčiamiems – į šeimas, į darbo vietas, į parapijas, į kultūrą, kuri ne visada priima tiesą.
Bažnyčia yra pati tikriausia tada, kai tai prisimena. Kai atsisako iškeisti ištikimybę į patogumą. Kai leidžia Kryžiaus šešėliui likti matomam net šventės dienomis. Nes kai tas šešėlis neigiamas, prakartėlė tampa dekoracija, o ne apreiškimu, o džiaugsmas tampa paviršutinišku, o ne gelbstinčiu.
Ėdžių šešėlis yra Kryžius. Jis visada buvo. Ir tai nėra praradimas. Tai pažadas, kad Kūdikis, kurį garbiname, yra Išganytojas, kuris atperka, Karalius, kuris viešpatauja, ir Viešpats, kuris eina su savo tauta – netgi tada, kai ištikimybė jiems kainuoja viską.
Ir Bažnyčia šiomis dienomis dar labiau praplečia mūsų akiratį, nes žino, kad mums reikia daugiau nei vieno liudijimo. Ji mums duoda ne tik kankinius ir apaštalus, bet ir šeimą – Šventąją Šeimą – ramiai gyvenančią tame pačiame šešėlyje. Šventoji Šeima mums primena, kad Kryžius atrodo kaip pasitikėjimas ir ištvermė – ir tai taip pat priklauso Kalėdoms.
Tada Bažnyčia mums pristato šv. Tomą Beketą, kuris atsisakė iškeisti tiesą į taiką su valdžia. Jo kankinystė yra įspėjimas ir liudijimas. Jis nesiekė konflikto, bet nesutiko atiduoti Bažnyčios valstybės reikalavimams. Jis mums primena, kad Kryžius ypač sunkiai slegia tuos, kuriems patikėta vadovauti, ir kad ištikimybė kartais kainuoja reputaciją, padėtį ir netgi patį gyvenimą.
Visa tai vis dar priklauso Kalėdoms. Štai kodėl Bažnyčia Kalėdas pratęsia keletui dienų, o ne leidžia joms susitraukti į vieną akimirką. Ji žino, kad paslaptis turi būti išgyventa, o ne tik ja grožimasi. Džiaugsmas yra tikras – gilesnis už jausmus, stipresnis už baimę – bet tai džiaugsmas, kuris žino, kur eina.
Ėdžių šešėlis yra Kryžius. Ir visiškai išgyventi Kalėdas reiškia ne bėgti nuo to šešėlio, bet eiti jame, tikint, kad ten gimęs Kūdikis yra tas pats Viešpats, kuris atperka, palaiko ir lieka su savo tauta.
Taigi, netgi kai Bažnyčia vis dar gieda Kalėdų džiaugsmo giesmes – netgi kai Gloria vis dar skamba mūsų lūpose – Kryžiaus šešėlis jau nusidriekia per ėdžių šiaudus. Tai nėra Kalėdų pertraukimas. Tai yra jų prasmė.
Kūdikis, gulintis Marijos rankose, atėjo ne tam, kad pasaulis taptų patogesnis. Jis atėjo ne tam, kad nuramintų sąžines, palikdamas neperkeistas širdis. Jis atėjo išgelbėti – o išgelbėjimas visada kainuoja.
Štai kodėl per pačią Kalėdų oktavą Bažnyčia mums primena kankinius.
Mes prisimename šv. Steponą, kurio kraujas krito žemėn kaip sėkla, prie jo kojų stovint jaunam vyrui vardu Saulius, saugančiam apsiaustus tų, kurie jį užmėtė akmenimis. Pirmasis Bažnyčios kankinys pasakė paskutinį pamokslą ne žodžiais, bet savo mirtimi. Ir Dievas priėmė tą kraują kaip maldą.
Nes žmogus, kuris pritarė Stepono mirčiai, vieną dieną tapo Pauliumi, tautų apaštalu – įrodymas, kad jokia su meile aukojama kančia niekada nėra veltui, ir joks Kristaus paliudijimas niekada nenukrinta ant žemės nepastebėtas Dievo.
Kryžiaus šešėlis nusidriekė ne tik virš Stepono, bet ir virš Sauliaus – jau brėždamas ateities atsivertimą, kuris sukrės pasaulį.
Šventasis Raštas mums sako, kad paskutiniai Stepono žodžiai buvo ne kaltinimai, bet gailestingumas: „Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).
Ta malda neišsisklaidė ore. Ji nukrito kaip sėkla. Ji įsiskverbė – paslaptingai, tyliai – į Sauliaus sielą. Ir Dievo nustatytu laiku ta sėkla padėjo pramušti kiečiausią dirvą. Kai pasaulis mato tik praradimą, Dievas jau ruošia atsivertimą. Kai pasaulis mato tik Kryžių, Dievas jau ruošia prisikėlimą. Ir ta tiesa jau yra prie prakartėlės.
Kūdikis, suvystytas vystyklais, jau yra apgaubtas Kryžiaus šešėliu. Šiaudai, kurie dabar sušvelnina kietą guolį, vieną dieną užleis vietą kietam medžiui. Ir vis dėlto – iš to kentėjimo ateis išgelbėjimas, gailestingumas ir širdžių atsivertimas, kurio niekada nemanėme galintys sulaukti.
Štai kodėl Kalėdos nėra trapios – jos yra bebaimės! Nes Įsikūnyjimas nesitraukia nuo tamsos. Jis į ją įžengia.
Tad neprašykime tikėjimo, kuris mums nieko nekainuoja. Prašykime tikėjimo, kuris gali pakeisti pasaulį – pradedant nuo mūsų pačių širdžių.
Klaupkime prie prakartėlės žinodami, prie ko tai veda. Stovėkime prie Kryžiaus pasitikėdami tuo, ką Dievas dar gali iš jo duoti. Ir niekada nepamirškime, kad net dabar – ypač dabar – Dievas veikia būdais, kurių mes dar nematome.
Šešėlis virš prakartėlės nėra istorijos pabaiga. Tai yra pradžia!
Telaimina jus Visagalis Dievas, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Amen.
