Tiesa išžėlė iš žemės
1. Ta diena, kai Dievo Išmintis pasirodė kaip bežodis Kūdikis, o Dievo Žodis be žodžių ištarė žmogaus balsą, vadinama Viešpaties gimtadieniu. Jo dieviškumas, nors ir paslėptas, buvo apreikštas karaliams dangaus liudijimu ir paskelbtas piemenims angelų balsais. Todėl kasmetine ceremonija švenčiame šią dieną, kurią išsipildė pranašystė: „Tiesa išžėlė iš žemės, o teisybė pažvelgė iš dangaus.“ (Ps 84, 12) Tiesa, amžinai egzistavusi Tėvo krūtinėje (Jn 1, 18), išaugo iš žemės, kad galėtų egzistuoti ir motinos krūtinėje. Tiesa, palaikanti pasaulį, išaugo iš žemės, kad galėtų būti nešama moters rankose. Tiesa, nesugriaunamai maitindama angelų laimę, išaugo iš žemės, kad galėtų būti maitinama žmogaus pienu. Tiesa, kurios dangūs negali talpinti, išaugo iš žemės, kad galėtų būti paguldyta į ėdžias.
Kam gi tokia neprilygstama didybė atėjo tokioje menkystėje? Žinoma, ne dėl asmeninės naudos, bet tikrai dėl mūsų didžiojo gėrio, jei tik mes tuo tikime. Prabusk, žmogau, nes Dievas tapo žmogumi. „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.“ (Ef 5, 14) Kartoju, Dievas tapo žmogumi dėl tavęs. Jei Jis nebūtų gimęs laiku, tu būtum miręs amžinai.
Tu niekada nebūtum buvęs išlaisvintas iš nuodėmingo kūno, jei Jis nebūtų prisiėmęs nuodėmingo kūno pavidalo (Rom 8, 3). Jei Jis nebūtų prisiėmęs šio gailestingo pavidalo, tave būtų apėmusi amžina kančia. Jei Jis nebūtų pasidavęs tavo mirčiai, tu nebūtum buvęs atgaivintas; jei Jis nebūtų tau padėjęs, tu būtum žlugęs; jei Jis nebūtų atėjęs, tu būtum pražuvęs.
Teisingumas pažvelgė iš dangaus
2. Džiaugsmingai švęskime mūsų išgelbėjimo ir atpirkimo atėjimą. Švęskime šventę, kai didingasis ir amžinasis atėjo iš didžios ir amžinos dienos į mūsų trumpą dieną. Jis tapo mums... teisingumu, pašventinimu ir atpirkimu; kad, kaip parašyta: „kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.“ (1 Kor 1, 31; Jer 9, 24).
Kad nebūtume panašūs į išdidžius žydus, kurie, „nežinodami Dievo teisingumo ir siekdami įtvirtinti savo, nepakluso Dievo teisingumui“ (Rom 10, 3); todėl, kai psalmininkas pasakė „Tiesa išžėlė iš žemės“, jis greitai pridūrė: „ir teisingumas pažvelgė iš dangaus“. (Ps 85, 12) Jis tai padarė, kad mirtingojo silpnumui, pasisavinusiam šį teisingumą, nereikėtų šių palaiminimų laikyti savais, ir kad žmogus neatmestų Dievo teisingumo tikėdamas esąs išteisintas, tai yra, tapęs teisus savo paties pastangomis.
Tiesa išaugo iš žemės, nes Kristus, kuris pasakė: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6), gimė iš mergelės; ir „teisingumas pažvelgė iš dangaus“, nes tikėdamas Juo, kuris gimė tokiu būdu, žmogus buvo išteisintas ne savo pastangomis, bet Dievo. Tiesa išaugo iš žemės, nes „Žodis tapo kūnu“, o „teisingumas pažvelgė iš dangaus“, nes „kiekviena gera ir tobula dovana yra iš aukštybių“ (Jn 1, 14; Jok 1, 17). Tiesa išaugo iš žemės, tai yra, Jo kūnas buvo paimtas iš Marijos; o „teisingumas pažvelgė iš dangaus“, nes žmogus negali gauti nieko, jei tai jam nėra duota iš dangaus. (Jn 3, 27)
Pažiūrėkite, ar rasite ką kita, išskyrus malonę
3. „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės... viltimi“. (plg. Rom 5, 1-2) [1] Šiais keliais žodžiais, kuriuos jūs atpažįstate kaip apaštalo žodžius, man malonu, broliai, įterpti keletą ištraukų iš psalmės [kurią mes svarstome] ir pastebėti, kad jos sutampa jausmais. „Būdami nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu“, nes „teisingumas ir ramybė pasibučiavo“; „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, nes „tiesa išaugo iš žemės“; „per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi“. Jis nesako „mūsų šlovės“, bet „Dievo šlovės“, nes teisumas neatsirado iš mūsų, bet „nusileido iš dangaus“. (Ps 85, 11-12) Todėl „tas, kuris giriasi, giriasi Viešpačiu“ (1 Kor 1, 30-31), o ne savimi.
Taigi, kai Viešpats, kurio gimtadienį šiandien švenčiame, gimė iš Mergelės, angelų choras paskelbė: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Ar gali žemėje būti ramybė dėl ko kito, jei ne dėl to, kad „tiesa išaugo iš žemės“, tai yra, dėl to, kad Kristus gimė kūne? Be to, „Jis pats yra mūsų taika, Jis yra tas, kuris abu padarė viena“ (Ef 2, 14), kad mes taptume geros valios žmonėmis, susieti vienybės grandinėmis. Tad džiaukimės šia malone, kad mūsų šlovė būtų mūsų sąžinės liudijimas (plg. 2 Kor 1, 12), kuriuo mes didžiuojamės ne savimi, bet Viešpačiu. Todėl psalmininkas [kalbėdamas apie Viešpatį] sakė: „[tu, Viešpatie, esi] mano garbė – tu pakeli mano galvą!“ (Ps 3, 4). Juk kokia didesnė Dievo malonė galėjo mus apšviesti, jei ne ta, kad turėdamas viengimį Sūnų, Dievas padarė Jį Žmogaus Sūnumi, o taip pat ir Žmogaus Sūnų padarė Dievo Sūnumi? Nagrinėkite tai kaip naudą, kaip paskatinimą, kaip teisingumo ženklą ir pažiūrėkite, ar rasite ką kita, išskyrus malonę.
[1] Cituojamame tekste praleistas žodis filiorum iš Vulgatos, todėl jis yra artimesnis graikų tekstui.
