Išm 1, 7. Viešpaties Dvasia pripildė žemės skritulį, aleliuja; ir tas, kas apima viską, pažįsta balsą, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 67, 2. Tepakyla Viešpats, ir tebus išsklaidyti jo priešai; ir tebėga tie, kurie jo nekenčia, nuo jo veido.
(Introitas)
Šiandien Bažnyčia iškilmingai švenčia Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę, kuria minimas įvykis, kuomet Viešpats Jėzus apaštalams atsiuntė žadėtąją Savo ir Tėvo Dvasią, kuri dvejojančias mokinių širdis uždegė antgamtinės malonės ugnimi ir padarė juos nenugalimais Bažnyčios švyturiais ir kolonomis.
Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri pirmiausia buvo padėkos už derlių šventė, kuomet Šventykloje būdavo aukojamos grūdų ir vaisių pirmienos. Jėzaus laikais ši šventė buvo laikoma Įstatymo gavimo švente, kuomet Dievas ant Sinajaus kalno Mozei perdavė Įstatymą – tai simboliškos Dievo ir išrinktosios tautos vedybos, kuomet Viešpats sudarė sandorą su izraelitais.
Kaip liudija Apaštalų darbai (Apd 2, 1-4) būtent šios šventės metu, apaštalams nužengė Šventoji Dvasia ir taip gimė Bažnyčia. Egzegetai pastebi, jog Jėzus yra naujasis Mozė, kuris užkopė pas Dievą (Dangun Žengimas) ir gavo iš Tėvo Naują Įstatymą – nebe akmeninėse plokštėse, bet Šventosios Dvasios įrašytą tikinčiųjų širdyse.
Apaštalų darbų pasakojimas atskleidžia Šventosios Dvasios veikimą: vėjas, kuris atneša permainas ir pripildo; ugnis, kuri apvalo, uždega ir perkeičia. Bažnyčia gimsta būdama katalikiška – visuotinė, kalbanti visomis kalbomis, visoms tautoms, visiems žmonėms. Naujoji Sandora nebėra skirta tik vienos tautos žmonėms – ji yra visiems ir visų.
Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos, nes be Šventosios Dvasios vedimo greitai nuklystama nuo Tiesos kelio ir pasiduodama klaidos ir nesantaikos dvasiai, kurios veikimas taip aiškiai regimas šiandienos pasaulyje ir pačioje Bažnyčioje.
Epistolėje girdime pasakojimą iš Apaštalų darbų apie Šventosios Dvasios nužengimą ir Bažnyčios gimimą: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.“
Kuomet nužengia Šventoji Dvasia, niekas negali atsispirti Jos galingam veikimui. Sekminių istorija mus pamoko, kad Bažnyčia yra ne žmogaus rankų kūrinys – Ji tokia nebuvo ir niekada nebus. Bažnyčia – šioji Kristaus Nuotaka yra Šventosios Dvasios vaisius. Pažadėta Dvasia Globėja niekada nepaliks mūsų Bažnyčios. Prašykime, kad Šventoji Dvasia nuolat drąsintų Bažnyčios narius skelbti Kristaus mokslą ir svarbiausia, pagal jį gyventi.
Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Veni, Sancte Spíritus (Dvasia, Viešpatie, ateik), – priskiriama popiežiui Inocentui III, kurioje šaukiamasi Šventosios Dvasios ir išvardinami visi Jos veikimo vaisiai mūsų gyvenimuose. Per prasidedančią Sekminių oktavą, skirkime laiko maldai su šia įstabia sekvencija, prašykime mums reikalingų Dvasios dovanų, kad vis labiau tobulėdami, taptume verti amžinojo gyvenimo džiaugsmo.
Šventoji Evangelija mums perteikia Viešpaties pažadą atsiųsti Globėją, kuris niekada nepaliks ir ves į džiaugsmo pilnatvę. Viešpats Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui.
Apaštalas Paulius mums primena Šventosios Dvasios vaisius, kurių kiekvienas turėtume prašyti ir trokšti: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“
Tegul pasaulio džiaugsmai ir rūpesčiai neatvėsina mūsų sielų įkarščio, o jei taip nutiktų – šaukimės Šventosios Dvasios, idant Ji atnaujintų mūsų pirmykštį uolumą.
Tegul Šventoji Dvasia tampa mūsų sielos Mokytoja, Vadovė ir Auklėtoja.
Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys,
tarsi pūstų stiprus vėjas –
ten, kur buvo sėdintieji, aleliuja;
ir visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios,
bylodami apie įstabius Dievo darbus, aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)
