Parengta pagal dr. Peterio Kwasniewskio ir dr. Michaelo P. Foley straipsnius.
Tarp tradicinio ir naujojo (1969 m. liturginės reformos) Katalikų Bažnyčios liturginio kalendoriaus yra daug ir svarbių skirtumų, labai aiškiai atspindinčių tradicinės, ikisusirinkiminės Bažnyčios ir daugumos dabartinių Bažnyčios hierarchų mokymo skirtumus daugybe svarbių klausimų. Iš tiesų kalendorius buvo taip stipriai pakeistas, kad kunigai, aukojantys tiek tradicines, tiek naująsias Mišias, beveik kiekvieną sekmadienį turi ruošti visiškai skirtingas homilijas – tiek mažai sekmadienių sutampa.
Vienas tokių labai pastebimų ir iškalbingų pakeitimų yra susijęs su Kristaus Karaliaus švente. Tradiciniame kalendoriuje ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, o naujajame – paskutinį liturginių metų sekmadienį, lapkričio pabaigoje. Tačiau šventės data nebuvo vienintelis pakeitimas. Iš tikrųjų ši šventė buvo modifikuota taip stipriai, kad – kaip pripažino pats popiežius Paulius VI – ji nebuvo tiesiog perkelta; veikiau viena šventė buvo pašalinta ir sukurta visai kita. Šių pakeitimų apžvalga leidžia suprasti, kodėl senoji šventė taip trukdė liturginiams reformatoriams ir kodėl reikėjo jai suteikti kitokią prasmę.
Pakeistas vardas: atsisakykime svajonių apie Krikščioniją
Kristaus Karaliaus šventės pakeitimai apima jos vardą, datą ir maldas.
Pirmiausia, buvusiai Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventei suteiktas naujas vardas – naujajame kalendoriuje ji vadinama Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilme. Iš pirmo žvilgsnio šis pakeitimas neatrodo blogas – juk Viešpats Jėzus iš tikrųjų yra visos Visatos valdovas, jam kaip Dievui paklūsta visa kūrinija. Tačiau pažvelgus į naujojo kalendoriaus kūrėjų intencijas, kaip matysime ir iš kitų pakeitimų, naujuoju pavadinimu norėta užtemdyti Kristaus socialinio karališkumo visoms tautoms ir valdžioms aspektą, nes jis naujajai, posusirinkiminei Bažnyčiai tapo nebepatogus.
Kun. Pierre‘as Jounelis, naujojo kalendoriaus sudarymo subkomiteto vadovas, kalbėdamas apie su šia švente susijusius pakeitimus, net neslėpė, kad pakeitimų tikslas yra suteikti šventei kitą prasmę. Apibendrinęs ankstesnės Kristaus Karaliaus šventės pirminę paskirtį (ir implicitiškai pajuokęs Pijų XI dėl svajonių „apie įmanomą sukurti Krikščioniją“), kun. Jounelis paaiškino naująjį šventės pagrindimą:
„Sudarytojų tikslas buvo labiau pabrėžti kosminį ir eschatologinį Kristaus karališkumo charakterį. Šventė dabar vadinama Kristaus, „Visatos Valdovo“, švente ir priskirta paskutiniam Eilinio metų laiko sekmadieniui.“
Pakeista data: socialinės dimensijos užtemdymas
Kodėl Pijus XI Kristaus Karaliaus šventei parinko paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę? Apie tai jis pats rašė enciklikoje Quas primas: „Taip Jėzaus Kristaus gyvenimo paslaptys, prieš tai minėtos metų eigoje, lyg pabaigiamos bei apimamos šventa Kristaus Karaliaus iškilme ir, prieš švenčiant Visų Šventųjų garbę, paskelbiama ir iškeliama garbė Tojo, kuris triumfuoja visuose šventuosiuose ir išrinktuosiuose.“
Taigi, Pijaus XI intencija buvo pabrėžti Kristaus šlovę kaip jo žemiškosios misijos pratęsimą; šlovę ir misiją, toliau tęsiamą ir matomą istorijoje jo šventuosiuose. Iš karto po Kristaus Karaliaus šventės minimi Visi Šventieji, dalyvaujantys Kristaus karališkume ir triumfuojantys danguje, bei vėlės, dar kenčiančios skaistykloje. Tai nuoseklus perėjimas nuo Kristaus, triumfuojančio savo karališkume, prie Kristaus, triumfuojančio savo nariuose – šventųjų bendrystėje ir skaistyklos vėlėse, už kurias dar turim melstis, kad pagreitintume jų įžengimą į Kristaus Karalystę danguje.
Kristaus Karalystę toliau žmonių istorijoje – visuomenėje, kultūroje, politikoje – tęsia šventieji. Pirminis šios šventės tikslas – švęsti dabar egzistuojantį Kristaus karaliavimą visos mus supančios realybės atžvilgiu. Realybės, kurioje Bažnyčia turi kovoti už Jos teisių įtvirtinimą ir plėsti Kristaus karalystę tiek individualių žmonių sielose, tiek socialinėje erdvėje. Šis Kristaus karalystės visapusiškumas, apimantis visas sferas, tarp jų ir viešąją, labai pabrėžiamas Pijaus XI. Apmąsčius Kristaus gyvenimą, po šventės iš karto yra kviečiama apmąstyti mūsų pačių vaidmenį ir atsaką. Turime susimąstyti, kad privalome sekti Kristumi Karaliumi ir kaip tarnai praktiškai įgyvendinti bei užtikrinti jo valdžią visose žmogiškojo gyvenimo sferose.
Todėl Pijus XI rašo: „tikintieji galės iš šių dalykų svarstymo pasisemti nuostabios galios ir jėgų, kad jų sielos sektų tikru krikščioniško gyvenimo idealu. Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai.”
Be to, šios šventės minėjimas arti liturginių metų pabaigos suteikia jai ypatingą eschatologinį vaidmenį, kuris irgi susijęs su jau aptartu mūsų atsaku. Paskutiniai liturginių metų sekmadieniai susikoncentruoja į kalbėjimą apie Paskutiniuosius laikus, o visų liturginių metų kulminacija – XXIV ir paskutinis sekmadienis po Sekminių, kartais vadinamas „Sunaikinimo sekmadieniu” dėl jo metu skaitomos Evangelijos apie baisųjį Paskutinį teismą. Liturginiai metai vėl prasideda su Adventu, kurio skaitiniai taip pat kalba apie Paskutinį teismą, kad ruošdamiesi paminėti Pirmąjį Kristaus atėjimą Betliejuje bejėgio kūdikėlio pavidalu, nepamirštume ruoštis Jo Antrajam atėjimui visoje savo baisioje ir didingoje šlovėje.
Dėl Kristaus Karaliaus ir Visų Šventųjų švenčių susiejimo galime nuosekliai pereiti nuo stebėjimosi ir skonėjimosi dangiškąja šlove prie šventos baimės dėl savo paties gyvenimo ir ar tą dangiškąją šlovę pasieksime. Ši šventa baimė jau netrukus tikinčiajam leidžia lengviau pereiti prie konkrečių apsimarinimo ir pasiruošimo veiksmų Advento metu, kad, atėjus laikui, galėtume savo Teisėją pasitikti „be baimės“, kaip sakoma labai gražioje Kūčių Mišių kolektos maldoje: „Dieve, Tu mus kasmet džiugini išganymo viltimi. Leisk mums į Tavo vienatinį Sūnų, kurį džiaugsmingai priimame kaip Atpirkėją, žvelgti be baimės, kai ateis kaip Teisėjas.“ Tad paradoksaliu būdu laikotarpis nuo Kristaus Karaliaus iki Kalėdų panaudoja šventą pasmerkimo baimę, kad padėtų mums tinkamai pasiruošti ir galiausiai ją įveikti.
Nors ši šventa baimė kulminaciją pasiekia paskutinį metų sekmadienį, ji jau jaučiama ir Kristaus Karaliaus šventės Mišiose. Pijus XI vylėsi, kad kasmetinis šios šventės šventimas valstybes „pamokys, kad tiek privatūs asmenys, tiek valdininkai ir valstybių vadovai įpareigoti viešai garbinti Kristų bei jam paklusti. Ši šventė įkvėps jiems mintį apie tą paskutinį teismą, kuriame Kristus, dabar ne tik pašalintas iš viešojo gyvenimo, bet ir paniekinančiai užmirštas bei ignoruojamas, griežtai baus už tas neteisybes. Juk jo karališkas kilnumas reikalauja, kad visa valstybė būtų tvarkoma pagal Dievo Įsakymus ir krikščioniškus principus tiek įstatymų leidyboje, tiek teisėtvarkoje, tiek diegiant jaunimo sielose sveiką mokymą ir dorus papročius.“
Naujajame kalendoriuje nebelieka šios dvasinės kelionės nuo Viešpaties didingos šlovės pripažinimo iki šventos Viešpaties baimės ir galiausiai viltingo kūno ir dvasios paruošimo Viešpaties Antrajam atėjimui. Naujojoje liturgijoje visas šias temas – Kristaus karališkumą, Paskutinį Teismą ir Dievo Karalystę – turi perteikti paskutinis metų sekmadienis, tad visai nėra laiko į tai įsigyventi ir tuo persiimti. Prarandama ne viena šventė, o tarsi atskiras liturginis sezonas.
Taip pat labai svarbu, kad šventės minėjimas arti liturginių metų galo, bet ne pačioje jų pabaigoje, pabrėžia, jog socialinė Kristaus Karaliaus karalystė jau dabar yra tikra ir kad dabar jai turime paklusti. Kristaus Karalystė nėra kažkas, ko turime laukti taip, kaip laukiame Antrojo Kristaus atėjimo. Kristaus Karalystę savo gyvenimuose ir visų lygių bendruomenėse esame kviečiami įtvirtinti jau dabar. Tuo tarpu naujoji šventė pabrėžia tik eschatologinį Kristaus karališkumą: Jėzaus Kristaus Karalystė, nors ir prasidėjo laike, bet dabar egzistuoja „lyg slėpinys“ (kaip ji vadinama Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen Gentium) ir „nukryžiuotu“ būdu. Ši Karalystė bus ištobulinta ir pilnai pasireikš tik laikų pabaigoje, su Antruoju atėjimu. Būtent todėl naujame kalendoriuje šventė yra pačiame Bažnyčios metų gale, tarsi visos išganymo istorijos apibendrinimas ir simbolis to, ko mes laukiame: Kristaus Karaliaus naujųjų Mišių maldose būtent kalbama apie Antrąjį Kristaus atėjimą.
Kitaip tariant, Kristaus karališkumas gali būti skelbiamas tik ta prasme, kiek jis susijęs su laikų pabaiga, bet ne kaip susijęs su politine ir socialine tvarka čia ir dabar. Ir ne kaip susijęs su Bažnyčios pareiga atversti tautas, persmelkti ir perkeisti jų kultūrą ir įstatymus.
Visa tai apsvarsčius, tampa aišku, ką turėjo omeny jau minėtas kun. Jounelis, sakydamas, kad naujoji data turi pabrėžti nebe tiek socialinę, kiek „kosminę ir eschatologinę“ Kristaus karalystės pusę. 1968 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijai leista peržiūrėti naująjį kalendorių. Po peržiūros kongregacija laiške teigė: „Kristaus Karaliaus šventė turėtų išlaikyti socialinę dimensiją ir būti švenčiama spalį, kaip tai daryta anksčiau.“ Tad visiems buvo akivaizdu, jog šventės pakeitimais norima užtemdyti socialinę jos dimensiją. Kongregacijos nariai buvo susitikę su naujosios liturgijos architektu arkivysk. Bugniniu ir gyvai išsakė savo dvejones. Tačiau Bugninis pareiškė, kad kongregacija, nepaisant jos narių „nostalgijos“ ir „baimių“, buvo įtikinta komiteto „ekspertizės ir rūpesčio“ ir buvo prieitas sutarimas, nors „procese daugybė kongregacijos prašymų buvo atmesti“, tarp kurių ir buvusios šventės datos išlaikymas.
Beje, yra ir dar viena priežastis – nors eksplicitiškai neminima Pijaus XI, bet nepaneigiama, kodėl Kristaus Karaliaus šventę labai tinka švęsti paskutinį spalio sekmadienį. Protestantiškose šalyse jis švenčiamas kaip Reformacijos sekmadienis, tad Kristaus Karaliaus šventė primena ne tik apie visas sferas apimančią Jėzaus Kristaus Karalystę – taip dažnai socialiai ir kultūriškai neigiamą įvairių protestantizmo mokymų – bet taip pat ir Jo karaliavimą savo vienai, šventai, apaštalinei, visuotinei Bažnyčiai. Nepamirškime, kad Vakarų sekuliarizacija didele dalimi yra būtent Reformacijos pasekmė.
Pakeisti Mišių tekstai: nė žodžio apie Kristaus socialinį karališkumą
Kad iš šventės pašalintas socialinis dėmuo, geriausiai matyti panagrinėjus jos naujųjų Mišių ir brevijoriaus tekstus. Pašalintos bet kokios nuorodos į Kristaus valdžią tautoms ir jų valdytojams. Pavyzdžiui, iš Kristaus Karaliaus šventės pirmųjų mišparų himno pašalintos tokios eilutės (laisvas mano vertimas):
Nedorųjų minia šaukia:
„Mes nenorime Kristaus kaip karaliaus!“
O mes džiaugsmo šūksniais šloviname
Tave kaip pasaulio aukščiausią karalių.Tegarbina viešai Tave ir teišaukština pasaulio valdytojai;
Tegul Tave gerbia mokytojai ir teisėjai;
Tegul įstatymai išreiškia Tavo tvarką
Ir menai teatspindi Tavo grožį.Teranda karaliai garbę
Tau pasiaukodami ir pasivesdami.
Priimk po savo švelnia valdžia
Mūsų šalį ir mūsų namus.Garbė Tau, o Jėzau,
Virš visų pasaulio galybių;
Ir garbė Tėvui ir meilės Dvasiai
Per amžių amžius. Amen.
Apie naują šventės kryptį liudija ne vienas kitas svarbus pakeitimas šios šventės naujųjų Mišių liturgijoje, visur tendencija ta pati – nebeminimas Kristaus viešpatavimas valstybėms, tautoms, valdytojams. Įdomu, kad nuorodos, kuriomis remiantis Dievo kulto kongregacija rekomenduoja šventės metu mokyti tikinčiuosius, nukreipia į septyniolika Katekizmo straipsnių, kurių tik vienas eksplicitiškai patvirtina Kristaus karališkumą žmonių visuomenėms (2105), o kiti kalba apie Kristų kaip „kosmoso ir istorijos“ Viešpatį (668-672) ar tai, kad mes dalyvaujam Kristaus Karalystėje ne pritaikydami valstybių įstatymus prie Dievo tvarkos, bet tarnaudami vargšams (786). Nors naujosios šventės liturgijoje išlieka šiokių tokių socialinio elemento likučių (pvz., A ciklo Evangelija), bet jie pasireiškia ne Kristaus socialinio karališkumo, o socialinio teisingumo forma.
Pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai akto apkarpymas
Įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, Pijus XI nurodė šią dieną kalbėti Žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį 1899 m., paaukodamas pasaulį Švč. Jėzaus Širdžiai, sukūrė Leonas XIII, o šv. Pijus X nurodė atnaujinti kasmet. Už šio akto kalbėjimą, įvykdę įprastas sąlygas, tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus. Aktas per naująją Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę kalbamas ir dabar, bet pakeistas taip, kad labiau atitiktų politkorektišką mūsų dienų Bažnyčios laikyseną.
Naujasis tekstas didžiąja dalimi labai panašus į senąjį, bet jame ištrinti tokie „nepatogūs“ žodžiai: „Būk Karalius visų tų, kurie dar tebeklaidžioja stabmeldystės ar islamo tamsybėse, nedelsk ir juos išvaduoti savo šviesos karalystei. Galiausiai pažvelk gailestingomis akimis ir į vaikus tos tautos, kuri taip ilgai yra buvusi išrinktoji, ir Kraujas, kurio jie kitados ant savęs šaukėsi, tenužengia dabar ant jų kaip atpirkimo ir gyvybės srovė.“
Senasis tekstas kalba apie Kristaus Karalystę visiems – po Kristaus vėliava turi nusilenkti ir pagonys, ir musulmonai, ir žydai. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, – liepė Kristus. Nors naujasis tekstas sako: „Būki Karalius, Viešpatie, ne vien ištikimųjų, kurie niekada nuo Tavęs nepasitraukia, bet ir sūnų palaidūnų, kurie Tave paliko; padėk jiems greitai sugrįžti į Tėvo namus, kad nemirtų iš skurdo ir alkio“, vis dėlto nutyli konkretybes. Negalima sakyti, kad naujasis tekstas, kaip ir naujoji šventė, yra blogi ar talpinantys kokių klaidų, tačiau jie pritaikyti prie moderniosios Bažnyčios linijos, kur apie socialinį Kristaus karališkumą kalbėti šiukštu negalima.
Ne perkelta, o pakeista
Kaip pripažino pats popiežius Paulius VI, Kristaus Karaliaus šventė buvo ne pakeista ar tik perkelta į kitą datą. Ji buvo sukurta iš naujo. Calendarium Romanum, dokumente, paskelbusiame ir paaiškinusiame naująjį kalendorių, Paulius VI rašė:
„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė randasi paskutiniame liturginių metų sekmadienyje vietoj šventės, įvestos popiežiaus Pijaus XI 1925 m. ir priskirtos paskutiniam spalio sekmadieniui. Taip aiškesnėje šviesoje atskleidžiama šio sekmadienio eschatologinė svarba.“
Popiežius nepasakė, kad šventė perkeliama į kitą dieną, kaip kad apibūdino Šventosios Šeimos ar Kristaus Kūno švenčių perkėlimą. Naujoji šventė, pasak jo, atsiranda „vietoj“ buvusios šventės.
Pijus XI norėjo, kad ši šventė taptų dvasiniu kvietimu ginkluotis ir stoti po Kristaus Karaliaus vėliava. Tuo metu Rusijoje triumfavo komunizmas, paneigęs Dievą ir viską, kas šventa, Meksikoje kairieji nuožmiai persekiojo Bažnyčią, o Vokietijoje kilo nacionalsocializmo ideologija. Šiame kontekste Pijus XI kviečia katalikus telktis po Taikos kunigaikščio jungu, pripažinti Jo socialinį karališkumą, įgyvendinti Bažnyčios socialinį mokymą, be baimės viešai išpažinti katalikų tikėjimą. Pijus XI tarsi kviečia katalikus vėl pakilti ir apginti Dievo garbę prieš bedieviškas ideologijas.
Paklauskime savęs, ar tos esminės tiesos, kurias Pijus XI priminė įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, vis dar skelbiamos iš sakyklų? Ar šias tiesas atspindi katalikiškų organizacijų veiklos programos? O gal veikiau į visa tai žvelgiama kaip į praeities atgyveną? Deja, naujoji šventė prarado savo pirminę prasmę ir nebegaivina mūsų socialinės realybės.
Akivaizdu, kad Pauliui VI, Bugniniui ir 1960-ųjų bei 1970-ųjų progresyvistams ši šventė buvo didelė kliūtis, kuria reikėjo atsikratyti. Iš to, kaip ji pertvarkyta, kad nebetektų pirminės prasmės, akivaizdu, kad ši šventė naujajame kalendoriuje nieko neprideda, ji visai nėra būtina. Ir be jos būtų kalbama apie Antrąjį Kristaus atėjimą. Būtent tai, ką ji vertingo pridėjo prie liturginio kalendoriaus, yra pašalinta. Progresyvistams būtų buvę geriau, jeigu šios šventės Pijus XI nebūtų įvedęs. Bet kai jau įvedė, visai išbraukti nebebuvo galima. Teko suteikti jai naują prasmę, nieko vertingo nepridedančią liturginiams metams, bet ir nemaišančią.
