Kurį laiką pranciškonai rugpjūčio 27 d. švęsdavo kaip Švč. Mergelės Marijos Septynių džiaugsmų šventę. Kaip serafų ordino pamaldumo gyvenimo išraiška, ji atitinka Šventojo rožančiaus šventę, kurią pradėjo švęsti dominikonai, ir rugsėjo 15 d. švenčiamą Švč. Mergelės Marijos Septynių skausmų šventę, kuri iš pradžių buvo servitų globėjos šventė. Pagrindinis pranciškonų indėlis į Bažnyčios Marijos švenčių ciklą, žinoma, yra Nekaltojo Prasidėjimo šventė, tuo tarpu Septynių džiaugsmų liturginė šventė atsirado labai vėlai ir buvo švenčiama neilgai.
Ją švęsti buvo leista 1906 m. ir iš pradžių ji buvo švenčiama sekmadienį po Marijos Ėmimo į dangų oktavos, tačiau, kai šv. Pijaus X reforma panaikino švenčių šventimo sekmadieniais praktiką, ji buvo galutinai nustatyta rugpjūčio 27 d. 1961 m. įvykdžius kalendoriaus reformą, kurios tikslas buvo sumažinti švenčių skaičių, ypač vadinamąsias „pamaldumo šventes“ (kaip prieštaraujančias mūsų Viešpaties ir šventųjų šventėms), ji buvo panaikinta.
Tačiau pats Septynių džiaugsmų garbinimas yra žymiai senesnis; jo kilmės istorija „Pranciškonų tretininkų vadove“ pasakojama taip.
Maždaug 1420 m. jaunas vyras, giliai atsidavęs Švenčiausiajai Mergelei, apsirengė šv. Pranciškaus abitą. Prieš įstodamas į ordiną jis, be kitų praktikos formų, buvo įpratęs kasdien pinti gėlių vainikėlį ir juo karūnuoti Švenčiausiosios Mergelės statulą. Noviciate nebeturėdamas galimybės pinti šios karūnos savo mylimiausiai Karalienei, jis iš paprastumo manė, kad Ji daugiau nebeturės jam meilės; šis velnio gundymas sutrikdė jo pašaukimą, ir jis nusprendė palikti vienuolyną. Jam pasirodė gailestingoji Motina, kuri švelniai jį sudraudė ir sustiprino jo pašaukimą, liepdama vietoj gėlių vainiko jai aukoti jai daug malonesnę karūną, sudarytą iš septyniasdešimt dviejų Ave Marija ir vieno Tėve mūsų po kiekvieno Ave Marija dešimtuko, bei kiekvienoje dešimtyje apmąstyti septynias džiaugsmo akimirkas, kurias ji patyrė per septyniasdešimt du savo tremties žemėje metus. Novicijus tuoj pat pradėjo melstis naująjį vainiką arba rožinį ir iš to gavo daug dvasinių bei žemiškųjų malonių. Ši pamaldi praktika greitai išplito po visą Ordiną, ir netgi po visą pasaulį… Šventasis Bernardinas iš Sienos sakydavo, kad būtent dėl Septynių džiaugsmų vainiko jis gavo visas malones, kuriomis jį apdovanojo Dangus.
Tradicinis pranciškonų „Septynių džiaugsmų rožančius“, vis dar nešiojamas kaip Ordino abito dalis.
Vadove išvardyti septyni džiaugsmai yra Apreiškimas, Apsilankymas, Kristaus gimimas, Trys karaliai, Kristaus vaiko suradimas šventykloje, Prisikėlimas ir Ėmimas į dangų, tačiau galima rasti ir kitokių šio sąrašo versijų. Dar du Ave yra pridėti tam, kad būtų pasiektas minėtas septyniasdešimt dviejų metų skaičius, taip pat dar vienas Pater ir Ave popiežiaus intencijomis. Maldos skaitymas baigiamas versikulu ir atsakymu bei Nekaltojo Prasidėjimo Kolektos malda.
V. In Conceptione tua, Virgo, immaculata fuisti.
R. Ora pro nobis Patrem, cujus Filium peperisti.
Deus, qui per immaculátam Vírginis Conceptiónem dignum Fílio tuo habitáculum præparásti: quaesumus; ut, qui ex morte eiúsdem Filii tui prævísa eam ab omni labe præservásti, nos quoque mundos eius intercessióne ad te perveníre concédas.
V. Savo Prasidėjime, o Mergele, tu buvai nekalta.
R. Melski už mus Tėvą, kurio Sūnų tu pagimdei.
Melskimės. Dieve, kuris per Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą paruošei vertą būstą savo Sūnui, meldžiame Tave, kad Tu, kuris dėl būsimosios savo Sūnaus mirties Ją apsaugojai nuo bet kokios sutepties, ir mums leistumei Jos užtarimu tyriems nueiti pas Tave.
