Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. <...> Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. – Iz 53, 3–4.
Šv. Tomas Akvinietis popiežiaus prašymu sukūrė ne tik liturgines Kristaus Kūno šventės maldas, bet ir eucharistinę giesmę „Adoro te devote“ savo asmeniniam naudojimui. Priešpaskutiniame šios giesmės posme jis pareiškia, kad net ir vienas Kristaus kraujo lašas galėjo išgelbėti visą pasaulį nuo visų nedorybių. Kadangi Kristus yra antrasis Švč. Trejybės Asmuo ir kadangi Jo su Dievo Žodžiu susijungusi žmogiškoji siela turi visą meilės pilnatvę, kiekvienas Jo valingas veiksmas ir kentėjimas žemėje turėjo neribotą galią atpirkti žmoniją. Vis dėlto Jis panoro mus išganyti ne kuo kitu, o Kryžiumi, be to, kaip savo „Teologijos sumoje“ moko šv. Tomas, mūsų Viešpats kentėjo labiau, nei bet kuris asmuo šiame pasaulyje yra kentėjęs.
Prancūzų teologas dominikonas Rogeris Thomas Calmelis (1914–1975) savo knygoje „Les Grandeurs de Jesús-Christ“ pažymi, kad mūsų Viešpaties sprendimas taip baisiai kentėti dėl mūsų, nors to daryti, tam tikra prasme, nebuvo „būtina“, yra didžiulė paslaptis. Žinoma, sako t. Calmelis, galima vardyti priežastis, kodėl Jam „derėjo“ tai daryti. Galima sakyti, kad Jėzus norėjo apsčiai atsilyginti savo Tėvui ir Jį deramai pašlovinti. Arba kad Jis norėjo parodyti pavyzdį visiems šventiems žmonėms, kenčiantiems įvairius išmėginimus. Vis dėlto nė vienas iš tokių paaiškinimų griežtai neįrodo Kryžiaus reikalingumo. „Galų gale, – rašo t. Calmelis, – mums lieka vienintelis atsakymas: Dievas tiesiog panoro tai padaryti. Dievo meilė yra ypatinga, būdinga tik Jam vienam. Dievas Kristuje Jėzuje mus myli savitu būdu, kaip Dievas.“
O kaip paaiškinti, kad Jo kančios buvo didesnės už bet kurio žmogaus? Atsakydamas į šį klausimą, šv. Tomas, kaip visada, stengiasi būti tikslus ir pagarbus. Jis skiria kūno ir sielos kančias. Pirmiausia apsvarstykime kūniškas Jėzaus kančias. Ką jos apėmė? „Jo galva kentėjo nuo aštrių erškėčių vainiko; Jo rankos ir kojos – nuo vinių; Jo veidas – nuo smūgių ir spjūvių; Jo visas kūnas – nuo rimbo kirčių.“ Be to, skausmus juto visos penkios Jo juslės: „Kentėjo lytėjimo juslė – nuo plakimo ir pervėrimo vinimis; skonio juslė – nuo acto ir tulžies, kuriuos jam davė; uoslė – nuo lavonų kvapo, kurio buvo persisunkusi Golgota; klausa – nuo patyčių ir šventvagysčių; rega – matant, kaip rauda jo Motina ir mylimiausias mokinys.“
Ypač skaudus buvo ir mirties būdas, kurį Jam parengė Jo priešai. „Nukryžiuotųjų mirtis yra itin skausminga: jie prikalami prie kryžiaus per jautriausias kūno vietas – delnus ir pėdas; kabančio kūno svoris dar labiau padidina skausmą; be to, jis yra prailginamas, nes nuteistieji nemiršta iš karto kaip tie, kurie nužudomi kalaviju.“
Šv. Tomas taip pat atkreipia mūsų dėmesį į ypatingą Išganytojo kūno jautrumą. Jis cituoja šv. Joną Auksaburnį, sakantį, kad stebuklingai sukurti dalykai yra tobulesni nei tie, kuriuos natūraliai sukūrė gamta. Pavyzdžiui, vynas, kurį Viešpats parūpino per vestuves Kanoje, buvo geresnis už visus kitus. Panašiai ir žmogiškasis Jėzaus kūnas, Šventosios Dvasios stebuklingai pradėtas Švč. Mergelės Marijos įsčiose, buvo tobulas. Dėl šios priežasties „Jo lytėjimo juslė, tiesiogiai susijusi su skausmu, buvo itin jautri.“
Antra vertus, t. Calmelis pažymi, jog, kadangi Kristaus kentėjimai turėjo atitikti ne tik žmonijos atpirkimo kainą, bet ir Jo, kaip Dievo Sūnaus, kilnumą, Dievas neleido Jam patirti tam tikrų kūniškų kančių. Dangiškasis Tėvas norėjo, kad Jo Sūnus, nors ir patirdamas didžiausią fizinį pažeminimą, išsaugotų tam tikrą išorinį kilnumą. „Dievo Žodis nepatyrė tam tikrų kankinimo formų, kurias yra išgalvojusi iškrypusi ir liguista žmonių vaizduotė. Jis kentėjo daugiau už tuos, kurie jas patyrė, bet šie dalykai buvo skirti ne Jam.“ T. Calmelis, ko gero, turi galvoje komunistų ar nacių kankinimo kameras ir ten patiriamus žiaurumus. Jis priduria: „Kuomet kai kurie Adomo vaikai ir Jo mistinio Kūno (bent jau potencialūs) nariai susiduria su tokiomis baisybėmis, Kristus, kentėjęs daugiau už bet ką žemėje, būna visai šalia jų, kad jie, praėję tamsos ir skausmo kelią, įžengtų į Jo šventosios Kančios šviesą bei ramybę.“
Tačiau ar galime minėti ramybę kalbėdami apie Viešpaties Kančią? Taip prieiname antrąją mūsų apmąstymų dalį, būtent – tai, ką šv. Tomas vadina „vidine“ Kristaus kančia. Čia svarbu sekti antgamtine šviesa ir nenukrypti į kurį nors iš dviejų kraštutinumų.
Bažnyčia moko, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo žmogiškoje prigimtyje nuo pat savo prasidėjimo momento regėjo Dievą. Šio regėjimo Jis neprarado nei Getsemanės sode, nei pririštas prie plakimo stulpo Piloto rūmų kieme, nei Kalvarijoje. Šis Dievo regėjimas neišvengiamai teikia neįsivaizduojamą palaimą, nes kaip įmanoma matyti patį Gėrį ir nebūti laimingam?
Jonas Kalvinas klaidingai interpretavo šį katalikišką mokymą. Jis teigė, jog katalikų teologai moko, kad mūsų Viešpats kentėjo tik kūnu, o ne siela. Kalvinas negalėjo suprasti, kaip Kristaus sieloje galėjo derėti didžiausia palaima ir didžiausia kančia, todėl šią paslaptį apskritai atmetė. Jis metėsi į kraštutinumą, priešingą tam, kurio, jo klaidingu įsitikinimu, laikėsi katalikų teologai. Jis šventvagiškai teigė, kad mūsų Viešpats per savo Kančią patyrė pasmerktųjų kančias.
Koks yra aukso vidurys tarp šių klaidingų kraštutinumų? Kaip mums suprasti Jėzaus Kristaus dvasinius kentėjimus, nepriskiriant Jam pasmerktų sielų jaučiamos nevilties ir tamsos? Pirmiausia turime pagalvoti apie tai, kas Kristui sukėlė vidinį skausmą. Šv. Tomas mini tris šio skausmo priežastis: „Visų pirma visos žmonijos nuodėmės, už kurias Jis atsiteisė savo kančiomis. Todėl Jis jas tarsi priskiria sau, 21-oje psalmėje sakydamas: „Mano nuodėmių žodžiai“ (Vulgatoje: „verba delictorum meorum“)“ Čia svarbu atkreipti dėmesį į žodelį „tarsi“ (lot. quasi), nes nei mūsų Viešpats laikė save nusidėjėliu, nei Dievas Tėvas žiūrėjo į savo Sūnų kaip į nuodėmingą, kaip įsivaizdavo Liuteris. Tačiau Kristaus meilė žmonėms vertė už juos melstis taip karštai, tarsi Jam pačiam būtų reikėję išsivaduoti iš nuodėmių.
Antroji Kristaus liūdesio priežastis, anot šv. Tomo, buvo „žydų ir ypač apaštalų, kurie, pasipiktinę Jo kančia, Jį apleido, nuopuolis.“ Apaštalai, išskyrus Judą, netrukus pasitaisė, tačiau Jo tautos bei jos vadovų pasirinkimas turėjo ilgalaikes pasekmes. Kaip skaudu Izraelio Mesijui turėjo būti išgirsti vyriausiąjį kunigą sušunkant: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių!“ (Jn 19, 15) Tik Jis galėjo iš tiesų suvokti žydų nuodėmės sunkumą, todėl tik Jis galėjo dėl jų liūdėti taip, kaip jie to nusipelnė.
Trečioji Kristaus liūdesio priežastis buvo „tai, kuo natūraliai baisisi žmogaus prigimtis, t. y. fizinė mirtis“. Graikų filosofas Aristotelis yra išsakęs keistą, bet gilią mintį apie drąsą. Anot jo, drąsus žmogus turi daugiau priežasčių bijoti mirties nei bailys, nes jis gali prarasti kai ką brangesnio, būtent – dorybingą gyvenimą. Kristaus gyvenimas buvo daug kilnesnis, nei Aristotelis galėjo įsivaizduoti, tad kodėl Jo negalėjo liūdinti mintis, kad šis gyvenimas netrukus bus nutrauktas? „Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ (Mk 14, 33)
Kas nors galėtų paprieštarauti, kad šventieji kankiniai savo mirtį dažnai pasitikdavo lengva širdimi. Tai tiesa. Šv. Tomas Moras, lipdamas ant ešafoto, krėtė juokus ir šukavosi barzdą. Iš gilaus tikėjimo kylantis šventųjų džiaugsmas neretai užgoždavo natūralią mirties baimę. Tačiau Kristaus atveju buvo kitaip. Jis norėjo, kad iš palaimintojo regėjimo kylantis džiaugsmas, kuris bet kokį liūdesį ar skausmą paprastai padarytų neįmanomą, Jo kančios metu neturėtų jokio poveikio. Džiaugsmas ir ramybė niekur nedingo, nes liko ir palaimintasis regėjimas, tačiau jie stebuklingu būdu nesumažino Jo liūdesio matant žmonių nuodėmes, sielų pražūtį, Judo išdavystę, apaštalų pabėgimą, aukštųjų kunigų apostazę ir Izraelio klaidą. Šv. Tomas rašo, kad džiaugsmas išliko tik „aukštesniojoje“ Kristaus sielos dalyje. Mes tai galime įsivaizduoti kaip aukštą kalną, kurį užgulė siaubinga audra, bet kurio viršūnė, neįžvelgiame per debesis, lieka giedra ir saulės apšviesta.
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46) Šie nuo Kryžiaus ištarti Psalmių žodžiai nereiškė, kad sūniškas Kristaus pasitikėjimas Dievu susvyravo. Jėzus tenorėjo parodyti, kad Tėvo regėjimas nė kiek nesumažino Jo fizinių bei dvasinių kančių ir kad Jis savo laisvu pasirinkimu tam tikra prasme priėjo ribą to, ką žmogiškoji prigimtis gali iškęsti. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“ (Jn 13, 1)
VERSTA IŠ: Pauper Peregrinus, „The Man of Sorrows“, Angelus, 2023, September.
