Įžengėme į Didžiąją Savaitę, kuomet vėl iškilmingai ir pamaldžiai minėsime svarbiausius mūsų Išganymo istorijos slėpinius: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Šiandien švenčiame Išganytojo mesijinį įžengimą į Jeruzalę ir kaip tie hebrajų vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose, taip ir mes, trokštame ir norime džiaugsmingai sveikinti mūsų Gelbėtoją ir karalių Karalių bei viešpačių Viešpatį.
Verbų sekmadienio procesija pas mus atkeliavo iš Jeruzalės Bažnyčios, kur ji žinoma jau nuo IV a. Ji prasidėdavo nuo Alyvų kalno ir užsibaigdavo Šventojo Kryžiaus bazilikoje. Jos metu vyskupas jodavo ant asilo, o tikintieji giedodami mojuodavo palmių šakomis. Vakarų Bažnyčioje palmių šakų šventinimas ir procesija atsirado VIII a. Frankų Bažnyčioje ir ilgainiui prigijo Romos liturgijoje.
Mūsiškė procesija užbaigiama labai prasmingu gestu: atėjus prie uždarų bažnyčios durų, patarnautojas procesijų kryžiaus kotu triskart pabeldžia į duris. Jos iš vidaus atidaromos. Šis ženklas reiškia, jog Kristaus Kryžiumi yra atrakinami Dangaus Vartai ir taip mes įžengiame į Naująją Jeruzalę.
Po procesijos kunigas apsirengia violetiniais liturginiais rūbais ir prasideda Kristaus Kančios Mišios: Viešpats džiaugsmingai sveikinamas įžengė į Jeruzalę, tačiau greitai šias šlovinimo liaupses pakeitė nuožmus riksmas: ant kryžiaus jįǃ
Kolektoje Motina Bažnyčia jau apmąsto Kryžiaus slėpinį, dėkodama Visagaliam Dievui, kad Jis savo Sūnuje parodė tinkamiausią nusižeminimo bei meilės pavyzdį, kuriuo turime sekti, jeigu norime pasiekti Prisikėlimo džiaugsmą. Prašykime mieliausiąjį Išganytoją, idant Jis išmokytų mus savo kantrumo, be kurio neįmanoma pasiekti dvasinių vaisių.
Epistolės skaitinys iš Pagonių Apaštalo Laiško filipiečiams atskleidžia Išganymo slėpinio gelmes: „Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Kristus save nuskurdina, kad mus praturtintų, Jis pasirenka mirtį, kad mes gyventume. Pirmasis Adomas mus įvedė į pražūtį, nes nebuvo paklusnus, o Naujasis Adomas – Jėzus Kristus, savo klusnumu mums padovanojo naują malonės gyvenimą. Todėl ir mes turime sekti Jėzaus pėdomis, – ne didėti, o mažėti. Atsisakyti puikybės, išdidumo, egoizmo, pasipūtimo. Būkime tokio nusistatymo kaip mūsų Viešpats, – ir jau čia žemėje gyvensime Dangaus džiaugsmu.
Vietoj Evangelijos skaitoma Pássio Dómini nostri Iesu Christi secúndum Matthǽum (Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios istorija pagal Matą) – nuo Alyvų sodo iki Palaidojimo. Motina Bažnyčia trokšta, kad mes ne vien išgirstume ausimis, bet išgyventume širdimis šią Dievo meilės ir žmogaus nedorumo dramą. Judo niekšingumas, Petro bailumas, apaštalų baimingumas, Piloto vangumas, fariziejų suktumas ir romėnų žiaurumas, – visa tai yra būdinga ir mums. Kaip dažnai mes pasirenkame Barabą vietoje Kristaus, kaip dažnai pasiduodame minios (pasaulio) įtakai ir bailiai tylime, kuomet ji šaukia: ant kryžiaus jįǃ
Tegul Viešpaties Kančia sugraudina mūsų širdis ir uždega uolumu Kristui bei Jo Bažnyčiai. Tegul prasidėjusi Šventoji Savaitė pažadina mūsų sielas iš dvasinio snaudulio ir pamoko, kad tik sekdami paskui Kristų, mes galėsime būti Jo mokiniai ir taip atrasime gyvenimo tikslą ir prasmę.
Visa Didžiosios Savaitės, o ypač Šventojo Tridienio liturgija mums primena tai, ką kažkada užrašė apaštalas Jonas: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“ (Jn 13, 1) Kristaus kančia, kryžiaus agonija ir mirtis yra meilės Tėvui ir mums vaisius. Būkime dėkingi, būkime nuolankūs, būkime pasiryžę į meilę atsakyti meile.
