Kun. Pierre Chaignon, S.J.   Publikuota iš: Šventėse su šventaisiais: Dvasiški mąstymai visoms metų šventėms (III knyga). Šv. Kazimiero draugija, 1933.
William Dyce, Skausmų Vyras (~1860)
William Dyce, Skausmų Vyras (~1860)

I punktas. Gerai suprask, kokios yra tavo ypatingos šiuo laiku pareigos. – Kokios tai yra pareigos, aiškiai tave moko ir Bažnyčios įsakymai, ir pats Išganytojo pavyzdys.

Gavėnia, pagal Bažnyčios mokymą, yra atsiteisimo ir pasitaisymo laikas, ypatingai skiriamas maldai, atgailai, geriems darbams. Bažnyčia įkūrė Gavėnią, kad pagerbtų Jėzaus 40 atgailos ir gavėjimo dienų tyruose, o taip pat – kad, kaip Jėzus gavėjimu prisirengė skelbti Evangeliją, kuria atnaujino visą pasaulį, taip ir tikintieji, sekdami Jo atgaila ir gavėjimu, tinkamai prisirengtų švęsti Velykas, t. y. pereitų iš mirties į gyvenimą – iš užšalimo į dievobaimingumą. Gavėnia primena, jog jau ateina metas, kuriuo gausime išpildyti svarbų Bažnyčios įsakymą – vertai priimti velykinę Komuniją. Norint ją priimti, reikia atlikti gerą išpažintį. Ir ištikimieji Bažnyčios vaikai stengiasi dorai išpildyti Motinos įsaką. Laimingi jie! Bet bėda vaikams išsigimusiems, Motinos valios paniekintojams!

„Pasninkas”, - sako vienas dievobaimingas rašytojas, „yra tuo pačiu krikštas ir tvanas: yra krikštas kiekvienam, kuris dievobaimingai jo laikosi; bet, kuris veržiasi iš po išganomojo kietumo, tam pasninkas pasidarys tvanu. Nusidėjėlis, kaip anas Nojaus juodvarnis, limpa prie kūno ir kraujo: bet ištikimiesiems savo tarnams Dievo Sūnus siunčia savo Dvasią, kaip balandį, nešantį alyvos šakelę ir skelbiančią ramybę.“ (O. Nouet)

Atgailai būtinai reikia šių dviejų dalykų: širdies gailesčio ir kūno marinimo; ir kaip krikščioniškame gyvenime ne tik siela, bet ir kūnas privalo gyventi Evangelijos dvasia, taip ir krikščioniškoji atgaila negali būti nei visiška, nei Dievo akyse svarbi, jeigu atgailos drauge su siela nedaro ir kūnas. „Suprask iš to“, sako vienas mokytas Bažnyčios rašytojas, „kokioj didelėj klaidoj gyvena tiek tariamai dievobaimingų krikščionių, kurie, gyvendami lepiai ir minkštai, ir ramiai diena po dienos ragaudami visokių poilsių ir pasigėrėjimų, yra visai patenkinti savimi, ir net galvon jiems neateina, kas toks gyvenimas gali grūmoti kokiu amžinybei pavoju. Tiesa, jos praėjusiais savo amžiaus metais yra padarę ne vieną nuodėmę; bet paskui nuo širdies tas nuodėmes išpažino; taigi, ko čia dar rūpintis? Juolab, kad dabar gyvena visai padoriai ir be aiškių nusikaltimų; jau, tai reiškia, yra išpildę visokią teisybę ir atsistoję doriausiųjų eilėj, ir jau nebeturi skolos Dievo teisybei...Kam čia dar kamuotis atgaila? Ypač, kad susiturėjimas yra nemalonus dalykas, o pasninkas ir sveikatai kenkia, ir trukdo darbą, ir negalima jo suderinti su dabarties draugijinio gyvenimo sąlygomis...Taip tyčiomis save apgaudinėja ir, pasiduodami tokioms klaidoms, niekina Bažnyčios įsakymą ir nei pasninkauja, nei juo labiau jiems į galvą neateina kitais atgailos darbais pakeisti tą Bažnyčios skirtą atgailos būdą; o taip pamažu ir nejučiomis išdilsta juose ir dingsta net pėdsakai krikščioniško gyvenimo.“ (Dom Prosper Gueranger)

Negali būti Išganytojo mokiniu, kas nesirūpina sekti Jo pavyzdžiu. Įsižiūrėk, kaip šiandien atrodo tas Pavyzdys jau nebe Kūdikėlio, prakartėlėje paguldyto, pavidale, bet nusidėjėlio, nusižeminusio ir drebančio priešais aukščiausiąją Dievo galybę. Žmogus nusidėjo ir Dievą supykdė, o Dievo Sūnus atsiprašo! Žiūrėk – štai žengia ant kalno ir ten gyvena 40 parų, nevalgęs ir negėręs, ant plikos žemės gulėdamas! Taip, nors yra pats nekalčiausias, dėl tavęs marina savo kūną ir taip verkia už tavo nuodėmes, ir taip už jas kenčia ir atsiteisia, kaip kad pats būtų tas nuodėmes padaręs! Taip Jėzus savo pavyzdžiu sugėdino tavo išsikalbinėjimus; bet drauge pastiprino tavo silpnybę ir pašvelnino aštrybę to kelio, kuriuo tau eiti liepia.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

II punktas. Pasižadėk praleisiąs kiek galėdamas dievobaimingiau tą šventąjį Gavėnios laiką.

Tai yra laikas, už visus brangiausias ir tinkamiausias didžiajame išganymo veikale, nes tuo laiku lengviau yra mums padaryti atgailą už nuodėmes, nes dabar patogiausia pelnyti nuopelnų. Atmink, kad tuo laiku ne tik pati Bažnyčia siunčia Dievop karštų ir graudingų maldų ir atodūsių, bet ir savo vaikus ragina, kad atsiprašytų Viešpaties, tikrai pas Jį sugrįždami. Atmink, kaip pailgina savo maldas ir savo tarnams liepia ne tik dažniau pamokslus sakyti, bet dar, puolus prieš Viešpatį ant veido, verkti tarp prieangio ir altoriaus ir tolydžio nusižeminus šaukti: „Pasigailėk, Viešpatie, pasigailėk savo tautos!“ Prisimink dar aną svarbią ir gilaus apmąstymo vertą apeigą, kuria Bažnyčia pradeda šį šventą laiką. „Išklausyk mane, Viešpatie“, - taip meldžiamasi šventinant pelenus, „kadangi maloningas yra Tavo gailestingumas! Dėl savo pasigailėjimų daugybės pažvelk į mane!“ Paskui, berdama pašvęstuosius pelenus ant tikinčiųjų galvų, sako kiekvienam tuos kilnius ir galingus žodžius: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi!“ Buvo tai kitados prakeikimo žodžiai, kada juos Dievas ištarė pirmajam nusidėjėliui. Bet šiandien Bažnyčia taria juos kita prasme, ir jos lūpose tai yra malonės žodžiai, kadangi nusidėjusiam žmogui rodo kelią į išganymą per nusižeminimą ir atgailą.

Tačiau ne tik pradžioje, bet ir per visą tą šventąjį pasninką, Dievas Bažnyčios lūpomis skelbia savo maloningumą: „Tegul bedievis pameta savo kelią ir neteisusis savo mintis, ir tegrįžta į Viešpatį, o Jis jo pasigailės; nes geras ir gailiaširdis yra ir lengvas atsiprašyti už piktybę Viešpats mūsų Dievas.“ (Brevijoriaus malda 1-ajam Gavėnios sekmadieniui) Nors nusidėjėliai sukėlė Jo rūstybę, tačiau Jis pats žada leisiąs atsiprašyti: „Ar Dievas užmirš pasigailėti? Ir ar savo rūstybėje sulaikys savo mielaširdystes?“

Pažink iš tų žodžių Dievo širdį! Žmogus nemoka sulaikyti savo pykčio; Dievas, priešingai, nemoka sulaikyti savo gailestingumo. Tartum upė, pasigailėjimas teka iš Jo širdies ypač tiems žmonėms, kurie šiuo atgailos laiku daro atgailą. Be to, ir pačios tos dienos, kuriomis Bažnyčia liepia apmąstyti Atpirkimo paslaptį, turi ypatingos malonės ir išganymo galios. Neabejotina, sako vienas dvasiškas rašytojas, kad, atėjus tam Jėzaus kančios minėjimo laikui, Dievas suteikia kiekvienai sielai gausių Jėzaus kraujo nuopelnų. Stok drąsiai į tą šventą nusigalėjimo karą, kaip kad vienas mokytojas yra praminęs Gavėnią. Eik su Jėzumi į tyrus ir pagyvenk vienumoj ir tyloj. Gerai žinai, kad dangaus įkvėpimų neduodama išsiblaškiusiai sielai. Sujunk savo menkutę atgailą su ta didžia atgaila, kokią yra už tave padaręs Išganytojas. Savo gavėjimą gaivink malda ir, jei gali, išmalda. Gerai suprask, ką reiškia tie trys dalykai: pasninkas, malda ir išmalda. Pasninkas, pagal Bažnyčios dvasią, reiškia visokias krikščioniškosios atgailos ir marinimosi rūšis; malda reiškia visokį dvasinį veikimą: dvasinį skaitymą, Švč. Sakramento priėmimą, šv. Mišių ir pamokslų klausymą. Galiausiai, išmalda vadinami visokie gailestingieji darbai. Ir tu taip gyvenk, kad, kaip sako Augustinas, tavo stalo trupiniais pasinaudotų neturtėliai; taip gavėk ir taip gyvenk, kad gerai pasinaudotumei tomis nesuskaitomomis puikiomis progomis, kurių atneša Gavėnia dangaus turtams susikrauti, kaip kad Viešpats ir liepia šios dienos Evangelijoje.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.