Iš to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad mūsų išpažinimas, jog viengimis Dievo Žodis kentėjo ir mirė, nėra prieštaringas. Tai priskiriame Jam ne pagal Jo dieviškąją prigimtį, bet pagal Jo žmogiškąją prigimtį, kurią Jis prisiėmė į savo asmens vienybę dėl mūsų išganymo.
Tačiau jei kas nors prieštarautų, kad visagalis Dievas galėjo išgelbėti žmonių giminę kitokiu būdu nei savo viengimio Sūnaus mirtimi, toks žmogus turėtų pastebėti, kad svarstydami Dievo veiksmus turime mąstyti, koks būtų buvęs tinkamiausias veikimo būdas, net jei Jis ir galėjo pasielgti kitaip; priešingu atveju su šiuo klausimu susidursime visame, ką Jis padarė. Taigi, jei klausiama, kodėl Dievas sukūrė tam tikro dydžio dangų ir kodėl sukūrė tokį skaičių žvaigždžių, išmintingas mąstytojas ieškos to, kas Dievui buvo tinkamiausia, net jei Jis galėjo pasielgti kitaip.
Tai sakau, darydamas prielaidą, kad tikime, jog visa gamtos sankloda ir visi žmogaus veiksmai priklauso nuo Dievo Apvaizdos. Atimkime šį tikėjimą, ir bet koks dievystės garbinimas bus atmestas. Tačiau šiuo metu mes ginčijamės su tais, kurie sakosi esą Dievo garbintojai, nesvarbu, ar tai būtų musulmonai, ar krikščionys, ar žydai. Dėl tų, kurie sako, kad viskas būtinai kyla iš Dievo, išsamiai pasisakėme kitur [Contra gentiles, II, c. 23]. Todėl jei kas nors pamaldžiai apmąstys Kristaus kančios ir mirties tinkamumą, jis ras tokį gilų pažinimą, kad bet kada apie tai mąstydamas atras vis daugiau ir daugiau dalykų, taigi galės patirti kaip tikrovę tai, ką sako apaštalas: „O mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ (1 Kor 1, 23-24). Jis tęsia (25 eil.): „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.“
Pirmiausia turime pastebėti, kad Kristus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, kad, kaip sakėme, atitaisytų žmogaus nuopuolį. Todėl pagal savo žmogiškąją prigimtį Kristus turėjo kentėti ir daryti viską, kas pasitarnautų kaip nuodėmės ištaisymas. Žmogaus nuodėmę sudaro prisirišimas prie kūniškų dalykų ir dvasinių gėrybių apleidimas. Todėl Dievo Sūnus pagal savo žmogiškąją prigimtį tuo, ką darė ir kentėjo, tinkamai parodė, jog žmonės laikinąsias gėrybes ar blogybes laikytų niekuo, kad tik netvarkinga meilė joms netrukdytų atsiduoti dvasiniams dalykams. Todėl Kristus pasirinko neturtingus tėvus, nors ir tobulus dorybėmis, kad niekas nesididžiuotų vien kūno kilnumu ir tėvų turtais. Jis gyveno vargingai, kad išmokytų mus niekinti turtus. Jis gyveno be titulų ir pareigų, kad atitrauktų žmones nuo netvarkingo šių dalykų troškimo. Jis dirbo, kentė troškulį, alkį ir kūno kančias, kad dėl šio gyvenimo sunkumų žmonės nesusitelktų ties malonumais ir pasilinksminimais ir nenutoltų nuo dorybės gėrio. Galiausiai Jis patyrė mirtį, kad niekas neapleistų tiesos dėl mirties baimės. O kad niekas nebijotų gėdingos mirties dėl tiesos, Jis pasirinko baisiausią mirties būdą – kryžiaus mirtį. Taigi Dievo Sūnui, tapusiam žmogumi, derėjo kentėti ir savo pavyzdžiu paskatinti žmones dorybėms, kad būtų patvirtinta tai, ką sakė Petras: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis.“ (1 Pt 2, 21)
Todėl, kadangi išganymui yra būtinas ne tik geras elgesys ir nuodėmių vengimas, bet ir tiesos pažinimas, kad būtų galima išvengti klaidų, žmonių giminės atkūrimui buvo būtina, kad viengimis Dievo Žodis, priėmęs žmogiškąją prigimtį, įtvirtintų žmones tiesoje patikimu jos pažinimu. Žmonių mokoma tiesa ne taip tvirtai tikima, nes žmogus gali apgauti. Tik Dievo dėka tiesos žinojimas gali būti patvirtintas be jokių abejonių.
Taigi, žmogumi tapęs Dievo Sūnus turėjo pasiūlyti žmonėms dieviškosios tiesos mokymą, parodydamas jiems, kad ji kyla iš Dievo, o ne iš žmogaus. Jis tai darė daugybe stebuklų. Kadangi Jis darė dalykus, kuriuos gali daryti tik Dievas, pavyzdžiui, prikeldavo mirusiuosius, suteikdavo regėjimą akliesiems ir t. t., žmonės turėjo patikėti, kad Jis kalbėjo remdamasis Dievo autoritetu.
Buvę su Juo galėjo matyti Jo stebuklus, tačiau vėlesnės kartos galėjo sakyti, kad šie buvo išgalvoti. Todėl dieviškoji Išmintis numatė priemonę, kaip nuo to apsisaugoti Kristaus silpnumu. Juk jei Jis būtų buvęs turtingas, galingas ir užimantis aukštą padėtį, būtų galima manyti, kad Jo mokymas ir stebuklai buvo priimti norint įgyti Jo palankumą ar dėl Jo žmogiškosios galios. Taigi, kad dieviškosios galios veikimas būtų akivaizdus, Jis pasirinko visa, kas pasaulyje buvo atmesta ir žema, vargšę motiną ir skurdų gyvenimą, neraštingus mokinius ir pasiuntinius, leidosi šio pasaulio didikų atmetamas ir pasmerkiamas net mirčiai. Dėl to tapo akivaizdu, kad jo stebuklai ir mokymas buvo gauti ne dėl žmogiškosios galios, bet priskirtini dieviškajai galiai. Taigi tame, ką Jis darė ar kentėjo, kartu jungėsi žmogiškasis silpnumas ir dieviškoji galia. Savo gimimo metu Jis buvo suvyniotas į audeklą ir paguldytas į ėdžias, tačiau Jį garbino angelai ir išminčiai, atvykę vedami žvaigždės. Jį gundė velnias, bet Jam patarnavo angelai. Jis gyveno be pinigų kaip elgeta, bet prikeldavo mirusiuosius ir suteikdavo regėjimą akliesiems. Jis mirė prikaltas prie kryžiaus ir priskirtas prie plėšikų, bet po Jo mirties saulė užtemo, žemė sudrebėjo, akmenys suskilo, atsivėrė kapai ir prisikėlė mirusiųjų kūnai.
Todėl jei kas nors, apsvarstęs didžiulį tokių pradų vaisių, o būtent – viso pasaulio tautų atsivertimą į Kristų[1], norėdamas įtikėti dar reikalauja papildomų ženklų, jis turi būti laikomas kietesniu už akmenį, nes Kristaus mirties metu suskilo net akmenys. Taip sako apaštalas: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.“ (1 Kor 1, 18)
Čia turėtume atkreipti dėmesį į vieną susijusį dalyką. Tas pats Apvaizdos sprendimas, dėl kurios Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, kentė dėl savo silpnumo, leido Jam norėti, kad Jo mokiniai, kuriuos Jis padarė žmonių išganymo bendradarbiais, būtų pažeminti pasaulyje. Todėl Jis pasirinko ne išsilavinusius ir kilmingus, bet neraštingus ir niekingus žmones, tai yra vargšus žvejus. Siųsdamas juos darbuotis dėl žmonių išganymo, Jis liepė jiems laikytis neturto, kentėti persekiojimus bei įžeidinėjimus ir dėl tiesos net patirti mirtį; taip buvo daroma, kad jų skelbimas neatrodytų išgalvotas dėl žemiškojo komforto ir kad pasaulio išgelbėjimas nebūtų priskiriamas žmogiškajai išminčiai ar galiai, bet tik Dievo išminčiai ir galiai. Taigi, pasaulio akyse atrodant pažemintiems, jiems netrūko dieviškosios galios daryti stebuklus. Žmogaus atkūrimui reikėjo, kad žmonės išmoktų ne išdidžiai pasitikėti savimi, bet Dievu. Nes žmogiškojo teisumo tobulumas reikalauja, kad žmogus visiškai atsiduotų Dievui, iš kurio taip pat tikisi gauti kiekvieną gėrį, ir dėkotų Jam už tai, ką gavo. Kad išmokytų mokinius niekinti dabartines šio pasaulio gėrybes ir ištverti visokias nelaimes net iki mirties, nebuvo geresnio būdo, kaip Kristui kentėti ir mirti. Taip Jis pats jiems sakė: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ (Jn 15, 20)
Tuomet turime pastebėti, kad pagal teisingumo tvarką nuodėmė turi būti baudžiama bausme. Matome, kaip neteisingumo atvejai sprendžiami žmonių teismuose, kai teisėjas atima iš to, kuris turi užgrobęs svetimą ir atiduoda tam, kuris turi mažiau. Kiekvienas, kuris nusideda, pernelyg tenkina savo apetitą ir, jį tenkindamas, nusižengia proto ir dieviškojo įstatymo tvarkai. Kad tas asmuo būtų sugrąžintas į teisingumo tvarką, reikia atimti ką nors iš to, ko jis nori; tai daroma jį nubaudžiant arba atimant gėrybes, kurias jis norėjo turėti, arba verčiant kentėti blogus dalykus, kuriuos jis atsisakė patirti.
Šis teisingumo atkūrimas bausme kartais įvykdomas nubaustojo valia, kai bausmę sau skiria jis pats, kad galėtų sugrįžti į teisingumą. Kitais atvejais tai daroma prieš jo valią, ir tokiu atveju jis negrįžta į teisingumo būseną, bet teisingumas vykdomas jo atžvilgiu.
Visa žmonių giminė buvo pajungta nuodėmei. Kad būtų atkurta teisingumo būklė, turėjo būti bausmė, kurią žmogus prisiimtų sau, kad įvykdytų dieviškojo teisingumo tvarką. Tačiau joks paprastas žmogus negalėtų pakankamai patenkinti Dievo prisiimdamas kokią nors savanorišką bausmę net už savo nuodėmę, jau nekalbant apie visos žmonijos nuodėmes. Juk nusidėdamas žmogus nusižengia Dievo įstatymui ir tuo bando, jei tik įstengtų tai padaryti, pakenkti begalinės didybės Dievui. Kuo didesnis įžeistas asmuo, tuo didesnis nusikaltimas; matome, kad, pavyzdžiui, tas, kuris suduoda smūgį kareiviui, baudžiamas labiau negu tas, kuris suduoda smūgį kaimiečiui, ir dar labiau, jei jis suduoda karaliui ar kunigaikščiui. Todėl nuodėmė, padaryta nusižengiant Dievo įstatymui, galima sakyti, yra begalinis nusikaltimas.
Vėlgi turime pastebėti, kad reikia atsižvelgti ir į atlygį darančio asmens orumą. Pavyzdžiui, vienas karaliaus žodis, kuriuo jis prašo atleisti už nusikaltimą, laikomas didesniu, nei žemesnio asmens atsiklaupimas ant kelių ar kokio kito nusižeminimo ženklo parodymas, prašant atleidimo iš to, kuris patyrė skriaudą. Tačiau joks paprastas žmogus neturi tokio begalinio orumo, kokio reikia norint teisingai atlyginti už įžeidimą Dievui. Todėl turėjo būti begalinio orumo žmogus, kuris už visus prisiimtų bausmę, kad visiškai atlygintų už viso pasaulio nuodėmes. Todėl viengimis Dievo Žodis, tikrasis Dievas ir Dievo Sūnus, prisiėmė žmogiškąją prigimtį ir panorėjo joje kentėti mirtį, kad apvalytų visą dėl nuodėmės įsiskolinusią žmonių giminę. Taip sako Petras: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius“. (1 Pt 3, 18)
Todėl Dievui nederėjo, kaip kad mano musulmonai, nuvalyti žmonių nuodėmių be jokio atsilyginimo ar net niekada neleisti žmogui įpulti į nuodėmę. Pirma, tai prieštarautų teisingumo tvarkai, antra, žmogaus prigimties tvarkai, pagal kurią žmogus turi laisvą valią ir gali rinktis gėrį arba blogį. Dievo Apvaizda nesunaikina daiktų prigimties ir tvarkos, bet juos išsaugo. Taigi Dievo išmintis labiausiai pasireiškė tuo, kad Jis išsaugojo teisingumo ir prigimties tvarką ir kartu gailestingai suteikė žmogui gelbstinčią priemonę savo Sūnaus įsikūnijimu ir mirtimi.
[1] Pažodžiui – „beveik visą pasaulį į Kristų“.
