Pamokslas, sakytas 1622 m. vasario 13 d., pirmajam gavėnios sekmadieniui, apie pagundų visuotinumą, dvasinį neveiklumo pavojų, tikėjimą kaip pagrindinį ginklą prieš pagundas, tingias sielas, lengvabūdišką pradedančiųjų pasikliovimą savo jausminio užsidegimo jėga, prisirišimą prie Dievo paguodos, mūsų Viešpaties pavyzdį, kai jis patyrė velnio pagundas, kantrią ir atkaklią kovą su savo ydomis, tuščias viltis, atitraukiančios sielą nuo tvirtų dorybių praktikavimo, kvailystę, kai godžiai sekama daugybe pamaldumų, ir tuščią pasitenkinimą Dievo paguodomis.
„Mano vaike, jei nori tarnauti VIEŠPAČIUI, būk pasiruošęs bandymui.“ (Sir 2, 1)
Tai išminčiaus pamokymas: „Mano sūnau, ketindamas tarnauti Dievui, paruošk savo sielą gundymams“, nes neklaidinga tiesa, kad niekas nėra apsaugotas nuo pagundų, kai iš tiesų pasiryžta tarnauti Dievui. Mūsų Viešpats pats pasirinko būti gundomas, kad parodytų mums, kaip turėtume tam atsispirti. Taip mums sako evangelistai: Jis buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų gundomas (Mt 4, 1; Mk 1, 12; Lk 4, 1). Iš šio slėpinio paimsiu kelias pamokas mūsų konkrečiam pamokymui, kiek tik sugebėsiu, suprantamu būdu.
Pirmiausia pastebėsiu, kad nors niekam nedaroma išimtis nuo pagundos, vis dėlto niekam nevalia jos ieškoti ar savo noru eiti ten, kur ji gali būti, nes neabejotinai tas, kuris ją mėgsta, nuo jos pražus (Sir 3, 27). Štai kodėl evangelistas sako, kad mūsų Viešpatį Dvasia nuvedė į dykumą, kad ten būtų gundomas. Tad į gundymo vietą Jis nuėjo ne savo noru (kalbu apie Jo žmogiškąją prigimtį), bet vedamas paklusnumo, kurį Jis buvo skolingas savo dangiškajam Tėvui.
Šventajame Rašte randu du jaunus kunigaikščius, kurie mums gali būti šio klausimo pavyzdžiais. Vienas jų ieškojo pagundos ir joje žuvo. Kitas, jos neieškodamas, su ja susidūrė, bet išėjo iš kovos nugalėtoju.
Tuo metu, kai karaliai turėdavo eiti į karą, jo kariuomenei susidūrus su priešu Dovydas vaikštinėjo ant karaliaus namų stogo ir leido laiką tuščiai, tarsi neturėtų, ką veikti. Šitaip nieko neveikdamas, jis buvo užvaldytas pagundos. Batšeba, ta neatsargi moteris, nuėjo maudytis ten, kur ją buvo galima matyti nuo karaliaus namų stogo. Žinoma, tai buvo nepakartojamo neapdairumo poelgis, kurio negaliu pateisinti, nors kai kurie šiuolaikiniai rašytojai nori padaryti jį pateisinamą, sakydami, kad ji apie tai nepagalvojo. Maudytis tokioje vietoje, kur ji galėjo būti matoma nuo karaliaus rūmų stogo, buvo labai didelis neapdairumas. Nesvarbu, ar ji apie tai galvojo, ar ne, jaunasis kunigaikštis Dovydas iš pradžių leido sau į ją žiūrėti, o paskui žuvo nuo pagundos, kurios siekė savo neveiklumu ir tingumu (2 Sam 11, 1–4). Matote, tinginystė labai padeda pagundai. Niekada nesakykite: „Aš jos neieškau, aš nieko nedarau.“ To pakanka, kad būtume sugundyti, nes radusi mus nieko neveikiančius pagunda turi mums didžiulę galią. O, jei Dovydas būtų išėjęs į žygį tuo metu, kai turėjo eiti, arba jei būtų užsiėmęs kuo nors geru, pagunda nebūtų turėjusi galios jį užpulti ar bent jau įveikti ir nugalėti.
Priešingai, jaunasis princas Juozapas, vėliau tapęs Egipto vietininku, visai neieškojo pagundos, todėl, ją sutikęs, nuo jos nepražuvo. Jis buvo parduotas savo brolių (Pr 37, 28), o jo šeimininko žmona jam kėlė pavojų. Tačiau jis niekada nesimėgavo ir nekreipė dėmesio į meilius savo šeimininkės žvilgsnius, – priešingai, jis kilniai pasipriešino jos užmačioms ir nugalėjo, taip nugalėdamas ne tik pagundą, bet ir ją, kuri buvo tos pagundos priežastis (Pr 39, 7–12).
Jei Dievo Dvasia mus veda į pagundos vietą, neturėtume bijoti, bet būti tikri, kad Jis padarys mus nugalėtojais[1] (1 Kor 10, 13). Tačiau mes neturime ieškoti pagundos ir eiti jos vilioti, kad ir kokiais šventais ir kilniais save laikytume, nes nesame drąsesni nei už Dovydą, nei už patį mūsų dieviškąjį Mokytoją, kuris nepasirinko jos ieškoti. Mūsų priešas panašus į grandine pririštą šunį – jei nesiartinsime, jis mums nieko blogo nepadarys, net jei bandys mus išgąsdinti lodamas ant mūsų.
Bet luktelėkite, meldžiu, truputėlį ir pamatysite, kaip tikra, kad nė vienas, atėjęs tarnauti Dievui, negali išvengti pagundų. Galėtume pateikti daugybę to pavyzdžių, tačiau užteks vieno ar dviejų. Ananijas ir Sapfyra davė įžadą pašvęsti save ir savo turtą tobulumui, kurį išpažino visi pirmieji krikščionys, atsiduodami paklusnumui apaštalams. Vos tik jie priėmė šį apsisprendimą, juos užpuolė pagunda, kaip sakė šv. Petras: Kas jus gundė meluoti Šventajai Dvasiai? (Apd 5, 1–3). Didysis apaštalas šv. Paulius, vos tik atsidavęs dieviškajai tarnystei ir stojęs krikščionybės pusėn, iškart buvo pradėtas gundyti ir buvo gundomas visą likusį gyvenimą (2 Kor 12, 7). Kol jis buvo Dievo priešas ir persekiojo krikščionis, jis nejuto jokio pagundos puolimo, arba bent jau savo raštuose nėra mums apie tai palikęs jokio liudijimo. Tačiau jis tai patyrė, kai mūsų Viešpats jį atvertė.
Taigi labai būtina praktika yra ruošti savo sielą pagundoms. Vadinasi, kad ir kur būtume ir kad ir kokie tobuli būtume, turime būti tikri, jog pagunda mus užpuls. Vadinasi, turėtume būti tam nusiteikę ir apsirūpinti ginklais, reikalingais narsiai kovai, kad iškovotume pergalę, nes vainikas skirtas tik kovotojams ir nugalėtojams (2 Tim 2, 5; Jok 1, 12). Niekada neturėtume pasitikėti savo jėgomis ar drąsa ir eiti ieškoti pagundos, manydami ją suklaidinsią; bet jei su ja susiduriame toje vietoje, kur mus nuvedė Dievo Dvasia, privalome išlikti tvirti ir pasitikėti, kad Jis sustiprins mus kovoje su priešo puolimais, kad ir kokie įnirtingi jie būtų.
Tęskime toliau ir šiek tiek panagrinėkime ginklus, kuriais mūsų Viešpats pasinaudojo, kad atremtų velnią, atėjusį gundyti Jį dykumoje. Tai buvo ne kas kita, mano brangūs draugai, kaip tie, apie kuriuos psalmininkas kalba psalmėje, kurią kasdien skaitome kompletoje: „Qui habitat in adjutorio Altissimi“ („Kuris gyvena Aukščiausiojo padedamas“) (Ps 91). Iš šios psalmės mokomės nuostabios doktrinos. Jis taip kalba, tarsi kreiptųsi į krikščionis ar ką nors konkrečiai: „O, kokie laimingi jūs, kurie esate apsiginklavę Dievo tiesa, nes ji pasitarnaus jums kaip skydas nuo priešų strėlių ir padarys jus nugalėtojais. Todėl nebijokite, o palaimintos sielos, jūs, kurie esate apsiginklavę šiais tiesos šarvais. Nebijokite nei nakties siaubų, nes jūs ant jų nesuklupsite, nei dieną ore skraidančių strėlių, nes strėlės negalės jūsų sužeisti, nei nakties klaiko, juo labiau velnio, kuris žengia į priekį ir pasirodo vidurdienį.“
O kaip dieviškai gerai apsiginklavęs tiesa buvo mūsų Viešpats ir Mokytojas, nes Jis buvo pati tiesa (Jn 14, 6). Ši tiesa, apie kurią kalba psalmininkas, yra ne kas kita kaip tikėjimas (1 Tes 5, 8). Kas apsiginklavęs tikėjimu, tam nereikia nieko bijoti – tai vieninteliai šarvai, reikalingi mūsų priešui atremti ir suklaidinti; nes kas gali pakenkti tam, kuris tikėjimo išpažinime sako: „Tikiu“ į Dievą, kuris yra mūsų Tėvas, mūsų Tėvas Visagalis? Tardami šiuos žodžius parodome, kad nepasitikime savo jėgomis ir kad tik Dievo, „Visagalio Tėvo“, stiprybe imamės kovos, tikime pergale (Ps 18, 30; 44, 6–7; Žyd 11, 33–34; 1 Jn 5, 4). Ne, nesileiskime į kovą su pagundomis vieni, vadovaudamiesi kokiu dvasios įžūlumu, bet tik atremkime jas, kai Dievas leidžia joms mus užpulti ir ieškoti mūsų ten, kur esame, kaip tai padarė mūsų Viešpats dykumoje. Naudodamasis Šventojo Rašto žodžiais, mūsų brangus Mokytojas įveikė visas priešo Jam siūlytas pagundas.
Tačiau noriu, kad suprastumėte, jog Gelbėtojas nebuvo gundomas taip, kaip mes, ir pagunda negalėjo Jo užklupti taip, kaip mūsų, nes Jis buvo neįveikiama tvirtovė, į kurią pagunda negalėjo patekti. Panašiai kaip žmogaus, kuris nuo galvos iki kojų apvilktas puikiu plienu, niekaip negalėtų sužeisti ginklo smūgis, nes jis būtų atmuštas iš visų pusių, net nesubraižydamas šarvų; taip ir pagunda iš tiesų galėjo apglėbti Mūsų Viešpatį, bet niekuomet negalėjo į Jį įeiti ir niekaip negalėjo pakenkti Jo vientisumui ir tobulam tyrumui. Tačiau mes esame kitokie. Jei dėl Dievo malonės nesutinkame su pagundomis ir išvengiame jose slypinčios kaltės bei nuodėmės, paprastai vis dėlto būname šiek tiek sužeisti kokio nors jų sukelto įkyrumo, rūpesčio ar emocijos mūsų širdyje.
Mūsų dieviškasis Mokytojas negalėjo turėti tikėjimo, nes nuo pat savo būties pradžios aukštesniojoje sielos dalyje turėjo tobulą tikėjimo tiesų, kurių tikėjimas moko mus, pažinimą. Tačiau Jis norėjo pasinaudoti šia dorybe, kad atremtų priešą, ne dėl kokios kitos priežasties, mano brangūs bičiuliai, o tam, kad išmokytų viso to, ką turime daryti. Tad neieškokite nei kitų ginklų, nei kitų priedermių, kad atsispirtumėte pasiduoti pagundai, išskyrus žodį: „Tikiu“. O kuo jūs tikite? „Į Dievą“, savo „Visagalį Tėvą“.
Šv. Bernardas, remdamasis šiais mūsų cituotais psalmės žodžiais, sakė, kad nakties baimės, apie kurias kalba psalmininkas, yra trijų rūšių. Iš to aš pateiksiu trečiąją pamoką. Pirmoji baimė yra ta, kurią jaučia bailiai ir tinginės sielos, antroji – vaikai, o trečioji – silpnieji. Baimė yra pirmoji pagunda, kurią priešas pateikia apsisprendusiems tarnauti Dievui, nes vos tik jiems parodoma, ko iš jų reikalauja tobulumas, jie pagalvoja: „Deja, aš niekada nesugebėsiu to padaryti.“ Jiems atrodo, kad pasiekti tą aukštumą beveik neįmanoma, ir jie lengvai taria: „O Dieve, kokio tobulumo reikia, kad galėčiau gyventi šiuose namuose arba tokį gyvenimo būdą ir atlikti savo pašaukimą! Man tai per aukštas tikslas: Aš negaliu jo pasiekti!“[2] Nesirūpinkite ir nekurkite šių tuščių baimių, kad nesugebėsite įvykdyti to, kam esate įsipareigoję, nes esate apsiginklavę ir apsupti Dievo tiesos ir Jo žodžio. Pašaukęs jus tokiam gyvenimo būdui ir į šiuos namus, Jis jus sustiprins, suteiks malonę ištverti (1 Kor 1, 7–8; 1 Tes 5, 24) ir padaryti tai, ko reikia didesnei Jo garbei ir jūsų gerovei bei laimei, jei tik eisite tiesiog ištikimai jų laikydamiesi.
Todėl nesistebėkite ir nesielkite kaip tinginiai, kurie naktį pabudę nerimauja bijodami, kad netrukus ateis dienos šviesa, kai reikės dirbti. Tinginiai ir bailiai visko bijo ir jiems viskas atrodo sunku ir sudėtinga, nes jie linksminasi, savo pačių susikurta kvaila ir tingia vaizduote mąstydami daugiau apie būsimus sunkumus nei apie tai, ką turi daryti dabar. „O, – sako jie, – jei atsiduosiu Dievo tarnystei, reikės tiek daug dirbti, kad galėčiau atsispirti mane užpuolančioms pagundoms.“ Esate visiškai teisūs – jų neišvengsite, nes yra bendra taisyklė, kad visi Dievo tarnai patiria pagundų, kaip rašė šv. Jeronimas tame gražiame laiške, kurį adresavo savo brangiai dukrai Eustochijai.
Kam, meldžiu, norėtumėte, kad velnias pateiktų savo gundymus, jei ne tiems, kurie juos niekina? Nusidėjėliai gundo patys save; velnias jau laiko juos savais; jie yra jo bendrininkai, nes neatmeta jo pasiūlymų. Priešingai, jie jų ieško, ir pagunda juose apsigyvena. Velnias daug dirba ne tam, kad paspęstų savo pinkles paprastajame pasaulyje, bet veikiau atsiskyrėliškose vietose, kur jis tikisi daug laimėti, nuvesdamas į nuopuolį sielas, kurios ten atsiskyrusios tobuliau tarnauja dieviškajai Didybei. Šv.Tomas labai stebėdavosi, kad didžiausi nusidėjėliai išeina į gatves, juokdamiesi ir džiaugdamiesi, tarsi jų nuodėmės neslėgtų sąžinės. O kas gi nesistebėtų matydamas besilinksminančią sielą, kuri nėra Dievo malonėje? O, kokie tušti jų džiaugsmai ir koks netikras jų linksmumas, nes jie nuėjo paskui kančią ir amžiną apgailestavimą! Palikime juos, meldžiu, ir grįžkime prie tinginių baimės.
Jie visada liūdi, o kodėl? Klausiate, kodėl? „Deja, turime dirbti, o vis dėlto maniau, kad užteks leistis į Dievo kelią ir Jo tarnystę, kad rastume poilsį.“ Bet argi nežinote, kad dėl tingumo ir neveiklumo vargšas Dovydas žuvo pagundose? Galbūt norėtumėte būti tarp tų įgulos kareivių, kurie gerame mieste turi viską, ko nori; jie linksmi, šeimininkauja savo šeimininko namuose, miega jo lovoje ir gerai gyvena; nepaisant to, jie vadinasi „kareiviais“, apsimesdami narsiais ir drąsiais, nors neina nei į mūšį, nei į karą. Tačiau mūsų Viešpats nenori tokių karių savo kariuomenėje – Jis nori kovotojų ir nugalėtojų, o ne tinginių ir bailių. Jis pasirinko būti gundomas ir pats puolamas, kad mums parodytų pavyzdį.
Ak, nieko nebijokite, meldžiu jus, nes esate apsivilkę tiesos ir tikėjimo šarvais (Ef 6, 11–16). Kelkis iš lovos, tinginy, nes jau laikas (plg. Pr 6, 9; Rom 13, 11), ir neišsigąsk dienos darbų, nes natūralu, kad naktis skiriama poilsiui, o po jos einanti diena – darbui. Pakilk iš savo bailumo ir aiškiai turėk prieš akis šią neklystančią tiesą: visi turi būti gundomi, visi turi būti pasirengę kovai, kad laimėtų pergalę. Kadangi pagunda turi mums nepaprastą galią, kai randa mus nieko neveikiančius, dirbkime ir nepavarkime, nes nenorime prarasti amžinojo poilsio, kuris mums yra paruoštas kaip atlygis už mūsų triūsą. Pasitikėkime Dievu, kuris yra mūsų „visagalis Tėvas“. Dėl šio fakto visi dalykai taps lengvi, nors iš pradžių jie gali mus šiek tiek išgąsdinti.
Antrasis nakties siaubas, pasak šv. Bernardo, yra tas, kurį patiria vaikai. Kaip žinote, vaikai labai bijo, kai šalia nėra motinos rankų. Pamatę lojantį šunį, jie staiga pradeda verkti ir nenustoja, kol vėl nėra su mama. Jos glėbyje jie jaučiasi saugūs. Jie jaučia, kad niekas negali jiems pakenkti, jei tik laikosi jos rankos.[3] Ak, tuomet, sako psalmininkas, kodėl bijote, jūs, kurie esate apgaubti tiesos ir apsiginklavę tvirtu tikėjimo skydu, mokančiu jus, kad Dievas yra jūsų „visagalis Tėvas“? Laikykitės Jo rankos ir nebijokite, nes Jis jus išgelbės ir apsaugos nuo visų jūsų priešų. Pagalvokite, kaip šv. Petras, atlikęs tą kilnų poelgį – metęsis į jūrą ir pradėjęs eiti vandeniu, kad greičiau pasiektų jį pašaukusį dieviškąjį Gelbėtoją – staiga ėmė bijoti ir kartu skęsti, šaukdamas: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Ir tuojau jo gerasis Mokytojas ištiesė ranką ir sugriebė jį, taip išgelbėdamas nuo paskendimo (Mt 14, 29–31). Darykime tą patį, mano brangūs draugai. Jei jaučiame, kad mums trūksta drąsos, šaukime kupinu pasitikėjimo balsu: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Neabejokime, kad Dievas mus sustiprins ir neleis pražūti.
Yra tokių, kurie, apsimesdami drąsūs, naktį kur nors eina vieni. Išgirdę, kaip nuo lubų nukrenta mažas akmenėlis arba tiesiog išgirdę bėgančią pelę, jie sušunka: „Dieve mano!“ Mes klausiame jų: „Kas atsitiko?“ „Aš kažką išgirdau.“ „Ką?“ „Nežinau.“ Sutinkame kitų, kurie, išėję į lauką ir iš tolo pamatę medžių šešėlį, iš tiesų labai išsigąsta, manydami, kad tai kažkas jų laukia. Kokios didelės chimeros ir vaikiškumas! Dažnai į tokius žmones panašūs būna asmenys, ką tik atėję tarnauti Dievui. Jie demonstruoja bebaimiškumą ir, atrodo, niekada pakankamai nesimaitina kryžiumi. Jų niekas negali patenkinti. Jie negalvoja apie nieką kitą, tik apie tai, kad visada gyventų ramiame poilsyje. Niekas negali viršyti jų drąsos ir dosnumo.
Būtent taip nutiko vargšui šv. Petrui. Būdamas tik paprastas dvasinio gyvenimo vaikas, jis atliko šį dosnumo aktą, apie kurį ką tik kalbėjau. Tačiau vėliau jis padarė dar vieną, ir tai jam brangiai kainavo. Mat kai mūsų Viešpats paskelbė apaštalams, kaip Jam teks kentėti mirtį, šv. Petras, greitas kalbėti, bet silpnavalis ir bailus veikti, pasigyrė: „Jau aš tai niekada Tavęs neapleisiu!“ (Mt 26, 31–35; Mk 14, 27–31; Lk 22, 33; Jn 13, 37). Mūsų Viešpats tęsė: „...Aš būsiu nuplaktas.“ „Ir aš taip pat iš meilės Tau.“ „Aš būsiu vainikuotas erškėčiais.“ „Ir aš taip pat.“ Trumpai tariant, jis niekuo nenusileido savo gerajam Mokytojui. Kuo daugiau mūsų Viešpats aiškino apie savo kančių didybę, tuo aistringiau šv. Petras įrodinėjo, kad ir jis padarytų tiek pat. Bet kaip gerai jis suprato, kad visiškai apsigavo, kai savo Gelbėtojo kančios metu pasijuto toks silpnavalis ir nedrąsus vykdydamas savo pažadus. Vargšui šv. Petrui būtų buvę daug geriau išlikti nuolankiam, pasikliaujant mūsų Viešpaties galia, negu bergždžiai pasitikėti tuo įkarščiu, kurį jis tuo metu jautė.
Taip atsitinka toms jaunoms sieloms, kurios liudija apie tokį didelį savo atsivertimo užsidegimą. Kol trunka šie pirmieji pamaldumo jausmai, jie daro stebuklus. Atrodo, kad tobulėjimo kelyje joms niekas nėra per sunku, niekas negali sumažinti jų drąsos. Jos labai trokšta būti pažemintos, išbandytos, kad parodytų savo kilnumą ir ugnį, kuri dega jų krūtinėje! Bet tik šiek tiek luktelėkite. Juk jei jos išgirsta pelę, turiu omenyje, jei nutinka taip, kad iki tol turėta paguoda ir atsidavimo jausmai pasitraukia, ir jei jas užpuola kokia nors nedidelė pagunda: „Varge, – taria jos, – kas tai?“ Tokie žmonės pradeda bijoti ir nerimauti. Viskas jiems atrodo sunku, jei jie ne visada yra savo dangiškojo Tėvo širdyje, jei Jis neteikia jiems paguodos ir saldžiai su jais nekalba. Jie paprasčiausiai negali gyventi ramiai ir patenkintai negaudami begalinės paguodos ir nepatirdami jokio skausmo. „O, kokia apgailėtina mano būklė!“ – sako jie, – „esu Viešpaties tarnyboje, kur maniau, kad gyvensiu ramiai, o vis dėlto atėjo įvairiausių pagundų ir jos mane taip trikdo. Aistros mane taip erzina, kad neturiu nė valandėlės tikros ramybės.“
Galima jiems atsakyti: „Mano brangūs draugai, ar tikrai manote, kad vienatvėje ir būdami atsiskyrę niekada nesusiduriame su pagundomis? O, kaip smarkiai klystate! Mūsų dieviškąjį Mokytoją priešai užpuolė ne tada, kai Jis gyveno tarp fariziejų ir muitininkų, bet tik tada, kai pasitraukė į dykumą. Nėra tokios vietos, kur pagunda negalėtų patekti. Taip, net danguje[4], kur ji gimė Liuciferio ir jo angelų širdyje ir tą pačią akimirką išvarė juos į prakeikimą ir pražūtį. Priešas ją atnešė į Edeną ir kartu su ja privertė mūsų pirmuosius tėvus prarasti pirminį teisumą, kuriuo juos apdovanojo Dievas. Gundymas įžengė į pačių apaštalų gretas. Tad kodėl stebitės, jei ji puola jus?“
Jei būtumėte gyvenę mūsų Viešpaties laikais, Jo mirtingojo gyvenimo metu, ir sutikę Jo švenčiausiąją Motiną, mūsų šlovingąją Šeimininkę, ir jei Ji būtų leidusi jums gyventi kur tik norite, be abejonės, būtumėte Jos šitaip klausinėję: „Mano Motina, kur yra Tavo Sūnus?“ Ji būtų atsakiusi: „Mano Sūnus yra dykumoje, kur turi pasilikti keturiasdešimt dienų, nuolat pasninkaudamas, budėdamas ir melsdamasis.“ (Mt 4, 2) „O, mano ponia, – būtum galėjęs atsakyti, – nenorėčiau gyventi niekur kitur, tik dykumoje, kur yra mano Gelbėtojas.“ Bet jei šventoji Mergelė būtų tavęs paklaususi: „Kodėl nori ten gyventi?“, būtum atsakęs: „Todėl, kad ten, kur yra mūsų Viešpats, gausu visų gėrybių; ten niekada netrūksta paguodos ir pagundos neranda įėjimo.“
O kaip jūs visiškai klystate! Būtent todėl, kad ten yra mūsų dieviškasis Gelbėtojas, ten galima rasti ir pagundų. Iš tiesų mums galėtų pasirodyti labai baisu, nes velnias ten atėjo visiškai nesislėpdamas. Su mūsų Viešpačiu jis nesielgė taip, kaip su šventaisiais Pachomijumi ir Antonijumi. Jis išgąsdino juos pragaro triukšmu, kuriuo juos apsupo, apsimesdamas, kad jų akyse sudraskys dangų ir žemę. Jis tai darė, kad jie bijotų ir drebėtų kaip vaikai. Nepaisant to, šie šventieji Tėvai kovojo su juo, tyčiojosi iš jo ir jo išdaigų, skaitydami Šventojo Rašto ištraukas. Tačiau matydamas mūsų brangaus Gelbėtojo veide tokią stiprybę, pastovumą, dosnumą ir pasitikėjimą, velnias pamanė, kad šitaip su Juo elgdamasis nieko nelaimės. Todėl jis akivaizdžiai priėjo prie Jo, su neregėtu įžūlumu pateikdamas savo gundymus. Tai jis darė ne tik tuos tris kartus, apie kuriuos kalbama Evangelijoje, bet ir kitais atvejais per keturiasdešimt dienų, kai Jis gyveno dykumoje. Evangelistai tiesiog pasitenkino išskirti šiuos tris (Mt 4, 3–10; Lk 4, 2–13) kaip didžiausius ir ryškiausius.
Šie jauni tobulumo mokiniai klausia: „Ką man daryti? Aistros, kurias, maniau, numarinau savo karštu apsisprendimu jų atsisakyti, ir toliau mane labai kankina. Deja! Tiesa, aš taip nusiviliu, kad tuoj pat pajuntu, jog nėra jokios galimybės eiti toliau, ir mane apima nusivylimas.“ Kaip gaila, kad tobulumo troškimas pats savaime nėra pakankamas, kad jį turėtume – jį reikia įgyti valantis nuo kaktos prakaitą ir sunkiai dirbant! Argi nesuvokiate, kad mūsų Viešpats norėjo būti gundomas keturiasdešimt dienų, kurias buvo dykumoje, būtent tam, kad pamokytų mus, jog ir mes būsime gundomi visą laiką, kol gyvensime šio mirtingojo gyvenimo dykumoje, kuri yra mūsų atgailos vieta? Tobulo krikščionio gyvenimas yra nuolatinė atgaila. Meldžiu, pasiguoskite ir įgaukite drąsos. Dabar ne laikas ilsėtis.
„Bet aš toks netobulas“, – sakote jūs. Iš tiesų tuo tikiu! Todėl nesitikėkite, kad galėsite gyventi nedarydami netobulumų. Tai neįmanoma, kol gyvenate šiame gyvenime. Pakanka, kad jų nemylėtumėte ir kad jų neliktų jūsų širdyje. Vadinasi, jūs jų nedarote savo noru ir nenorite toliau laikytis savo ydų[5]. Jei taip yra, pasilikite ramybėje ir nesirūpinkite dėl tobulumo, kurio taip trokštate. Pakaks, jei jį turėsite mirdami. Nebūkite tokie nedrąsūs! Eikite su pasitikėjimu! Jei esate apsiginklavę tikėjimo šarvais, jums niekas negali pakenkti.
Trečiasis nakties siaubas yra silpnųjų siaubas. Šie bijo ne tik to, kas gali atnešti blogį, bet ir to, kas gali kaip nors sutrikdyti jų ramybę. Jie nenori, kad bet koks menkas triukšmelis atsidurtų tarp jų ir Dievo, nes yra įsitikinę, kad egzistuoja tam tikra tyla ir ramybė, kuri išlaiko ją turinčius žmones nenutrūkstamoje ramybėje ir laimėje. Todėl jie nori ja mėgautis prie mūsų Viešpaties kojų kaip Magdalietė, nepertraukiamai ragauti paguodos, malonumo ir kiekvieno saldumo, sklindančio iš šventų jų Mokytojo lūpų, o Morta niekada neateitų jų žadinti ar murmėti, maldaudama mūsų Viešpatį priversti juos dirbti (Lk 10, 39–40). Jiems atrodo, kad dėl šios dvasinės paguodos jie tampa tokie pajėgūs ir drąsūs, kad niekas neprilygsta jų tobulumui. Jiems niekas nėra per sunku. Trumpai tariant, jie norėtų ištirpti, kad patiktų savo Mylimajam, kurį myli tokia tobula meile.
Taip, iš tiesų, jei Jis ir toliau juos guodžia ir elgiasi su jais švelniai! Jei Jis nustotų tai daryti, viskas būtų prarasta: niekas taip nesikankina kaip jie, jų kančia nepakeliama, jie niekada nenustoja skųstis. „O mano Dieve[6] [sakome jiems], kas atsitiko?“ [Jie atsako:] „Kas nutiko? Aš iš tiesų turiu pagrindo skųstis.“ „Bet kas gi tave taip kankina?“ „Tai, kad nesu šventas.“ „Nesi šventas! O kas sakė, kad nesi? Galbūt manai, kad vėl grįžai prie kokios nors kaltės. Jei taip, nereikia taip išgyventi. Galbūt taip ir yra, ir kažkas padarė tau pastabą, kad padėtų tau siekti tobulumo. Turėtum žinoti, kad tie, kurie turi tikrą meilę, negali pakęsti, kai mato kokią nors savo artimo klaidą. Jie stengiasi ją pašalinti taisydami, ypač tuos, kuriuos laiko šventais arba labai pažengusiais tobulybėje, nes mano, kad jie labiau linkę priimti taisymą. Be to, jie taip pat trokšta, kad tokiu būdu jie vis labiau augtų savęs pažinime, kuris taip reikalingas kiekvienam žmogui.“[7]
„Bet tai trikdo mano ramybę.“ Kaip iš tiesų gerai pasakyta! Ar manote, kad šiame gyvenime galite turėti tokią pastovią ramybę, kad niekada nesusidurtumėte su trikdžiais? Negalima trokšti malonių, kurių Dievas paprastai neduoda. Pavyzdžiui, mes neturėtume trokšti to, ką Jis padarė dėl Magdalietės. Iš tiesų būsime laimingi, jei tokią sielos ramybę turėsime mirties metu ar net tik po mirties![8] Neįsivaizduokite, kad Magdalietė mėgavosi šia ypatinga kontempliacija, kuri ją išlaikė tokioje saldžioje ramybėje, prieš tai nepraėjusi per dygliuotus sunkumus ir griežtą atgailą bei neištvėrusi labai didelio sumišimo kartėlio. Juk kai ji nuėjo į fariziejų namus verkti dėl savo nuodėmių ir prašyti atleidimo, kentėjo prieš ją nukreiptą jų murmėjimą. Jie ją niekino ir vadino nusidėjėle bei blogo gyvenimo moterimi (Lk 7, 37–39). Neįsivaizduokite, kad galite tapti verti gauti šių dieviškų saldumų ir paguodos, būti pakylėti angelų, kaip ji, kelis kartus per dieną, jei prieš tai nenorėsite kartu su ja kentėti sumaištį, panieką ir priekaištus, kurių mūsų netobulumas labai nusipelno ir kurie kartkartėmis mus trikdys, norime to ar nenorime. Ši taisyklė yra bendra: niekas šiame gyvenime nebus toks šventas, kad nuolat nebūtų priverstas daryti vienokių ar kitokių netobulumų[9].
Turime nuolat ir ramiai prisiminti šią tiesą, jei nenorime, kad mūsų nekamuotų nerealūs lūkesčiai niekada nepadaryti jokio netobulumo. Turėtume tvirtai ir nuolat ryžtis niekada nebūti tokie bailūs, kad įsibaimintume padaryti kokį nors netobulumą savo valia. Tačiau taip pat turėtume būti nepalaužiamai apsisprendę dėl ko kito: nesistebėti ir nesijaudinti matydami, kad net ir dažnai galime nupulti į šiuos netobulumus. Verčiau turime patikėti save gerumui Dievo, kuris dėl viso to ne mažiau mus myli. „Bet aš niekada negalėsiu priimti dieviškųjų mūsų Viešpaties apkabinimų, kol esu toks netobulas; negalėsiu prisiartinti prie To, kuris yra toks suvereniai tobulas.“ Meldžiu, koks ryšys gali būti tarp mūsų tobulumo ir Jo tobulumo, tarp mūsų tyrumo ir Jo tyrumo, juk Jis yra pats tyrumas? Trumpai tariant, darykime, ką galime, o dėl viso kito likime ramūs. Nesvarbu, ar Dievas duoda mums dalį savo paguodos, ar ne, privalome išlikti klusnūs Jo šventai valiai. Ji turėtų būti mūsų gyvenimo šeimininkė ir vadovė. Po šito mums daugiau nebėra, ko trokšti.
Psalmininkas, kaip aiškina šv. Bernardas, užtikrina mus, kad tas, kuris turi tikėjimą ir yra apsiginklavęs tiesa, nebijos nei šių nakties baisybių, nei tinginių, nei vaikų, nei juo labiau silpnųjų baimių. Tačiau jis žengia dar toliau ir sako, kad jis nebijos dieną skrendančios strėlės, ir tai yra ketvirtoji pamoka, kurią pasiimu iš aukščiau cituotos psalmės.
Šios strėlės yra tuščios viltys ir lūkesčiai, kuriais maitinasi tie, kurie siekia tobulumo. Randame tokių, kurie nieko taip nesitiki, kaip tik labai greitai tapti Motina Terese [iš Avilos] ir net šv. Kotrynomis iš Sienos ir Genujos[10]. Gera to norėti, bet pasakykite man, kiek laiko skirsite šiai užduočiai? „Tris mėnesius, – atsakote, – netgi mažiau, jei tai įmanoma.“ Gerai, kad pridėjote: „jei tai įmanoma“, nes kitaip būtumėte gerokai apsigavęs. Argi šios gražios viltys, nepaisant jų tuštybės, nepaguodžia tų, kurie jas puoselėja? Tačiau kuo labiau šios viltys ir lūkesčiai džiugina širdį, kol yra pagrindo tikėtis, tuo labiau priešinga būklė kelia liūdesį toms karštoms sieloms. Matydamos, kad nėra tokios šventos, kokios tikėjosi būti, bet, priešingai, esančios labai netobulos būtybės, jos labai dažnai nusivilia siekdamos tikrųjų dorybių, vedančių į šventumą. „Švelniai“, – sakome joms. „Neskubėkite taip greitai! Pradėkite gyventi gerai, pagal savo pašaukimą: saldžiai, paprastai ir nuolankiai. Tuomet pasitikėkite Dievu, kuris padarys jus šventus, kai Jam patiks.“
Mano brangūs bičiuliai, yra dar kitokių tuščių vilčių, viena iš jų – trokšti nuolatinės paguodos, saldumo ir švelnumo maldoje per visą šį mirtingą ir trumpalaikį gyvenimą. Tai neabejotinai bergždžia ir kvaila viltis. Tarsi nuo to priklausytų mūsų tobulumas ir laimė! Argi nesuvokiate, kad paprastai mūsų Viešpats duoda šiuos „saldumynus“ tik tam, kad mus suviliotų ir įgytų, panašiai kaip elgiamasi su mažais vaikais, duodant jiems saldainių?[11] Bet eikime toliau, nes turime baigti.
Aptardamas, kas yra tas dalykas, kuris vyksta naktį ir apie kurį kalba psalmininkas, šv. Bernardas pastebi, kad apsiginklavusieji tiesa jo nebijos. Savo ruožtu (ir tai yra penktoji pamoka, kurią jums siūlau), manau, kad šis tamsoje vykstantis reikalas reiškia godumą ir ambicijas, ydas, kuriomis prekiaujama naktį, t. y. paslapčiomis. Matote, ambicingi žmonės netrokšta, kad jų siekis siekti garbės, žinomumo, postų ar aukštų pareigų būtų akivaizdus. Jie tai daro slapta, bijodami būti atskleisti. Šykštuoliai negali užmigti, nes nuolat galvoja, kaip padidinti savo turtą ir pripildyti piniginę. Tačiau aš noriu kalbėti ne apie laikinus šykštuolius, o apie dvasinį godumą.
Kalbant apie dvasinio gobšumo pavojų, tie, kurie siekia būti paaukštinti į aukštas pareigas ar valdžią ir jas gauna, arba priima jas savo noru – vargas jiems, nes jie siekia pagundos! Jie tikrai pražus, jei neatsivers ir nuolankiai nepasinaudos tuo, ką priėmė tuštybės dvasia. Žinoma, nekalbu apie tuos, kurie buvo iškelti ne savo noru, bet nusilenkdami klusnumui, kuriuo jie privalo paklusti Dievui ir savo viršininkams. Jiems nėra ko bijoti labiau, nei Juozapui Potifaro namuose. Jei jie iš tiesų yra pagundų vietoje, jie ten nepražus. Kad ir kur būtume, jei mus ten nuvedė Šventoji Dvasia, kaip mūsų Viešpatį į dykumą, mums nėra, ko bijoti.
Dvasiškai godūs yra tie, kuriems niekada neužtenka gauti ir siekti nesuskaičiuojamų pamaldumo pratybų, taip tikintis, kaip jie sako, daug greičiau pasiekti tobulumą[12], tarsi tobulumą sudarytų daugybė dalykų, kuriuos darome, o ne tobulumas, su kuriuo juos darome! Jau esu tai daug kartų kartojęs[13], bet būtina tai pakartoti vėl: Dievas tobulumą sieja ne su daugybe veiksmų, kuriuos atliekame, kad Jam patiktume, bet tik su tuo, kaip juos atliekame, t. y. paprasčiausiai darome tai, ką darome pagal savo pašaukimą, su meile, iš meilės ir dėl meilės. Šiems dvasiškai godiems žmonėms būtų galima drąsiai priekaištauti tuo priekaištu, kurį pranašas išsakė godiems laikinųjų gėrybių: „Ko jūs norite, vargšai? Jūs norite turėti šį dvarą dabar, nes sakote, kad jis stovi prieš jūsiškį. Po to bus kitas, kuris yra iš šono, ir kadangi tai patogu, norėsite ir šio. Tai tęsis ir tęsis. Ką! Norite tapti vieninteliu visos žemės šeimininku, kuriame niekas, išskyrus jus, neturėtų nuosavybės?“ (Iz 5, 8)
Prašom pagalvoti apie dvasiškai godžius žmones. Jie niekada nepasitenkina jiems pateiktomis dvasinėmis pratybomis. Jei jie pagalvoja apie šartriečius, sako: „Tai, tiesa, šventas gyvenimas, bet jie niekada nepamokslauja.“ Tuomet reikia pamokslauti. Tėvų jėzuitų gyvenimas gali būti kupinas tobulumo, tačiau jie neturi vienatvės palaimos, iš kurios žmogus gauna tiek daug paguodos. Kapucinai, kaip ir visi religiniai ordinai, yra labai geri, bet jie neturi visko, ko tokie žmonės ieško,[14] būtent – visų dvasinių pratybų, sumaišytų į vieną. Jie nepaliaujamai stengiasi rasti naujų būdų, kaip sujungti visų įvairių šventųjų šventumą į tą, kurį jie norėtų turėti. Dėl to jie niekada nebūna patenkinti, nes negali aprėpti visko, ko tikisi. Kas aprėpia per daug, pats save įkalina. Jie visada norėtų dėvėti ašutinę, laikytis drausmės, nuolat melstis ant plikų kelių, gyventi vienatvėje ir dar Dievas žino ko! Vis dėlto tai jų nepatenkintų. Jūs, vargšai žmonės! Jūs nenorite, kad kas nors būtų šventesnis už jus pačius. Jūs nesitenkinate turimu šventumu, kuris įgyjamas ne darant tokią daugybę pratybų, bet gerai ir kuo tobuliau praktikuojant tas, kurioms jus įpareigoja jūsų būklė ir pašaukimas. Nebus per mažai kalbėti apie tai, kaip šis dvasinis godumas trukdo tobulumui, nes atima saldų ir ramų dėmesį, kurį turėtume turėti gerai darydami tai, ką darome dėl Dievo, kaip jau sakiau.
Šeštoji pamoka paimta iš tos pačios psalmės, kur pranašas tvirtina, kad taip apsiginklavusieji nebijos vidurdienio demono, t. y. tos dvasios, kuri ateina mūsų gundyti vidury baltos dienos. Man gerai žinoma, kaip šv. Bernardas aiškino šią ištrauką, bet aš noriu kalbėti tik apie tai, kas labiau tinka mano tikslui. Ši dvasia, kuri vaikšto vidury baltos dienos, yra ta, kuri puola mus vidinių paguodų metu šviesų vidurdienį, tuo metu, kai dieviškoji teisingumo saulė (Mal 4, 2) taip meiliai siunčia mums savo spindulius ir pripildo tokios malonios šilumos ir šviesos, šilumos, kuri uždega mus tokia žavinga ir švelnia meile, kad mes mirštame beveik viskam kitam, kad geriau galėtume džiaugtis savo Numylėtiniu. Ši dieviškoji šviesa taip apšviečia mūsų širdį, kad ji pasijunta visiškai atvira Gelbėtojo Širdžiai, kuri lašas po lašo dovanoja tokį saldų skystį ir tokius kvapnius kvepalus, kad šis mylintysis, nuolat trokštantis Jo meilės, negali jų pakankamai įvertinti (Kun 5, 8). Ji nenori, kad kas nors ateitų ir trukdytų jai ilsėtis, kas galiausiai baigiasi tik tuščiu pasitenkinimu. Juk ji žavisi Dievo gerumu ir saldumu, tačiau savyje, o ne Dieve. Jai šiuo metu labai pageidautina vienatvė, kad galėtų mėgautis Dievo buvimu be jokių trukdžių. Tačiau iš tikrųjų ji jos trokšta ne dėl Dievo garbės, o tik dėl pasitenkinimo, kurį pati patiria priimdama šiuos saldžius palinkėjimus ir šventus malonumus, sklindančius iš šios mylimos Išganytojo Širdies.
Štai kaip vidurdienio velnias apgaudinėja sielas, persikūnydamas į šviesos angelą ir priversdamas jas suklupti (2 Kor 11, 14). Mat jos linksminasi šiomis paguodomis ir tuščiais malonumais, besidžiaugdamos šiais švelniais jausmais ir dvasiniais malonumais. Tačiau kas bus apsiginklavęs tiesos ir tikėjimo skydu, tas nugalės šiuos priešus taip pat drąsiai kaip ir visus kitus, kaip žada Dovydas[15] (Ps 91, 5–6].
Neabejoju, kad daugeliui labiau patinka šiandienos Evangelijos pabaiga nei jos pradžia. Ten sakoma, kad mūsų Viešpačiui nugalėjus priešą ir atmetus jo gundymus, atėjo angelai ir atnešė Jam dangiško maisto (Mt 4, 11). Koks džiaugsmas atsidurti su Gelbėtoju šioje gardžioje puotoje! Mano brangūs bičiuliai, mes niekada negalėsime su Juo bendrauti Jo paguodose ir nebūsime pakviesti į Jo dangiškąjį pokylį, jei nebūsime Jo darbų ir kančių dalininkai (2 Kor 1, 7). Jis pasninkavo keturiasdešimt dienų, bet angelai atnešė Jam valgyti tik pasibaigus šiam laikui.
Šios keturiasdešimt dienų, kaip ką tik sakėme, simbolizuoja krikščionio, kiekvieno iš mūsų, gyvenimą. Tad norėkime šių paguodų tik savo gyvenimo pabaigoje ir užsiimkime tvirtu pasipriešinimu mūsų priešų atakoms. Nes norime to ar nenorime, bet būsime gundomi. Jei nekovosime, nenugalėsime ir nenusipelnysime nemirtingos šlovės vainiko, kurį Dievas paruošė tiems iš mūsų, kurie nugalės ir triumfuos. Nebijokime nei pagundos, nei gundytojo, nes jei naudosimės tikėjimo skydu ir tiesos šarvais, gundytojas neturės mums jokios galios. Daugiau nebijokime trijų nakties baimių. Ir nepuoselėkime tuščios vilties, kad per tris mėnesius tapsime šventais! Taip pat venkime dvasinio godumo ir ambicijų, dėl kurių mūsų širdyse tiek daug netvarkos ir kurios taip smarkiai trukdo mums tobulėti. Vidurdienio demonas bus bejėgis priversti mus suklupti dėl mūsų tvirto ir ištvermingo apsisprendimo dosniai ir kuo tobuliau tarnauti Dievui šiame gyvenime, kad po šio gyvenimo nueitume pasidžiaugti Juo amžinai.
Tebūna Jis palaimintas! Amen.
[1] Plg. Dvasiniai pokalbiai, XII pokalbis, Paprastumas ir religinis apdairumas.
[2] Plg. Dvasiniai pokalbiai, V pokalbis, Dosnumas.
[3] Plg. Įvadas į pamaldų gyvenimą, IV dalis, IV sk. 7; Dvasiniai pokalbiai, II, „Pasitikėjimas“; Dvasiniai pokalbiai, XII pokalbis, Paprastumas ir religinis apdairumas.
[4] „Dangus“, kuriame nusidėjo Liuciferis, nebuvo šlovės ir Palaimintojo regėjimo dangus, bet veikiau dvasinio pasaulio buveinė bandomuoju laikotarpiu, nes palaimintųjų žemėje neįmanoma nusidėti. Kitur šv. Pranciškus Salezas mus patikina (Dievo dvasinė apvaizda, Dievo žodžio klausymasis ir Kančia ir jos reikšmė), kad danguje saugiai turėsime amžinąją šlovę, be jokios galimybės ar baimės nupulti per nuodėmę.
[5] Plg. Įvadas į pamaldų gyvenimą, I dalis, 22 skyrius; Dvasiniai pokalbiai, IX, „Religinis kuklumas“.
[6] Posakiai „O, mano Dieve“ ir „O, Dieve“ labai būdingi šv. Pranciškui Saleziečiui, kuris gyveno ir kalbėjo Dievo akivaizdoje.
[7] Šv. Pranciškus Salezas, gerai žinodamas, kokios pagundos užpuola dvasinio gyvenimo naujokus, pasitelkia pavyzdžius, kad įspėtų seseris apie kai kurias naujokų pinkles. Kaip ir kiekvienas geras pamokslininkas, jis stengiasi pasiekti tikrus žmones, kurie jo klausosi.
[8] Plg. Dvasiniai pokalbiai, XX, „Kodėl turėtume tapti vienuoliais“; Šv. Pranciškaus Salezo pamokslai apie Dievo Motiną, „Apsivalymas“, 1620 m. vasario 2 d.
[9] Šv. Pranciškus Salezas žino Tridento Susirinkimo mokymą, kad dėl ilgalaikių nuopuolio padarinių nė vienas krikščionis be ypatingos Dievo malonės negali ilgai nenusidėti, bent jau lengvąja nuodėme.
[10] Plg. Dvasiniai pokalbiai, IX, „Religinis kuklumas“.
[11] Plg. Įvadas į pamaldų gyvenimą, IV dalis, IV sk. 13.
[12] Plg. Dvasiniai pokalbiai, XII pokalbis, „Paprastumas ir religinis apdairumas“.
[13] Plg. Dvasiniai pokalbiai, XIII pokalbis, „Regulos dvasia“.
[14] Plg. Dvasiniai pokalbiai, XIII, „Regulos dvasia“.
[15] Šv. Pranciškus čia kritikuoja tuos, kurie maldoje domisi vien Dievo paguodomis, o ne guodžiančio Dievo valia ir šlove.
