Šv. Pranciškus Salezas

1622 m. kovo 25 d. Didžiojo penktadienio pamokslas apie varinį žaltį, kuri išgelbėjo izraelitus, apie Kristų be nuodėmės, apie tai, kaip Jis mus atpirko, apie dvi Kristaus prigimtis ir tris mūsų „prigimtis“, apie mūsų Viešpatį kaip Gelbėtoją, apie tai, kaip mūsų išgelbėjimas ateina iš žvilgsnio į mūsų Gelbėtoją, apie septynis paskutinius mūsų Viešpaties žodžius, apie Jo maldą už atleidimą tiems, kurie Jį nukryžiavo, apie Jo atleidimą gerajam plėšikui ir šv. Petro, blogojo vagies ir Judo pasmerkimą; pasmerkimo pavojus ir kaip turėtume bijoti ir viltis; apie tai, kaip mūsų Viešpats patikėjo Dievo Motiną ir šv. Joną vienas kitam, Didžiojo penktadienio tamsą, didelą mūsų Viešpaties liūdesį dėl tų, kurie neturės naudos iš Jo Kančios, Jo jausmą, kad Tėvas Jį paliko, Jo troškulį, Jo klusnumą pasiliekant ant kryžiaus ir kaip turėtume Jį mėgdžioti, kryžių kaip vienintelį išganymo kelią, tobulą mūsų Viešpaties savęs atidavimą į Tėvo rankas ir kaip nedvejodami turėtume daryti tą patį.

„Jesus Nazarenus, Rex Judaeorum – Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ (Jn 19, 19)

Kadangi turime tik kelias valandas, per kurias galime kalbėti apie Kančią, kuria visi buvome atpirkti, savo tema pasirinksiu tik titulą, kurį Pilotas užrašė ant kryžiaus: Jėzus Nazarietis, žydų karalius. Šiame pavadinime glūdi visos šios dieviškosios Kančios priežastys. Jas galima sutraukti į dvi, ir šias dvi žymi žodžiai: Jėzus Nazarietis, žydų karalius. Lotyniškai ši frazė turi keturis žodžius. Tačiau jie nereiškia keturių priežasčių; Jo mirtis, kaip matysime, turi tik dvi priežastis.

„Jėzus“ reiškia „Gelbėtojas“ (Mt 1, 21). Jis mirė, nes buvo Gelbėtojas: kad mus išgelbėtų, Jam reikėjo mirti. Jis buvo Nazarietis. Šis žodis reiškia „klestintis“, tai yra šventas ir nekaltas, be nuodėmės dėmės, bet klestintis įvairiomis dorybėmis ir tobulybėmis.

„Žydų karalius“ reiškia, kad Jis yra ir Gelbėtojas, ir Karalius. „Žydai“ reiškia išpažįstantys: Jis yra Karalius, bet tik žydų, t. y. tik tų, kurie Jį išpažįsta (plg. Rom 10, 9-10); ir kad atpirktų tuos, kurie Jį išpažįsta, Jis mirė. Taip, Jis tikrai mirė, ir mirė ant kryžiaus. (Fil 2, 8)

Taigi štai Jėzaus Kristaus mirties priežastys: pirmoji yra ta, kad Jis buvo Gelbėtojas, šventas ir Karalius; antroji, kad Jis norėjo išpirkti tuos, kurie Jį pripažįsta, o tai reiškia žodį „žydai“, kurį Pilotas užrašė ant kryžiaus.

Senajame Testamente šios tiesos mus mokė daugybė simbolių ir įvaizdžių, ypač varinio žalčio, kurį Mozė pakabino ant stulpo, kad apsaugotų izraelitus nuo žalčių įgėlimų. Esu tikras, kad žinote visą istoriją ir kaip tai įvyko (Sk 21, 6–9). Kai Dievas išvedė savo tautą iš Egipto vergijos, kad, per to didžiojo vado Mozės vadovavimą nuvestų ją į Pažadėtąją žemę, įvyko keista nelaimė. Iš žemės išlindo maži žalčiai ir užplūdo dykumą, kurioje buvo vargšai izraelitai. Jų įkandimai, nors, regis, nebuvo labai skausmingi, tačiau tikrai buvo labai pavojingi. Jie buvo tokie nuodingi, kad visi įkandusieji tikrai būtų mirę, jei Dievas savo gerumu ir begaline Apvaizda nebūtų parūpinęs vaistų.

Sujaudintas šios graudžios nelaimės, Mozė kreipėsi į Dievą ir paprašė kokios nors priemonės nuo jos. Viešpats liepė jam padaryti varinį žaltį ir pakabinti jį ant aukšto stulpo, pažadėdamas, kad mažų žalčių įkąsti žmonės, žiūrėdami į jį, pasveiks. Mozė nedelsdamas taip ir padarė, liepdamas įgeltiems žmonėms nukreipti akis į ant stulpo pritvirtintą varinį žaltį. Tai padariusieji iš karto pasveikdavo. Nenorintieji žiūrėti į žaltį mirė, nes nebuvo jokios kitos priemonės išvengti mirties, kaip tik ta, kurią paskyrė pats Dievas. „O, koks geras buvo Izraelio Dievas“ (Ps 72)“, – sakė vienas didis šventasis, – „parūpinti Mozei tokią priemonę savo tautai išgydyti.“

Meldžiu pastebėti, kaip gerai šis įvykis simbolizuoja mūsų Viešpaties mirties priežastį ar motyvą. Šie Izraelio vaikai, išvesti iš Egipto vergijos, reiškia visą žmoniją, kurią Dievas apsaugojo nuo nuodėmės ir apgyvendino pažadėtoje žemiškojo rojaus žemėje, kur Jis įkurdino mus pagal pirminį teisumą. Tačiau rojuje įvyko baisus dalykas: atsirado mažų žalčių, kurie įkando mums mūsų pirmųjų tėvų, Adomo ir Ievos, asmenyse. To, kuris įgėlė mūsų pirmiesiems tėvams, bendražygiai ir bendrininkai taip užvaldė dykumą, kuri yra šis pasaulis, kad mes visi tikrai būtume buvę sugelti. Sakau visi, nes nė viena būtybė negali manyti esanti atleista nuo tokio įkandimo, tai yra nuo gimtosios ir asmeninės nuodėmės: gimtosios nuodėmės mūsų pirmųjų tėvų asmenyje ir nuodėmės mūsų pačių asmenyje. Jei kas nors sako, kad buvo nuo jos apsaugotas, tas tikrai meluoja. Iš tiesų, kaip rašo didysis apaštalas, jei kas mano esąs be nuodėmės, netikėkite juo, nes jame viešpatauja neteisybė. (Rom 3, 23; 5, 12. 18; 1 Jn 1, 8–10)

Aišku, žinau, kad Švenčiausiajai Mergelei, Dievo Motinai, niekada nebuvo įkandusi ši pragaro gyvatė, nes visiškai aišku ir akivaizdu, kad Ji buvo be nuodėmės – nei gimtosios, nei asmeninės[1]. Ji turėjo privilegiją ir pirmenybę prieš visus kitus kūrinius, tokią didelę ir unikalią privilegiją, kad niekas, niekas niekada nėra gavęs malonės, prilygstančios šiai Švenčiausiajai Mergelei ir šlovingajai Šeimininkei. Niekas niekada nedrįso ir nedrįs pretenduoti ar siekti tokios unikalios ir ypatingos privilegijos. Ši malonė priklausė tik jai, kuriai nuo amžių buvo lemta būti Dievo Motina.

Ši išimtis nė kiek nesumenkina mūsų teiginio, kad visiems yra įkandusi gyvatė. O šis įkandimas buvo toks nuodingas, kad visi būtume mirę amžina mirtimi, jei Dievas savo begaliniu gerumu nebūtų pasirūpinęs tokia didele nelaime. Jis tai padarė nuostabiai, skatinamas ne ko kito, o savo tyro ir didžiulio gailestingumo. Todėl Jis nutarė, kad Jo Sūnus turi mirti ir pats būti ta gyvatė, užkelta ant kryžiaus stulpo, kad į ją žvelgtų visi, kuriuos įkando ir suteršė nuodėmė. (Jn 3, 14-16) Rašydamas galatams (ir man niekada nepavyksta perskaityti šių žodžių nesudrebėjus iš siaubo), didysis apaštalas sakė, kad Dievo Sūnus, kuris nepažino nei nuodėmės, nei kaltės, mirė dėl mūsų atpirkimo. (Gal 3, 13; plg. 2 Kor 5, 21; 1 Pt 3, 18)

Žinoma, tiesa, kad Jis buvo be nuodėmės; dar daugiau, Jis negalėjo nusidėti, nes viskuo buvo lygus Tėvui. Jo buvo ta pati prigimtis, substancija ir galia. Todėl Jam buvo visiškai neįmanoma nusidėti. Nors Jis yra visagalis ir dėl to gali daryti viską, ką nori, tačiau Jis negali nusidėti; vis dėlto Jis tebėra visagalis, nes galėti nusidėti yra ne galia, o bejėgiškumas. Jis mirė už mūsų nuodėmes, pats nepadaręs jokios neteisybės. Jis buvo, kaip sakoma užraše ant kryžiaus, Nazarietis, klestintis visokeriopu šventumu. Jis taip pat nebuvo gyvatė, nei iš tikrųjų, nei perkeltine prasme, nebent tam, kad išgydytų mus nuo tikrosios gyvatės įkandimų. Dėl savo didžiulės meilės mums Jis užsikrovė sau mūsų nuodėmes, mūsų vargus ir silpnybes (Iz 53, 4 ir toliau);[2] apsivilko mūsų apdarais ir kiautu. Trumpai tariant, Jis tapo šiuo žalčiu, užkeltu ant kryžiaus medžio, kad apsaugotų nuo mirties ir suteiktų gyvybę visiems, kurie į Jį žvelgs. Iš dangaus Jis atnešė mums Atpirkimą, ir ne tik tai – Jis pats buvo mūsų Atpirkimas. (1 Kor 1, 30). „O, koks geras yra Izraelio Dievas“ (Ps 72), kad suteikė žmonijai tokį brangų Atpirkimą! (Ps 130, 7-8). Be jo tikrai visi būtume pražuvę. Be šios Dievo suteiktos priemonės visi be jokios išimties būtų mirę, nes visi nusidėjo.

Bet argi Dievas negalėjo pasauliui suteikti kitokio vaisto, nei Jo Sūnaus mirtis? Žinoma, Jis galėjo tai padaryti ir tūkstančiais kitų priemonių. Argi Jis negalėjo atleisti žmogiškajai prigimčiai absoliučia galia ir tyru gailestingumu, nesikreipdamas į teisingumą ar kokio nors kūrinio įsikišimą? Be abejo, Jis galėjo, ir kas būtų drįsęs Juo abejoti ar Jį kritikuoti? Niekas, nes Jis yra Suverenus Valdovas ir gali daryti viską, ką nori. Be to, jei Jis būtų norėjęs, kad koks nors kūrinys imtųsi mūsų atpirkimo, argi nebūtų sukūręs tokio tobulumo ir orumo kūrinio, kuris savo darbais ar kančiomis galėtų atlyginti už visas mūsų nuodėmes? Be abejo, Jis galėjo mus atpirkti tūkstančiais kitų būdų, ne tik savo Sūnaus mirtimi. Tačiau Jis to nenorėjo, nes to, ko galėjo pakakti mūsų išgelbėjimui, neužteko Jo meilei; ir kad parodytų, kaip stipriai mus myli, šis dieviškasis Sūnus mirė grubiausia ir gėdingiausia mirtimi – kryžiaus mirtimi.

Viso to išvada aiški: kadangi Jis mirė iš meilės mums, mes taip pat turėtume mirti iš meilės Jam; arba, jei negalime mirti iš meilės, bent jau turėtume gyventi tik Jam[3] (2 Kor 5, 14-15). Jei nemylėsime Jo ir negyvensime dėl Jo, būsime patys nelojaliausi, neištikimiausi ir nelaimingiausi kūriniai, kokius tik galima įsivaizduoti. Dėl tokio nelojalumo skundėsi didysis šv. Augustinas. „O Viešpatie, – sakė jis, – argi gali žmogus žinoti, kad Tu už jį numirei, ir negyventi dėl Tavęs?“ O tas didysis mylėtojas šv. Pranciškus verkė: „Ak, Tu mirei iš meilės, ir niekas Tavęs nemyli!“[4]

Taigi, jis mirė. Bet, nors Jis mirė už mus ir buvo iškeltas ant kryžiaus, tie, kurie atsisako į Jį žiūrėti, tikrai mirs, nes nėra kito atpirkimo, kaip tik šiame kryžiuje. O Dieve, kaip dvasiškai naudinga ir nuopelninga yra apmąstyti Tavo Kryžių ir Kančią! Ar galime kontempliuoti mūsų Gelbėtojo nuolankumą ant Kryžiaus, netapdami nuolankūs ir nejausdami tam tikros meilės nusižeminimams? Ar galime įžvelgti Jo klusnumą, nebūdami klusnūs? Tikrai ne! Niekas, žvelgdamas į nukryžiuotą mūsų Viešpatį, neliko miręs ar sergantis. Kita vertus, visi, kurie mirė, mirė todėl, kad nenorėjo į Jį žiūrėti; kaip mirė izraelitai, nenorėję žiūrėti į žaltį, kurį Mozė buvo iškėlęs ant stulpo.

Mūsų pirmojo tėvo ir motinos nuopuolis žemiškajame rojuje buvo dar vienas šios tiesos paveikslas. Dievas buvo davęs jiems daug vaisių, kad išsaugotų jų gyvybę, tačiau buvo vienas – gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, kurį jiems buvo uždrausta valgyti, grasinant mirtimi. Todėl jie galėjo mirti arba nemirti. Jie būtų mirę, jei būtų sulaužę Dievo įsakymą, ir nemirę, jei būtų jo laikęsi. Tačiau atsitiko baisus dalykas. Pragaro gyvatė žinojo, kad jie turi šią galią mirti arba nemirti, ir nusprendė juos sugundyti ir priversti prarasti pirminį teisumą, kuriuo Dievas juos apdovanojo ir praturtino, įtikindama valgyti uždraustą vaisių. Kad tai lengviau pasiektų, jis apsivilko gyvatės žvynais ir pavidalu ir gundė Ievą. Žinoma, net jei jos širdį būtų paglostę šios pragaro dvasios žodžiai ir net jei dėl to ji būtų pažvelgusi į pažinimo medžio vaisių ar jį palietusi – ir, tiesą sakant, net jei ji būtų jį nuskynusi ir pasiūliusi savo vyrui Adomui, jie nebūtų mirę. Juk Dievas buvo pasakęs tik: jei valgysite nuo jo, mirsite. Taigi tik valgydami uždraustą vaisių Adomas ir Ieva būtų mirę (Pr 2, 16-17; 3, 1-6) ir praradę gyvybę, kurią vis dėlto būtų galėję išsaugoti, jei nė vienas iš jų iš tikrųjų nebūtų valgęs to gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus.

Mūsų Viešpats turėjo dvi prigimtis – žmogiškąją ir dieviškąją. Būdamas Dievas, Jis negalėjo mirti. Be to, Jis negalėjo nei kentėti, nei mirti, nes Dievas yra nepajudinamas ir nemirtingas. Ir kaip Jis niekada negalėjo nusidėti, taip pat negalėjo ir mirti, nes mirtis, kaip ir nusidėjimas, yra galios trūkumas. Net kaip žmogus Jis galėjo mirti arba nemirti; nes nors pagal bendrąjį įstatymą visi žmonės miršta (Žyd 9, 27), vis dėlto Jis galėjo būti atleistas nuo šio įstatymo, nes Jame nebuvo nuodėmės. Atminkite, kad būtent nuodėmė leido įeiti mirčiai (Rom 5, 12). Tačiau mūsų Viešpats niekada nepasirinko pasinaudoti šia privilegija, todėl priėmė pasyvų ir mirtingą kūną. Jis įsikūnijo, kad būtų Gelbėtojas. Jis pasirinko išgelbėti mus kentėdamas ir mirdamas, todėl, būdamas šventas, prisiėmė sau griežčiausią teisingumą – tai, ko mes nusipelnėme dėl savo kaltės. Savo dieviškąja ir žmogiškąja prigimtimis Jis buvo toks vientisas, kad nors kentėjo tik savo žmogiškumu, o ne dieviškumu, kuris yra neapčiuopiamas, vis dėlto, matydamas, kaip Jis kentėjo, žmogus negali pasakyti, ar kentėjo Dievas, ar žmogus – tokios žavios yra Jo praktikuojamos dorybės.

Nors Jis nieko nekentėjo kaip Dievas, tačiau Jo dieviškumas, sujungtas su žmogiškumu, suteikė šioms kančioms tokią kainą, vertę ir nuopelnus, kad mažiausia Jo Širdies ašara, mažiausias Jo Širdies judesys, mažiausias meilės atodūsis buvo Dievui malonesnis, brangesnis ir nuopelningesnis, nei būtų buvusios visos įsivaizduojamos kūno ir dvasios kančios – nuopelningesnis net už pragaro kančias, kurias ištvertų didžiausiu tobulumu apdovanoti kūriniai. Pasakysiu dar daugiau: visi šimto tūkstančių milijonų pragarų skausmai, patirti didžiausiu įmanomu tobulumu pasižyminčio žmogiškojo tvarinio, būtų niekas, palyginti su mažiausiu mūsų Viešpaties atodūsiu, su mažiausiu kraujo lašu, kurį Jis išliejo iš meilės mums. Juk būtent Jo dieviškasis Asmuo, be galo tobulas ir be galo vertas, tokiems veiksmams ir kančioms suteikia kainą ir vertę. Tačiau Jo dieviškumas taip susijungęs su Jo žmogiškumu, kad tikrai galime sakyti, jog Dievas kentėjo mirtį,[5] mirtį ant kryžiaus (Fil 2, 8), kad mus atpirktų ir suteiktų mums gyvenimą.

Mes turime, taip sakant, tris prigimtis arba tris gyvenimo rūšis, iš kurių viena yra neigiama. Neigiamąją gavome savo pirmojo tėvo Adomo asmenyje. Tame viename galėjome arba mirti, arba nemirti. Būdami žemiškajame rojuje, kur buvo gyvybės medis, valgydami jo vaisių, galėjome išvengti mirties, jei tik būtume saugojęsi uždrausto vaisiaus, kaip buvo nurodęs Dievas. Laikydamiesi šio įsakymo, nebūtume mirę, nors ir nebūtume visada likę šiame gyvenime. Būtume perėję į kitą, geresnį gyvenimą. Mūsų prancūzų kalboje „mirtis“ reiškia „perėjimą“ iš vieno gyvenimo į kitą[6], taigi mirti reiškia pereiti už šio mirtingo gyvenimo ribų į nemirtingąjį. Tiesa, jei nebūtume nusidėję, niekada nebūtume mirę šia kūniška mirtimi, kaip dabar, bet vis dėlto būtume perėję į kitą gyvenimą. O kai Dieviškajai Didenybei būtų patikę mus išvesti, Jis būtų tai padaręs arba ugnies vežimu kaip Elijui (2 Kar 2, 11), arba kokiu nors kitu Jam patinkančiu būdu. Akivaizdu, kad mes taip pat galėtume mirti, kaip ir dabar mirštame, suvalgę uždraustą vaisių, kaip tai padarė mūsų pirmoji motina Ieva.

Nuo Adomo nuodėmės mes turime ir gyvename antrąja prigimtimi. Su šia prigimtimi mirštame ir niekada negalime nemirti, nes dabar galioja bendras dėsnis, kad visi turi mirti. Nuo tada, kai Dievas paskelbė mirties nuosprendį žmogui, niekada nebuvo ir nebus nė vieno, kuris nemirtų. Nė viena žmogiška būtybė negali būti atleista nuo mirties. Mes visi esame sutepti gimtosios ir asmeninės nuodėmės[7]; mes visi mirsime. (Rom 5, 12) Kai mūsų be nuodėmės Viešpats prisiėmė mūsų nuodėmes, Jis irgi mirė, kaip ir mes visi nusidėjėliai būtinai mirsime.

Trečiąją prigimtį turėsime tik danguje, jei Dievas gailestingai leis mums ten patekti. Danguje gyvensime ir negalėsime mirti, nes džiaugsimės amžina šlove, gyvenimu, kuris mums buvo atpirktas mūsų Gelbėtojo mirtimi. Jį turėsime saugiai, be baimės jį prarasti. Mūsų Viešpats atėjo kaip Gelbėtojas, kad išgelbėtų mus visus nuo mirties. Juk Jo mirtis mums įgijo tą gyvenimą, kuriame niekada nemirsime, gyvenimą šlovėje.

Taigi būtent dieviškojo įkvėpimo vedamas Pilotas ant kryžiaus užrašė: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Jo pašaukimas buvo tapti Gelbėtoju. Dėl šios priežasties Amžinasis Tėvas žmonėms davė daugybę nuorodų apie Jo išganingąją misiją ne tik iš patriarchų ir pranašų, bet ir iš savęs paties. Iš tiesų, kad ir kaip būtų keista, Jis net pasinaudojo bedievio ir didžiausio nusikaltėlio lūpomis, kaip pamatysime vėliau, kad aiškiai parodytų tą gelbstinčią misiją. Galiausiai tuo pačiu tikslu angelas nusileido iš dangaus, kad praneštų Švenčiausiajai Mergelei apie Įsikūnijimo paslaptį, sakydamas jai, kad Tas, kurį ji pradės, bus vadinamas „Jėzumi“, arba „Gelbėtoju“. (Lk 1, 26–31)

Pats Dievas Tėvas kalbėjo apie šią gelbstinčią misiją, kai mūsų Viešpatį Jordano upėje krikštijo šventasis Jonas Krikštytojas; tada jie išgirdo Jo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi (Mt 3, 16-17). Klausykite Jo.“ |Mt 17, 5; Lk 9, 35). Tarsi Jis norėjo pasakyti: „O vargšai žmonės, jūs mane taip supykdėte savo ydomis ir nedorybėmis, kad buvau nusprendęs jus visus sunaikinti ir sugriauti. Bet štai Aš siunčiu savo Sūnų, kad sutaikytų jus su manimi, nes visas ,ano malonumas yra žiūrėti į Jį ir Jį apmąstyti; ir šiame žvilgsnyje randu tiek malonumo, kad pamirštu visą nemalonę, kurią gaunu dėl jūsų nuodėmių. Todėl klausykite Jo.“ Šiuo žodžiu Jis parodo, kad siuntė Jį išmokyti mus, kaip save „išgelbėti“. „Ak, niekada neabejokite Jo mokymu, – norėjo pasakyti Jis, – nes Jis yra pati Tiesa (Jn 14, 6). Todėl atidžiai Jo klausykitės. Visa Jo doktrina yra dieviška: jei ją praktikuosite ir jos laikysitės, ji nuves jus į amžinąjį gyvenimą.“

Kitas toks liudijimas buvo duotas ant Taboro kalno Atsimainymo dieną, kai jie vėl išgirdo Amžinojo Tėvo balsą, kuris tarė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 17, 5; Lk 9, 35; 2 Pt 1, 17) O ką Kristus jums pasakys iš savojo kalno? Žinoma, šia proga Jis jums nieko nepasakys, nes kalbasi su savo dangiškuoju Tėvu ir Moze bei Elijumi apie kančią ir mirtį, kurią Jis netrukus patirs Jeruzalėje (Lk 9, 30-31). Jūs pamatysite Atsimainymo šlovę, bet jums, kaip ir trims apaštalams, bus uždrausta pranešti apie tai, ką matote (Mt 17, 9). Tačiau Kalvarijos kalne išgirsite raudas, atodūsius ir maldas, skirtas jūsų nuodėmėms atleisti; išgirsite šios didžiosios Atpirkimo doktrinos žodžius, ir jums niekada nebus uždrausta pasakoti apie tai, ką ten pamatysite. Priešingai, jums bus įsakyta apie tai kalbėti ir niekada to nepamiršti.

Atkreipkite dėmesį, kaip Dievas trokšta atskleisti tikrąją tiesą apie savo Sūnaus pašaukimą. Pilotas ne kartą pareiškė, kad mūsų Viešpats nekaltas, ir nors Jį pasmerkė, žinojo, kad Jis nekaltas dėl jokio Jam pateikto kaltinimo (Mt 27, 18. 24; Lk 23, 14, 22; Jn 18, 38; 19, 4-6). Be to, argi Dievas per vyriausiąjį kunigą Kajafą – niekingiausią, neištikimiausią, klastingiausią ir nelojaliausią kada nors gyvenusį žmogų – nepaskelbė šios didžios tiesos: kad geriau, jog mirtų vienas žmogus, kad visi būtų išgelbėti? (Jn 11, 49-50) Dievas nužengė iš savo kelio, kad parodytų, jog Jo Sūnus tikrai yra Gelbėtojas ir kad Jam reikėjo mirti, kad mus išgelbėtų. Šią tiesą Jis apreiškė net per patį bjauriausią kada nors žemėje gyvenusį vyriausiąjį kunigą.

Kajafas tai pasakė, bet nesuprato, kad pranašauja. Tačiau Viešpats norėjo jį ta proga padaryti pranašu, nes jis tuo metu užėmė vyriausiojo kunigo kėdę (Jn 11, 51). Be abejo, dauguma žmonių žinojo, kad mūsų dieviškasis Mokytojas buvo nekaltas. Nors jie ir prašė Jį nukryžiuoti, tačiau tai įvyko dėl vyriausiųjų kunigų. Juk žinote, kad kai mieste kyla maištas, minia, teisingai ar neteisingai, stoja į valdančiųjų pusę. Nežinodamas, ką daro, Pilotas liepė užrašyti ant kryžiaus: Jėzus Nazarietis, žydų karalius; ir nesvarbu, ką žmonės kalbėjo, jis atsisakė tai pašalinti ar pakeisti tekstą (Jn 19, 19, 22), nes tokia buvo Dievo valia, kad tai išreikštų dvi Jo Sūnaus mirties priežastis.

Kadangi Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas už mus, kas mums belieka šią valandą, jei ne kartu su Juo nukryžiuoti savo kūną su jo aistromis ir troškimais (2 Kor 5, 15; Gal 5, 24). Juk už meilę atsilyginama vien meile. Štai ką turėjome pasakyti apie antrąją priežastį: atsilygindami mūsų Viešpačiui meile už meilę ir šlovindami bei laimindami Jį už Jo Mirtį ir Kančią, mes išpažinsime Jį kaip savo Išlaisvintoją ir Gelbėtoją.

Čia, kur visada kalbu laisvai ir atvirai, turiu papasakoti, kas man kartą nutiko, kai ruošiausi sakyti pamokslą apie Jėzaus Kristaus Kančią viename garsiausių Prancūzijos miestų. Man reikėjo kokio nors tinkamo simbolio, kad aiškiau apibūdinčiau savo temą. Niekur kitur neradęs, radau vieną knygoje, kurioje buvo pasakojama apie paukštį, kuris buvo įkurdintas žemėje – nuo to laiko visada maniau, kad tik kaip Kančios simbolis.[8]. Tai, ką jums pasakysiu, yra nuostabiausias ir tinkamiausias simbolis, aiškiai parodantis, kad mūsų Viešpats mirė už mūsų nuodėmes. Kai radau šį simbolį, laikiau jį Dievo įkvėpimu ir nuo to laiko taip manau.

Taigi šis simbolis yra paukštis, prancūziškai vadinamas volunge, o lotyniškai – icterus. Šis paukštis yra visiškai geltonas, bet ne dėl geltos. Jis turi šią ypatingą savybę: nuo medžio viršūnės jis gydo sunkios geltos kamuojamus žmones, visada savo gyvybės sąskaita. Kai gelta sergantis žmogus ir šis paukštis apsikeičia žvilgsniais, volungei tarsi taip gaila žmogaus, savo gero draugo, kad ji pritraukia prie savęs žmogaus geltą. Tada visas paukščio kūnas visiškai pagelsta. Jo sparnai, kurie ir taip jau buvo geltoni, tampa dar geltonesni, paskui pilvas, kojos, visos plunksnos ir visas kūnelis. Tuo tarpu žmogus, jo didysis draugas, tampa baltas, švarus ir visiškai išgydytas. Tada šis vargšas paukštis išskrenda, dūsaudamas ir dainuodamas giesmę, gailestingai mylintis dėl malonumo, kurį patiria mirdamas, kad išgelbėtų savo draugą žmogų. Tikrai vertas susižavėjimo reiškinys! Šis paukštis niekada neserga gelta, tačiau išgydęs taip sergantį žmogų nuo jos miršta. Iš tiesų jis patiria malonumą mirdamas, kad jį išgelbėtų.

Mūsų Viešpats neabejotinai yra šis dieviškasis Rojaus paukštis, dieviškoji Volungė, pritvirtintas prie Kryžiaus medžio, kad išgelbėtų ir išvaduotų mus iš sunkios nuodėmės geltos. Tačiau kad būtų išgydytas, žmogus turi žvelgti į Jį ant šio Kryžiaus, kad sužadintų Jo gailestį. Tada Jis patraukia prie savęs visas žmogaus kaltes ir laisvai miršta už jį. Jei gelta sergantis žmogus nežiūrės į volungę, jis ir toliau liks ligonis. Panašiai ir nusidėjėlis, jei nežiūri į Nukryžiuotąjį mūsų Viešpatį, niekada nebus išlaisvintas iš savo nuodėmių. Tačiau jei jis žvelgs į Jį, Gelbėtojas pasidarys atsakingas už jo nuodėmes. Nors mūsų Gelbėtojas buvo nekaltas, Jis mirė už mūsų kaltes. Iš tiesų, jis mirė su šventu džiaugsmu dėl mūsų išgydymo, nors tai ir buvo padaryta Jo paties gyvybės kaina.

Šią tiesą atpažįstame iš žodžių, kuriuos mūsų dieviškasis Mokytojas ištarė ant kryžiaus, ir iš Jo meilės ašarų bei atodūsių. Norėdamas tarti jums žodį apie šiuos paskutinius žodžius, mielai užtruksiu dar pusvalandį. Be to, kitose bažnyčiose dar nesibaigė oficiumas. Taigi pirmasis žodis, kurį mūsų Viešpats ištarė ant kryžiaus, buvo malda už tuos, kurie Jį nukryžiavo. Būtent apie tai šv. Paulius rašė, kad tomis dienomis, kai Jis buvo kūne, Jis aukojo aukas savo dangiškajam Tėvui. (Žyd 5, 7).

Paremkite musu veikla

Žinoma, tie, kurie nukryžiavo mūsų dieviškąjį Gelbėtoją, Jo nepažino. Ir kaip jie galėjo Jį pažinti, juk dauguma ten buvusiųjų net nesuprato Jo kalbos (tuo metu Jeruzalėje buvo visokių tautų ir tautelių, ir visi, regis, susirinko Jo kankinti). Bet nė vienas Jo nepažino, nes jei būtų pažinoję, nebūtų Jo nukryžiavę (Apd 3, 17; 1 Kor 2, 8). Matydamas Jį kankinančiųjų nežinojimą ir silpnumą, mūsų Viešpats pateisino juos ir paaukojo už juos šią auką savo dangiškajam Tėvui, nes malda yra auka. Tai mūsų lūpų ir širdies auka[9] (Ps 27, 6; 116, 17; Žyd 13, 15), kurią mes aukojame Dievui tiek už savo artimą, tiek už save. Todėl mūsų Viešpats ja pasinaudojo sakydamas savo Tėvui: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ (Lk 23, 34)

O, kokia didelė meilės liepsna degė mūsų švelniojo Gelbėtojo širdyje, nes pačiame kančios įkarštyje, kai atrodė, kad kankinimų įkarštis atima iš Jo net galią melstis už save, dėl savo meilės jėgos Jam pavyko pamiršti save, bet ne savo kūrinius, ir tvirtu bei suprantamu balsu Jis ištarė šiuos žodžius: „Tėve, atleisk jiems.“ Šia malda Jis norėjo, kad mes suprastume Jo meilę, kurios nesumažino jokios kančios, ir išmokyti mus, kokia turi būti mūsų širdis artimo atžvilgiu.

Bet, mano Dieve, kokia tai buvo deginanti meilė ir kokia galinga turėjo būti malda! Iš tiesų mūsų Viešpaties maldos buvo tokios veiksmingos ir tokios nuopelningos, kad Jo Tėvas negalėjo Jam nieko atsakyti. Dėl šios priežasties, kaip sako didysis apaštalas, Jis buvo išklausytas, nes Tėvas Jį taip gerbė (Žyd 5, 7). Tiesa, kad dangiškasis Tėvas jautė didelę pagarbą šiam Sūnui, kuris kaip Dievas buvo lygus Jam ir Šventajai Dvasiai, būdamas su Juo vienos prigimties, išminties, galybės, gerumo ir begalinės didybės. Štai kodėl, žvelgdamas į Jį kaip į savo Žodį, Tėvas negalėjo Jam nieko atsakyti. Kadangi šis dieviškasis Viešpats prašė už mus atleidimo, visiškai neabejotina, kad Jo prašymas buvo patenkintas. Jo dieviškasis Tėvas per daug Jį gerbė, kad galėtų atsisakyti tenkinti bet kokį Jo prašymą.

Todėl Jis buvo išklausytas ne tik dėl pagarbos, kurią Jam rodė Tėvas, bet ir dėl pagarbos, kurią Jis rodė savo Tėvui ir su kuria meldėsi. Tokia abipusė pagarba, kokia buvo tarp šių dviejų dieviškųjų Asmenų, yra neįsivaizduojama ir žmogui nesuvokiama. Kai du vienodai dideli ir galingi karaliai susitinka pasitarti, jie stengiasi parodyti vienas kitam pagarbą ir pagerbti vienas kitą, skubiausiai ir absoliučiai sutikdami su bet kokiu prašymu. Taip yra ir tarp Amžinojo Tėvo ir Jo Sūnaus, mūsų Viešpaties, nes abu jie yra lygūs savo orumu, galybe ir tobulumu.

Jėzus Kristus meldėsi savo Tėvui – bet su kokia pagarba! Be abejo, Švenčiausioji Mergelė Marija pranoko visus kitus kūrinius nuolankumu ir pagarba, su kuria ji meldėsi ir bendravo su savo Dievu. Visi šventieji meldėsi su didele pagarba. Dangiškieji stulpai dreba (Job 26, 11); aukščiausieji serafimai virpa ir prisidengia savo sparnais dėl garbės, kurią jie teikia dieviškajai Didybei (Iz 6, 2). Tačiau visas šis nuolankumas, visa ši garbė, visa ši pagarba, kurią Mergelė, šventieji, visi angelai ir serafimai atiduoda Dievui, yra niekis, palyginti su mūsų Viešpaties nuolankumu. Dėl šios priežasties niekada neturime abejoti, kad maldos, išsakytos su tokia didžia ir nuostabia pagarba begalinių nuopelnų bei tobulumo Asmens, buvo iš karto patenkintos. Todėl jei visi, kurie Jį nukryžiavo, negavo Gelbėtojo prašyto atleidimo, tai, kaip parodysime, buvo ne Jo kaltė.

Antruoju žodžiu mūsų Viešpats gerajam plėšikui pažadėjo rojų. Šiuo žodžiu Jis ėmė giedoti kitokią giesmę. Jei anksčiau Jis meldėsi už nusidėjėlius, tai dabar Jis parodo, kad yra Atpirkėjas. Atleidęs nuodėmes, Jis leidžia gerajam plėšikui jau dabar dalyvauti Atpirkimo vaisiuose. Jis buvo nukryžiuotas tarp dviejų plėšikų, nedorėlių, išdavikų (Mt 27, 38; Jn 19, 18), iš kurių vienas Jam piktžodžiavo. Kitas pripažino Jo nekaltumą: „Aš, Viešpatie, puikiai žinau, kad Tu visai nekaltas, bet iš tiesų nusipelniau būti prikaltas prie šio kryžiaus už savo nuodėmes ir nusikaltimus. Dėl šios priežasties prašau Tave prisiminti mane, kai ateisi į savo Karalystę.“ (Lk 23, 39-42)

Šia tema turiu pasakyti tai, ko čia dar nesu sakęs, nors manau, kad esu apie tai kalbėjęs kitur. Per mūsų Viešpaties Kančią įvyko du dideli įvykiai, susiję su dviejų rūšių nusidėjėliais, kurie Jį skaudžiai kankino. Kiekvienos rūšies nusidėjėlių buvo po du: du apaštalai ir du plėšikai. Šv. Petras, vienas iš apaštalų, labai nuskriaudė savo Mokytoją, išsižadėdamas Jo ir prisiekdamas, kad Jo nepažįsta. Tarsi to būtų negana, jis Jį keikė ir piktžodžiavo, protestuodamas, kad nežino, kas Jis yra (Mt 26, 69-74). Tai pervėrė Mūsų Viešpaties širdį! Ak, vargšas šventasis Petrai, ką tu darai, ką tu kalbi? Tu nežinai, kas Jis yra? Tu nesi susijęs su Juo – tu, kuris Jo paties lūpomis buvai pašauktas būti apaštalu (Mt 4, 18-19)? Tu pats išpažinai, kad Jis yra gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16)! Apgailėtinas žmogau, kaip drįsti neigti, kad Jį pažįsti? Argi tai ne Tas, kuris prieš kurį laiką buvo prie tavo kojų, plovė jas ir maitino tave savo Kūnu ir Krauju (Jn 13, 6)? O tu pareiški, kad nesi su Juo susijęs! O, kaip žemė gali tave pakęsti? Kodėl ji neatsiveria ir nenugramzdina tavęs į giliausią pragarą?

Antrasis apaštalas, žinoma, buvo Judas, apgailėtinai pardavęs savo Mokytoją, ir dar už tokią niekingą kainą (Mt 26, 15). O Dieve, mano brangios seserys, kokie baisūs ir pasibaisėtini yra Dievo tarnų nuopuoliai, ypač tų, kurie yra gavę didelių malonių[10]. Kokia gali būti didesnė malonė už tą, kuri buvo suteikta šv. Petrui ir Judui? Kaip ir Petrą, Judą apaštalu pašaukė pats mūsų Viešpats, suteikęs jam pirmenybę prieš daugybę milijonų kitų, kurie šioje tarnystėje būtų padarę stebuklų. Gelbėtojas jam suteikė ypatingų malonių. Be to, kad suteikė jam stebuklų dovaną, Jis taip pat išpranašavo jam Jo išdavystę (Mt 26, 21-25; Jn 13, 18-27), kad, būdamas įspėtas, galėtų jos išvengti. Žinodamas, kad jį traukia tvarkyti ir valdyti reikalus (Jn 12, 6; 13, 29), Jis paskyrė jį savo šventosios kolegijos iždininku. Taip Jis pasielgė norėdamas visiškai užkariauti jo širdį ir nepraleisti nieko, kas galėtų padaryti jį labiau atsidavusį Jo Dieviškajai Didenybei. Vis dėlto šis nelaimingas Judas piktnaudžiavo visomis šiomis malonėmis ir pardavė savo gerąjį Mokytoją.

Kokie baisūs ir pavojingi yra kritimai nuo kalnų! Vos pradėjęs kristi, žmogus nenumaldomai ritasi į patį prarajos dugną. Tokie buvo kelių nuo Dievo tarnystės atitrūkusių žmonių kritimai. Iš tiesų baisu, kad gerai pradėjęs, net trisdešimt ar keturiasdešimt metų pragyvenęs šioje šventoje tarnystėje, senatvėje, kai ateina laikas pjauti, žmogus krinta į prarają ir viską praranda. Tokia nelaimė ištiko Saliamoną, kurio išgelbėjimas labai abejotinas, ir keletui kitų, kurie paskutiniaisiais gyvenimo metais apleido teisingą kelią.

Kokia tai apgailėtina senatvė! Kaip baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas (Žyd 10, 31)! Kokie nesuvokiami Jo sprendimai (Rom 11, 33)! Tegul kiekvienas, kuris stovi, baiminasi, kad nepultų, sako apaštalas (1 Kor 10, 12); tegul niekas nesididžiuoja, kad yra aiškiai Dievo pašauktas ten, kur, atrodo, nėra ko bijoti. Tegul niekas nesididžiuoja savo gerais darbais ir nemano, kad jam nebėra ko bijoti. Šv. Petras, gavęs tiek daug malonių, pažadėjęs lydėti mūsų Viešpatį į kalėjimą ir net į pačią mirtį (Lk 22, 33), vis dėlto išsižadėjo Jo dėl menko kambarinės pasityčiojimo. Judas pardavė Jį už tokią mažą pinigų sumą.

Abu šie nuopuoliai buvo labai dideli, tačiau buvo toks skirtumas. Vienas pripažino savo kaltę, kitas nusivylė. Tačiau mūsų Gelbėtojas abiejų širdyse įkvėpė tą patį peccavi („aš nusidėjau“), tą patį peccavi, kurį Dievas įkvėpė Dovydo širdyje (2 Sam 12, 13). Taip, Jis įkvėpė jį abiem apaštalams, bet vienas ją atmetė, o kitas priėmė. Išgirdęs gaidį, šv. Petras prisiminė, ką buvo padaręs, ir žodį, kurį jam buvo pasakęs jo gerasis Mokytojas. Tada, pripažinęs savo nuodėmes, jis išėjo ir taip karštai verkė (Mt 26, 74-75; Lk 22, 61-62), kad gavo tai, ką šiandien vadiname visuotiniais atlaidais, ir visišką visų savo nuodėmių atleidimą. O laimingasis šventasis Petrai! Tokiu gailesčiu dėl savo nuodėmių gavai visišką atleidimą už tokią didelę neištikimybę!

Tačiau, meldžiu, atkreipkite dėmesį ir į tai, kad šv. Petras visai neatsivertė, kol neišgirdo gaidžio giedojimo, kaip jam buvo išpranašavęs mūsų Viešpats. Iš to galima spręsti apie jo nepaprastą paklusnumą jo atsivertimui skirtoms priemonėms. Tikrai žinau, kad būtent mūsų Gelbėtojo šventi žvilgsniai įsiskverbė į Petro širdį ir atvėrė jam akis atpažinti savo nuodėmę (Lk 22, 61-62). Vis dėlto evangelistas mums sako, kad jis išėjo verkti dėl savo nuodėmės, kai užgiedojo gaidys, o ne tada, kai mūsų Viešpats į jį pažvelgė.

Nuo to laiko šv. Petras niekada nenustojo verkti, daugiausia išgirdęs gaidžio giedojimą naktį ir rytą, nes šį giedojimą jis prisiminė kaip savo atsivertimo ženklą. Taip pat pasakojama, kad jis išliejo tiek ašarų, jog jos išgraužė jo veiduose dvi vagas. Šiomis ašaromis jis, buvęs didelis nusidėjėlis, tapo dideliu šventuoju. „O šlovingasis šventasis Petrai, koks esi laimingas, kad už tokią didelį neištikimybę padarei tokią didelę atgailą. Per ją tu vėl buvai atstatytas malonėje. Tu, kuris buvai nusipelnęs amžinosios mirties, tapai vertas amžinojo gyvenimo.“ Maža to, šv. Petras čia, žemai, gavo ypatingų malonių ir privilegijų, buvo apipiltas palaiminimais žemėje ir danguje.

Kita vertus, nors Judas gavo tokį pat įkvėpimą dėl to paties peccavi, jis jį atmetė ir nusivylė. Žinau, kad veiksminga ir pakankama malonė skiriasi, kaip sako teologai, tačiau čia nesiimu įrodinėti ir ginčytis, ar Judo įkvėpimas dėl peccavi buvo toks pat veiksmingas kaip Dovydo, ar tik pakankamas. Jis tikrai buvo pakankamas[11]. Šis į Judo širdį atsiųstas peccavi tikrai buvo panašus į anksčiau Dovydui atsiųstąjį. Kodėl tada Judas neatsivertė?

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

O apgailėtinas žmogau! Jis matė savo nusikaltimo sunkumą ir nusivylė. Iš tiesų jis išpažino savo nuodėmę, nes grąžindamas vyriausiesiems kunigams trisdešimt sidabrinių, už kuriuos pardavė savo gerąjį Mokytoją, garsiai pripažino, kad pardavė nekaltą kraują (Mt 27, 3-5). Tačiau šie kunigai nenorėjo jam suteikti atleidimo. Deja, argi šis nelaimingas žmogus nežinojo, kad tik mūsų Viešpats gali jam jį suteikti, kad Jis yra Gelbėtojas ir savo rankose laiko Atpirkimą? Argi jis aiškiai nematė šios tiesos tuose, kuriems Jėzus buvo atleidęs nuodėmes? Žinoma, jis tai žinojo, bet nenorėjo ir nedrįso prašyti atleidimo. Kad priverstų jį nusiminti, velnias parodė jam jo nusikaltimo baisumą ir šlykštumą ir galbūt privertė jį bijoti, kad jei jis prašys savo Mokytojo atleidimo, Jis gali paskirti per didelę atgailą. Galbūt bijodamas tokios atgailos, jis nenorėjo prašyti atleidimo. Taigi, apimtas nevilties, jis pasikorė, ir jo kūnas plyšo, o visi viduriai išėjo lauk (Apd 1, 18), ir jis buvo palaidotas giliausioje pragaro vietoje. Šie du apaštalai atstovauja pirmajai nusidėjėlių rūšiai.

Kaip antrąją rūšį matome du plėšikus, kurie buvo nukryžiuoti kartu su mūsų Viešpačiu, pačius blogiausius iš žmonių, kurie niekada nebuvo padarę nieko gero. Jie buvo vieni iš labiausiai nusikaltusių, klastingų ir pagarsėjusių plėšikų. Jie buvo pasirinkti nukryžiuoti abipus mūsų brangaus Gelbėtojo, kad tokiu būdu Jis būtų paskelbtas visų plėšikų šeimininku (Lk 23, 32-33). Vienas iš šių piktadarių atsigręžė į Jėzų ir išpažino Jį esant nekaltą, kartu pripažindamas, kad yra nusidėjėlis, nusipelnęs kryžiaus. Tada jis paprašė Jo atleidimo, kurį gavo taip absoliučiai, kad mūsų Viešpats pažadėjo jam, jog tą pačią dieną jis įžengs su Juo į rojų (Lk 23, 39-43).

Keista, du plėšikai buvo nukryžiuoti kartu su mūsų Gelbėtoju ir abu gavo peccavi įkvėpimą, tačiau tik vienas atsivertė. Žinoma, nė vienas iš jų niekada nebuvo padaręs nieko gero, o gerasis plėšikas buvo vienas pikčiausių plėšikų, kokių tik galima rasti; vis dėlto gyvenimo pabaigoje jis pažvelgė į Kryžių, ten rado atpirkimą ir buvo išgelbėtas. Jo išgelbėjimas įvyko iš karto, nes mūsų Viešpats pažadėjo, kad kiekvienas, kuris pažvelgs į Jo Kryžių, kad ir koks nuodėmingas būtų, net jei tai padarys tik gyvenimo pabaigoje, kaip gerasis plėšikas, gaus išgelbėjimą (plg. Jn 3, 14-17; 12, 32). Tačiau kitas plėšikas, nors irgi buvo šalia saldžiojo Jėzaus, buvo ten veltui. Mat jis nenorėjo pažvelgti į Kryžių. Nepaisant daugybės gautų įkvėpimų, nepaisant šio dieviškojo Kraujo lašų, kuriais jis buvo apšlakstytas, nepaisant dažnų mūsų brangaus Gelbėtojo slaptų ir meilės kupinų raginimų pažvelgti į šį šventą medį ir prie jo pritvirtintą mistinę Gyvatę, kad pasveiktų, jis nenorėjo to padaryti. Dėl savo nesutikimo jis užsispyrusiai mirė savo nuodėmėje ir apgailėtinai pražuvo.

Taigi štai, mano brangios seserys, dvi nusidėjėlių rūšys – dėl to turėtume gyventi su didele baime ir drebėjimu (Ps 2, 11; Fil 2, 12), bet taip pat su didele viltimi ir pasitikėjimu, nes iš šių dviejų rūšių vienas buvo išgelbėtas, o kitas pasmerktas. Iš pirmosios rūšies vienas buvo išgelbėtas – šlovingasis šventasis Petras, o vienas pasmerktas – Judas; abu mūsų Viešpaties apaštalai. Žinoma, yra sielų, kurios žlunga net ilgai tarnavusios Dievui ir net pasiekusios tobulumo kalną. „Esame matę, – sako didysis šv. Augustinas, – iš dangaus krintančių žvaigždžių“, kurios vėliau užsispyrė ir mirė neatgailaudamos. Kiti, kurie krenta tokiu pat būdu, gavę vienodas malones, vis dėlto atgailauja kaip šv. Petras. Koks didelis pagrindas baimei ir vilčiai! Yra ir tokių, kurie niekada nepadarė nieko gero ir gyvenimo pabaigoje sulaukia atleidimo ir gailestingumo, o kiti atkakliai laikosi savo nedorybių.

O Dieve! Su kokiu nuolankumu ir dvasiniu nusižeminimu turėtume gyventi šioje žemėje! Bet taip pat kokia didelė priežastis visiškai įtvirtinti savo viltį ir pasitikėjimą mūsų Viešpačiu! Juk jei net padaręs tokias nuodėmes, kaip Jo išsižadėjimas, atkaklus ir visą gyvenimą praleidęs siaubinguose nusikaltimuose bei neteisybėse, žmogus gali rasti atleidimą, kai grįžta prie Kryžiaus, prie kurio pririštas mūsų Atpirkimas (1 Kor 1, 30), tai kodėl bet kurios rūšies nusidėjėlis turėtų bijoti gyvenime ir mirtyje grįžti pas savo Dievą? Ar jis vis dar klausys tos piktosios dvasios, kuri bando jį įtikinti, kad jo kaltės neatleistinos? Ak, tegu jis drąsiai atsako, kad jo Dievas mirė už visus (2 Kor 5, 15) ir kad tie, kurie žvelgia į Kryžių, kad ir kokie nuodėmingi būtų, ras išgelbėjimą ir atpirkimą.

Ko gi negalėtume tikėtis iš šio Atpirkimo, kuris toks gausus (Ps 130), kad liejasi iš visų pusių? Apsvarstykime tai dabar. O Dieve, kaip dažnai mūsų dieviškasis Gelbėtojas siūlė jį Judui ir blogajam plėšikui! Su kokia kantrybe Jis laukė abiejų! Ko tik nepadarė Judui ši brangioji Gelbėtojo Švenčiausioji Širdis? Kiek daug impulsų ir slaptų įkvėpimų Jis jam suteikė ir per Vakarienę, kai atsiklaupęs prieš jį plovė jam kojas, ir Alyvų sode, kai jį apkabino ir pabučiavo (Mt 26, 49-50); ir kelyje; ir Kajafo namuose, kur Judas, tas nelaimėlis, ėjo išpažinti savo nusikaltimo. Tačiau jis nenorėjo nei prašyti atleidimo, nei tikėtis jį gauti.

Ko gi to paties Gelbėtojo Širdis nepadarė blogajam plėšikui visą laiką, kol Jis buvo ant kryžiaus? Kaip dažnai Jis žvelgė į jį, kviesdamas jį atsakyti Jo žvilgsniui, leisdamas, kad ant jo kristų Jo Brangiausiasis Kraujas, kad sušvelnintų ir apvalytų jo sielą! Deja! Argi atsisakydamas išgelbėjimo šis nelaimingas žmogus nenusipelnė, kad Dievas jį iš karto įmestų į pragarą? Bet Jis to nepadarė; Jis laukė jo atgailos, kol šis mirė. Todėl jei mūsų Viešpats taip dosniai atleidžia tokias didžiules ir milžiniškas nuodėmes – tiesą sakant, jei Jis suteikia atleidimą net užsispyrėliams ir su tokia kantrybe laukia jų atgailos (Rom 2, 4), o Dieve, ko gi Jis nepadarys tam, kuris Jo prašo, ir su kokia širdimi nepriims atgailaujančio atgailautojo.

Trečiasis mūsų Viešpaties žodis buvo paguodos žodis. Jis jį ištarė savo šventajai Motinai, kuri buvo Kryžiaus papėdėje, perverta skausmų kalavijo (Lk 2, 35), bet tikrai ne alpstanti ir ne alpstančia širdimi, kaip ją melagingai ir įžūliai piešė menininkai. Evangelistas aiškiai sako priešingai, primygtinai tvirtindamas, kad ji liko stovėti su nepakartojama tvirtybe[12] (Jn 19, 25). Ta drąsa nesulaikė jos nuo sielvarto, kurį ji iškentė dosnia ir didžiadvasiška širdimi, priklausančia tik jai vienai. O Dieve, kokios buvo jos kančios! Jos nepaaiškinamos ir nesuvokiamos. Jos širdis buvo nukryžiuota tomis pačiomis vinimis, kuriomis buvo nukryžiuotas mūsų Viešpaties Kūnas, nes dabar ji turėjo likti ir be Vaiko, ir be vyro.

Matydamas ją apimtą tokios kančios, mūsų brangusis Gelbėtojas tarė jai paguodos žodį. Tačiau šis guodžiantis ir švelnus žodis nepadėjo pakelti jos širdies iš tokios didelės nevilties. Šios tobulai nuolankios ir susitaikiusios Švenčiausiosios Mergelės širdžiai reikėjo būti nepaprastai stipriai, ir mūsų Viešpats, kuris taip gerai ją pažinojo, atitinkamai su ja pasielgė[13]. Nurodydamas šv. Joną, savo Širdies mylimąjį mokinį, Jis pasakė: „Moterie, štai tavo sūnus!“ (Jn 19, 26). Jis atidavė Joną jai, kad ja rūpintųsi, nes ši Švenčiausioji Mergelė visai negalvojo apie save. Kiekviena jos mintis buvo sutelkta į jos dieviškojo Sūnaus skausmus, kuriuos ji svarstė savo sieloje (plg. Lk 2, 35. 51), būdama Jo kryžiaus papėdėje. Tačiau jos brangus Vaikas, ruošdamasis mirti, žinojo, kad būdama našlė ir vieniša ji nežinos, kur eiti, todėl Jis norėjo pasirūpinti ja, duodamas jai, kaip brangiausią dalyką, kurį galėjo jai palikti mirdamas, savo mokinį kaip sūnų. Juk Jonas buvo mokinys, kurį Jis mylėjo (Jn 13, 23; 19, 26; 21, 7. 20) ir kuriam įkvėpė tikrą sūnaus meilę savo Motinai. Turėdamas šią meilę, jis rūpinosi ja su dar didesniu rūpestingumu.

Mirdamas Jis džiaugėsi, kad kaip savo meilės pažadą šv. Jonui palieka Švenčiausiąją Mergelę kaip Motiną, o savo šventajai Motinai kaip sūnų palieka savo Širdies mokinį. Mirštantieji, norintys palankumo savo vaikams ar paveldėtojams, sako jiems kažką panašaus: „Eik į tokią spintą, ten rasi tiek ir tiek tūkstančių kronų.“ O motinos prie mirties sleksčio sako savo dukterims: „Eik į tokią skrynią, ten rasi dar visiškai naują suknelę, su kuria ištekėjau; ten taip pat rasi mano grandinėles ir žiedus, kuriuos išsaugojau tau, ir kitus papuošalus.“ Galbūt tai atrodo tik kvailystė ir nesąmonė. Tačiau jie didžiuojasi galėdami palikti tokius daiktus, kai yra arti mirties. Tačiau mūsų brangus Gelbėtojas nieko panašaus nepaliko šv. Jonui ir Jo Motinai. Jis paliko kur kas didesnį lobį.

Tiesa, Dievo Motina tuo metu liūdėjo. Juk kas galėtų palyginti mūsų Viešpatį ir Jo mokinį? Vis dėlto Ji klusniai priėmė Joną švelnia ir ramia širdimi. Jos dieviškasis Sūnus savo ruožtu dovanojo jai švelnesnę meilę šv. Jonui, nei visos motinos kartu sudėjus kada nors turėjo ar turės savo vaikams. Ši Švenčiausioji Mergelė žinojo, kad mūsų Viešpats, duodamas jai šv. Joną už sūnų, duoda ją kaip Motiną visiems krikščionims, malonės vaikams, nes „Jonas“ reiškia malonę. Ji labai mylėjo šį šventąjį apaštalą, bet ne taip, kaip mylėjo savo dieviškąjį Sūnų. Jį ji mylėjo ne tik kaip savo Sūnų, bet ir kaip savo Dievą. Kokią didelę meilę ta Švenčiausios Mergelės širdis turėjo mūsų Viešpaties Širdžiai! Kadangi jos meilė Jam buvo neišmatuojama, skausmas Jį paliekant ir matant Jo mirtį, skausmas netekus Jo kūniško buvimo buvo neišpasakytas.

Nemanau, kad kada nors anksčiau atkreipiau dėmesį į tai, jog vos tik Išganytojas tai atliko, saulė atsiėmė savo šviesą ir visą žemę apgaubė tamsa (Mt 27, 45; Lk 23, 44-45). Ta tamsa buvo tokia tiršta, kad kėlė siaubą. Teologai ginčijasi, ar ši tamsa dengė visą žemę, ar tik jos dalį; dažnai esu matęs abi nuomones. Jie taip pat abejoja, ar šis užtemimas buvo natūralus, ar antgamtinis, ir ar saulė elgėsi įprastai, ar ne. Vargu, ar dabar tinkamas metas spręsti šiuos ginčus.

Asmeniškai aš pritariu tiems, kurie mano, kad tamsa buvo apėmusi visą žemę, nes didysis šv. Denisas Areopagitas, tuo metu buvęs Egipte, tai mini, taip pat ir keli istorikai. Visiškai neabejoju, kad šis užtemimas buvo antgamtinis ir kad jo metu saulė nepatyrė jokių pokyčių. Užtemimas įvyko vidurdienį, kai buvo mėnulio pilnatis. Šv. Denisas, kuris tik vėliau atsivertė dėl didžiojo apaštalo šv. Pauliaus pamokslų, ir atvyko čia kaip Prancūzijos apaštalas, rašė, kad tuo metu šiame užtemime įžvelgė tik dvi galimas prasmes: „Arba kenčia gamtos Dievas, arba artėja pasaulio pabaiga.“ Toliau jis tęsė: „Šis užtemimas yra visiškai antgamtinis, nes vyksta ir vidurdienį, ir per pilnatį. Be to, jis trunka ilgiau nei įprasti užtemimai (ištisas tris valandas).“ Be abejo, jis kalbėjo tiesą. Tamsa tvyrojo todėl, kad Jeruzalėje kentėjo gamtos Dievas.

Ką mūsų Viešpats veikė per tas tris valandas? Jis aukojo šlovinimo aukas. Ypač per tas valandas Jis darė tai, ką rašė šv. Paulius: Jis meldėsi, Jis verkė, Jis skundėsi stipriais šauksmais tomis dienomis, kai buvo kūne (Žyd 5, 7), t. y. per tas tris valandas Jis skundėsi savo Tėvui, verkė ir liejo ašaras, stengdamasis išjudinti visų širdis atgailai. O Dieve, kiek daug meilės ašarų Jis išliejo per tas tris apmąstymų valandas, kiek daug atodūsių ir verksmų! Kiek daug ir kokių skausmų pervėrė mano Gelbėtojo Švenčiausiąją Širdį! Niekas negali įsivaizduoti, tik Tas, kuris juos kentėjo, ir galbūt Švenčiausioji Mergelė Marija, stovėjusi Kryžiaus papėdėje. Jis juos perdavė jai, o ji juos apmąstė savo širdyje.

Kadangi šia tema su jumis kalbėjausi kelis kartus, dabar paminėsiu tik tai, kas, mano manymu, buvo didžiausias skausmas, kurį anuomet patyrė Švenčiausioji Mūsų Viešpaties Širdis: nedėkingumas tų krikščionių, kurie, niekindami Jo Mirtį ir negaudami naudos iš Jo skausmingos ir sunkios Kančios, pražuvo, nes nenorėjo ja pasinaudoti. Tačiau šie ypatingi skausmai buvo žinomi tik Tam, kuris juos kentėjo, ir Jo šventajai Motinai, kuriai Jis juos perdavė. Todėl norėdamas visiems pranešti, kad Jis iš tiesų kenčia, Jis garsiu balsu šaukėsi savo Amžinojo Tėvo, kad visi Jį išgirstų: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46; Ps 21 (22)

Tai buvo ketvirtas žodis, kurį mūsų Viešpats ištarė ant Kryžiaus medžio. Dieve, koks didelis buvo Jo švenčiausiosios sielos kentėjimas, kai ją apleido ne tik visi kūriniai, bet ir Amžinasis Tėvas, kuriam laikui atitraukęs savo nėrinį nuo mylimo Sūnaus (plg. Ps 131, 10)! Žinoma, Jis nekentė šio nepritekliaus aukštesniojoje savo sielos dalyje, nes ji nuo pat pirmosios sukūrimo akimirkos visada džiaugėsi aiškiu Dieviškumo, taigi ir palaimos, regėjimu. Ji niekada nebuvo netekusi tos garbės. Tačiau žemesnioji dalis neteko bet kokios žmogiškos ir dieviškos pagalbos. Iš jos buvo atimta bet kokia paguoda, ji patyrė kūno ir dvasinius skausmus su didžiausiu įmanomu kartumu ir šiurkštumu. Todėl Jis šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, kad visi suprastų, kokį stiprų skausmą Jis tuo metu kentė.

Bet, deja, šių žodžių nesupratimas mūsų Viešpačiui sukėlė dar didesnį skausmą (Mt 27, 47-49; Mk 15, 35-36). Kai kurie manė, kad Jis meldžiasi Elijui. Tai buvo beveik krikščionys, nes jie jau buvo šiek tiek nusiteikę priimti malonę, kadangi tikėjo šventųjų šaukimusi. Elijas buvo miręs prieš daugelį metų – bent jau nebuvo iš šio pasaulio, bet buvo angelų nuvežtas ugniniu vežimu (2 Kar 2, 11). Jie manė, kad mūsų brangus Mokytojas, patirdamas didelę kančią, kviečiasi į pagalbą Eliją. Vadinasi, jie tikėjo, kad Elijas gali Jam padėti. Buvo ir tokių, kurie sakė: „Jis kviečiasi Eliją, bet ką Jis gali padaryti? Jis negali Jo išgelbėti.“ Tai buvo pikti žmonės, kurie netikėjo, kad šventieji gali ką nors padaryti nei tiems, kurie kenčia, nei tiems, kurie jų šaukiasi. Todėl jie buvo panašūs į šiandieninius hugenotus, nes neigė šventųjų galią Dievo Didenybės akivaizdoje[14]. Kiti, juokdamiesi, sakė: „Pažiūrėkime, kaip Jis garsiai šaukiasi Elijo pagalbos; meldžiu, palaukime ir pažiūrėkime, ar Elijas ateis Jam į pagalbą.“ Jie tai pasakė norėdami iš Jo pasityčioti. Kiti murmėjo tarpusavyje: „Jei Jis toks šventas, kaip jie sako, tegul išsigelbsti pats. Jis išgelbėjo tiek daug kitų (Mt 27, 40-42; Mk 15, 29-32); Jis yra kvailys, jei nepadarys sau to, ką padarė kitiems.“ Per tas tris valandas mūsų gerasis Gelbėtojas patyrė visas įmanomas skriaudas ir šmeižtus.

Jie taip pat teikė Jam pačius patraukliausius pasiūlymus, kad Jis paliudytų save. Pavyzdžiui, kai kurie šaukė Jam (Mt 27, 40-42; Mk 15, 29-32): „Tu giriesi esąs Dievo Sūnus; nuženk nuo to kryžiaus, ir mes Tave garbinsime ir pripažinsime tokiu. Tu sakei, kad sugriausi šventyklą. Gerai, tada padaryk kokį nors stebuklą dėl savo išgelbėjimo, ir mes pripažinsime Tave savo Dievu. Taip, jei savo jėgomis Tu gali nužengti nuo to Kryžiaus, mes visi Tave įtikėsime. Priešingu atveju laikysime Tave piktadariu. Nei tikėsime Tavimi, nei atsiversime.“ Koks pasiūlymas mūsų švelniojo Gelbėtojo Širdžiai, kuri taip liepsnojo troškimu mus išgelbėti! Keli piktžodžiavo prieš Jį, vadindami Jį burtininku ir užkalbėtoju, priskirdami šią tamsą kokiam nors magiškam triukui; kiti sakė, kad tai nebuvo tamsa, bet jų akys buvo apakintos ir aptemdytos Jo burtų. Nuo tokių, kaip šie, Švenčiausioji Mūsų Viešpaties Širdis kentėjo neapsakomas kančias.

Žinodamas, kad daugybė žmonių pražus, nepasinaudodami Kryžiaus atpirkimu, Jis ištarė penktąjį žodį – skundo ir verksmo žodį: „Sitio – Trokštu.“ (Jn 19, 28) Šis žodis gali reikšti Jo kūno troškulį, kurį sukėlė didžiulės kančios, kurias Jis kentėjo visą naktį. Tai buvo tokia didelė dehidratacija, kad degino ir alino Jo plaučius ir tikrai būtų Jį pražudžiusi, jei Dievas nebūtų Jam numatęs didesnių kančių. Niekada šuns ir medžiotojų persekiojamas šernas nebuvo taip ištroškęs ir geidęs prieiti prie gaivaus vandens šaltinio, kaip mūsų Gelbėtojas, kenčiantis kūnišką troškulį. Todėl Jis ne be pagrindo sakė: „Aš trokštu.“

Tačiau tai buvo niekis, palyginti su dvasiniu troškuliu, slėgusiu Jo sielą. Su nepasotinamu užsidegimu Jis troško, kad visi atsiverstų Jo Kančios kaina. Matydamas, kad daugelis sielų to nenori, Jis sušuko: „Aš trokštu!“ Jis taip pat žinojo, kad kai kurie prašys kitokių, nei Jo Kančia, priemonių išgelbėjimui, kaip, pavyzdžiui, ši minia, kuri šaukė, kad Jis nužengtų nuo kryžiaus ir jie galėtų Jį įtikėti. Atrodė, kad jie sako mūsų palaimintajam Gelbėtojui: „Jei taip trokšti mūsų išgelbėjimo, nuženk nuo Kryžiaus, ir mes Tave įtikėsime. Taip Tu galėsi numalšinti savo troškulį.“ Mūsų Viešpats taip be galo troško mūsų išgelbėjimo, kad pasisiūlė mirti už mus (Iz 53, 10-12). Tačiau Jis nenorėjo nužengti nuo Kryžiaus, nes tokia buvo Jo Tėvo valia. Atvirkščiai, būtent ši valia Jį laikė pririštą prie šio medžio.

Nelaimingi žmonės, ką turite omenyje, prašydami mūsų brangaus Gelbėtojo ir Mokytojo nužengti nuo šio Kryžiaus? Jis tikrai to nepadarys, nes, kaip sako šv. Paulius, Jis nusižemino, klusniai priimdamas net mirtį, mirtį ant kryžiaus. Jis užlipo ant Kryžiaus dėl paklusnumo ir mirė ant jo dėl paklusnumo. Visi, kurie nori būti išgelbėti per Kryžių, ten ras išgelbėjimą. Tačiau tie, kurie trokšta būti išgelbėti be jo, apgailėtinai pražus. Nėra kito išgelbėjimo, kaip tik šiame Kryžiuje. „Ak, nelaimingieji, – sako mūsų Gelbėtojas, – jūs prašote, kad nužengčiau nuo šio medžio, kad galėtumėte į mane tikėti; jūs norite kitokio išganymo būdo nei tas, kurį nuo amžių paskyrė Mano Tėvas, kurį išpranašavo tiek daug pranašų ir paskelbė tiek daug simbolių. Tuomet ketinate būti išgelbėti pagal savo valią, o ne taip, kaip nori Dievas. Tai neteisinga, todėl mirsite užsispyrę savo nuodėmėse (Jn 8, 21. 24) ir nerasite jokio atleidimo; nors maudyklė jums paruošta, jūs atsisakote į ją įbristi (plg. Jn 5, 4). Atpirkimas yra atviras ir toks gausus, kad liejasi iš visų pusių, tačiau jūs nenorite jame nusiplauti!“ (plg. Zch 13, 1)

Įsiklausykite į šį brangų Gelbėtoją, kuris šaukia, kad trokšta mūsų išgelbėjimo, laukia ir kviečia mus į jį. „Ateikite, – sako Jis mums, – jei norite, nes jei neateisite, niekur kitur nerasite išgelbėjimo.“ Kodėl kai kurie prašo kitokio nei Kryžiaus atpirkimo? Argi Kryžiaus nepakanka? Jis yra daugiau nei pakankamas. Vienintelė ašara, vienintelis meilės atodūsis iš šios Švenčiausiosios Širdies galėjo atpirkti milijonus nuodėmingų žmonių ir angelų prigimčių. Vis dėlto Jis mus atpirko ne vienu atodūsiu, ne viena ašara, bet daugybe, daugybe darbų ir skausmų, visu savo išlietu brangiuoju Krauju. Šis Atpirkimas toks gausus (Ps 130, 7), kad jis niekada negalėtų išsekti ne tik po milijonų metų, bet net ir po milijonų milijonų amžių. Būtent tam, kad ištobulintų šį Atpirkimą, mūsų Viešpats nusprendė nenužengti nuo Kryžiaus. Kaip sako didysis apaštalas, Jis buvo tikrai klusnus iki pat Kryžiaus mirties, nes Jis tikrai mirė Kryžiaus mirtimi dėl didelio klusnumo.

Yra kelios paklusnumo rūšys. Visas jas galima suprasti dvejopai. Pirmasis yra spekuliatyvusis – teologų, kai jie skelbia ir aiškina šios dorybės tobulumą. Taigi kai kurie ją labai vertina; jie su dideliu malonumu skaito tai, kas apie ją parašyta. „O kokie laimingi paklusnieji!“ – sako jie. Jie mokslingai kalba apie penkis paklusnumo laipsnius. Tačiau visa tai jie daro ne daugiau nei puikiai kalbantys teologai. Tačiau vien gerai apie tai kalbėti nepakanka. Turime pereiti prie antrojo šios dorybės supratimo būdo – praktikuoti ją mažomis ir didelėmis progomis. Kai kurie nori paklusti, bet tik su sąlyga, kad niekas iš jų neprašys nieko sudėtingo. Kiti nori paklusti su sąlyga, kad niekas neprieštaraus jų kaprizams. Šis žmogus paklus šiam, bet ne kitam. Tokių asmenų dorumui įvertinti reikia nedaug: jie paklūsta tam, ko nori jie, bet ne tam, ko nori Dievas[15].

Toks paklusnumas nėra malonus mūsų Viešpačiui. Reikia vienodai paklusti ir dideliuose, ir mažuose dalykuose, ir lengvuose, ir sunkiuose, ir išlikti tvirtam, tai yra prisirišusiam prie kryžiaus, prie kurio mus pastatė klusnumas, nepriimant ir nepripažįstant jokių sąlygų, kuriomis bandoma nuo jo nužengti, kad ir kokios gražios jos atrodytų. Todėl, jei jus aplankytų kokie nors įkvėpimai ar potraukiai, kurie jus atitrauktų nuo paklusnumo, drąsiai juos atmeskite ir niekada jais nesekite[16].

Tegul susituokę žmonės lieka ant savo paklusnumo kryžiaus, kuris yra santuokoje. Tai geriausias ir praktiškiausias jų kryžius, taip pat vienas iš reikliausių, nes jame beveik nuolatos vyksta veikla, o progų kentėti šioje būsenoje pasitaiko dažniau nei bet kurioje kitoje. Todėl jokiu pretekstu nenorėkite nusileisti nuo šio kryžiaus. Kadangi Dievas jus ten pastatė, pasilikite ten visada.

Tegul prelatas ar kunigas netrokšta atsiskirti nuo savo kryžiaus dėl tūkstančio rūpesčių ir kliūčių, su kuriomis ten susiduria, sumaišties. Tegul jis rūpinasi savo ganytojiškomis pareigomis, rūpinasi sielomis, kurias jam patikėjo Dievas, vienus pamoko, kitus paguodžia, kartais kalba, kartais tyli, skiria laiko veiklai ir maldai. Tai kryžius, prie kurio Dievas jį pririšo. Jis turi tvirtai prie jo pasilikti, netikėdamas niekuo, kas galėtų paskatinti jį apleisti.

Tegul vienuolis nuolat ir ištikimai lieka prikaltas prie savo pašaukimo kryžiaus, neprisileisdamas nė menkiausios minties, kuri galėtų jį atitraukti ar priversti pakeisti savo apsisprendimą tarnauti Dievui šiuo gyvenimo būdu, ir tuo labiau neklausydamas to, kas jį paskatintų daryti ką nors priešingo paklusnumui. Ir nesakykite man: „O Dieve! Jei tik galėčiau, melsčiausi valandų valandas ir gaučiau tiek daug paguodų, kad mane pagautų nepaprastas džiaugsmas! [17] Jei galėčiau meltis šią konkrečią valandą, lengvai galėčiau išplėšti pačią Dievo Širdį ir įdėti ją į savo, arba pakilti prie Kryžiaus ir įkišti ranką į Išganytojo šoną, atimdamas Jo Širdį. Jei tik dabar galėčiau melstis, melsčiausi taip karštai, kad būčiau pakylėtas nuo žemės.“ Visa tai tėra tik dorybės regimybė. Turime atmesti visa, kas prieštarauja paklusnumui, niekada nepritardami tokiems potraukiams ir įkvėpimams. Tiesiog pakluskite. Dievas nieko daugiau iš jūsų nereikalauja.

Taigi mūsų Viešpats jokiu būdu nenorėjo nusileisti nuo Kryžiaus. Jis klausia: „Ar norite, kad nuo jo nužengčiau? Ne! Nes viskas jau baigta.“ (Jn 19, 30) Tai buvo šeštasis Jo ištartas žodis: „Consummatum est – viskas baigta.“ „Mano Tėve, Aš iki smulkmenų įvykdžiau visa, kas buvo Tavo valia. Nieko daugiau nebėra, ką turėčiau padaryti. Štai Atpirkimo darbas baigtas ir ištobulintas.“ (Jn 17, 4) Dieve, šie žodžiai teikia medžiagos begalei labai naudingų apmąstymų, bet aš jau esu jums apie juos kalbėjęs anksčiau.

Pereikime prie paskutinio Jo žodžio: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23, 46) Čia vėlgi iškyla daugybė svarstymų. Šiame žodyje telpa visas krikščioniškasis tobulumas. Šiame žodyje randame tobulą mūsų Viešpaties atsidavimą į dangiškojo Tėvo rankas be jokių išlygų. „Pavedu savo dvasią į Tavo rankas.“ Atkreipkite dėmesį į Jo nuolankumą, paklusnumą ir tikrąjį atsidavimą. „Kol gyvenau, Tėve, be jokių išlygų atidaviau Tau savo kūną ir sielą; dabar, įvykdžius visa, ko Tu iš manęs prašai, nebelieka nieko kito, kaip tik pavesti savo dvasią į Tavo rankas.“

Čia yra dvasinio gyvenimo kvintesencija – šis tobulas atsidavimas į dangiškojo Tėvo rankas ir tobulas nesikratymas niekuo, kas yra Jo dieviškoji valia[18]: „Viskas įvykdyta, bet jei Tau patiktų, kad mano dvasia dar ilgiau pasiliktų šiame kūne, kad galėtų daugiau kentėti, pavedu ją į Tavo rankas. Jei Tu nori, kad išeičiau iš šio gyvenimo ir taip įžengčiau į savo šlovę, pavedu savo dvasią į Tavo rankas. Trumpai tariant, Tėve, – pasakytų mūsų brangus Mokytojas, – čia esu visiškai pasirengęs ir pasiryžęs daryti viską, kas Tau patinka.“

Ak, mano brangios seserys, jei pasišvęsdami Dievo tarnystei pradėsime nuo to, kad visiškai ir be išlygų patikėsime savo dvasią į Jo rankas, kokie būsime laimingi! Bet koks atidėliojimas mūsų tobulėjimui kyla iš šio savęs dovanojimo trūkumo. Iš tiesų dvasinį gyvenimą turime pradėti, tęsti ir užbaigti šiuo savęs dovanojimu, mėgdžiodami Išganytoją, kuris tai darė nuostabiai tobulai savo gyvenimo pradžioje, eigoje ir pabaigoje.

Pradėdami tarnauti Dievui, daugelis kelia sąlygas, sakydami: „Patikiu savo dvasią į Tavo rankas, bet su šia išlyga: kad Tu maitintum mano širdį malonumais ir guodžiančiais jausmais ir kad niekada nepatirčiau nei sausros, nei nuovargio. Patikiu į Tavo rankas savo dvasią, bet tik su sąlyga, kad niekas netrukdytų mano valiai; arba tik su sąlyga, kad Tu duotum man viršininką pagal mano širdį, arba pagal mano pomėgius ir polinkius. Patikiu į Tavo rankas savo dvasią, bet prašau pasirūpinti, kad mane visada labai mylėtų tie, kurie man vadovauja, tie, į kurių rankas atsiduodu iš meilės Tau. Prašau pasirūpink, kad jie pritartų ir vertintų viską, ką darau – bent jau didžiąją dalį to, ką darau, nes nebūti mylimam ir nejausti šios meilės yra nepakenčiama.“

Argi jums neaišku, kad jūs neatiduodate savo dvasios į Dievo rankas, kaip tai padarė mūsų Viešpats? Be abejo, būtent iš to kyla visos mūsų ligos, rūpesčiai, neramumai ir kitos panašios nesąmonės. Vos tik viskas vyksta ne taip, kaip tikėjomės ar kaip sau pažadėjome, mus apima neviltis. Mes dar nesame visiškai abejingi, visiškai atsidavę į dieviškąsias rankas. O, kokie laimingi būtume, jei kruopščiai praktikuotume šį dalyką. Tai dvasinio gyvenimo santrumpa ir kvintesencija! Pasiektume aukštą šv. Kotrynos Sienietės, šv. Pranciškaus, pal. Angelės iš Foligno ar daugelio kitų, kurie buvo tarsi vaško rutuliukai mūsų Viešpaties ir savo vyresniųjų rankose, priimdami visus jiems suteiktus potyrius, tobulumą[19].

Todėl, mano brangios seserys, elkitės atitinkamai ir viskam abejingai sakykite kartu su mūsų brangiuoju Mokytoju: „Į Tavo rankas, mano Dieve, aš patikiu savo dvasią. Ar Tu nori, kad būčiau sausroje, ar paguodoje? Į Tavo rankas pavedu savo dvasią. Ar Tu nori, kad man prieštarautų, patirčiau pasipriešinimą ir sunkumus, būčiau mylimas ar nemylimas, paklusčiau tam ar anam, ir kad ir kas būtų, dideliuose ar mažuose dalykuose? Tuomet į Tavo rankas pavedu savo dvasią.“ Todėl tegul tie, kurie užsiima aktyvaus gyvenimo veikla, netrokšta jos palikti, kad atsidėtų kontempliatyviam gyvenimui, kol Dievas taip nenurodys; o kontempliuojantys tegul neatsisako kontempliacijos, kol Dievas to neįsakys. Tylėkime, kai reikia, ir kalbėkime, kai tam ateina laikas.

Jei taip elgsimės, mirties valandą iš tiesų galėsime pasakyti, kaip tai padarė mūsų brangus Mokytojas: „Viskas įvykdyta, o Dieve; visame kame įvykdžiau Tavo dieviškąją valią. Kas man belieka, kaip tik gyvenimo pabaigoje patikėti savo dvasią į Tavo rankas, kaip ją patikėjau Tau jo pradžioje ir eigoje.“ Bet kad taip gyventume, mano brangios seserys, išnaudokime tris šio gyvenimo tamsos valandas, kaip tai darė mūsų brangus Gelbėtojas ir Mokytojas. Pasilikime ant kryžiaus, kur Dievas mus pastatė; melskimės ant jo; iš tiesų, skųskimės Jam savo vargais ir sausromis; o kai reikia, tarkime paguodos žodžius savo artimui. Galiausiai paskęskime ant šio kryžiaus ir atlikime viską, ko Dievas nori, kad iš šio didžio Dievo – kaip meldžiu Jį iš visos širdies, ypač už save – gautume malonę patikėti savo dvasią į Jo rankas. Jis priims ją taip, kaip priėmė sielą savo brangaus ir vienintelio Sūnaus, kad ji džiūgautų danguje, kur mes amžinai Jį laiminsime už šlovę, kurią Jis mums pelnė Savo Mirtimi ir Kančia. Tegul Dievas iš tiesų suteikia mums šią malonę! Amen.


[1] Plg. pamokslą Verbų sekmadieniui; Traktatas apie Dievo meilę, 2 knyga, 6 skyrius.

[2] Plg. pamokslą Verbų sekmadieniui.

[3] Plg. pamokslą Kančios sekmadieniui; Traktatas, 7 knyga, 8 skyrius.

[4] Plg. Traktatas, 6 knyga, 14 skyrius.

[5] Čia šv. Pranciškus Salezas pasinaudoja senoviniu patristiniu mokymu apie communicatio idiomata. Įsikūnijime atpažįstame dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susijungimą Logos asmenyje. Taigi dieviškojo Asmens, kuris yra Įsikūnijimo subjektas, atžvilgiu galima nusakyti arba dieviškumo, arba žmogiškumo savybes ar bruožus. Tokiu būdu, nors mirtis būdinga tik žmogiškumui, vis dėlto mirtis gali būti nuspėjama vienam Dievui-Žmogui hipostatinės sąjungos šviesoje. Kadangi Jėzus yra dieviškasis Asmuo, tikrai galime sakyti, kad Dievas kentėjo ir mirė. Patristinė tradicija ir šv. Pranciškus Salezas pasinaudojo šia doktrina, kad parodytų, jog Dievas per Įsikūnijimą su meile dalyvauja mūsų žmogiškoje kančios ir mirties būklėje. Dievas, pati Meilė, nėra nuošalyje ar abejingas mūsų žmogiškajai kančiai ir mirčiai; Jis yra kartu su mumis Jėzuje.

[6] Plg. Traktato 9 knygos 13 skyrių.

[7] Dievo Motina buvo išimtis.

[8] Čia, kaip ir daugybėje kitų atvejų, šv. Pranciškus Salezas panaudos iš Plinijaus Gamtos istorijos pasiskolintą dalyką. Tai buvo šaltinis daugeliui vaizdinių, kuriuos jis naudojo kokiai nors tikėjimo tiesai ar dvasiniam principui paaiškinti. Šv. Pranciškus gerai žinojo, kad daug kas iš to, ką rašė Plinijus, pagal jo laikų gamtos mokslų požiūrį buvo tiesiog klaidinga. Vis dėlto tai puikiai pasitarnavo jo tikslams.

[9] Plg. Traktato 5 knygos 8 skyrių.

[10] Plg. antrosios savaitės ketvirtadienio pamokslą.

[11] Teologai naudoja pakankamos ir veiksmingos malonės skirtumą, kad padėtų paaiškinti, kaip visuotinė Dievo išganomoji valia (Dievas „nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti..., 1 Tim 2, 24) suderinama su tuo, kad kai kurie akivaizdžiai nėra išgelbėti. Šv. Pranciškus buvo gerai susipažinęs su šiuo klausimu ir netgi prisidėjo prie polemikos De Auxiliis sprendimo, tačiau per Didžiojo penktadienio pamokslą jis nusprendė nenagrinėti teologinių subtilybių.

[12] Plg. trečiosios savaitės ketvirtadienio pamokslą.

[13] Plg. ketvirtosios savaitės ketvirtadienio pamokslą.

[14] Šv. Pranciškus Salezas čia daro užuominą į Reformacijos mokymą apie vien tik Jėzaus tarpininkavimo funkciją: Jėzus, ir tik Jis, gali užtarti žmonių šeimą pas Dievą; tam nereikia pasitelkti šventųjų. Katalikų mokyme šventųjų užtarimas suprantamas kaip Jėzaus buvimas su savo tauta (t. y. Kristaus Kūnu) ir Dievo tautos dalis Jėzaus kunigiškoje tarnyboje. Jų užtarimo vaidmuo yra sujungtas su Jėzaus tarpininkavimo vaidmeniu ir iš jo semiasi viso savo veiksmingumo.

[15] Plg. pamokslus apie Dievo Motiną: „Apsivalymas“, 1622 m. vasario 2 d., ir „Dievo Motinos paaukojimas“, 1620 m. lapkričio 21 d.

[16] Plg. traktatas, 8 knyga, 13 skyrius; Dvasinės konferencijos, X, „Paklusnumas“; XI, „Paklusnumo dorybė“.

[17] Plg. pamokslus apie Dievo Motiną, „Apsivalymas“, 1622 m. vasario 2 d.

[18] Plg. traktatas, 9 knyga, 4 skyrius.

[19] Plg. traktatas, 9 knyga, 4 skyrius; Dvasinės konferencijos, XII, „Paprastumas“.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.