Atpirkimas
I Kančios sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“ (Žyd 9, 14).
Šiame laiške Apaštalas ypatingai pabrėžia keturis dalykus. Pirma, jis parodo, kad Kristus buvo Vyriausiasis Kunigas: „Tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas“. Antra, jis giria Jo vyriausiąją kunigystę: „Atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas“. Trečia, parodo, ką Jis paaukojo: „Paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui“. Ketvirta, nurodo Jo aukos naudą arba poveikį: „Nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų“.
Kalbant apie pastarąjį dalyką, reikia pažymėti, kad Kristaus kraujas mums atnešė septynias naudas. 1) Apvalymą nuo mūsų nuodėmių ir sutepimo: „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes“ (Apr 1, 5) ir „Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą“ (Žyd 13, 12). 2) Mūsų atpirkimą: „Atpirkai Dievui savo krauju mus“ (Apr 5, 9 Vulgata) ir „Esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus“ (1 Pt 1, 18). 3) Mūsų taiką su Dievu ir angelais: „Darydamas Jo kryžiaus krauju taiką“ (Kol 1, 20). 4) Amžinojo testamentinio paveldėjimo patvirtinimą: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“ (1 Kor 11, 25). 5) Gėrimą ir pasigėrėjimą jo ragaujantiems: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 27-28) ir „Putojantis jo vynuogių kraujas buvo tau gėrimas“ (Įst 32 ; 14). 5) Dangaus vartų atvėrimą: „Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę“ (Žyd 10, 19), t. y. Jo nuolatinė malda Dievui už mus, nes Jo Kraujas kasdien šaukiasi už mus Tėvui: „Krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują“ (Žyd 12, 24). Abelio kraujas reikalauja keršto; Kristaus Kraujas reikalauja atleidimo. 7) Šventųjų išlaisvinimą iš Hado: „Dėl tavo Sandoros su manimi kraujo, išlaisvinsiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens“ (Zch 9, 11). Iš kurios ir mes galime būti išlaisvinti.
Dievo žodis ir jo klausytojai
I Kančios sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso“ (Jn 8, 47).
Šiuose žodžiuose pažymimi keturi dalykai. Pirma, didi šventųjų šlovė: „Kas iš Dievo“. Juk kas gali būti šlovingiau už buvimą iš Dievo? „Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Antra, jų didi išmintis: „Dievo žodžių klauso“: „Viešpaties liudijimas tikras, išminties moko paprastuosius“ (Ps 19, 7 Vulgata). Trečia, atstumtųjų kvailumas: „Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo“. Juk kvailiai niekina teisingų dogmų išmintį ir paprasto pokalbio doktriną, kaip kad fariziejai niekino Kristaus žodžius ir darbus. Ketvirta, didelis jų (atstumtųjų) vargas: „Nesate iš Dievo“. Kas gali būti nelaimingiau už tai, kad nesi iš Dievo? „Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs!“ (Oz 7, 13).
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad šventieji iš Dievo yra trimis būdais. 1) Per sukūrimą, kaip padarinys iš priežasties: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36). 2) Per išteisinimą, kaip spindesys iš šviesos: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje“ (Ef 5, 7) ir „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“ (1 Jn 3, 9). 3) Mėgdžiojant arba įsisavinant, kaip kopiją pagal pavyzdį: „O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.“ (1 Jn 2, 5-6).
Antra, būtina pažymėti, kad Dievo žodis, kurio šventieji noriai klausosi, yra trejopas.1) Amžinas: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). 2) Protinis: „Man netyčia atėjo žodis“ (Job 4, 12). 3) Žodinis: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu“ (Mt 4, 4). Pirmiausia jie išgirsta tikėjimu: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Antra, patiria įkvėpimu: „Klausysiuosi, ką kalba Viešpats Dievas!“ (Ps 85, 8 Vulgata). Trečia, per pamokslą: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ (Lk 8, 8).
Trečia, būtina pažymėti, kad kvaili yra tie, kurie negirdi Dievo žodžio, pirmiausia dėl dviejų priežasčių. 1) Kadangi dėl Dievo žodžio klausymosi išvengiama bet kokio blogio. 2 ) Dėl jo įgyjama visokio gėrio. Apie šiuodu pasakyta: „Bet manęs klausantieji saugiai gyvens“ (Pat 1, 33). Nes šiame gyvenime jų negąsdins jokie priešai, o po mirties jie džiaugsis įžengę į amžinąjį gyvenimą: „Nevargins jų nelaimės baimė“. Dabartiniame gyvenime - tai palaimingų darbų gausa, pašalinus bet kokią baimę tų, kurie gali nužudyti kūną; būsimajame - džiaugsmų gausa, pašalinus bet kokios ydos ar nelaimės baimę.
Ketvirta, būtina pažymėti, kad didžiosios nelaimės, kylančios dėl to, kad „nesate iš Dievo“, atsiranda dėl dviejų priežasčių. 1) Tie, kurie yra be Dievo, patiria visą blogį. Šv. Augustinas sako: „Iš čia žinau, kad be Tavęs man blogai; ne tik išorėje, bet ir savyje; ir visa gausa, kuri nėra Dievas, tėra poreikis“. 2) Kas yra iš Dievo, tas turi viską, kas geriausia. Šv. Augustinas apie tai sako: „Kas įžengia į savo Viešpaties džiaugsmą ir yra saugus, tas taip pat ras, kad turi viską, kas yra geriausia.“
